2016-03-23 Nr. AB-6373-3-61-3-03749-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2582-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03749-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. P. A. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-12)41PR-19.

Pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvą atvyko 2012 m. rugsėjo 30 d., leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas iki 2013 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjas su Lietuvos piliete J. N. 2014 m. liepos 1 d. sudarė santuoką, po santuokos gyvena sutuoktinei nuosavybės teise priklausančiame bute ir veda bendrą ūkį. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau jam buvo paaiškinta, kad prašymas išduoti leidimą nebus priimtas, nes pareiškėjas neturi teisėtą buvimą Lietuvoje patvirtinančio dokumento (vizos ar leidimo gyventi). Pareiškėjo atstovas advokatas 2014 m. rugsėjo 26 d. Departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Departamentas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (15/2-6)10K-48867 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas šį atsisakymą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-5302-331/2015), kuris pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: teismas įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Išnagrinėjus prašymą pakartotinai buvo priimtas 2015 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-12)41PR-19, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Iš ginčijamo Departamento sprendimo turinio matyti, kad jis, atsižvelgiant į pareiškėjo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, neproporcingas. Pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete, todėl jau pats įpareigojimas išvykti iš Lietuvos savaime pažeidžia teisės į šeimos gyvenimo gerbimą principą. Taip pat pareiškėjo įpareigojimas išvykti ar priverstinis išsiuntimas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ir šeimos išskyrimas yra nesuderinami ir neproporcingi veiksmai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme. Todėl Departamentas turėjo susilaikyti nuo tokių veiksmų ir spręsti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui. Pareiškėjui taip pat nebuvo suteikta galimybė prieš priimant skundžiamą sprendimą pateikti paaiškinimą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas nenurodė pakankamai argumentų, kad skundžiamo sprendimo priėmimas ir vykdymas nulemtų jo turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būdu pažeistų jo teisę į šeimos gyvenimą, kaip apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Atsakovo teigimu, šioje nuostatoje įtvirtintas šeimos gyvenimo gerbimas nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesudaro prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Remiantis Konvencijos praktika, vien pareiškėjo santuokos sudarymo su Lietuvos Respublikos piliete faktas nereiškia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos, automatiškai pažeidžia Konvencijos 8 straipsnio nuostatą. Pažymėtina, kad pareiškėjo santuoka buvo sudaryta 2014 m. liepos 1 d., t. y. tuomet, kai leidimo laikinai gyventi galiojimas buvo pasibaigęs dar 2013 m. rugsėjo 19 d., o 2014 m. balandžio 1 d. Departamento sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje, todėl šeima buvo sukurta dar tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pat pradžių bus rizikingas. Prieš priimant skundžiamą sprendimą buvo tinkamai įvertinta Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta pareiga valstybei gerbti asmens teisę į šeimos gyvenimą bei užtikrinta, kad jo įvykdymas nenulemtų šeimos ryšių tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės nutraukimo, nes laikinas pareiškėjo išvykimas su galimybe grįžti neturėtų jokių realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių tikriems šeimyniniams santykiams.

Liudytoja J. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog pareiškėjas yra jos sutuoktinis, santykiai tarp jų normalūs. Liudytoja prašė teismo neleisti sutuoktiniui išvykti iš Lietuvos. Nurodė aplinkybes susijusias su savo šeima, kurios išdėstytos raštu ir pateiktos teismui. Taip pat nurodė, kad yra vienintelė šeimos maitintoja, be to, trūktų kelionei į (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų. Paaiškino, kad vyras po vidurinės mokyklos atvyko į Baltarusiją mokytis, mokslus baigė, vėliau atvyko į Lietuvą. Lietuvoje turėjo savo verslą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo I. P. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas keliamas dėl Migracijos 2015 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-12)41PR-19 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui Departamento 2012 m. liepos 17 d. sprendimu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2013 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvoje. Departamento 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (15/6-12)12PR-45 buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje, nes pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Pareiškėjas minėtą Departamento 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-45 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I-7740-968/2014) atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Nr. AS822-1003/2014 (Informacinės sistemos Liteko duomenys). Iki bus išspręstas pareiškėjo skundas dėl Departamento 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. (15/6-12)12PR-45, pareiškėjui buvo pakeistas užsieniečio registracijos pažymėjimas ir pareiškėjas buvo laikomas nepraradusiu prieglobsčio prašytojo statuso. Atsižvelgus į tai, kad teisniai procesai buvo baigti, taip pat nustačius, kad pareiškėjui nėra išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 127 straipsnio 1 ir 6 dalimis ir 133 straipsnio 2 ir 5 dalimis priėmė 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-12)41PR-19, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Minėtu sprendimu pareiškėjui neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas taip pat įspėtas dėl šio sprendimo nevykdymo. Pareiškėjas nesutikdamas su šiuo sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis pareiškėjas prieštaravo skundžiamo sprendimo teisėtumui yra tai, kad, pareiškėjo teigimu, Departamentas priimdamas sprendimą realiai nevertino aplinkybių nurodytų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, t. y. Departamentas priimdamas sprendimą atsižvelgė į pareiškėjo šeimyninius ryšius, spręsdamas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimus, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo šeimyninius ryšius sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos piliete J. A., su kuria kartu gyvena, veda bendrą ūkį. Pareiškėjas cituodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, tarptautinius teisės aktus akcentavo, jog Departamento 2015 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-12)41PR-19 savo pobūdžiu yra neproporcingas, nes įpareigojimas išvykti savaime pažeidžia teisės į šeimos gyvenimo gerbimą principą, taip pat nesutiko su Departamento nuostata, kad tik uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką būtų prilygintas kišimuisi į šeimos gyvenimą gerbimą Konvencijos 8 straipsnio prasme. Atsakovo teigimu, priimant skundžiamą sprendimą buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. buvo tinkamai įvertinta Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta pareiga valstybei gerbti asmens teisę į šeimos gyvenimą. Sprendimu nebuvo priimtas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pažymėtina, šią aplinkybę taip pat akcentavo ir atsakovo atstovės teismo posėdžio metu, jog šioje byloje skundžiamas 2015 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-12)41PR-19 buvo priimtas būtent vykdytos prieglobsčio suteikimo/nesuteikimo pagal pareiškėjo prašymą procedūros pagrindu. Skundžiamas sprendimas yra priimtas būtent prieglobsčio srityje ir ši sritis savo pobūdžiu skiriasi nuo klausimų (procedūrų), nagrinėjant prašymus dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo, ar darbinės veiklos pagrindais. Šiems klausimams spręsti yra numatytos kitokios nagrinėjimo procedūros. Taigi šiuo atveju sprendimas dėl išsiuntimo pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas tuo pagrindu, jog įsiteisėjusiu Departamento 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą, nes pareiškėjas neatitiko tarptautinės apsaugos.

Nustatyta, kad 2015 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-12)41PR-19 buvo priimtas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, kuriame įtvirtinta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, t. y. pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Kaip nustatyta bylos medžiaga, Departamentas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (15/6-12)12PR-45 atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, Departamentas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo įpareigojo (duomenys neskelbtini) pilietį I. P. A. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 1 d. Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ginčijo teisme, paduodamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-7740-968/2014). Tuo pagrindu (skundo nagrinėjimo laikotarpiui) pareiškėjui buvo pakeistas užsieniečio registracijos pažymėjimas, patvirtinantis, kad pareiškėjas prieglobsčio prašytojo statuso nėra praradęs. Teismas 2014 m. gegužės 21 d. pareiškėjo skundą atsisakė priimti (pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų). Minėtos nutarties teisėtumas buvo nagrinėtas LVAT, kuris 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Nr. AS822-1003/2014 pirmos instancijos teismo nutartį paliko galioti. Pareiškėjui skundas grąžintas 2014 m. spalio 2 d. Taigi pareiškėjui leidimo gyventi galiojimas iš esmės baigėsi užbaigus teismines procedūras, susijusias su prašymo, suteikti prieglobsčio statusą, nagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas Departamento sprendimas buvo priimtas remiantis 2014 m. balandžio 1 d. Departamento sprendimu Nr. (15/6-12)12PR-45, t. y. tuo, kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir kuris įsigaliojo užbaigus teismines procedūras, todėl Departamentas turėjo teisinį pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priimti sprendimą grąžinti pareiškėją į savo kilmės valstybę. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas, teisingai įvertino ginčo faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Pareiškėjas savo argumentus dėl 2015 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-12)41PR-19 neteisėtumo iš esmės grindžia viena pagrindine aplinkybe, jog pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos piliete, o įpareigojimas išvykti savaime pažeidžia teisės į šeimos gyvenimo gerbimą principą. Minėta, jog šios nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra susijusios su užsieniečio teise gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje šeimos susijungimo pagrindu, šios teisės teisiniu turiniu bei situacijomis. Europos Parlamentas ir Taryba 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė Direktyvą, pagal kurios 20 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus Direktyvos 13 straipsnio 4 dalį).

Direktyvos 21 straipsnyje nustatyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi aiškinant Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos Direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal Direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

Pagal nusistovėjusią Europos Teisingumo Teismo praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Europos Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad, nepaisant trečiosios šalies piliečio neteisėtos padėties pagal nacionalinius imigracijos įstatymus, priimant sprendimą dėl jo statuso valstybėje reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Akrich byloje Nr. C‑109/01, Rink. p. I-9607).

Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Iš paminėtų nuostatų matyti, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 str.) iš esmės valstybei nenumato pareigos leisti užsieniečiui gyventi šalyje, o užsieniečiui atitinkamai negarantuoja teisės toje valstybėje apsigyventi.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjas santuoką sudarė 2014 m. liepos 1 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo pasibaigęs (2013 m. rugsėjo 19 d.) ir skundas dėl 2014 m. balandžio 1 d. Departamento sprendimo jau buvo atsisakytas priimti nagrinėti teisme, todėl, kaip teisingai nurodė atsakovas, pareiškėjas sudarydamas santuoką iš esmės jau žinojo, kad tolimesnis pareiškėjo santuokinis gyvenimas šalyje bus rizikingas (priklausys nuo būsimų atitinkamų institucijų sprendimų). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys 8 straipsnio pažeidimą (2014 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Jeunesse prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 12738/10). Sutiktina su Departamento argumentais, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, todėl nebuvo pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta EŽTT praktika ir nepriimti sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies. Tuo tarpu vien tik santuokos sudarymo faktas su Lietuvos Respublikos piliete, nesant šio fakto išimtinumą pabrėžiančių aplinkybių, nesudaro pagrindo sprendimo dėl išsiuntimo vertinti, kaip priimto nesilaikant teisė aktų nuostatų. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjui skundžiamu sprendimu nebuvo taikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, kas, Departamento nuomone, atitinkamai galėtų prilygti valstybės įsikišimui į šeimos gyvenimo gerbimą, darytina išvada, kad toks Departamento sprendimas atitiko Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą pareigą valstybei gerbti asmens teisę į šeimos gyvenimą. Tokio pobūdžio sprendimu iš esmės užtikrinta pareiškėjo teisė išvykus iš Lietuvos ir nustatyta tvarka įforminus atitinkamus dokumentus, leidžiančius atvykti ir gyventi Lietuvoje, grįžti ir tęsti šeimyninį gyvenimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamas 2015 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-12)41PR-19 yra neproporcingas.

Pripažinus, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgė į ginčui aktualią tarptautinę teismų praktiką, atitinkamai skundžiamas Departamento 2015 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (15/6-12)-41PR-19 laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir naikinti jį pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas I. P. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10181-189/2015 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 41PR-19.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Nors ginčijamame sprendime ir nurodoma, kad jį priimant buvo atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, tačiau jos realiai nebuvo vertintos. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies akivaizdu, kad Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo šeiminius ryšius tik spręsdamas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimą, tačiau šių aplinkybių nevertino įpareigojimo išvykti iš Lietuvos kontekste. Be to, Departamentas, žinodamas, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme vyksta ginčas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (pirmos instancijos teismas palaikė pareiškėjo poziciją šiuo klausimu) šios aplinkybės nevertino priimdamas ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo visapusiškai įvertinti visas aplinkybes, kaip to reikalauja Įstatymas, grąžinimo direktyva, LVAT ir EŽTT praktika.

2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad grąžinimo direktyvos, kuri perkelta į Įstatymą, preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Konvencijos praktikoje pripažįstama šeimos ryšių svarba, ne kartą konstatuota, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas. Šiuo klausimu aktuali LVAT praktika administracinėje byloje Nr. A858-2332/11, kurioje buvo pasisakyta, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. Priešingas Įstatymo nuostatų aiškinimas nebūtų suderinamas su procedūrinės ekonomijos principu, nes kai kuriais atvejais galėtų būti priimami sprendimai, įpareigojantys užsieniečius išvykti iš Lietuvos Respublikos, nors jau šių sprendimų priėmimo metu būtų akivaizdu, kad minėti asmenys dėl įvairių aplinkybių tokių sprendimų neketina vykdyti ir, tikėtina, juos ginčys teismuose. Vadinasi, tokiais atvejais minėtų sprendimų priėmimas apskritai neprasmingas, nes asmenims savanoriškai neišvykus iš Lietuvos ir vėliau pradėjus nagrinėti klausimą dėl jų prievartinio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, bet kuriuo atveju tektų įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, kurios jau buvo žinomos prieš priimant sprendimą įpareigoti juos išvykti iš Lietuvos teritorijos.

3. Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovas, tiek pirmos instancijos teismas vertindami, ar priimtas sprendimas yra proporcingas siekiamam tikslui, turėjo įvertinti pareiškėjo pažeidimo pobūdį, mąstą ir vertybes, kurias siekia apginti Departamentas, ir kas bus pasiekta įpareigojant pareiškėją išvykti iš Lietuvos. Departamentas teigia, kad įvertino visas aplinkybes ir priėmė proporcingą sprendimą, su tuo sutiko ir pirmos instancijos teismas, tačiau pareiškėjo vertinimu, šis sprendimas yra formalus. Pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje yra neteisėtai, tačiau jis atvyko teisėtai, jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios niekas neklausė, kaip ją paveiks sutuoktinio išvykimas, kokią įtaką šeiminiams ryšiams turės ginčijamas sprendimas. Paminėtina, kad šio Departamento sprendimo įgyvendinimas šeimai yra neįmanomas, visų pirma, todėl, kad pareiškėjas neturėdamas leidimo laikinai gyventi negali dirbti ir gauti savarankiškų pajamų ir prisidėti prie bendro šeimos ūkio, šeimą šiuo atveju išlaiko tik sutuoktinė. Pareiškėjas yra įpareigotas išvykti į (duomenys neskelbtini), vien bilieto įsigijimas kelionei į vieną pusę šeimai yra nepakeliama našta jau nekalbant apie tai, kad norėdamas grįžti pareiškėjas turės kreiptis į Lietuvos diplomatinę atstovybę, kurios nėra (duomenys neskelbtini), tam turės gauti kitos valstybės vizą ir vykti į Egiptą, kur yra artimiausia Lietuvos atstovybė ir tai susiję su finansine našta, kuri šeimai yra nepakeliama, nes sutuoktinės gaunamas atlyginimas nėra didelis ir gaunamų pajamų pakanka tik minimaliems šeimos poreikiams tenkinti. Praktiškai pareiškėjas neturi jokių finansinių galimybių įgyvendinti reikalavimą savanoriškai išvykti iš Lietuvos į kilmės šalį. Neįvykdęs įpareigojimo išvykti jis bus priverstinai išsiųstas ir neturės jokios galimybės grįžti susijungti su šeima Lietuvos Respublikoje. Vien dėl šių aplinkybių Migracijos departamento sprendimas prilygsta šeimos išskyrimui praktine prasme ir negali būti laikoma proporcinga poveikio priemone vertinant saugomas vertybes. Įpareigojimas išvykti į (duomenys neskelbtini) vien tam, kad pareiškėjas vėl galėtų grįžti su viza nėra logiškas jau nekalbant apie tokio formalaus sprendimo proporcingumą.

4. Pareiškėjo nuomone, Departamentas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo apklausti pareiškėją ir jo sutuoktinę bei suteikti galimybę pateikti paaiškinimus. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo pasirašytinai įteiktas sprendimas, dėl kurio jis pasisakyti jau nebeturi realios galimybės ir yra priverstas kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis ir argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Papildomai atsakovas pažymi, kad sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas I. P. A., atstovaujamas advokato M. K., 2016 m. vasario 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą „Dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo“, kuriame nurodė, kad „pareiškėjas nusprendė įvykdyti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini).“ Šiuo pareiškimu pareiškėjas, atstovaujamas advokato M. K., patvirtino, kad atsisako nuo apeliacinio skundo administarcinėje byloje Nr. eA-2582-756/2016 ir prašo teismo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu ir administracinę bylą nutraukti. Pareiškime pažymėta, kad pareiškėjui yra išaiškintos ir žinomos atsisakymo nuo skundo pasekmės, su kuriomis pareiškėjas sutinka ir prašo administracinę bylą nutraukti bei palikti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, ir tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. vasario 9 d. pateikto pareiškėjo I. P. A., atstovaujamo advokato M. K., pareiškimo „Dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo“ matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo I. P. An., atstovaujamo advokato M. K., pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo I. P. A., atstovaujamo advokato M. K., atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo I. P. A., atstovaujamo advokato M. K., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė