2018-03-28 Nr. AB-6470-3-61-3-05227-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-352-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05227-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui, kamerose drėgna, įrengtas netinkamas apšvietimas, šalta, sienos supelijusios. Nurodė, kad kalinimo metu Lukiškių TI-K įvyko gaisras, kurio metu pareiškėjas patyrė dvasinį, emocinį sukrėtimą, pareigūnai į įvykius reagavo lėtai. Pažymėjo, kad kameroje Nr. 163, kurioje pareiškėjas buvo laikomas gaisro metu, prisikaupė dūmų, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti užterštu oru

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Dėl kilusio gaisro paaiškino, kad atitinkami pareigūnai informavo suimtuosius ir nuteistuosius, kaip elgtis šioje situacijoje, paaiškindami, kad reikia šlapiu rankšluosčiu užsidengti veidą, atsigulti ant grindų bei laukti tolimesnių nurodymų. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pradėjo evakuaciją iki tol, kol atvažiavo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, ir veikė tinkamai, t. y. taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, pastebėję, kad patalpose kilo gaisras, veikė aktyviai, ėmėsi veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims evakuoti.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl į kameras išduodamas reikalingas inventorius. Dėl ventiliacijos paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langą, tai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Pažymėjo, kad 2012 m. sausio 5 d. kilęs gaisras Lukiškių TI-K buvo operatyviai užgesintas, todėl pareiškėjas nepatyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų sukelti neturtinę žalą

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. (695 dienas). Iš 695 dienų, praleistų Lukiškių TI-K, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus tik 2 dienas, likusias 693 dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 106, 162, 163, 186, 192, 253, 262, 269 ir 278. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)13.16-813 nustatyta, kad kameroje Nr. 253 apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)13.16-1295 nustatyta, kad kameroje Nr. 186 ir 253 apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameroje Nr. 186 drėgmė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose ne visais atvejais buvo užtikrintas tinkamas kamerų apšvietimas ir kondicionavimo sąlygos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu jis galėjo patirti papildomus nepatogumus dėl netinkamos kameros temperatūros.

11. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu Lukiškių TI-K darbuotojai veikė aktyviai, ėmėsi atitinkamų veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims, kuriems dėl gaisro kilo pavojus, evakuoti, neigiamiems gaisro padariniams nustatyti ir likviduoti. Todėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu nenustatyta.

12. Vertindamas, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, taip pat į tai, kad pareiškėjas teikia skundą dėl įvykių, patirtų daugiau nei prieš ketverius metus, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę (693 dienas) ir atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 3 500 Eur suma.

III. 14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – neteisėtų valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikos. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir nepagrindė, kodėl jo nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

17. Nurodo, kad palaiko apeliacinio skundo argumentus ir pažymi, kad pareiškėjo reikalavimui yra suėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas.

18. Pareiškėjas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. balandžio 5 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 693 dienų) neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo kameroje, taip pat kad kamerose Nr. 253 ir Nr. 186 apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir kameroje Nr. 186 drėgmė neatitiko teisės aktų reikalavimų, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, todėl iš atsakovo priteisė 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat kad pareiškėjas neįrodė žalos fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja bei pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

25.CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. balandžio 5 d., pareiškėjui iš viso 693 dienas teko mažiau ploto, negu nustatyta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, kameroje Nr. 253, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. gruodžio 11 d. nepilną dieną, ir kameroje Nr. 186, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. (b. l. 28-29) apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameroje Nr. 186 drėgmė taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakant į atsakovo atstovo Kalėjimo departamento argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovai prašymo taikyti ieškinio senatį nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį.

27. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

28. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

29. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, higienos normų pažeidimu. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

31. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

32. Dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 693 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma, taip pat kameroje Nr. 253, kurioje pareiškėjas buvo nepilną dieną, ir kameroje Nr. 186, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 38 dienas, apšvietimas ir drėgmė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Įvertinus byloje esančius duomenis nenustatyta, kad pareiškėjui kamerose tekęs plotas būtų buvęs mažesnis nei 3 kv. m. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo ir higienos normų pažeidimų, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 3 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

35. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė