2025-08-20 Nr. AB-12842-3-64-3-01349-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-817-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01349-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2024 m. lapkričio 27 d. raštą (rašto numeris: Nr. R8-4063) (toliau – ir Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. raštas); 2) pripažinti Administracijos neveikimą (netinkamą veikimą ir (ar) vilkinimą atlikti veiksmus) neteisėtu; 3) įpareigoti Administraciją pašalinti padarytą pažeidimą, vykdyti teisės aktą, t. y. Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje IV skyriaus nuostatas, ir teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 11 d. kreipimąsi (toliau – ir 2024 m. lapkričio 11 d. kreipimasis) iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. rašto paduoti. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jis nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino. Pareiškėjas praleido pareiškimo (skundo) padavimo terminą dėl force majeure (liet. nenugalima jėga) aplinkybių.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu (skundu), prašo panaikinti Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. raštą. Minėtą raštą Administracija priėmė 2024 m. lapkričio 27 d. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), praleido įstatymo nustatytą pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė jokių išskirtinių, svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sudariusių pareiškėjui kliūtis kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, tariamai sudariusios pareiškėjui kliūtis kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą, yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nesilaikė rūpestingumo, sąžiningumo, operatyvumo ir atidumo reikalavimų. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės; 3) priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, paduodamas pareiškimą (skundą), nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, deklaratyviai iškreipė faktus ir netinkamai išsprendė pareiškėjo pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 12 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės, nes pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, taip pat prašo teismo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės ir kad įstatymų apibrėžtomis ribomis sąmoningas, tyčinis teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų nenagrinėjimas neatitinka elementarios moralės, vertybių sistemos ir demokratinės valstybės sampratos; 3) priimti atskirąją nutartį. Atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktų prašymų kiekį, teisėjų kolegija pirma pasisakys dėl kiekvieno pareiškėjo prašymo atskirai.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė jokių aplinkybių bei argumentų, sudarančių pagrindą abejoti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų (konkrečių jų dalių) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija taip pat nenustatė poreikio kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Dėl pareiškėjo prašymo pripažinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas neatitinkančiomis faktinės tikrovės

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės ir kad įstatymų apibrėžtomis ribomis sąmoningas, tyčinis teisme esančių administracinių/tarnybinių ginčų nenagrinėjimas neatitinka elementarios moralės, vertybių sistemos ir demokratinės valstybės sampratos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją, suteikiančią ar ribojančią teisę teismui nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.).

ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Įvertinusi pareiškėjo prašymo pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisės aktai nesuteikia administraciniam teismui, nagrinėjančiam bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, kompetencijos nagrinėti tokio pobūdžio prašymą. Pareiškėjo prašymas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo atliekamomis teisingumo vykdymo funkcijomis, ir minėtas prašymas administracinių teismų negali būti nagrinėjamas.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, minėtas pareiškėjo prašymas nenagrinėjamas.

Dėl pareiškėjo prašymo priimti atskirąją nutartį

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priimti atskirąjį nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą priimti atskirąją nutartį, yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo teismui priimti atskirosios nutarties. Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, sudarančių poreikį spręsti atskirosios nutarties priėmimo klausimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) pagrįstumo ir teisėtumo

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma įvertina tai, ar egzistuoja teisės aktuose numatytos procesinės prielaidos atsisakyti inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą teisme. Jeigu teismas, nagrinėdamas minėtą klausimą, nustato bent vieną iš įvardytų prielaidų, jis motyvuota nutartimi atsisako priimti asmens skundą (prašymą, pareiškimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-684-624/2024; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. rašto paduoti. Pareiškėjas nurodo, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido minėto termino.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią. Teismas, nustatydamas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino eigos pradžią, įvertina aplinkybę, ar, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, viešojo administravimo subjektas turėjo teisės aktais įtvirtintą pareigą įteikti minėtą aktą asmeniui. Jeigu viešojo administravimo subjektas turėjo minėtą pareigą, teismas sprendžia, ar: 1) viešojo administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą administracinį aktą, tinkamai atliko pareigą įteikti asmeniui minėtą aktą; 2) viešojo administravimo subjektas viešai paskelbė (turėjo paskelbti) skundžiamą administracinį aktą; 3) asmuo, siekdamas išsiaiškinti informaciją apie administracinio akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, žinojo, kad minėtas aktas turi būti priimtas, ir aktyviai vykdė atitinkamus veiksmus; 4) kitas skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo termino pradžios nustatymui svarbias aplinkybes. Nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, teismas įvertina tai, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių galimybę nustatyti Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. rašto įteikimo pareiškėjui momentą. Tačiau, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas dar 2025 m. vasario 24 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas panaikinti Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. raštą (administracinės bylos numeris: eI3-9355-780/2025; teisminio proceso numeris: 3-64-3-00324-2025-4). Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą). Pareiškėjas, nesutikdamas su minėta Regionų administracinio teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir paliko Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartį nepakeistą. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. raštas buvo įteiktas pareiškėjui, ir apie minėtą raštą bei jo turinį pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti) dar 2025 m. vasario 24 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu) tik 2025 m. birželio 12 d.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. rašto paduoti.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašo atnaujinti praleistą terminą pareiškimui (skundui) dėl Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. rašto paduoti.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas gali atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą tik išimtiniais atvejais, kai minėto termino praleidimo priežastys buvo svarbios, objektyvios ir sudarė pareiškėjui kliūtis laiku kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-5-662/2025; kt.).

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė jokių išskirtinių, objektyvių bei svarbių priežasčių, sudariusių jam kliūtis kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą pareiškimo (skundo) padavimo terminą, nurodo išimtinai subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškimo (skundo) padavimo terminą.

Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus yra išvestinis skundo reikalavimas iš pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. raštą. Atsisakius priimti skundo reikalavimą panaikinti Administracijos 2024 m. lapkričio 27 d. raštą, taip pat atsisakoma priimti išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. birželio 12 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė