2017-11-22 Nr. AB-21599-3-63-3-01284-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2233-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01284-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2013-2016 metais buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui; netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes atskirtas nuo bendro ploto tik 100-120 cm pertvara, kuri neužtikrino privatumo; buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats tam tikrą laiko tarpą nerūkė; lova neatitiko jo ūgio ir buvo per maža. Tvirtino, jog tokiu būdu buvo nuolat kankinamas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Pareiškėjo laikymo areštinėje metu nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, galėjo būti pažeistas 69 paras, tačiau 32 paras ploto neatitikimas vienam asmeniui vidutiniškai siekė tik 0,34 kv. m. Be to, minimali gyvenamojo ploto norma neužtikrinta ne ištisinį laikotarpį. Klaipėdos AVPK siekia, kad asmenų, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pažymėjo, kad areštinėje visi nerūkantys asmenys, kurie pageidauja, būna laikomi atskirai nuo rūkančiųjų. Teisės aktais nėra numatyta kaupti ir saugoti duomenis apie tai, ar asmuo buvimo areštinėje metu save nurodė nerūkančiu ar rūkančiu. Pareiškėjas nusiskundimų areštinės administracijai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nereiškė. Nurodė, jog areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais.

Manė, kad buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą. Nurodė, kad nėra uždrausta esant tualete panaudoti kameroje esantį audinį, galintį padidinti privatumo lygį. Teigė, kad teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, priežiūra ir kontrolė, todėl sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo. Pabrėžė, jog teisės aktuose nėra nustatyta pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą. Nurodė, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja miegamąsias vietas (lovas) pritaikyti asmenims atsižvelgiant į jų poreikius ar fizinius duomenis.

Pažymėjo, jog duomenų, kad pareiškėjo buvimo areštinėje metu jis kokiu nors būdu būtų skundęsis Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų pareiškėjo teisių, neturi. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos AVPK nesiekė sukelti pareiškėjui nepatogumų, į tai, kad nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes, nuo galimo pažeidimo praėjo beveik 19 mėnesių, į atsakovo turtinę padėtį, piliečių bendrą materialinį lygį, teisingumo ir sąžiningumo principus, prašė pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisė 613 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. birželio 8 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-11100 „Dėl V. B. skundo“ pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 113 parų, iš jų 69 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m (iš bendrojo ploto atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą). Mažiausia ploto norma vienam asmeniui 2,49 kv. m buvo vieną parą, 3,01 kv. m – vieną parą, kitais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė nuo 3,23 kv. m iki 4,95 kv. m. Teismas konstatavo, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas.

7. Pareiškėjas teigė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes atskirtas nuo bendro ploto tik 100-120 cm pertvara, kuri neužtikrino privatumo. Byloje pateiktas Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktas Nr. K3-472, kuriame nurodyta, kad Klaipėdos AVPK esantis sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, todėl nėra pažeistas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 20 punktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė bendro pobūdžio teiginį, jog sanitarinio mazgo kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., buvo užuolaida). Nors atsakovo atstovas atsiliepime ir nurodė, kad pareiškėjas galėjo panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą), tačiau nepateikė jokių domenų, kad kamerose buvo užuolaidos ar širmos, kurios galėjo būti panaudotos užtikrinant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas sprendė, jog atsakovo atstovas neįrodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, todėl laikyta, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 7.13 punktą.

8. Pareiškėjas žalos atlyginimą taip pat kildino iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas skunde net neteigė, kad jis yra nerūkantis asmuo (nurodė „kurį tai laiką buvau nerūkantis asmuo“), tačiau teigė apie teisės būti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų neužtikrinimą. Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 13 punkto ir Taisyklių 10.10 punkto nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nebuvo jokių duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas pažeidė pareigą nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų.

9. Pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą ir dėl jo ūgio neatitinkančios lovos. Teismas nurodė, kad Taisyklių 81 punktas nebuvo pažeistas, nes pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo aprūpintas atskira lova. Galiojantys teisės aktai neįpareigoja miegamąsias vieta (lovas) pritaikyti asmenims atsižvelgiant į jų fizinius duomenis ar poreikius, todėl nepagrįstu pripažintas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl neaprūpinimo jo ūgį atitinkančia lova.

10. Teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

11. Pažymėta, jog atsakovo atstovas nagrinėjamoje byloje nurodė sunkią materialinę padėtį bei prašė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisti. Teismas pažymėjo, jog teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į tai, kad minimalaus ploto neužtikrinimas tęsėsi ilgai (69 paras), nors pažeidimai daugeliu atvejų nebuvo žymūs (32 paras vidutiniškai vienam asmeniui tenkanti ploto norma buvo pažeista 0,34 kv. m) bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 483 Eur (7 Eur už parą) suma, o dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į privatumą pasinaudojant tualetu – 130 Eur.

III. 12. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, vertinant atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų apimtį bei sumažinant pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pažymi, kad visose areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti pertvaromis. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai patikrinimų metu nėra nustatę, jog uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, priežiūra ir kontrolė. Atsakovo teigimu, nebuvo atsižvelgta į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gegužės 27 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-433-858/2016, A-476-858/2016). Be to, nesant duomenų apie tai, kad areštinėje po Higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo būtų atlikti rekonstrukcijos darbai, neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

14. Teigia, kad teismo priteista pinigų suma nėra adekvati. Iš 69 parų 32 paras vienam asmeniui tekęs plotas vidutiniškai nesiekė tik 0,34 kv. m minimalaus ploto dalių. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu. Be to, pareiškėjas per visą buvimo areštinėje laikotarpį su skundais dėl kalinimo sąlygų nesikreipė į Klaipėdos AVPK areštinės administraciją. Pažymi, kad areštinė veikė pastate, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Atsakovo atstovas neturėjo galimybių iš esmės keisti (pagerinti) areštinėje laikomų asmenų sąlygų.

15. Pareiškėjas V. B. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

16. Pažymi, kad Klaipėdos AVPK neužtikrino minimalaus kameros ploto ir teisės į privatumą. Teigia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo atsižvelgtina į pažeidimų pobūdį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju iš viso 69 paras pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko nustatytos minimalios vertės, be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, o kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir nusprendė, kad 613 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

19. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teigdamas, kad nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo nekonstatuotini, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista pinigų suma nėra adekvati atsiradusioms neigiamoms pasekmėms.

20. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjas iš viso 69 paras buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto nuostatos, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), kadangi šiomis dienomis pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo nuo 2,49 kv. m iki 4,95 kv. m.

23. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Tačiau taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgtina į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė (ką patvirtina ir bylos duomenys, b. l. 25), jog Klaipėdos AVPK areštinėje sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara. Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas tokia sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

24. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje priežiūra ir kontrolė, pažymėtina, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

25. Taip pat pažymėtina, jog, nors veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 37:2009 2 p.), tačiau į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 p.). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Todėl nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovas turi teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).

26. Pažymėtina, kad nors atsakovas buvo nurodęs, kad nėra uždrausta esant tualete panaudoti kameroje esantį audinį, tačiau įrodymų, kad toks audinys areštinės kamerose iš tiesų buvo, teismui nebuvo pateikta. Taigi šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas CK 6.271 straipsnio prasme pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

27. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

28. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

29. Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 613 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

31. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys