2016-06-01 Nr. AB-11968-3-63-3-01738-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-121-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01738-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos muitinės departamento prie Finansų ministerijos, dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. M. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės 144,53 Lt nesumokėtą darbo užmokesčio dalį susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Nurodė, jog yra valstybės tarnautoja ir kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (Žin., 2009, Nr. 91-3918), įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d., sumažinti 11-20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Įsigaliojus Įstatymui jos einamos 11 kategorijos pareigybės koeficientas sumažintas nuo 5,2 iki 5,17. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas (Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11-20 kategorijų pareigybių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu jai buvo skaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jos teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, todėl prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 4–7).

Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Argumentavo, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi kompensuoti. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta iki 2014 m. gegužės parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.

Nesant teisinio reguliavimo, kaip bus kompensuojamas neteisėtai sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, negali patenkinti pareiškėjų prašymo. Atsakovo teigimu, darbo užmokestį pareiškėjai skaičiavo ir mokėjo vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog neveikė taip, kaip turėjo veikti. Byloje taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio pareikšti bei 301 straipsnio (buvusio 298 straipsnio) nuostatos, kuriose nustatytas trejų metų naikinamasis terminas, kuriam suėjus darbo užmokestis nebegali būti priteisiamas (b. l. 11–12).

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka. Prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu (b. l. 17–18).

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš Klaipėdos teritorinės muitinės E. M. 144,53 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti), tačiau netenkino prašymo dėl palūkanų priteisimo.

Teismas konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra tarnybinis ginčas. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose nustatytas socialines garantijas. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja atliko savo, kaip valstybės tarnautojos, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbdavio funkcijas įgyvendino Klaipėdos teritorinė muitinė, kurioje pareiškėja ėjo Muitinės kontrolės organizavimo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus A lygio 11 kategorijos pareigas. Klaipėdos teritorinei muitinei taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas mokant pareiškėjai darbo užmokestį už atliktas pareigas pareiškėja patyrė praradimus. Byloje nenustatyta aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti pareiškėjai teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo. Pareiškėja to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jos teisė turi būti ginama. Atsakovo pateiktais duomenimis pareiškėjai nesumokėta 144,53 Lt, todėl ši suma jai priteistina. Pareiškėjos prašymas tenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu. Pareiškėjos reikalavimas dėl palūkanų priteisimo netenkintinas. Palūkanų priteisimas siejamas su atsakovo kalte, o apskaičiuodama pareiškėjai darbo užmokestį atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. nėra jos kaltės dėl ne viso darbo užmokesčio sumokėjimo.

III. Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas yra konstatavęs, jog sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas.

Pareiškėjai (statutinei valstybės tarnautojai, muitinės pareigūnei) darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. Mano, kad muitinė vykdydama įstatymo nuostatas, teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, todėl ji negali būti atsakinga pareiškėjams kompensuoti darbo užmokesčio nepriemokas. Muitinei 2014 m. yra skirtas darbo užmokesčio fondas, kuriame nėra numatytos lėšos nepriemokų kompensavimui, todėl ji neturi galimybės pareiškėjai išmokėti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu priteistą 144,53 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. (b. l. 35–36).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės E. M. priteisė 144,53 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti), tačiau netenkino prašymo dėl palūkanų priteisimo.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasis jis galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, tai turėtų padaryti įstatymų leidėjas, todėl prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos teritorinei muitinei) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Klaipėdos teritorinės muitinės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė