2016-12-13 Nr. AB-23615-3-61-3-03589-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eP-48-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03589-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6251; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (7.5)3-71856; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (7.5)3-744101; 4) grąžinti pareiškėjui 2 333,13 Eur (8 055,84 Lt) valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 736,55 Eur (2 543,16 Lt) privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų permokas; 5) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių suvesti pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. pateiktos SAV-04 deklaracijos ir jos priedo duomenis.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įregistravęs ir vykdo individualią veiklą ir nuo 2013 metais gautų pajamų deklaravo ir sumokėjo 12 084 Lt VSD įmokų bei 3 884 Lt PSD įmokų, tačiau 2014 m. gegužės 28 d. elektroniniu paštu gavo raginimą sumokėti mokesčius, t. y. 8 055,84 Lt VSD ir 2 543,16 Lt PSD įmokų. Šias sumas pareiškėjas sumokėjo, tačiau, nesutikdamas su jų apskaičiavimu, 2014 m. birželio 3 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl sumokėtų įmokų grąžinimo. VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. balandžio 30 d. pateikė Pranešimą apie savarankiškai dirbančius asmenis (forma SAV-04) kartu su priedu SAV3DSD-M (toliau – ir SAV pranešimas), kuriame nurodė 2013 m. gautas pajamas mėnesiais ir atitinkamai apskaičiavo už kiekvieną mėnesį mokėtinas VSD bei PSD įmokas.

SAV pranešime pateikti duomenys nebuvo įtraukti į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau – ir Registras), atsakovui padarius išvadą, jog pateikti duomenys nesutampa su iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) deklaracijos duomenimis. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens skundžiamuose sprendimuose pateiktu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) nuostatų aiškinimu.

Kai įstatymų leidėjas siekia bazę skaičiuoti nuo metinės pajamų sumos, apie tai būna tiesiogiai nurodyta įstatyme. Teisės aktais nėra nustatyta jokių apribojimų mėnesio „lubų” taikymui, taip pat neįtvirtintas sąrašas atvejų, kada išimtinai šios „lubos“ galėtų būti taikomos, o tai reikštų, kad mėnesio „lubos“ taikytinos visiems savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie atskleidžia informaciją apie kiekvieną mėnesį gautas pajamas atskirai (o ne pateikia tik bendrą metinę gautą pajamų sumą). Atsisakymas pareiškėjui taikyti mėnesio „lubas“, jų ignoravimas ir formalus tik metinių „lubų“ akcentavimas pažeidė imperatyvią mėnesio „lubų“ nuostatą, pagal kurią, įvertinus per konkretų mėnesį gautų pajamų sumą, nuo jos mokėtina VSD ir PSD įmokų bazė negali būti didesnė nei 5 952 Lt.

Jo 2013 metais gautos pajamos skirtingais mėnesiais skyrėsi, todėl jis įmokas apskaičiavo nuo faktiškai tais mėnesiais gautų apmokestinamųjų pajamų, todėl tam tikrais mėnesiais gautos „lubas“ viršijančios apmokestinamosios pajamos buvo be pagrindo „perkeltos“ ir „paskirstytos“ kitiems mėnesiams (kuriais faktiškai „lubos“ nebuvo pasiektos) ir nuo šių papildomai kitiems mėnesiams paskirstytų sumų apskaičiuotas mokestis. Pareiškėjas VMI pateikė deklaraciją nurodydamas bendrą pajamų sumą, o išdėstymą mėnesiais pateikė tik VSDFV Vilniaus skyriui.

VMI pateikė VSDFV Vilniaus skyriui informaciją apie bendrą metinių pajamų sumą, tuo tarpu VSDFV Vilniaus skyrius gavęs duomenis, metines „lubas“ ir pajamų proporcingą paskirstymą mėnesiais pats sugeneravo, todėl nėra pagrindo teigti, kad nesutampa pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui ir VMI pateikti duomenys. Pareiškėjas nurodė, kad jei teismas vertintų, kad neturi būti atsižvelgiama į VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalies pažodinį turinį, reikštų, kad ši teisės norma savaime nėra aiški, todėl prašė taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį ir šį mokesčio įstatymo neaiškumą aiškinti mokesčių mokėtojo naudai, t. y. pripažinti, kad apskaičiuojant pareiškėjo mokėtinas VSD ir PSD įmokas mėnesio „lubos“ yra taikytinos.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, įvertinus VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, (toliau – ir Taisyklės) 27, 28, 39 punktų, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 (toliau – ir Registro nuostatai), 25.11 punkto nuostatas, asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, prievolė mokėti VSD įmokas nustatyta vieną kartą per metus, jas mokant nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. Įstatymų leidėjas, nustatęs taisyklę, kad VSD įmokos mokamos už praėjusius metus iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos, suteikė galimybę individualia veikla užsiimantiems asmenims mokėti VSD įmokas avansu. Tokią galimybę įtvirtina VSD įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, taip pat Taisyklių 27 punktas. Atsakovas tvirtino, kad mėnesinės įmokų bazės ribojimo nustatymas nepaneigia nurodytos bendros VSD įmokų mokėjimo tvarkos. Priešingai, mėnesinis ribojimas nustatytas, siekiant išvengti situacijos, kad asmenys, pasinaudoję savo teise mokėti įmokas kas mėnesį, nesumokėtųjų daugiau nei turėtų mokėdami už metus. Tuo tarpu, jei individualia veikla užsiimantis asmuo pasirenka įmokas mokėti kartą per mėnesį, tai nustatytais terminais jis turi sumokėti sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumą. Ši nuostata taip pat leidžia daryti išvadą, kad VSD įmokos skaičiuojamos už praėjusius kalendorinius metus nuo praėjusiais metais gautų pajamų. Pareiškėjo sumokėtos įmokos atitinka apskaičiuotas mokėtinas sumas už 2013 metus, todėl nustatyti VSD ir PSD įmokų permoką ir ją grąžinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino VSDFV 2014 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6251; panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (7.5)3-71856 ir 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (7.5)3-744101; grąžino pareiškėjui 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių suvesti pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. pateiktos SAV-04 deklaracijos ir jos priedo duomenis.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalių pozicijos išsiskyrė dėl santykio tarp VSD ir PSD įmokų bazės mėnesio ir metų ribojimo dydžių taikymo, t. y. dėl to, ar apskaičiuojant už praėjusius metus mokėtinų VSD ir PSD įmokų dydį turi būti taikomi VSD ir PSD įmokų bazės per mėnesį apribojimai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įregistravęs ir vykdo individualią veiklą. Pareiškėjo iš jo vykdytos individualios veiklos gaunamos pajamos 2013 metais nebuvo pastovios, t. y. pareiškėjas 2013 m. 8 mėnesius gavo pajamų, kurios nesiekė nustatyto mėnesio VSD įmokų bazės ribojimo dydžio, o kovo, liepos, lapkričio ir gruodžio mėnesiais VSD bazės ribojimo dydis buvo viršytas. Bendras metinis VSD įmokų ribojimo dydis taip pat buvo viršytas. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo į faktinį pareiškėjo pajamų gavimo išdėstymą mėnesiais neatsižvelgė, VSD įmokų bazei pritaikė bendrą metinį VSD įmokų ribojimo dydį, bendrą per metus pareiškėjo gautą pajamų sumą paskirstydamas proporcingai visiems metų mėnesiams, dėl to visų 12 mokestinio laikotarpio mėnesių pajamos padidintos iki maksimalaus mėnesio VSD bazės ribojimo dydžio. Taip kovo, liepos, lapkričio ir gruodžio mėnesiais pareiškėjo gautos mėnesio VSD bazės ribojimo dydį viršijančios apmokestinamosios pajamos (nuo kurių VSD įmokos neskaičiuotinos vadovaujantis VSD įstatymo 7 str. 4 d.) buvo perkeltos ir paskirstytos kitiems mėnesiams ir nuo šių papildomai kitiems mėnesiams paskirstytų apmokestinamųjų pajamų apskaičiuotos papildomai mokėtinos VSD įmokos. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl pareiškėjo pajamų gavimo momento tarp šalių nėra, t. y. atsakovas neginčija, kad pareiškėjas mėnesio VSD bazės ribojimo dydį viršijo tik 4 metų mėnesius.

Pareiškėjas VMI nurodė visas 2013 m. kiekvieną mėnesį gautas apmokestinamąsias pajamas (kurios sudaro gyventojų pajamų mokesčio bazę pilna apimtimi), o VSDFV – apmokestinamųjų pajamų dalį, nuo kurios, vadovaujantis VSD įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatomis, skaičiuojamos VSD įmokos. Taigi gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir VSD įmokų bazė nesutapo dėl to, kad GPM bazė – visos gyventojo gautos apmokestinamosios pajamos, o VSD įmokos skaičiuojamos nuo pusės gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamų pajamų, be to, VSD įmokoms taikomi bazės ribojimai. Teismas pažymėjo, kad VMI ir VSDFV deklaruojamų mokesčių bazė ir negali sutapti, todėl VSDFV argumentai dėl VMI ir VSDFV pateiktų duomenų neatitikimo teisinės reikšmės neturi. Teismas sprendė, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga tai, kad tiek VMI, tiek VSDFV Vilniaus skyriui pareiškėjo pateikti duomenys neprieštaringi, iš jų tiek VMI, tiek VSDFV skyrius gali aiškiai nustatyti savo administruojamų mokesčių bazę. Mėnesio VSD įmokų ribojimo dydžio taikymas taip pat nelemia metinio VSD įmokų ribojimo dydžio nepritaikomumo. Metinis VSD bazės ribojimo dydis taikytinas visais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nepateikia duomenų apie savo pajamų išdėstymą (Registro nuostatų 25.11 p.), taip pat visais atvejais, kai viršijamas kiekvieno mėnesio VSD bazės ribojimo dydis, nes metinį VSD bazės ribojimo dydį sudaro 12 mėnesio VSD bazės ribojimo dydžių.

Teismas atsakovo atsiliepimo argumentus, kad mėnesio VSD bazės ribojimo dydis taikomas tik avansu mokamoms VSD įmokoms apskaičiuoti, vertino kaip teisiškai nereikšmingus. VSD įstatymo lingvistinė ir sisteminė analizė neleidžia teigti, kad mėnesio maksimali draudžiamųjų pajamų dydžių (toliau – ir DPD) suma sietina išimtinai su avansu mokamomis VSD įmokomis (kurių mokėjimas apskritai nėra privalomas). Atsakovas taip pat nenurodė konkrečios tai pagrindžiančios teisės normos. Toks įstatymo aiškinimas iš esmės lemtų, kad mėnesio VSD bazės ribojimo dydis faktiškai tampa neveikiančia ir realiai nepritaikoma teisės norma, nes avansinių įmokų dydis aktualus tik einamaisiais metais, o jiems pasibaigus, VSD įmokos perskaičiuojamos pagal faktiškai asmens gautas pajamas. Tuo tarpu iš atsakovo aiškinimo, faktiškai kas mėnesį gautų pajamų dydis netektų reikšmės, nes visais mėnesiais gautos pajamos būtų paskirstomos proporcingai, ir būtų atsižvelgiama tik į bendrą per metus gautą sumą.

Teismas kaip nepagrįstus vertino ir atsakovo argumentus, kad VSD įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog VSD įmokos (sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumas), kai jų bazė priklauso nuo pajamų, gautų praėjusiais metais, turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI dienos, pagrindžia atsakovo poziciją, jog VSD įmokų bazę sudaro bendra metinė pajamų suma, o į pajamų išdėstymą mėnesiais neatsižvelgiama. Pažymėjo, kad avansu mokamos įmokos dydis gali būti ne visada tikslus, pavyzdžiui, jau sumokėjus avansinę įmoką asmuo gali gauti papildomų pajamų, nuo kurių kyla pareiga mokėti papildomas VSD įmokas. Todėl įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę pasibaigus metams patikslinti šias avansu sumokėtų įmokų sumas ir yra nustatęs terminą tokioms įmokomos sumokėti. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, ši teisės norma nenustato, kad bendra metinė individualią veiklą vykdančio asmens gautų pajamų suma turi būti išdėstyta proporcingai veiklos vykdymo laikotarpiui. Minėta norma nepaneigia ir VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytos VSD įmokų bazės apskaičiavimo tvarkos, t. y. mėnesio bazės ribojimo dydžio taikymo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punktu, PSD įmokos skaičiuojamos nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, todėl PSD įmokų bazė sutampa su VSD įmokų baze. Atitinkamai teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo PSD įmokų bazė taip pat buvo nustatyta neteisingai, apskaičiuojant ją nuo bendros metinės pareiškėjo pajamų sumos ir neatsižvelgiant į faktinį pajamų gavimą mėnesiais.

Teismas skundžiamus sprendimus panaikino ir įpareigojo atsakovą, atsižvelgiant į pareiškėjo faktiškai kas mėnesį 2013 m. gautas draudžiamąsias pajamas, šiuos duomenis apie pajamas pagal kompetenciją įregistruoti atitinkamoje VSDFV duomenų bazėje ir grąžinti pareiškėjui permokėtas 2 333,13 Eur (8 055,84 Lt) VSD įmokų ir 736,55 Eur (2 543,16 Lt) PSD įmokų sumas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinius skundus atmetė; patikslino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas grąžinti pareiškėjui A. B. 2 333,13 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 736,55 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų permokas bei VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas suvesti pareiškėjo A. B. pateikto 2014 m. balandžio 30 d. Pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis (forma SAV-04) ir jo priedo SAV3DSD-M duomenis į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje spręstinas klausimas dėl pareiškėjo A. B. už 2013 metus mokėtinų socialinio draudimo įmokų bazės apskaičiavimo. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įregistravęs ir vykdo individualią veiklą. Pareiškėjas nuo 2013 metais gautų pajamų deklaravo ir sumokėjo 12 084 Lt VSD įmokų bei 3 884 Lt PSD įmokų. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 30 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė SAV pranešimą, kuriame nurodė 2013 metais gautas pajamas mėnesiais, o kovo, liepos, lapkričio bei gruodžio mėnesiais nurodydamas sumas, atitinkančias 4 DPD, ir už kiekvieną mėnesį mokėtinas VSD bei PSD įmokas. Pareiškėjas gavo VSDFV Vilniaus skyriaus Raginimą „Dėl B. A. vykdančio indiv. veiklą už 2013 metus skolos sumokėjimo“, kuriame nurodyta papildomai sumokėti 8 055,84 Lt VSD ir 2 543,16 Lt PSD įmokų už 2013 metus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas šias sumas sumokėjo, tačiau, nesutikdamas su jų apskaičiavimu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl sumokėtų įmokų grąžinimo. VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (7.5)3-71856 ir 2014 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. (7.5)3-74410 nurodė, kad pareiškėjui teisingai apskaičiuotos mokėtinos VSD bei PSD įmokos ir, kad pateikto SAV pranešimo duomenys nebus įrašyti į Registrą. VSDFV 2014 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (9.8)I-6251 atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus. Šiuos sprendimus pareiškėjas apskundė teismui, prašydamas juos panaikinti bei grąžinti 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių suvesti SAV pranešimo duomenis į Registrą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino, panaikino skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus bei nusprendė pareiškėjui grąžinti 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių suvesti 2014 m. balandžio 30 d. pateiktos SAV-04 deklaracijos ir jos priedo duomenis. Teismas iš esmės pritarė pareiškėjo skunde išdėstytai pozicijai, jog pareiškėjas, apskaičiuodamas už 2013 metus mokėtinų socialinio draudimo įmokų bazę, pagrįstai taikė VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą šios įmokų bazės mėnesio ribojimą – 4 DPD.

Apeliaciniuose skunduose atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu VSD įstatymo nuostatų aiškinimu ir teigia, kad pareiškėjui VSD įmokas mokant ne kas mėnesį, o kartą per metus, nustatant jo socialinio draudimo įmokų bazę yra taikomas tik metų VSD įmokų bazės ribojimas – 48 DPD. Apeliantai tvirtina, kad mėnesio socialinio draudimo įmokų bazės ribojimas gali būti taikomas tik šias įmokas deklaruojant bei mokant kas mėnesį, o ne vieną kartą, už metus.

Įvertinusi kilusio ginčo faktines aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniuose skunduose pateiktu ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimu.

Pažymėtina, jog apeliantai, teigdami, kad pareiškėjas neteisingai skaičiuoja už 2013 metus mokėtinas VSD bei PSD įmokas, cituoja VSD įstatymo 7 straipsnio 2 bei 4 dalis bei šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį ir tvirtina, kad nurodytų teisės aktų nuostatos draudžia apskaičiuojant už metus mokėtinas socialinio draudimo įmokas taikyti šių įmokų mėnesio bazės ribojimą.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (bylai aktuali nuo 2013 m. gruodžio 30 d. galiojanti įstatymo redakcija) 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma. Vadovaujantis VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, aukščiau nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.

VSD įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys (išskyrus individualių įmonių savininkus, mažųjų bendrijų narius, ūkinių bendrijų tikrųjų narius, ūkininkų ir jų partnerių bei šeimynos dalyvius) turi teisę skaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas avansu ir mokėti jas kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos; socialinio draudimo įmokos (sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumas), kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos.

Įvertinusi nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija sprendžia, kad jose nėra konkrečiai ir aiškiai įtvirtintas draudimas apskaičiuojant bei mokant socialinio draudimo įmokas taikyti šių įmokų bazės mėnesio ribojimą, kai tokios įmokos mokamos už metus. VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos konstrukcija taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad gali būti taikomas tik vienas arba tik kitas ribojimas apskaičiuojant bei sumokant už metus mokėtinas socialinio draudimo įmokas.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo teisės aktais nepagrindė, jog apskaičiuojant pareiškėjo už 2013 metus mokėtinas VSD bei PSD įmokas negali būti taikomas VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytas mėnesio socialinio draudimo įmokų bazės ribojimas.

Taip pat teisėjų kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo pateiktame SAV pranešime nurodytų duomenų neįrašymo į Registrą. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teismui apskųstuose atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimuose nepagrįstai konstatuota, jog SAV pranešime nurodyta deklaruojamų pajamų suma nesutampa su iš VMI gautais duomenimis apie pareiškėjo individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas už 2013 metus.

Registrų nuostatų (ginčui aktuali nuostatų redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 31 d.) 25.11 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimą turinčius asmenis) pateikia teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie šiems asmenims už kalendorinį mėnesį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas; savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis), kuriems socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi VMI pateiktais duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas (Registro nuostatų 20.1.4 ir 20.2.24 p.); savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis), kuriems socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi VMI pateiktais duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas (Registrų nuostatų 20.1.4 ir 20.2.24 p.).

Nurodytoje teisės normoje ir SAV pranešimo formoje vartojamos sąvokos „deklaruojamos pajamos“ apibrėžimas pateiktas VSDFV direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-35 patvirtintų SAV pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis pateikimo taisyklių 3 punkte – tai pajamos, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos. Tuo tarpu pareiškėjo VMI pateiktoje 2013 metų metinėje pajamų deklaracijoje nurodytos pareiškėjo atskirais 2013 metų mėnesiais gautos individualios veiklos pajamos.

Atsižvelgusi į SAV pranešime vartojamą „valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų“ sąvoką, bei į tai, kad šioje byloje pripažinta, jog pareiškėjas 2013 metų kovo, liepos, lapkričio ir gruodžio mėnesiais pagrįstai taikė mėnesio socialinio draudimo įmokos bazės ribojimą ir tai, kad atsakovas neginčijo, jog pareiškėjo nurodytas 4 DPD dydis yra neteisingas, darytina išvada, kad pareiškėjo pateiktame SAV pranešime teisingai nurodytos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų sumos, todėl atsakovas turėjo pareigą šiuos duomenis įrašyti į Registrą.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo rezoliucinė dalis, kuria nuspręsta grąžinti pareiškėjui 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas, bet nenurodyta, kas įpareigojamas šias sumas grąžinti, bei VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotas suvesti pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. pateiktos SAV-04 deklaracijos ir jos priedo duomenis, bet nenurodyta, kur tokius duomenis suvesti bei netiksliai įvardytas dokumentas, kurio duomenys suvestini, nėra pakankamai tiksli bei siekdamas išvengti neaiškumų vykdant šį teismo sprendimą, nutaria patikslinti nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas grąžinti pareiškėjui 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas bei įpareigojamas suvesti pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. Pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis (forma SAV-04) ir jo priedo SAV3DSD-M duomenis į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą.

IV. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV 2016 m. balandžio 5 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016. Prašymas grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, kuris nustato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pagrįsdamas prašymą atnaujinti procesą trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad LVAT administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 konstatavo, kad šioje byloje spręstinas klausimas dėl pareiškėjo už praėjusius metus mokėtinų VSD įmokų bazės apskaičiavimo; spręsdamas šį klausimą LVAT vadovavosi VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi. Šią bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalių pozicijos išsiskyrė dėl santykio tarp VSD įmokų bazės mėnesio ir metų ribojimo dydžių taikymo, t. y. dėl to, ar apskaičiuojant asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, už praėjusius metus mokėtinų VSD įmokų dydį turi būti taikomi VSD įmokų bazės per mėnesį apribojimai.

Kitoje nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015 LVAT konstatavo, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra pareiškėjo nurodytos VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas, t. y. teisės taikymo klausimas. Taip pat šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas yra individualią (savarankišką) veiklą vykdantis asmuo, kuris, kaip mokesčių mokėtojas, deklaruoja savo pajamas kasmet, pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai metines pajamų deklaracijas, ir kuriam, be kita ko, teisės aktų nustatyta pareiga sumokėti atsakovui VSD įmokas. Šią bylą nagrinėjęs Kauno apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad šioje byloje iš esmės yra išsiskyrusi šalių pozicija dėl VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, o būtent – ar apskaičiuojant asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, VSD įmokas (kai jų bazė priklauso nuo praėjusiais metais gautų pajamų sumos), taikytinas VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įmokų bazės ribojimas 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų draudžiamųjų pajamų dydžių suma per mėnesį.

Taigi, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, šiose bylose yra taikytina ta pati teisė –VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalis, ir nagrinėjamos tapačios faktinės aplinkybės – asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, VSD įmokų, kai jų bazė priklauso nuo pajamų, gautų praėjusiais metais, mokėjimas. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016, aiškindamas VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 7 straipsnio 4 dalį, 9 straipsnio 5 dalį, nusprendė, kad jose nėra konkrečiai ir aiškiai įtvirtintas draudimas apskaičiuojant bei mokant VSD įmokas taikyti šių įmokų bazės mėnesio ribojimą, kai tokios įmokos mokamos už metus;

VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos konstrukcija taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad gali būti taikomas tik vienas arba tik kitas ribojimas apskaičiuojant bei sumokant už metus mokėtinas VSD įmokas; atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo teisės aktais nepagrindė, jog apskaičiuojant pareiškėjo už praėjusius metus mokėtinas VSD įmokas negali būti taikomas VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytas mėnesio VSD įmokų bazės ribojimas.

Tačiau LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015, aiškindamas tapačius santykius ir tapačias teisės normas (VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 7 straipsnio 4 dalį), pažymėjo, kad iš pastarosios teisės normos matyti, kad joje yra nustatyti du skirtingi VSD įmokų bazės viršutinio dydžio ribojimai, kurių taikymo kriterijais nurodyti šių įmokų apskaičiavimo periodai – kalendoriniai metai ir kalendorinis mėnuo; atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančio VSD įstatymo 7 straipsnio ir, atskirai paėmus, šio straipsnio 4 dalies nuostatos yra laikytinos vientisomis, abiejų paminėtų kriterijų įtvirtinimas vienoje teisės normoje negali būti supriešintas vienas kitam nei VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, nei šios dalies ir aptariamo straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme; tai reiškia, kad abiejų paminėtų kriterijų (su jais siejamų viršutinio VSD įmokų bazės dydžio ribojimų) taikymas siejamas su skirtingomis situacijomis, kurios pasireiškia asmens gautų pajamų deklaravimu VMI metiniu ar mėnesiniu periodais.

Šioje nutartyje teismas nurodė, kad tokį VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalies paminėtų nuostatų taikymo aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 25.11 punkte pateikta nuoroda į tai, kad savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis), kuriems VSD įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi VMI duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, ir VSD įmokų sumas.

Aiškindamas VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, teismas atkreipė dėmesį į šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys (kurių kategorijai priklauso ir pareiškėjas, t. y. asmenys, kurie verčiasi individualia veikla) turi teisę skaičiuoti ir mokėti VSD įmokas avansu ir mokėti jas kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos; <...> avansu sumokėtos VSD įmokos negrąžinamos ir netikslinamos.

VSD įmokos (sumokėtų VSD įmokų ir mokėtinų VSD įmokų sumų skirtumas), kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos. Išvardytos VSD įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatos patvirtina, kad asmenų grupė, kuriai priklauso pareiškėjas, galutines, t. y. pagal šio įstatymo reikalavimus tinkamai apskaičiuotas, VSD įmokas turi mokėti nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais. Tai reiškia, kad tokių VSD įmokų bazei apskaičiuoti turi būti taikoma būtent metinė VSD įmokų bazės riba.

Teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad (kalbant apie asmenų grupę, kuriai priklauso pareiškėjas) VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta mėnesinė VSD įmokų bazės riba yra skirta avansiniam, t. y. preliminariam, o ne galutiniam, aptariamų įmokų mokėjimui (tais atvejais, kai tokią VSD įmokų mokėjimo tvarką pasirinktų aptariamai grupei priklausantis asmuo). Tačiau ir tokį VSD įmokų mokėjimo būdą pasirinkusiam asmeniui už kalendorinius metus apskaičiuotinai VSD įmokų bazei turi būti taikoma VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta metinė VSD įmokų bazės riba.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad abiejose nurodytose bylose valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo subjektas yra individualią veiklą vykdantis asmuo, šių asmenų įmokų bazė (už praėjusius metus deklaruotos pajamos, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos) ir šiai bazei taikomi ribojimai bei VSD įmokų mokėjimo terminai yra identiški, tačiau LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 nukrypo nuo LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015 sukurto precedento (suformuotos praktikos) ir esant tai pačiai taikytinai teisei bei tapačioms faktinėms aplinkybėms tuos pačius teisės aktus išaiškino skirtingai ir neužtikrino vienodos teisės aiškinimo ir taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia teismo dėmesį į tai, kad VSDFV 2015 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (9.8E) I-8275 informavo bylą Nr. eA-840-502/2016 nagrinėjusį teismą, kad šioje jo nagrinėtoje byloje ir LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015, kurioje sukurtas precedentas, faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios ir šiose bylose yra taikytina ta pati teisė. Taigi, bylą Nr. eA-840-502/2016 nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas žinojo apie sukurtą precedentą (suformuotą praktiką šiuo klausimu), tačiau esant tapačioms aplinkybėms tapačius teisės aktus išaiškino skirtingai – nukrypdamas nuo suformuotos praktikos ir neužtikrindamas vienodos teisės taikymo ir aiškinimo. Pažymėtina, kad LVAT nukrypdamas nuo savo paties sukurtos praktikos ne tik kad tokios būtinybės nemotyvavo, tačiau šiuo klausimu apskritai nepasisakė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV siekia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes trečiojo suinteresuoto asmens prašymas pradėtas ir nebaigtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju nepraleistas (prašymas atnaujinti procesą elektroninių ryšių priemonėmis išsiųstas 2016 m. balandžio 5 d.).

Taigi, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, procesas administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011 ir kt.). Be to, atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, Nr. P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju savo prašymą dėl proceso atnaujinimo trečiasis suinteresuotas asmuo argumentuoja tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015 sukurto precedento (suformuotos praktikos). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka.

Kolegijos vertinimu, VSDFV nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015 nelaikytina sprendimu, turinčiu precedento galią nagrinėjamai administracinei bylai Nr. eA-840-502/2016.

Teisėjų kolegija paaiškina, kad nors abejose nurodytose bylose spręstas klausimas dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo asmenims, kurie verčiasi individualia veikla (valstybinio socialinio draudimo įmokų, kai jų bazė priklauso nuo pajamų, gautų praėjusiais metais, mokėjimo), administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015 buvo aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas yra advokatas (administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015 nagrinėtam ginčui aktualios redakcijos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. 2 p., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 8 p.). Nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 duomenų apie tai, kokia būtent individualia veikla vertėsi pareiškėjas A. B., nebuvo pateikta. Šiuo aspektu pastebėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualios ir taikytinos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos iš esmės skirtingai reglamentuoja atskirų rūšių individualia veikla užsiimančių asmenų teises ir pareigas (pvz., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 str. 2 d. 2 p., 7 str. 4 p. nustato išimtis apskaičiuojant socialinio draudimo įmokų bazę ūkininkams ir jų partneriams). Taip pat minėtose administracinėse bylose skyrėsi ginčo laikotarpis: byloje Nr. eA-1886-143/2015 pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti VSD įmokas bei delspinigius nuo VSD įmokų, sumokėtų 2010, 2011 ir 2012 metais, o byloje Nr. eA-840-502/2016 pareiškėjas reikalavimus dėl VSD ir PSD įmokų grąžinimo siejo su 2013 metais gautomis pajamomis. Priklausomai nuo ginčo laikotarpio, skyrėsi ir teisinis reglamentavimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, yra akcentavęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1880-146/2016 pažymėjo, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į precedento sukūrimo laiką ir kitus turinčios reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą, į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių ir kt. Šiuo gi atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. eA-1886-143/2015 paskelbta 2015 m. gruodžio 1 d., t. y. anksčiau nei priimtas ir paskelbtas procesinis sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 (2016 m. vasario 18 d.). Be to, administracinėje byloje Nr. eA-1886-143/2015 priimta nutartis buvo iš esmės pirmoji (t. y. pavienis procesinis sprendimas) minėtu klausimu, joje buvo sprendžiamas ginčas pagal toje byloje buvusias konkrečias faktines aplinkybes, ir nebuvo apibendrinama anksčiau suformuota teismo praktika tuo klausimu.

Šiame kontekste primintina tai, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 ginčui aktualias teisės normas – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 bei 4 dalis bei šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį – vertino atsižvelgdama būtent į faktines individualaus ginčo aplinkybes bei byloje surinktų duomenų visumą.

Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartyje pažymėjo, jog nurodytose teisės normose nėra konkrečiai ir aiškiai įtvirtintas draudimas apskaičiuojant bei mokant socialinio draudimo įmokas taikyti šių įmokų bazės mėnesio ribojimą, kai tokios įmokos mokamos už metus. Minėtu aspektu administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad apmokestinimo aiškumo principas reikalauja, jog mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose būtų aiškiai apibrėžti (Mokesčių administravimo įstatymo 9 str.), o visi mokesčių įstatymų neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai (Mokesčių administravimo įstatymo 3 str. 5 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad pastarojoje nuostatoje kalbama būtent apie mokesčių įstatymų neaiškumą, nes Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis, be kita ko, taikoma atvejams, kai mokesčių teisės aktuose vartojamos neaiškiai apibrėžtos (neapibrėžtos) sąvokos, turinčios įtakos mokesčių mokėtojo teisėms ir pareigoms (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo I dalį, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2011 m. rugsėjo 21 d. pasitarime).

Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV prašymą dėl proceso atnaujinimo, ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi, vienodos administracinių teismų praktikos formavimo tikslu atsisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atmesti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. eA-840-502/2016 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė