2013-06-20 Nr. AB-2981-3-61-3-02071-2010-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1530/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02071-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. M. bei atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, kuriais prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2010 m. gegužės 14 d. (2010 m. birželio 21 d.) sprendimą Nr. 1D-4978(2);

2) Iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos solidariai priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį po 150,40 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

3) Iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos solidariai priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. spalio mėn., kuri papildomai susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pirminiame skunde pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų mažinimu, konstitucingumą. Dėl šio pareiškėjo prašymo byla buvo sustabdyta.

Pareiškėjo teigimu atsakovo pritaikytas teisinis reguliavimas pažeidė pareiškėjo teises ir interesus, taip pat teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas. Pabrėžė, kad negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo ir artimiausiu metu negaus pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Teigė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybei, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimų argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinasis įstatymas, kuriuo remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžė, kad pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, atsakovo veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Todėl nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę dėl žalos atlyginimo.

Pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, kad kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teises aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas laikytinas atitinkančiu Konstitucijai, o tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Tuo pagrindu teigia, kad ginčo laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant pareiškėjui priklausančią pensiją, atsakovo veiksmai buvo teisėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 23 d. pareiškėjui buvo paskirta 953,73 Lt pensija (suma nurodyta su BP priedu) nuo 2008 m. gruodžio 4 d. iki neterminuotai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą pritaikius koeficientą – 0,8423, todėl pritaikius koeficientą pareiškėjo pensijos dalis buvo perskaičiuota 803,33 Lt (953,73 Lt * 0,8423).

Nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas ir pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pabrėžė, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo R. S. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė R. S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 709,35 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitoje dalyje pareiškėjo R. S. M. skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010 – 2012 metais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2008 m. gruodžio 4 d. nuspręsta skirti 953,73 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją. Ministerija 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1D-4978-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8423). Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato. Byloje pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 15 d. pažyma apie 2010-2012 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-392 patvirtina, kad pareiškėjui sumažinta pensija buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatas.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. liepos 7 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Sisteminis nurodytų teisės nuostatų ir teismų praktikos vertinimas, sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismo vertinimu, Tarnybos 2013 m. sausio 15 d. pažyma Nr. 11D(P)-392 patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2010 m. gruodžio mėn. buvo 953,73 Lt, už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėn. – 2011 m. rugpjūčio mėn. – 593,73 Lt, už 2011 m. rugsėjo mėn. 653,73 Lt, už laikotarpį nuo 2011 m. spalio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. 953,73 Lt, todėl per šį laikotarpį pareiškėjui būtų buvę išmokėta 27339,36 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 str. 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 23876,43 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis dalyje už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. perskaičiuota ir pareiškėjui už šį laikotarpį išmokėta 3712,63 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vietoje 4421,98 Lt.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. negalėjo būti išmokėta sumažinta valstybinės pensijos suma. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog šiuo atveju pensijos dalis už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. buvo išmokėta sumažinta perskaičiuojant pagal Ministerijos sprendimu paskirtą pensiją, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. spalio mėn. pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. turėjo būti išmokėta 4421,98 Lt, tuo tarpu pareiškėjui faktiškai buvo išmokėta 3712,63 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 709,35 Lt sumą.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nurodė, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę, reglamentuojančios teisės normos (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2747/2012).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2011 m. spalio mėn.) – 709,35 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatyta, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas neišmokėtą pensijos dalį pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas skundo argumentais taip pat prašo panaikinti Ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4978-(2). Minėtu sprendimu Ministerija atsakė į pareiškėjo 2010 m. balandžio 8 d. prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, kaip jau nustatyta, Ministerija apskaičiuodama pensijų dydžius, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl darytina išvada, kad panaikinti Ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4978(2) nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai įtakos neturi, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog atsižvelgiant į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nustačius, kad pensijos mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovų – Lietuvos valstybės ir Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą, taip pat solidariai priteisti iš atsakovų po 150,40 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kabos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Anot pareiškėjo, sutinkamai su Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (Žin., 2003, Nr. 114-5115) 7 straipsniu elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija. Todėl, pareiškėjo teigimu, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų jį Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo. Anot pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis bendruoju teisės principu iura novit curia, išsprendęs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, turėtų palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neišmokėtos pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dalies 709,35 Lt priteisimo ir kartu turėtų priteisti visą likusią neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos iš tinkamo atsakovo arba atsakovų šioje byloje.

Apeliaciniu skundu atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo R. S. M. reikalavimo jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovai prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai teismo sprendime išdėstytais argumentais atmetė apelianto skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas valstybinės pensijos dalies priteisimo, kadangi apeliantas neįrodė, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą pareiškėjas nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia savo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. S. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjui nuo 2008 m. gruodžio 4 d. nuspręsta skirti 953,73 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 5). Pareiškėjas 2010 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją (b. l. 21). Ministerija 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1D-4978-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalimi, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8423). Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 6-7).

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtuoju pensijos perskaičiavimu, su skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2010 m. gegužės 14 d. (2010 m. birželio 21 d.) sprendimą Nr. 1D-4978(2); iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos solidariai priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį po 150,40 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; taip pat iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos solidariai priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. spalio mėn., kuri papildomai susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo R. S. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė R. S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 709,35 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitoje dalyje pareiškėjo R. S. M. skundą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su jo byloje priimtu apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka, argumentuodamas iš esmės tuo, jog Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. priimtų nutarimų pagrindu VRM turėjo perskaičiuoti jam nuo 2010 m. sausio 1 iki dabar mokamos ir pagal Laikinąjį įstatymą ribojamos pensijos dydį, nes Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo taikymas, sumažinant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat teigia, jog sumažinus jam mokamą pensiją yra pažeidžiama jo teisė į nuosavybę, saugoma tiek Konstitucijos, tiek tarptautinių teisės aktų. Be to, pareiškėjo tikinimu, jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, neanalizavo aukščiau minėtų aplinkybių bei motyvų ir nenurodė jokių savo priežasčių dėl kurių nebuvo atsižvelgta į minėtas aplinkybes bei motyvus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog apygardos administracinis teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, todėl naikinti jo priimto sprendimo nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (953,73 Lt * 0,8423; žr. b. l. 22) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamą reikalavimą priteisti jam neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį po 150,40 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje pateikto atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad šiame skunde atsakovai argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo ir, atsižvelgdamas į tai, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo R. S. M. skundo reikalavimo jį atmetant.

Įvertinusi šią atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Akcentuotina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tokios praktikos dėl bylai aktualaus teisinio reglamentavimo taikymo ir aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Be to, analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra pažymėjusi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pabrėžė, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas bei pagrįstai pareiškėjui priteisė 709,35 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. Todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paliekamas nepakeistas, o atsakovų ir pareiškėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir pareiškėjo R. S. M. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė