2019-09-18 Nr. AB-17524-3-61-3-01939-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eP-56-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01939-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-3521-415/2019 pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2018 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 1P-16 (4.2) 1 punktą, kuriuo pareiškėja atleista iš pareigų 2018 m. gegužės 8 d. (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į eitas Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pareigas; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2018 m. gegužės 8 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) įskaityti į pareiškėjos valstybės tarnybos stažą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad iki atleidimo iš tarnybos ėjo Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pareigas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigų ir Vyriausybės atstovų apskrityse tarnybų, ministrų valdymo sritims nepriskirtų valstybės institucijų ir įstaigų vertinimo komisijos narių ir 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) 2018 m. vasario 26 d. posėdyje įvertino pareiškėjos tarnybinę veiklą „nepatenkinamai“ ir pasiūlė ją perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėja nesutiko su jos perkėlimu į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir nuo 2018 m. gegužės 8 d. buvo atleista iš pareigų.

3. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad nuo 2018 m. kovo 16 d. tapo laisvos Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos, nes šias pareigas ėjusi darbuotoja kaitumo būdu buvo perkelta į kitą instituciją, tačiau pareiškėjai buvo pasiūlytos užimti žemesnės Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13), bet ir šio skyriaus vedėjo pareigų (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15), kurias pareiškėja ir pageidavo užimti, atsakovas nepasiūlė. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė bei garantija išlikti valstybės tarnyboje, nesilaikyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) (toliau – ir VTĮ) 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto reikalavimų.

4. Pareiškėja tvirtino, kad dėl nepagrįsto atleidimo iš tarnybos patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus dvasinius išgyvenimus (neteisybės jausmą), pažeminimą, sveikatos sutrikimus, nes paūmėjo 10 metų sėkmingai kontroliuojama neurologinė liga.

5. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai buvo pasiūlytos vienintelės 2018 m. kovo 5 d. buvusios laisvos žemesnės valstybės tarnautojo pareigos, kurių kvalifikacinius reikalavimus atitiko pareiškėja, t. y. Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiojo specialisto pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13). Apie tai pareiškėja žinojo, todėl jos 2018 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 4R-149 (4.11.E) išreikštas pageidavimas yra nereikšmingas. Pareiškėja, teigdama, kad jai galėjo būti pasiūlytos kitos pareigos, klaidina teismą. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad ji gali užimti pareigas, kuriose yra laikinai paskirti kiti Inspekcijos darbuotojai. VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto normos nesukuria prievolės valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlyti visas laisvas karjeros valstybės tarnautojų pareigas nepriklausomai nuo to, ar jos buvo laisvos pirminio pasiūlymo metu ar tapo laisvos po pirminio pasiūlymo pateikimo. Taigi, pareiškėjai atsisakius užimti pasiūlytas pareigas, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista jos garantija likti valstybės tarnyboje, todėl pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos yra teisėtas.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jos patirtą neturtinę žalą ir jos dydį.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino Inspekcijos 2018 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 1P-16 (4.2) 1 punktą, kuriuo pareiškėja atleista iš Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pareigų; pripažino pareiškėjos atleidimą iš Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pareigų neteisėtu ir laikė, kad pareiškėja iš valstybės tarnautojo pareigų Inspekcijoje atleista teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjai iš Inspekcijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo (2018 m. gegužės 8 d.) dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 120,63 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas sprendė, kad išanalizuotų pareiškėjos veiklos rezultatų pakanka pripažinti, jog jos tiesioginio vadovo išvada, kad pareiškėja neįvykdė užduočių pagal sutartus vertinimo rodiklius, yra pagrįsta ir įrodyta remiantis byloje surinktais įrodymais, todėl pareiškėjos 2017 m. tarnybinė veikla pagrįstai įvertinta „nepatenkinamai“.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta eiti žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, t. y. Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13), tačiau ji išreiškė nesutikimą eiti minėtas pareigas. Pareiškėjos teigimu, Inspekcijoje buvo laisvos ir kitos pareigybės, kurios galėjo būti jai pasiūlytos, t. y. Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15), kurias pareiškėja ir pageidavo užimti, nurodydama savo 2018 m. gegužės 7 d. prašyme.

Atsakovo teigimu, į šias pareigas nuo 2018 m. kovo 15 d. jau buvo perkelta kita darbuotoja (Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 1P-23 (4.2)), taigi siūlyti šias pareigas pareiškėjai nebuvo galimybės. Minėtos pareigos buvo pasiūlytos Inspekcijos Prevencijos skyriaus vedėjai ir jos 2018 m. kovo 15 d. sutikimu minėta valstybės tarnautoja buvo perkelta į laisvas Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) iki bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas arba ne ilgiau kaip iki 2019 m. kovo 15 d.

Pareiškėjai nedarbingumas dėl ligos buvo suteiktas nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. Taigi pareiškėjai grįžus po ligos iki jos atleidimo (2018 m. gegužės 7 d.) minėtos pareigos turėjo būti pasiūlytos. Juo labiau, kad į šias pareigas, kaip teigia atsakovas, esant tarnybiniam būtinumui, perkėlė Inspekcijos Prevencijos skyriaus vedėją, o į minėto asmens pareigas – 2018 m. kovo 19 d. buvo perkelta Prevencijos skyriaus patarėja. Taigi Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) buvo laisvos iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos.

Atsakovo skubotumą šioje situacijoje taip pat pagrindžia ir priimtas Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 1P-16(4.2) „Dėl valstybės tarnautojos R. V. perkėlimo į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas“. Šiuo įsakymu pareiškėja, jai turint nedarbingumą nuo 2018 m. vasario 27 d., buvo perkelta į Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13) (minėto įsakymo 2 punktas). Teismas pripažino pagrįstu pareiškėjos argumentą dėl to, kad jai turėjo būti pasiūlytos eiti Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) pareigos.

Tokia valstybės tarnautojo teisė suponuoja atitinkamą institucijos (įstaigos) (šiuo atveju – atsakovo) pareigą užtikrinti šios teisės realizavimą.

11. Teismas darė išvadą, kad buvo padaryti esminiai procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, pažeidimai, o Inspekcija priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Įsakymą, todėl yra pakankamas pagrindas jį panaikinti.

12. Teismas dėl skundo prašymo grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, įvertinęs teismo posėdžio metu šalių pateiktus paaiškinimus, liudytojų parodymus ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, taip pat į tai, kad dėl pareiškėjos veiklos buvo pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas ir paskirtos tarnybinės nuobaudos, kurios apskųstos teismui ir teisminiai procesai nepasibaigę, bei pripažinęs skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėja atleista iš valstybės tarnautojos pareigų, neteisėtu, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas, jei grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl objektyvių priežasčių.

13. Teismas, įvertinęs pateiktus pareiškėjos medicininius dokumentus, darė išvadą, kad dėl nepagrįsto atleidimo iš tarnybos pareiškėja patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sveikatos sutrikimus, todėl pareiškėjai taip pat priteistinas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. 14. Atsakovas Inspekcija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

14.1. VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos bei jų išaiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nesukuria prievolės valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlyti visas laisvas karjeros valstybės tarnautojų pareigas nepriklausomai nuo to, ar jos buvo laisvos pirminio pasiūlymo metu ar tapo laisvos po pirminio pasiūlymo pateikimo. Šios nuostatos valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui sukuria pareigą pasiūlyti žemesnes pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Šių nuostatų įgyvendinimas nesietinas su nepatenkinamai įvertinto valstybės tarnautojo pageidavimais užimti konkrečias pareigas ar su visų esamų laisvų pareigų siūlymu. Taip pat į pareigas priimantis asmuo, siūlydamas žemesnes pareigas, kartu yra saistomas ir bendrųjų valstybės tarnybos principų, kad atitinkamas pareigas užimtų tik reikiamą kvalifikaciją turintys valstybės tarnautojai. Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, kokiomis teisės aktuose nustatytomis procedūromis remiantis buvo padaryta išvada, kad pareiškėjai turėjo būti siūlomos visos atsilaisvinusios pareigos ar pareiškėjos nurodomos pareigos. Be to, Inspekcija, siekdama tinkamai taikyti valstybės tarnybos santykius reglamentuojančius teisės aktus, vykdė konsultacijas su Valstybės tarnybos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

14.2. Teismo išvada, kad Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) buvo laisvos, yra nepagrįsta. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Vertinimo komisijos buvo įvertinta nepatenkinamai, kyla pagrįstų abejonių, ar pareiškėja galėjo užimti vadovaujančias pareigas.

14.3. Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjai neturėtų būti priteisiamas. Be to, pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo metu su pareiškėja buvo elgiamasi palankiai, sutikimui ar nesutikimui su siūlomomis pareigomis buvo nustatytas pakankamai ilgas 14 kalendorinių dienų terminas po laikinojo nedarbingumo pabaigos, sprendimai pareiškėjos atžvilgiu priimti pagal teisės aktų reikalavimus.

15. Pareiškėja atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja atsiliepime nurodė, kad:

15.1. Atsakovas, aiškindamas VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto nuostatą, vadovaujasi LVAT praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

16. Inspekcija neteisingai aiškina valstybės tarnybos principus. Ta aplinkybė, jog Vertinimo komisija įvertina valstybės tarnautojo veiklą konkrečiose pareigose nepatenkinamai, nesuteikia Inspekcijai teisės spręsti ir daryti išvadas, kad toks valstybės tarnautojas dėl savo gebėjimų stokos negali užimti kitų tuo metu esančių laisvų pareigų toje įstaigoje ar apskritai negali užimti vadovaujančių pareigų. Atsakovui nesuteikta teisė pasirinkti ir nuspręsti, kokios pareigos gali būti siūlomos ir kokios pareigos negali būti siūlomos nepatenkinamai įvertintam valstybės tarnautojui, nes tai sudarytų prielaidas susidoroti su šiuo darbuotoju ir iškreiptų darbuotojams nustatytų garantijų bei VTĮ įtvirtintų viešumo, skaidrumo ir objektyvumo principų esmę. Dėl šios priežasties privaloma siūlyti tokiam valstybės tarnautojui visas laisvas žemesnes pareigybes, nebent tokio asmens turima kvalifikacija (išsilavinimas) būtų formali kliūtis jas užimti. Tai yra VTĮ nustatyta valstybės tarnautojo garantija, kuri negali būti aiškinama siaurinamai.

IV. 17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu atsakovo Inspekcijos skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmetė.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad LVAT nagrinėjamų bylų dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų ar jų perkėlimo į žemesnes pareigas pagal vertinimo komisijos siūlymą praktikoje yra suformuota taisyklė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skundžiami tik valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimai (administraciniai aktai), sukeliantys valstybės tarnautojui teisines pasekmes, todėl ginčo dalykas yra valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, pagrįstumo ir teisėtumo teisminė patikra, kartu tiriant Vertinimo komisijos išvadą, kuria pasiūlyta atleisti karjeros valstybės tarnautoją. Vertinimo komisijos išvada, kuria pasiūlius atleisti karjeros valstybės tarnautoją iš pareigų, priimamas individualus administracinis aktas dėl valstybės tarnautojo atleidimo, laikytina tokio sprendimo motyvuojamąja dalimi. Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 1P-16 (4.2.), kuriuo pareiškėjai pateiktas pasiūlymas užimti žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, yra tarpinis procedūrinis administracinis aktas, kuris šios bylos kontekste vertintinas kaip sudėtinė procedūros dalis.

19. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos nesuponuoja, kad, įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, jam turi būti siūlomos visos įstaigoje esančios laisvos, dar daugiau, kiek įmanoma aukštesnės lyginant su eitomis pareigos. Teisėjų kolegija, aiškindama šias įstatymo nuostatas, konstatavo, kad įstatymas nustato kompetentingam pareigūnui bendro pobūdžio sąžiningai ir atsakingai vykdytiną pareigą siūlyti laisvas žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas tokiose kaip ši situacijose, nebūtinai kiek įmanoma aukštesnes lyginant su eitomis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sąžiningo ir atsakingo šios pareigos vykdymo prezumpcija negali būti paneigta įstatyme nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 56 str. 2 d.), pvz., įrodžius lygiateisiškumo ir (ar) nediskriminavimo principų pažeidimą, susidorojimo faktą ir pan.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios bylos kontekste nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas netinkamai vykdė įstatymo nustatytą pareigą siūlyti pareiškėjai žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad pareiškėjai turėjo būti pasiūlytos eiti Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) pareigos. Atsakovas suteikė galimybę pareiškėjai tęsti tarnybą siūlydamas jai kitas pareigas ir, pareiškėjai atsisakius jas užimti, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjos garantija likti valstybės tarnyboje.

21. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog išanalizuotų pareiškėjos veiklos rezultatų pakanka pripažinti, kad jos tiesioginio vadovo išvada, jog pareiškėja neįvykdė užduočių pagal sutartus vertinimo rodiklius, yra pagrįsta ir įrodyta remiantis byloje surinktais įrodymais, todėl pareiškėjos 2017 m. tarnybinė veikla pagrįstai įvertinta „nepatenkinamai“. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, o taip pat atsižvelgdamas į procesinį teisinį principą non reformatio in peius (liet. draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį), draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, neturėjo teisinio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjos veiksmų (neveikimo), kaip pagrindo nepatenkinamam jos veiklos vertinimui.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas dėl neteisingo materialiosios teisės normų aiškinimo priėmė nepagrįstą sprendimą pripažindamas neteisėtu pareiškėjos atleidimą. Kadangi nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra teisinių pagrindų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

V. 23. Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3521-415/2019 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti LVAT. Taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato parengtą prašymą atnaujinti procesą byloje. Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais, nurodo, kad:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės vertino, kad institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, turi visišką diskrecijos teisę, sprendžiant klausimą dėl laisvų pareigų siūlymo nepatenkinamai įvertintam valstybės karjeros tarnautojui, preziumuodamas jos sąžiningą ir atsakingą veikimą, su tam tikromis išimtimis, kurios gali būti susijusios su visuotinai pripažintų principų, pažeidžiančių valstybės tarnautojo teises, nesilaikymu arba tiesiog susidorojimu su juo. Tuo pačiu teismas lyg ir pripažino, kad institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, nebūtinai visada gali elgtis sąžiningai ir atsakingai. Apeliacinės instancijos teismo suformuotos institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, diskrecijos ribos yra ginčytinos ir neatitinka esminių valstybės tarnybos funkcionavimo principų ir įstatyme suformuluotų valstybės tarnautojų garantijų, kurios negali būti aiškinamos siaurinamai.

23.2. LVAT 2018 m. lapkričio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018 pažymėjo, kad „viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti“. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra įvertinta, jog Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. 1P-16 (4.2.) perkelti pareiškėją iš direktoriaus pavaduotojo pareigų (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 18) į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo – Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13) – pareigas, paliekant turėtą pirmą kvalifikacinę klasę, nepateikta motyvų, kodėl nebuvo patenkintas pareiškėjos 2018 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 4R-149 (4.11.E) pareikštas pageidavimas eiti kitas laisvas Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigas (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15). Šioje byloje teismai turėjo išsamiai pasisakyti ir įvertinti pasekmes, kurios atsiranda, karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus nepatenkinamai. LVAT išplėstinė kolegija 2017 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 labai išsamiai ir detaliai yra pasisakiusi apie valstybės tarnybos principus, valdymo teisinius pagrindus, valstybės tarnautojo statusą ir jo garantijas, valstybės tarnybos santykių ypatingą išskirtinumą ir visuotinį reikšmingumą. VTĮ 22 straipsnio 18 dalis, numatanti įvairius alternatyvius sprendimus, įvertinus karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, suponuoja išvadą, kad visuomenė ir valstybė yra suinteresuotos, jog ir tokie tarnautojai nebūtų iš karto eliminuoti iš valstybės tarnybos sistemos, o būtų sudarytos prielaidos ir sąlygos maksimaliai panaudoti jų žinias, patirtį, gebėjimus, toliau tęsiant valstybės tarnybą. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad visi viešojo administravimo sprendimai turi būti motyvuoti ir pagrįsti valstybės ir jos institucijoms pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimui užtikrinti, o ne valiniu pasirinkimu noriu – nenoriu, patinka – nepatinka ir pan. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas nepatenkinamai niekaip nereiškia jo nubaudimo ar kokio nors jo teisių toliau tęsti valstybės tarnybą apribojimo.

23.3. Minėti argumentai suponuoja išvadą, kad net ir karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus nepatenkinamai, institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, neturi visiškos diskrecijos teisės siūlant žemesnes pareigas, nes tai prieštarautų tiek gero administravimo, tiek valstybės tarnautojo garantijų užtikrinimo principams, o veikdamas sąžiningai ir atsakingai, privalo siūlyti visas laisvas žemesnes pareigas. Tuo pačiu tai reiškia, kad ne valstybės tarnautojas, kaip silpnesnė tarnybos santykių šalis, turi įrodinėti, jog jis turi kompetencijos ir gali tinkamai eiti konkrečias laisvas žemesnes pareigas, o priešingai – institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, turi pareigą įrodinėti, dėl kokių svarbių priežasčių jis nepasiūlė konkrečių laisvų pareigų tokiam valstybės tarnautojui, pateikdamas konkrečiomis aplinkybėmis, kliudančiomis užimti minėtas pareigas, pagrįstus tokio sprendimo motyvus. Priešinga nuostata sudarytų su teisėtumo principu nesuderinamas prielaidas institucijai (įstaigai), kurioje valstybės tarnautojas dirba, veikti ne valstybės tarnybos interesais, o savo nuožiūra, vadovautis simpatijomis ar antipatijomis, formaliai siūlyti bet kokias, akivaizdžiai darbuotojo kvalifikacijos ir kompetencijos neatitinkančias itin žemas pareigas, piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi ir pan. Išankstinė apeliacinės instancijos teismo suformuluota prezumpcija, kad institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, visuomet veikia sąžiningai ir atsakingai, nėra pagrįsta nuoroda nei į konkretų teisės aktą, nei į teismų praktiką. Būtent pagrindinė ir svarbiausia teismo priedermė ir yra patikrinti bei teisiniu aspektu įvertinti skundžiamų institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Manytina, kad institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, motyvai nesiūlyti konkrečių laisvų žemesnių pareigų turėtų būti pagrįsti teisės aktų nuostatomis, nedviprasmiškai nustatančiomis draudimus, kliūtis ar apribojimus, dėl kurių toks valstybės tarnautojas negalėtų būti skiriamas į tokias pareigas, pavyzdžiui, teisės dirbti su įslaptinta informacija neturėjimas, specialiųjų reikalavimų atitinkamai pareigybei neatitikimas, reikiamo išsilavinimo neturėjimas ir pan.

23.4. LVAT nepasisakė ir nevertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų netgi paties teismo nurodytais kriterijais, t. y. ar buvo laikomasi lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų ir ar nebuvo galimo susidorojimo. Pareiškėja buvo nurodžiusi, kad ji yra ilgametė Inspekcijos darbuotoja, daug metų užėmė vadovaujančias pareigas, yra autoritetinga ir pripažinta savo srities specialistė, ne kartą darė pranešimus nacionaliniuose ir tarptautiniuose renginiuose ir buvo komandiruojama perteikti teigiamos patirties į užsienio valstybes, per visą šį laiką ji nėra gavusi jokios tarnybinės nuobaudos dėl netinkamo pareigų atlikimo ar neetiško elgesio, o visi tarnybiniai patikrinimai ir jai paskirtos tarnybinės nuobaudos yra susiję su tuo neilgu kelių mėnesių laikotarpiu, kuomet įstaigai vadovavusi laikinoji vadovė, kerštaudama pareiškėjai iš asmeninių paskatų, sudarė nepakenčiamą ir netinkamą normaliam įstaigos funkcijų vykdymui atmosferą ir siekė susidoroti su pareiškėja. Tai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavę liudininkai.

23.5. Nagrinėjamoje byloje tikslinga palyginti ir išanalizuoti, kaip teismai aiškina VTĮ 43 straipsnio 1 dalies normas, įpareigojančias instituciją (įstaigą), kurioje valstybės tarnautojas dirba, perkelti valstybės tarnautoją į kito to paties lygio ar žemesnės kategorijos pareigas (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-59/2013, 2017 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Aiškinant VTĮ 22 ir 44 straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad jose kalbama apie analogišką institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, pareigą – siūlyti valstybės tarnautojui žemesnės kategorijos pareigas. Naudojant lyginamąjį, lingvistinį, sisteminį, įstatymų leidėjo ketinimų, bendrųjų teisės principų, analoginį ir loginį metodus, aptariamos normos savo konstrukcija iš esmės yra labai paprastos ir neturėtų būti skirtingai suprantamos, nes jose minėta pareiga apibrėžiama labai aiškiai, kategoriškai ir be jokių išlygų. Įstatymų leidėjas nedaro jokių išlygų ar išimčių bei nenustato, kad gali būti siūlomos tik kai kurios žemesnės pareigos, taip pat nenustato, kokio nors minimalaus siūlomų pareigų skaičiaus ir kokių kategorijų pareigos turi būti siūlomos, o tai reiškia, jog turi būti siūlomos visos esančios laisvos žemesnės kategorijos pareigos. LVAT išaiškinimas, jog nebuvo būtina siūlyti visas žemesnes pareigas pareiškėjai, neatitinka jokių teisės aiškinimo metodų ir, kas yra visiškai neleistina, sukuria naują teisės normą.

23.6. Apibendrinant nurodytus prašymo motyvus, darytina logiška išvada, kad LVAT netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, dėl kurių buvo priimtas neteisingas sprendimas, o minėtų normų išaiškinimas yra itin aktualus besiformuojančiai teisminei praktikai.

24. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad:

24.1. Pareiškėjos išdėstyti argumentai nepatvirtina, kad bylą nagrinėjęs LVAT neteisingai aiškino VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punktą. Priešingai, pareiškėjos prašyme pateikiamas alternatyvus VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto aiškinimas, kuris negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu procesui atnaujinti.

24.2. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kad į pareigas priimančio asmens pareiga siūlyti laisvas žemesnes pareigas yra grindžiama visiška į pareigas priimančio asmens diskrecija. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad pareiga siūlyti žemesnes laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas turi būti vykdoma sąžiningai ir atsakingai, todėl į pareigas priimantis asmuo neturi visiškos diskrecijos siūlydamas laisvas žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Dėl to kaip nepagrįsti vertintini pareiškėjos argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime nepasisakyta ir neįvertinta, kokios pasekmės atsiranda valstybės tarnautojo veiklą įvertinus nepatenkinimai. Minėtame teismo sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškintos VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo sąlygos. Nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar buvo laikomasi lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų ir ar nebuvo galimo susidorojimo su pareiškėja, kadangi sprendime išsamiai ir pakankamai įvertintos nagrinėtos bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad Inspekcija, pareiškėjai siūlydama laisvas žemesnes valstybės tarnautojo pareigas, būtų veikusi neatsakingai ar nesąžiningai. Taigi pareiškėja nepagrindė, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui, dėl ko būtų pagrindas taikyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

24.3. VTĮ 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja visiškai skirtingą institutą – valstybės tarnautojo garantiją būti paskirtam į to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, kai yra naikinama jo pareigybė. Įstatymų leidėjas minėta norma į pareigas priimančiam asmeniui sukūrė aiškią pareigą valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, iš pradžių siūlyti to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas ir tik tuo atveju, kai tokiu pareigų nėra, siūlyti žemesnės kategorijos pareigas. Tačiau VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkte įstatymų leidėjas įtvirtino pareigą į pareigas priimančiam asmeniui siūlyti žemesnes valstybės tarnautojo pareigas nenustatydamas jokių papildomų sąlygų. Vadinasi, įstatymų leidėjas tokių sąlygų ir nesiekė nustatyti, todėl vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad VTĮ 43 straipsnis yra iš esmės analogiškas VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punktui ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punktui. Nors pareiškėja, teigdama, kad aiškinant VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punktą turėjo būti vadovaujamasi teismų praktika, kurioje išaiškintas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymas, tačiau, siekiant, kad procesas būtų atnaujintas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, bylų faktinės aplinkybės turi būti tapačios arba labai panašios. Prašyme nurodytų bylų faktinės aplinkybės negali būti laikomos tapačiomis arba labai panašiomis šioje byloje nagrinėtoms aplinkybėms. Taigi nėra pagrindo taikyti ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

24.4. Kitais prašymo argumentais pareiškėja iš esmės siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo, nors proceso atnaujinimo institutas tam nėra skirtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 25. Byloje nagrinėjama, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3521-415/2019.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

27. Taigi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2019 m. vasario 20 d. sprendimą, administracinė byla Nr. eA-3521-415/2019 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

28. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

29. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

30. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

31. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018). Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).

32. LVAT 2019 m. vasario 20 sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m sausio 1 d.) 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos nesuponuoja, jog, įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, jam turi būti siūlomos visos įstaigoje esančios laisvos, dar daugiau, kiek įmanoma aukštesnės lyginant su eitomis pareigos. Įstatymas nustato kompetentingam pareigūnui bendro pobūdžio sąžiningai ir atsakingai vykdytiną pareigą siūlyti laisvas žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tokiose kaip ši situacijose, nebūtinai kiek įmanoma aukštesnes lyginant su eitomis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sąžiningo ir atsakingo šios pareigos vykdymo prezumpcija negali būti paneigta įstatyme nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 56 str. 2 d.), pvz., įrodžius lygiateisiškumo ir (ar) nediskriminavimo principų pažeidimą, susidorojimo faktą ir pan.).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų (įrodymų), kurie patvirtintų, kad LVAT, aiškindamas VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas, kaip yra nurodyta šios nutarties 32 punkte, padarė akivaizdų materialios teisės pažeidimą, t. y. nėra pagrindo spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą.

34. Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama įrodyti, jog LVAT neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, nepagrįstai lygina VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas su VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes, kaip pagrįstai nurodė ir atsakovas, VTĮ 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja skirtingą institutą – valstybės tarnautojo garantiją būti paskirtam į to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, kai yra naikinama jo pareigybė, o VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos reglamentuoja atvejį, kai valstybės tarnautojui, jo veiklą įvertinus nepatenkinamai, siūlomos žemesnės pareigos, o jam nesutikus jas užimti, jis atleidžiamas. Todėl, aiškinant ir taikant VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas, nėra jokio pagrindo vadovautis VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir minėtą normą aiškinančia teismų praktika.

35. Niekuo nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, kad LVAT nurodytos institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, diskrecijos ribos dėl siūlymo užimti žemesnes pareigas, valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus nepatenkinamai, yra ginčytinos ir neatitinka esminių valstybės tarnybos funkcionavimo principų ir nustatytų valstybės tarnautojo garantijų. Priešingai nei nurodo pareiškėja, LVAT ir nesiaiškino, kad institucijai (įstaigai), kurioje valstybės tarnautojas dirba, tuo atveju, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama nepatenkinamai, suteikta visiškai neapribota diskrecijos teisė valstybės tarnautojui siūlyti bet kokias žemesnes pareigas, o nurodė, kad tokiu atveju institucija (įstaiga) turi elgtis sąžiningai ir atsakingai. Įvertinus LVAT 2019 m. vasario 20 d. sprendimą taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėtos administracinės bylos aplinkybių dėl siūlytų žemesnių pareigų pareiškėjai, neįvertino vadovaujantis paties nurodytais lygiateisiškumo, nediskriminavimo principais ir pan., t. y. neįvertino, ar šiuo atveju atsakovas, siūlydamas žemesnes pareigas pareiškėjai, elgėsi sąžiningai ir atsakingai.

36. Kitais nurodytais argumentais (pvz., LVAT 2019 m. vasario 20 d. sprendime nėra įvertinta, jog Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. 1P-16 (4.2.) perkelti pareiškėją iš direktoriaus pavaduotojo pareigų į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas nepateikta motyvų, kodėl nebuvo patenkintas pareiškėjos 2018 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 4R-149 (4.11.E) pareikštas pageidavimas eiti kitas laisvas Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigas; ne valstybės tarnautojas, kaip silpnesnė tarnybos santykių šalis, turi įrodinėti, jog jis turi kompetencijos ir gali tinkamai eiti konkrečias laisvas žemesnes pareigas, o priešingai – institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, turi pareigą įrodinėti, dėl kokių svarbių priežasčių ji nepasiūlė konkrečių laisvų pareigų tokiam valstybės tarnautojui, pateikdamas konkrečiomis aplinkybėmis, kliudančiomis užimti minėtas pareigas, pagrįstus tokio sprendimo motyvus) pareiškėja iš esmės nesutinka su teismo pateiktu nustatytų faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu, tačiau bylos aplinkybės (įrodymai) nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą negali būti iš naujo vertinamos (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-492/2018).

37. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

38. Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, kad administracinių teismų praktika prieštaringa, LVAT turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

39. Įvertinus pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytą LVAT praktiką, konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė jokių LVAT procesinių sprendimų, kuriose VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos, nustačius panašias ar analogiškas aplinkybes kaip ir šioje byloje, būtų išaiškintos kitaip, nei išaiškino LVAT 2019 m. vasario 20 d. sprendime. Pareiškėjos nurodyta LVAT praktika, kurioje aiškintos ir taikytos VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos, nėra reikšminga ir aktuali nagrinėjamu atveju, t. y. nepagrindžia pareiškėjo prašymo atnaujinti bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kadangi, kaip minėta, VTĮ 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja skirtingą institutą nei VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos.

40. Taigi darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti. Netenkinus pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą byloje, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato parengtą prašymą atnaujinti procesą byloje (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-3521-415/2019 atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė