2019-11-20 Nr. AB-22028-3-61-3-00407-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4725-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00407-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos 12.15.7; 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomega“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2019 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. S-5 (7-211/2018) (toliau – Komisijos 2019 m. sausio 4 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. (20.21-06) RMA-21132 „Dėl UAB „Tomega“ palūkanų“ (toliau – VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimas) dalį, kuria atsisakyta tenkinti Bendrovės reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo; 3) įpareigoti VMI sumokėti Bendrovei 58 699,31 Eur dydžio palūkanas kaip minimalų jos patirtų nuostolių atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-635-281/2017 (toliau – VAAT 2017 m. vasario 6 d. sprendimas) tenkino pareiškėjo skundą, t. y. teismas panaikino VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5) FR0682-667 (toliau – VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimas) ir Komisijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. S-111 (7-271/2015). Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog Bendrovė turėjo teisę ginčo tiekimams taikyti 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) tarifą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018 (toliau – LVAT 2018 m. birželio 12 d. nutartis) VMI apeliacinį skundą atmetė ir VAAT 2017 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT 2018 m. birželio 12 d. nutartyje pažymėjo, kad ginčo prekių tiekimas Europos Sąjungos viduje atitiko teisės aktuose nustatytas sąlygas, suteikiančias Bendrovei teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą ginčo tiekimams. VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimu, patvirtindama 2015 m. rugpjūčio 19 d. patikrinimo aktą Nr. (21.31-28)-FR0680-595 (toliau – 2015 m. rugpjūčio 19 d. patikrinimo aktas), veikė neteisėtai. Bendrovei buvo neteisėtai ir nepagrįstai apskaičiuotas papildomas PVM, PVM delspinigiai ir bauda.

2.2. VMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo ir turėjo pareigą iš karto priimti teisingą sprendimą, t. y. nenustačiusi mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatus įforminti patikrinimo pažyma (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 130 str. 1 d., 2 d. 1 p.). Iš 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-1104 (toliau – 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktas) matyti, jog 2015 m. rugpjūčio 19 d. patikrinimo akto pagrindu buvo areštuota Bendrovės deklaruota 250 549,07 Eur PVM permoka, tačiau pilnai PVM permoka Bendrovei buvo grąžinta tik 2018 m. liepos 3 d. (127 681,93 Eur) ir 2018 m. liepos 9 d. (122 867,14 Eur). Jeigu mokesčių administratorius būtų tinkamai atlikęs mokestinį patikrinimą ir priėmęs teisingą sprendimą, pareiškėjas būtų išvengęs 250 549,07 Eur permokos arešto ir galėjęs šia suma disponuoti.

2.3. VAAT 2017 m. vasario 6 d. sprendimas patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. patikrinimo aktas ir VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimas, kurių pagrindu buvo taikomas Bendrovės 250 549,07 Eur PVM permokos areštas, buvo neteisėti ir nepagrįsti. Nepagrįstų individualių sprendimų priėmimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, kurių pažeidimas sudaro prielaidas tokius mokesčių administratoriaus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme pripažinti neteisėtais. Mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo tam tikras aplinkybes, susijusias su 0 proc. PVM tarifo taikymu ginčo tiekimams, padarė klaidingas išvadas, klaidingai taikė teisę.

2.4. VMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, turėjo galimybę tinkamai įvertinti ginčo sandorius (ūkines operacijas), Bendrovė nuolat teikė paaiškinimus, bendradarbiavo. LVAT 2011 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-654/2011 pabrėžiama, jog mokesčių administratorius turi pareigą iš karto priimti teisingą sprendimą – nenustatęs mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatus įforminti patikrinimo pažyma, tačiau šios pareigos, kaip nurodė pareiškėjas, VMI nevykdė, akivaizdžiai Bendrovei sukeldama žalą.

2.5. Pareiškėjas, apskaičiuodamas patirtą žalą, taikė MAĮ nuostatas, susijusias su palūkanomis, delspinigiais, kaip metodą patirtiems minimaliems nuostoliams apskaičiuoti (palūkanos laikytinos minimaliais nuostoliais). Palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui (MAĮ 87 str. 9 d.). Pagal MAĮ 99 straipsnį delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų. Jeigu kitas delspinigių dydis nenustatytas, taikomas paskutinis finansų ministro nustatytas delspinigių dydis. Pareiškėjas tvirtino, kad mokėtinos palūkanos nuo 250 549,07 Eur sumos nagrinėjamu atveju sudaro 58 699,31 Eur: 1) nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. liepos 3 d. – 58 478,15 Eur (250 549,07 Eur x 778 d. x 0,03 proc.); 2) nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. liepos 9 d. – 221,16 Eur (122 867,14 Eur x 6 d. x 0,03 proc.).

3. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl palūkanų už laiku negrąžintą PVM, t. y. apmokestinamojo asmens (Bendrovės) negalėjimą laiku įgyvendinti teisės į PVM atskaitą ir su tuo susijusios apmokestinamojo asmens patirtos naštos kompensavimu, todėl, nagrinėjant šį klausimą, atsižvelgtina į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2018 m. vasario 28 d. sprendimą byloje C-387/16 bei LVAT praktiką, suformuotą 2018 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-375-556/2018.

3.2. VMI, sutikdama su tuo, kad pagal MAĮ 87 straipsnio 9 dalį, mokesčių administratorius, per MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta, skundžiamu VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimu Bendrovės naudai apskaičiavo 9 332,70 Eur palūkanas. Tokiu būdu VMI palūkanų apskaičiavimą siejo su Bendrovės 2014 m. rugpjūčio 25 d. prašymu grąžinti 450 000 Lt (130 329,01 Eur) PVM permoką (skirtumą) už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. ir 2014 m. rugsėjo 25 d. prašymu grąžinti 371 000 Lt (107 449,03 Eur) PVM permoką (skirtumą) už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. Palūkanos nuo 130 329,01 Eur permokos sumos, įvertinus tai, kad permokos grąžinimo terminas yra 2014 m. rugsėjo 24 d., palūkanų skaičiavimo pradžia yra 2014 m. rugsėjo 25 d., atsižvelgus į atliktus įskaitymus, buvo apskaičiuotos laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. kovo 16 d. Palūkanos nuo 107 449,03 Eur permokos sumos, įvertinus tai, kad permokos grąžinimo terminas yra 2014 m. spalio 25 d., palūkanų skaičiavimo pradžia yra 2014 m. spalio 26 d., atsižvelgus į atliktus įskaitymus, buvo apskaičiuotos nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. ir iš viso apskaičiuota 9 332,70 Eur palūkanų (byloje pateiktas VMI 2018 m. rugsėjo 26 d. tarnybinis raštas Nr. (21.56-28)-151-362).

3.3. VMI vertinimu, palūkanų Bendrovės naudai apskaičiavimas sietinas su laikotarpiu, kada mokesčių administratorius neteisėtai disponavo 130 329,01 Eur ir 107 449,03 Eur dydžio PVM permokomis. Tuo tarpu Bendrovės akcentuojamas 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktas yra sietinas su mokestinės prievolės užtikrinimu pagal mokestinio patikrinimo rezultatus ir turima Bendrovės mokesčių permoka 2016 m., tačiau nesusijęs su palūkanų už negrąžintą permoką pagal 2014 metų prašymus, skaičiavimo laikotarpiu, nes permokos, kurias Bendrovė prašė grąžinti pagal šiuos prašymus (120 329,01 Eur ir 107 449,03 Eur), buvo panaudotos 2014 m. spalio mėn. – 2016 m. gegužės mėn. mokesčių nepriemokoms padengti. Be to, Bendrovė, nesutikdama su 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka galėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad būtų apginta, Bendrovės nuomone, pažeista teisė disponuoti 250 549,07 Eur deklaruota mokesčio permoka.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad VMI palūkanų apskaičiavimą siejo su Bendrovės 2014 m. rugpjūčio 25 d. prašymu grąžinti 450 000 Lt (130 329,01 Eur) PVM permoką (skirtumą) už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. ir 2014 m. rugsėjo 25 d. prašymu grąžinti 371 000 Lt (107 449,03 Eur) PVM permoką (skirtumą) už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. Palūkanos nuo 130 329,01 Eur permokos sumos, įvertinus atliktus įskaitymus, buvo apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. kovo 16 d., palūkanos nuo 107 449,3 Eur permokos sumos, įvertinus atliktus įskaitymus, buvo apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. Pareiškėjas nesutikimo motyvų dėl šio apskaičiavimo teisingumo ar atliktų įskaitymų pagrįstumo nepateikė nei VMI, nei Komisijai, nei teismui, t. y. šioje dalyje VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimas nebuvo skundžiamas.

6. Teismas nurodė, kad VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendime aiškiai nustatė, jog prašymai grąžinti PVM permoką už 2015–2016 metus įvykdyti MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 1 punkto nustatyta tvarka, pareiškėjui 2018 m. birželio 19 d. pateikus prašymus ir šios aplinkybės pareiškėjas nenuginčijo. Komisija 2019 m. sausio 4 d. sprendimu taip pat patvirtino VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimą šioje dalyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, inicijuodamas mokestinį ginčą 2018 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo pagrindu, nei šių argumentų, nei tokio faktinio pagrindo, nei tokio palūkanų už laiku negrąžintą PVM permoką apskaičiavimo nenurodė. Argumentai dėl turto arešto, žalos atlyginimo (o iš esmės skundo faktinio pagrindo pakeitimas) atsirado mokestinio ginčo nagrinėjimo eigoje ir pirminiame sprendime atsakovas tokių pareiškėjo argumentų apskritai nenagrinėjo. Komisijoje pareiškėjo atstovas nurodė, kad skundžia VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimo dalį dėl laikotarpio, už kurį apskaičiuotinos ir priteistinos palūkanos, nes mano, jog palūkanos skaičiuotinos ir už laikotarpį nuo turto (PVM permokos) arešto dienos iki realaus PVM permokos grąžinimo dienos, t. y. 2018 m. liepos 3 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodomos 250 549,07 Eur dydžio PVM mokesčių permokos (skirtumo) pareiškėjas neprašė grąžinti iki 2018 m. birželio 19 d., nors mokesčių permoka grąžinama tik mokesčių mokėtojo prašymu. Dėl to mokesčių administratoriui 2018 m. liepos 3 d. grąžinus 127 682,93 Eur ir 2018 m. liepos 9 d. – 122 867,14 Eur dydžio permokų sumas pagal 2018 m. birželio 19 d. pateiktus prašymus, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai neskaičiavo pareiškėjui palūkanų už nurodyto dydžio PVM permokų grąžinimą. Mokestinį ginčą pareiškėjas inicijavo dėl 2014 metais (o ne vėlesniais laikotarpiais) pateiktų prašymų pagrindu laiku negrąžintų PVM permokų. Pareiškėjo atstovas pripažino, kad mokesčių mokėtojas pats susidariusią 2015–2016 m. PVM mokesčių permoką paprašė grąžinti tik 2018 m., pasibaigus mokestiniam ginčui. Įstatyme nenumatytas palūkanų skaičiavimas ir mokėjimas už PVM permokos grąžinimo sustabdymą (areštą) ar laikotarpį iki mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti susidariusią PVM permoką pateikimo. MAĮ 111 straipsnis numato tik palūkanų apskaičiavimą ir mokėjimą už nepagrįstai priverstinai išieškotų sumų negrąžinimą laiku. Šiuo pagrindu mokestinis ginčas nebuvo inicijuotas, dėl to VMI 2018 m. spalio 9 d. ir Komisijos 2019 m. sausio 4 d. sprendimuose šis aspektas nebuvo svarstytas, todėl plačiau nepasisakyta, paliekant pareiškėjui teisę šiuo pagrindu kreiptis į mokesčių administratorių dėl savo galimai pažeistų teisių gynybos. Įstatymas nenumato kitokio palūkanų apskaičiavimo atskaitos taško nei mokesčių mokėtojo prašymo gavimas, kaip ir palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo už PVM permokos arešto laikotarpį.

8. Nepagrįstas pareiškėjo skundas dėl to, kad MAĮ nenumatyta, jog palūkanos už PVM permokos negrąžinimą skaičiuojamos kitaip nei nurodyta įstatyme (per mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos negrąžinus). Pareiškėjo nurodytas palūkanų apskaičiavimo būdas neatitinka įstatyme nustatyto ir įtvirtinto palūkanų už laiku negrąžintą PVM permoką (skirtumą) apskaičiavimo. Pareiškėjo nurodoma teisminė praktika nepatvirtina pareiškėjo teiginių. Tai, kad mokestinis ginčas dėl 2014 metų PVM mokestinio laikotarpio buvo mokesčių mokėtojo laimėtas, taip pat automatiškai neduoda pagrindo mokesčių administratoriui priskaičiuoti palūkanų už arešto laikotarpiu sulaikytą PVM permokos grąžinimą, nes administracinio ginčo proceso metu taikytos procesinės priemonės, įskaitant turto areštą, nekeičia įstatyme įtvirtinto palūkanų už laiku nepagrąžintą PVM permoką apskaičiavimo periodo ir / ar būdo. Mokestinio ginčo dėl palūkanų už laiku negrąžintą PVM permoką (skirtumą) apskaičiavimui ir mokėjimui visiškai nereikšmingos faktinės aplinkybės dėl turto arešto taikymo ar panaikinimo, kadangi įstatyme nenurodyta ir nenumatyta (kaip ir teismų praktikoje), kad palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką mokėtinos nuo turto arešto taikymo, o ne nuo mokesčių mokėtojo prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos per mėnesį šio prašymo neįvykdžius.

9. Teismas vertino, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl žalos, pareiškėjo teigimu, kilusios dėl turto arešto, atlyginimo nekoreliuoja su inicijuoto mokestinio ginčo dalyku. MAĮ 2 straipsnio 22 dalis apibrėžia, kas yra mokestinis ginčas. Mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). MAĮ 2 straipsnio 30 dalis apibrėžia, kad su mokesčiu susijusios sumos – tai MAĮ nustatyta tvarka apskaičiuoti delspinigiai, paskirta bauda, palūkanos, įskaitant palūkanas, mokamas pagal mokestinės paskolos sutartį, taip pat palūkanų delspinigiai. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija nenagrinėja reikalavimų dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu, nes tam taikytina bendroji ABTĮ nustatyta skundų nagrinėjimo teisme tvarka. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra savarankiškas kitas teisminės gynybos būdas. Pareiškėjas žalos atlyginimo reikalavimo šioje byloje nereiškė, todėl argumentacija dėl žalos atlyginimo iš esmės nėra reikšminga nagrinėjant mokestinį ginčą ir plačiau neaptartina, išaiškinant pareiškėjui teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo jo nurodomu CK 6.271 straipsnio pagrindu bendra ABTĮ skundams nagrinėti nustatyta tvarka.

10. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo naikinti ar pakeisti skundžiamus mokesčio administratoriaus ir Komisijos sprendimus, priimtus išnagrinėjus mokestinį ginčą dėl palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo už laiku negrąžintą mokesčių mokėtojo prašymu PVM permoką (skirtumą). Pareiškėjas neįrodė, kad Komisijos ir VMI sprendimai prieštarautų MAĮ, tiesiogiai taikytino nagrinėjant mokestinį ginčą, nuostatoms ar VAĮ 8 straipsnio nuostatoms, t. y. jog jie būtų nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jog būtų nenurodyta apskundimo tvarka ar suteikiamos teisės ir pareigos.

III. 11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo pateikti argumentai dėl žalos, kilusios dėl turto arešto, atlyginimo nekoreliuoja su inicijuoto mokestinio ginčo dalyku. Taip pat pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas šioje byloje nereiškė reikalavimo atlyginti žalą, ir pažymi, jog pareiškėjas CK 6.271 straipsniu rėmėsi tiek ikiteisminėje, tiek teisminėje stadijoje ir reikalavo 58 699,31 Eur dydžio palūkanų kaip minimalių pareiškėjo patirtų nuostolių atlyginimo.

13. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės analogiškus argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai teigia, kad su Bendrovės apeliaciniu skundu nesutinka, nes mano, kad jame pateikti argumentai yra nepagrįsti. Bendrovės skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti pareiškėjo skundą, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti VMI 2018 m. spalio 9 d. ir Komisijos 2019 m. sausio 4 d. sprendimus bei įpareigoti VMI sumokėti Bendrovei 58 699,31 Eur dydžio palūkanas kaip minimalų jos patirtų nuostolių atlyginimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimo dalies, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą sumokėti papildomai 58 699,31 Eur dydžio palūkanas, skaičiuojant jas nuo 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštuotos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos. Teismas, be kita ko, vertino, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl žalos, kilusios dėl minėto turto arešto, atlyginimo nekoreliuoja su inicijuoto mokestinio ginčo dalyku.

16. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateikti argumentai dėl žalos, kilusios dėl turto arešto, atlyginimo nekoreliuoja su inicijuoto mokestinio ginčo dalyku. Jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šioje byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą, ir pažymi, jog pareiškėjas CK 6.271 straipsniu rėmėsi tiek ikiteisminėje, tiek teisminėje stadijoje ir reikalavo 58 699,31 Eur dydžio palūkanų kaip minimalių pareiškėjo patirtų nuostolių atlyginimo.

17. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad:

(1) pareiškėjas, reikšdamas 2018 m. rugsėjo 11 d. reikalavimą (Komisijos byla, b. l. 36–37), siekė kad jam, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 9 dalimi, būtų priteista 102 560,51 Eur dydžio palūkanų suma, susidariusi dėl to, kad dėl VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimo (jis panaikintas įsiteisėjusiais VAAT 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ir LVAT 2018 m. birželio 12 d. nutartimi) pareiškėjui buvo laiku negrąžinta PVM permoka. Pareiškėjo nuomone, VMI jam turėjo paskaičiuoti palūkanas tiek nuo laiku negrąžintų PVM permokų sumų, dėl kurių buvo vykdytas mokestinis patikrinimas, vėliau pasibaigęs teismų panaikintu VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimu, tiek nuo laiku negrąžintos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos, kuri, vykdant paminėtą mokestinį patikrinimą, areštuota 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu (Komisijos byla, b. l. 29–30);

(2) išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 11 d. reikalavimą, VMI 2018 m. spalio 9 d. priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą (Komisijos byla, b. l. 34–35). Šiuo sprendimu VMI sutiko pareiškėjui paskaičiuoti ir pervesti palūkanas nuo laiku negrąžintų PVM permokų sumų, dėl kurių buvo vykdytas mokestinis patikrinimas, vėliau pasibaigęs teismų panaikintu VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimu, taip pat pateikė su tuo susijusius argumentus;

(3) pareiškėjas su 2018 m. spalio 31 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimo dalį ir įpareigoti VMI sumokėti Bendrovei 58 699,31 Eur dydžio palūkanas (Komisijos byla, b. l. 34–35). Šiame skunde pareiškėjas nekvestionavo VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimo dalies, kuria VMI sutiko pareiškėjui paskaičiuoti ir pervesti palūkanas nuo laiku negrąžintų PVM permokų sumų, dėl kurių buvo vykdytas mokestinis patikrinimas, vėliau pasibaigęs teismų panaikintu VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimu. Teikdamas skundą Komisijai, jis siekė prisiteisti 58 699,31 Eur dydžio žalą (CK 6.271 str.), kuri, jo nuomone, jam buvo padaryta dėl VMI (t. y. valdžios institucijos neteisėtų veiksmų) laiku negrąžinus 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštuotos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos;

(4) išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. spalio 31 d. skundą, Komisija 2019 m. sausio 4 d. priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą (Komisijos byla, b. l. 63–68), kuriuo VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimą patvirtino. Komisija iš esmės konstatavo, kad VMI 2018 m. spalio 9 d. sprendimu tinkamai paskaičiavo palūkanas nuo laiku negrąžintų PVM permokų sumų, dėl kurių buvo vykdytas mokestinis patikrinimas, vėliau pasibaigęs teismų panaikintu VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimu (to skunde Komisijai pareiškėjas ir neginčijo). Pareiškėjo prašymą prisiteisti 58 699,31 Eur palūkanas nuo laiku negrąžintos 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštuotos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos Komisija atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodžiusi, kad nėra pagrindo kvestionuoti 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto akto teisėtumo, dėl kurio teisėtumo pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą anksčiau, tačiau to nepadarė. Komisija 2019 m. sausio 4 d. sprendime nevertino skunde Komisijai išdėstytų pareiškėjo argumentų dėl reikalavimo įpareigoti VMI sumokėti Bendrovei 58 699,31 Eur dydžio palūkanas, kaip žalą (CK 6.271 str.), kuri, jo nuomone, Bendrovei buvo padaryta dėl VMI (t. y. valdžios institucijos neteisėtų veiksmų) laiku negrąžinus 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštuotos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos;

(5) pareiškėjas su 2019 m. sausio 30 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–5). Iš skundo teismui turinio matyti, kad pareiškėjas nekvestionavo VMI 2018 m. spalio 9 d. ir Komisijos 2019 m. sausio 4 d. sprendimų dalių, kuriomis VMI sutiko pareiškėjui paskaičiuoti ir pervesti palūkanas nuo laiku negrąžintų PVM permokų sumų, dėl kurių buvo vykdytas mokestinis patikrinimas, vėliau pasibaigęs teismų panaikintu VMI 2015 m. spalio 22 d. sprendimu. Jis iš esmės siekė prisiteisti 58 699,31 Eur dydžio žalą (CK 6.271 str.), kuri, jo nuomone, jam buvo padaryta dėl VMI (t. y. valdžios institucijos) neteisėtų veiksmų laiku negrąžinus 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštuotos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos. Reikalavimus panaikinti ginčijamus VMI 2018 m. spalio 9 d. ir Komisijos 2019 m. sausio 4 d. sprendimus, pareiškėjas grindė tuo, kad, jo nuomone, paminėtais sprendimais VMI ir Komisija nepagrįstai netenkino jo reikalavimų dėl 58 699,31 Eur dydžio žalos (CK 6.271 str.).

19. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria teismo pozicijai, kad „nei mokesčių administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija nenagrinėja reikalavimų dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu, nes tam taikytina bendroji ABTĮ nustatyta skundų nagrinėjimo teisme. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra savarankiškas kitas teisminės gynybos būdas“. Atsižvelgdama į tai, į apeliacinio skundo ribas (žr. Nutarties 16 p.), į tai, kad pareiškėjo reikalavimas paskaičiuoti 58 699,31 Eur palūkanas nuo 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštuotos ir dėl to laiku negrąžintos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos skundžiamuose VMI 2018 m. spalio 9 d. ir Komisijos 2019 m. sausio 4 d. sprendimuose nebuvo (ir negalėjo būti) vertinamas žalos atlyginimo aspektu (CK 6.271 str.) (žr. Nutarties 18(1)–18(4) p.), teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu naikinti tikrinamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį tiek, kiek juo atmesti pareiškėjo reikalavimai panaikinti ginčytus VMI ir Komisijos sprendimus. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

20. Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su tikrinamame teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo ir kad todėl argumentacija dėl žalos atlyginimo nėra reikšminga, neaptartina, o reikalavimą dėl žalos atlyginimo jo nurodomu CK 6.271 straipsnio pagrindu pareiškėjas turi reikšti kitoje byloje bendra ABTĮ skundams nagrinėti nustatyta tvarka. Iš 2019 m. sausio 30 d. skunde teismui išdėstytų argumentų akivaizdu, kad juo pareiškėjas iš esmės siekė prisiteisti 58 699,31 Eur dydžio žalą (CK 6.271 str.), kuri, jo nuomone, jam buvo padaryta dėl VMI (t. y. valdžios institucijos) neteisėtų veiksmų laiku negrąžinus 2016 m. gegužės 17 d. turto arešto aktu areštuotos 250 549,07 Eur dydžio PVM permokos (žr. Nutarties 18(5) p.). Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl žalos atlyginimo negalėjo būti reiškiamas vien todėl, kad šioje byloje pareiškėjas kartu reiškė reikalavimus dėl VMI 2018 m. spalio 9 d. ir Komisijos 2019 m. sausio 4 d. sprendimų panaikinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu.

21. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI sumokėti pareiškėjui 58 699,31 Eur dydžio palūkanas kaip minimalų jo patirtų nuostolių atlyginimą, nenagrinėjo, nerinko ir nevertino su tuo susijusių įrodymų. Todėl yra pagrindas šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

23. Skunde teismui pareiškėjas atsakovu nenurodė Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, o pareikšto reikalavimo formuluotei – įpareigoti VMI sumokėti Bendrovei 58 699,31 Eur dydžio palūkanas, kaip minimalių pareiškėjo patirtų nuostolių atlyginimą – trūksta tikslumo. Tačiau paminėtos aplinkybės nepaneigia fakto, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, be kita ko, kelia žalos atlyginimo (CK 6.271 str.) klausimą.

24. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (12 str.). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skundo trūkumų šalinimo institutas. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad: jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus; tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys); galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje; jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teismo pirmininkas ar teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nurodydamas, kas yra valstybės atstovas. ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Taigi iš naujo nagrinėdamas bylos dalį dėl žalos atlyginimo teismas, be kita ko, privalo įvertinti, ar pareiškėjo pateiktas skundas atitinka ABTĮ reikalavimus, įskaitant ir trūkumus paminėtus Nutarties 23 punkte, ir išaiškinti pareiškėjui teisę teikti patikslintą skundą.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas įpareigoti VMI sumokėti pareiškėjui 58 699,31 Eur dydžio palūkanas kaip minimalų jo patirtų nuostolių atlyginimą, panaikinama ir perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ skundo reikalavimas įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėti pareiškėjui 58 699,31 Eur dydžio palūkanas kaip minimalų jo patirtų nuostolių atlyginimą, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė