2021-01-27 Nr. AB-1867-3-62-3-01109-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-92-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01109-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 12 404 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kurią numato teisės aktai. Pagal tarptautinius teisės aktus jam turi priklausyti 5 kv. m, o ne 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Gyvenamojoje patalpose esantys baldai dar labiau mažino gyvenamosios patalpos plotą. Gyvenamosiose patalpose neteisėtai stovi dviaukštės lovos, kurių jokie teisės aktai nenumato. Marijampolės PN patalpose seniai nebuvo atliktas joks remontas. Marijampolės PN patalpose pilna tarakonų, blakių. Sanitariniuose mazguose trūko įrenginių, inventoriaus (guminių kilimėlių, prausiklių dozatorių, suoliukų, taburečių, veidrodžių). Pareiškėjas yra neįgalus (turi (duomenys neskelbtini) procentų nedarbingumą), tačiau Marijampolės PN patalpos buvo nepritaikytos neįgaliems asmenims. Pareiškėjas kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu, dideliu diskomfortu, orumo pažeminimu.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, taip pat pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. taikyti ieškinio senatį. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. bausmę atliko 3-iame būryje bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nei viename teisės akte nėra numatyta, kad pataisos įstaigoje negalima įrengti dviaukščių lovų. Marijampolės PN remontai atliekami nuolat, remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam tikras lėšas iš valstybės biudžeto. Marijampolės PN yra sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės.

3.2. Būryje, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, yra įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės, tualeto patalpose įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Tai yra pakankamas įrenginių kiekis. Visos dušo patalpos buvo aprūpintos privalomu inventoriumi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 6 dalimi, atsakovas pareiškėjui stengėsi suteikti kiek įmanoma geresnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas. Duomenų, kiek tam tikru laikotarpiu būryje buvo nuteistųjų pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu, pateikti negali.

3.3. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos teisės aktuose.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą Marijampolės PN dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų.

6. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui pareiškėjas surašė 2020 m. balandžio 21 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, ir praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti. Teismas sprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. Teismas tenkino Marijampolės PN prašymą taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d.

7. Teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (bendrabučių tipo patalpose). Teismas bylos duomenimis nustatė, kad nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas 305-ame kambaryje, kurio plotas 36,00 kv. m, jame buvo laikoma nuo 2 iki 11 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,27 kv. m iki 18,00 kv. m ploto; nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas 306-ame kambaryje, kurio plotas 36,00 kv. m, jame buvo laikoma nuo 11 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,27 kv. m ploto. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamoje byloje nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. nenustatęs minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto pažeidimu dėl patalpoje esančių baldų, atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Marijampolės PN neatliekamas joks remontas, sprendė, kad vien deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio teiginiai, nenurodant konkrečių pažeidimų, negali būti pripažįstami kaip pakankami įrodymai, patvirtinantys pataisos įstaigos neteisėtus veiksmus (neveikimą). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į Marijampolės PN administraciją. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo skundo argumentą, jog Marijampolės PN patalpose seniai nebuvo atliktas joks remontas, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, bylos duomenis, taip pat atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą, kad Marijampolės PN patalpose pilna tarakonų, blakių.

9. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginį, kad gyvenamojoje patalpose neteisėtai stovi dviaukštės lovos, kurių jokie teisės aktai nenumato, teismas pritarė atsakovo atstovo atsiliepime nurodytam argumentui, jog nei viename teisės akte nėra numatyta, jog pataisos įstaigoje negalima įrengti dviaukščių lovų.

10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Marijampolės PN sanitariniuose mazguose trūko įrenginių, pažymėjo, kad tualetų įrengimą bendrabučio tipo patalpose iki 2017 m. birželio 8 d. reglamentavo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos). 2004 m. Aprūpinimo normų redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl teigti, jog atsakovo atstovas nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2017 m. birželio 8 d. neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2018).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos) (galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.) nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų) (7.6 p.). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad būryje, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, yra įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės, tualeto patalpose įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis.

Duomenų, kiek tam tikru laikotarpiu būryje buvo nuteistųjų (kuriame buvo laikomas pareiškėjas), pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu atsakovo atstovas pateikti negalėjo. Vertindamas atsakovo atstovo veiksmus, ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d.), teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepakeitė duomenų, kiek tam tikru laikotarpiu būryje buvo nuteistųjų (kuriame buvo laikomas pareiškėjas) pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti, ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl įrodinėjimo naštos, byloje kilusio ginčo pobūdį, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, jog Marijampolės PN būryje (kuriame buvo laikomas pareiškėjas) sanitariniame mazge buvo pakankamas kiekis tualetų, pisuarų, praustuvų. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

11. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Marijampolės PN sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus (guminių kilimėlių, prausiklių dozatorių, suoliukų, taburečių, veidrodžių), įvertino atsakovo atstovo paaiškinimus, tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, todėl pareiškėjo skundo argumentus, kad Marijampolės PN sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus, atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas vadovavosi BVK 173 straipsnio 5 dalimi, kad neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 3 straipsnio 5 ir 6 punktais, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsniu. Teismas nustatė, kad pareiškėjui yra nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų nedarbingumo lygis, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pateko į neįgaliųjų asmenų kategoriją. Išanalizavęs byloje esančius duomenis ir dokumentus, teismas nurodė, kad Marijampolės PN nepateikė duomenų apie patalpų, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas, pritaikymą neįgaliam asmeniui, nenurodė, ar sanitarinis mazgas ir jo įrenginiai, dušas buvo pritaikyti neįgaliesiems, ar pareiškėjui buvo paskirti asmenys galintys padėti apsitarnauti.

13. Teismas, įvertinęs LVAT praktiką, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su įvairiais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais, padarė išvadą, kad visą ginčo laikotarpį (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas būdavo išvykęs iš Marijampolės PN) pareiškėjo galimybės savarankiškai judėti Marijampolės PN patalpose, naudotis dušu, tualetu, buvo apribotos. Teismo vertinimu, Marijampolės PN, turėdami kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, privalėjo sudaryti nuteistojo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas. Marijampolės PN, neužtikrinę pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidė BVK 173 straipsnio 5 dalies nuostatas, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintus neįgaliųjų socialinės integracijos principus. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė į nustatytas teisės aktais kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, pareiškėjui nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN) buvo neužtikrintas pakankamas kiekis sanitarinio mazgo įrenginių, nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN) nesudarius nuteistojo sveikatos būklę atitinkančių gyvenimo sąlygų.

14. Įvertinęs byloje nustatytus pažeidimus, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas yra neįgalus asmuo, teismas konstatavo, jog nurodyti pažeidimai ir jų trukmė objektyviai galėjo sukelti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą ir kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

15. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, atsižvelgęs į kalinimo neįgaliesiems nepritaikytose patalpose trukmę, sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, ginamų vertybių pobūdį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bei, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda gali būti atlyginta skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant mažesnę nei pareiškėjo nurodyta 12 404 Eur suma.

III. 16. Atsakovo atstovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes. Pažymi, kad būryje, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, yra įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės. Tuo metu tualeto patalpose įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Tai yra pakankamas įrenginių kiekis, kadangi nuteistiesiems netenka laukti eilėse norint pasinaudoti sanitarinio mazgo įrenginiais, o ir pareiškėjas nereiškė nusiskundimų pataisos įstaigos administracijai dėl nepakankamo įrenginių kiekio. Atsakovas atstovas nurodo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN buvo suteikiama visokeriopa pagalba judant pataisos įstaigoje bei atliekant kitus kasdieninius veiksmus, kai tik to prireikdavo, kadangi pareiškėjas visada galėjo kreiptis į pataisos įstaigoje dirbančius pareigūnus. Pareiškėjas niekada neteikė skundų pataisos įstaigos administracijai dėl šių aplinkybių. Pareiškėjas Marijampolės PN bausmę atliko ilgą laiko tarpą, todėl yra akivaizdu, kad jis buvo pripratęs prie gyvenamųjų patalpų išdėstymo ir ši aplinkybė jam leido daug veiksmų atlikti savarankiškai. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Marijampolės PN nuomone, šioje byloje yra pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį arba nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

18. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas nurodo, kad pataisos įstaiga turi pareigą pritaikyti aplinką neįgaliųjų poreikiams taip, jog jie savarankiškai galėtų pasirūpinti savimi. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių, nepateikė įrodymų, kad dušas, prausykla, sanitarinis mazgas ir kita aplinka buvo pritaikyta neįgaliam asmeniui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjui nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN) nebuvo užtikrintas pakankamas kiekis sanitarinio mazgo įrenginių, nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN) nesudarytos nuteistojo sveikatos būklę atitinkančios gyvenimo sąlygos, kitus pareiškėjo skunde nurodytus teiginius atmetęs kaip nepagrįstus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde detalizuoja nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl sanitarinio mazgo įrenginių kiekio ir gyvenimo sąlygų, pažymėdamas, kad būryje, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, buvo pakankamas sanitarinio mazgo įrenginių kiekis, ir pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN buvo suteikiama visokeriopa pagalba judant pataisos įstaigoje bei atliekant kitus kasdieninius veiksmus, kai tik to prireikdavo, kadangi pareiškėjas visada galėjo kreiptis į pataisos įstaigoje dirbančius pareigūnus. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytu pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdu.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

23. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Todėl atskirai pasisakytina tik dėl atskirų apeliaciniame skunde išskiriamų argumentų.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)). LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Vertindamas atsakovo atstovo veiksmus, ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepakeitė duomenų, kiek tam tikru laikotarpiu būryje buvo nuteistųjų (kuriame buvo laikomas pareiškėjas) pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti, ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos.

26. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pakankamai detaliai nurodė aplinkybes, dėl, jo teigimu, nepakankamo sanitarinio įrenginių skaičiaus. Atsakovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė. Įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu kiekvieną dieną buvo kalinama būryje, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, ši aplinkybė teismo pagrįstai vertinta pareiškėjo naudai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Marijampolės PN veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėtų padarytų pažeidimų (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

28. Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN) nesudarytos nuteistojo sveikatos būklę atitinkančios gyvenimo sąlygos, pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui yra nustatytas (duomenys neskelbtini)procentų nedarbingumo lygis. Teismas nurodė, kad Marijampolės PN nepateikė duomenų apie patalpų, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas, pritaikymą neįgaliam asmeniui, nenurodė, ar sanitarinis mazgas ir jo įrenginiai, dušas buvo pritaikyti neįgaliesiems, ar pareiškėjui buvo paskirti asmenys galintys padėti apsitarnauti. Teismas, įvertinęs LVAT praktiką, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su įvairiais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais, sprendė, kad visą ginčo laikotarpį (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas būdavo išvykęs iš Marijampolės PN) pareiškėjo galimybės savarankiškai judėti Marijampolės PN patalpose, naudotis dušu, tualetu, buvo apribotos.

29. Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog pataisos įstaigos privalo įrengti gyvenamąsias patalpas neįgaliesiems asmenims, tačiau pareiškėjas visada turėjo galimybę kreiptis į pataisos įstaigos pareigūnus, prašydamas suteikti jam reikalingą pagalbą. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN buvo suteikiama visokeriopa pagalba judant pataisos įstaigoje bei atliekant kitus kasdieninius veiksmus, kai tik to prireikdavo, taip pat pareiškėjas Marijampolės PN bausmę atliko ilgą laiko tarpą, todėl yra akivaizdu, kad jis buvo pripratęs prie gyvenamųjų patalpų išdėstymo, ir ši aplinkybė jam leido daug veiksmų atlikti savarankiškai. Šie atsakovo atstovo argumentai nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas sudarė nuteistojo sveikatos būklę atitinkančias gyvenimo sąlygas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 173 straipsnio 5 dalis nustato, jog nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui (LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015, 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje A-2428-520/2017). EŽTT, nagrinėdamas situaciją, kai pareiškėjas, kenčiantis dėl daugelio sveikatos problemų, įskaitant visišką apatinės kūno dalies paralyžių ir itin blogą regėjimą, buvo įkalintas beveik trejiems metams pataisos įstaigoje, kuri nebuvo pritaikyta neįgaliesiems, pažymėjo, jog pareiškėjo judėjimo apribojimai buvo tokie stiprūs, kad jis negalėjo valgyti valgykloje kartu su kitais įkalintais asmenimis, jo formalus atskyrimas nuo kitų įkalintųjų stigmatizavo jį ir savaime buvo pagrindinis jo oraus gyvenimo atšiaurioje bausmės vykdymo institucijos aplinkoje ribojimas. EŽTT akcentavo, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jiems savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr. EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

31. Įvertinusi nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, EŽTT ir LVAT praktiką, pareiškėjo individualią situaciją, susijusią su jo neįgalumu ir poreikiais, atsižvelgusi į gana ilgą pažeidimo laikotarpį, į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nepaneigia fakto, jog pareiškėjas (neįgalus asmuo), kalėdamas neįgaliesiems nepritaikytose Marijampolės PN patalpose, patyrė nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, taip pat nukentėjo pareiškėjo orumas. Visa tai lėmė būtent neteisėti atsakovo atstovo veiksmai (neveikimas).

32. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į gana ilgą kalinimo neįgaliesiems nepritaikytose patalpose trukmę, sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 200 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė