2013-09-27 Nr. AB-5586 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1197/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. L. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Ž. K., S. J., R. K., A. J. dėl įsakymo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. L. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 7–9, 116-118, 181-183, I t.) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir Kauno filialas) 2007 m. rugsėjo 26 d. nekilnojamojo turto – buto Nr. 10 gyvenamajame name 1A4p (duomenys neskelbtini), Kauno miestas, įvertinimo ataskaitą Nr. 07-09-L41 (toliau – ir Ataskaita); panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. A-1237 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo piliečiams A. L., I. K. ir A. J. įpėdiniams“ (toliau – ir Įsakymas) 1 dalį, kurioje nustatyta, kad už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, A. L. išmokama 152 000 Lt, I. K. įpėdiniams – 152 000 Lt ir A. J. įpėdiniams – 152 000 Lt kompensacija; įpareigoti Administraciją nustatyti 658 000 Lt vertės kompensaciją už 10 buto gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune (lA4p) vertę ir išmokėti A. L., I. K. ir A. J. įpėdiniams 658 000 Lt kompensaciją už 10 buto gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune (1 A4p) vertę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su kompensacijos dydžio nustatymu už natūra negrąžinamą butą Nr. 10 gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune. A. L. pažymėjo, kad Įsakymas priimtas 2008 m. balandžio 8 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo turto vertės nustatymo. Pareiškėja tvirtino, kad per šį laiką turto vertė ženkliai padidėjo, nes kainos nuo 2007 metų iki 2008 metų labai kito, tačiau Kauno filialo Ataskaitoje į tai nebuvo atsižvelgta, be to, nustatant turto vertę, nepagrįstai neatsižvelgta į tai, kad bute yra įvestas centrinis šildymas, dujos. Pareiškėjos manymu, priimdama sprendimą, Administracija privalėjo remtis 2008 metų analogiškų objektų turto vertės kainomis. A. L. darė išvadą, kad buvo pažeista jos teisė į teisingą kompensaciją pagal rinkos vertę, teisingo atlyginimo už negrąžintą nekilnojamąjį turtą principas. Pareiškėja nurodė, jog byloje pateiktoje Nekilnojamojo turto agentūros UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ ataskaitoje turtas įvertintas 647 000 Lt, ekspertas V. Š. turtą įvertino 658 000 Lt. Pareiškėja darė išvadą, kad toks vertės skirtumas tarp Ataskaitos ir UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ bei eksperto vertinimų patvirtina tai, jog Ataskaita yra neteisinga. Pareiškėjos nuomone priimant Įsakymą turto vertei lyginamuoju metodu nustatyti turėjo būti naudojami ne 2007 metų, bet 2008 metų duomenys.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į pareiškėjos skundus (b. l. 16–20, 189–191, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog priimant Įsakymą ir juo nustatant kompensacijos dydį, remtasi Kauno filialo Ataskaita. Paaiškino, kad Administracijos Nuosavybės teisių skyriaus užsakymu Kauno filialo vertintojai teisingai paskaičiavo ginčo buto, buvusio iki nacionalizacijos, rinkos vertę dėl atlyginimo savininkui už valstybės išperkamą turtą, įsakymas buvo priimtas iš esmės nepažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje numatyto termino priimti sprendimą per 6 mėnesius nuo turto įvertinimo ataskaitos parengimo dienos. Administracija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatavęs, jog atkuriant nuosavybės teises taikoma ribota restitucija, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, turi būti atsižvelgiama ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nusavintas, todėl Kauno filialo turto vertintojai pagrįstai nevertino bute esamo centrinio šildymo, dujų. Atsakovas nurodė, jog dar prieš priimant sprendimą dėl kompensacijų už natūra negrąžinamą turtą išmokėjimo pareiškėja buvo informuota apie jai mokėtinos kompensacijos dydį, tačiau Kauno filialo parengtos Ataskaitos neginčijo. Administracija atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 ir 3 dalis turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią ir laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas atsiliepimais į skundus (b. l. 136–137, 187, I t.) prašė skundo dalį dėl Kauno filialo Ataskaitos panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, o kitą skundo dalį spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovo teigimu, vertinimas atliktas remiantis sutartiniais santykiais su Administracija. Nustatant ginčo buto vertę ir rengiant ataskaitą, turto vertintojas naudojosi teisės aktais, reglamentuojančiais turto vertinimą, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kompensacijų už jį mokėjimą, taip pat teisingais ir nenuginčytais VĮ Registrų centro duomenų bazės duomenimis. Atsakovas nurodė, kad buto rinkos vertė nustatyta palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Pažymėjo, kad Ataskaitoje palyginamaisiais objektais pasirinkti butai arba gyvenamųjų namų dalys iki 1940 metų statybos gyvenamuosiuose namuose Naujamiesčio rajone parduoti 2007 metais. Skaičiuojant buto vertę, po nacionalizacijos atlikti pagerinimo darbai nevertinti, vertinant, kad butas neprijungtas prie gamtinių dujų ir miesto šildymo tinklų. Kauno filialas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos teiginiai dėl vertintojo M. K. turto vertinimo ataskaitos išvados teisingumo paremti išimtinai prielaidomis. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. AS8-48/2007 ir pažymėjo, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukėlė ne Ataskaita, o Įsakymas.

Tretieji suinteresuotieji asmenys Ž. K. ir R. K. atsiliepimais į skundą (b. l. 131,133,134 I t.) nurodė, kad sutinka su pareiškėja ir prašė panaikinti skundžiamus aktus bei įpareigoti Administraciją perskaičiuoti buto (duomenys neskelbtini), Kaunas (1A4p), vertę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepimu į skundą (b. l. 143–144, I t.) prašė skundą tenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Įsakymo 1 dalį, kurioje nustatyta, kad už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, A. L. išmokama 152 000 Lt kompensacija, o administracinę bylą dėl reikalavimo panaikinti Ataskaitą nutraukė. Taip pat įpareigojo Administraciją iš naujo spręsti klausimą dėl kompensacijos nustatymo A. L. už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja A. L. apeliaciniu skundu (b. l. 41–45, II t.) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria teismas skundą atmetė ir bylą nutraukė, ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundą ir panaikinti Ataskaitą, Įsakymo 1 dalį bei įpareigoti Administraciją nustatyti 658 000 Lt vertės kompensaciją už 10 buto gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaunas (1A4p), vertę ir išmokėti A. L., I. K. ir A. J. įpėdiniams 658 000 Lt kompensaciją už 10 buto gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaunas (1A4p), vertę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovai Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas ir Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į apeliacinį skundą (b. l. 48–55, II t.) prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. A-1237 1 dalis, taip pat teismo sprendimo dalį, kuria Administracija įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl kompensacijos nustatymo A. L. už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune. Bylą dėl Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. A-1237 1 dalies bei dėl reikalavimo įpareigoti Administraciją nustatyti 658 000 Lt vertės kompensaciją už 10 buto gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune (lA4p) vertę ir išmokėti A. L., I. K. ir A. J. įpėdiniams 658 000 Lt kompensaciją už 10 buto gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune (1 A4p) vertę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dalyje dėl tokių veiksmų atlikimo pareiškėjos A. L. atžvilgiu grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, pateikdama skundą teismui, prašė įpareigoti Administraciją išmokėti jai konkretaus dydžio vertės kompensaciją už ginčo turtą, taip pat panaikinti Įsakymo 1 dalį, tokius reikalavimus siedama ir pagrįsdama neteisingu ginčo turto rinkos vertės kompensacijai apskaičiuoti nustatymu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nors pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pripažindamas ginčo turto vertės nustatymą esmine bylos išsprendimui aplinkybe, nutarė skirti ekspertizę vertei nustatyti, tačiau Ekspertizės akte pateiktomis išvadomis nesirėmė, taip pat nesirėmė ir pareiškėjos pateikta turto vertintojo atlikto ginčo turto vertinimo ataskaita, nepasisakė ir nevertino konkrečios vertės pagal pateiktus įrodymus, o įpareigojo Administraciją spręsti kompensacijos pareiškėjai išmokėjimo klausimą iš naujo.

Teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismui paskyrus ekspertizę ir pripažinus, kad ginčo turto vertės kompensacijai apskaičiuoti nustatymas yra esminis bylos išsprendimui, tačiau ekspertui Ekspertizės akte netinkamai apskaičiavus turto vertę, teismas turėjo imtis veiksmų tokiems trūkumams pašalinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas turėjo paskirti papildomą ekspertizę arba pakartotinę ekspertizę, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko pakankamai įrodymų, tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ginčo iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl Įsakymo 1 dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus panaikino.

Įvertinusi bylos medžiagą, kilusio ginčo pobūdį, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byla dėl Ataskaitos panaikinimo nutrauktina. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog toks aktas yra neatskiriama Įsakymo dalis ir jis nevertintinas kaip viešojo administravimo subjekto priimtas aktas, tiesiogiai sukėlęs pareiškėjai teisines pasekmes, kad Ataskaitos pagrindu pareiškėja neįgijo teisės į kompensaciją, yra pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl Ataskaitos panaikinimo, paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų įgaliota atstovauti teisme I. K. bei A. J. įpėdinius, ji neturi įgalinimų ginti viešąjį interesą, todėl šiuo atžvilgiu konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė skundo dalį, susijusią su I. K. bei A. J. įpėdinių interesų gynimu. Šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį taip pat paliko nepakeistą.

III. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, panaikino Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. A-1237 1 dalį, kurioje nustatyta, kad už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, A. L. išmokama 152 000 Lt kompensacija, įpareigojo Administraciją išmokėti A. L. 219 333 Lt kompensaciją už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1 A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2, 10 dalimis, Kompensacijų įstatymo 2, 5 straipsniais, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus ir darė išvadą, kad valstybės išperkamo turto vertė nustatoma pagal išperkamo turto rinkos vertę, nustatytą išperkamo turto vertinimo dieną.

Teismas rėmėsi Kompensacijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo" 1 punktu, Aprašo 2 punktu ir pažymėjo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nereiškia, jog teisingą atlyginimą sudarytų pinigų suma, kuri būtų gaunama už tą turtą, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, t. y. nustatant teisingo atlyginimo dydį negalima išimtinai vadovautis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu ir jo pagrindu priimtais poįstatyminiais aktais, nustatančiais rinkos vertės paskaičiavimą sprendimo priėmimo metu, tačiau privalu atsižvelgti į Atkūrimo įstatyme numatytus tikslus, Konstitucinio Teismo nutarimus nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, teisės taikymo praktiką.

Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo preambule ir jo 1 straipsniu įstatymų leidėjas įtvirtino privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir kartu įtvirtino ir jos realizavimą, taikant ne visiškos, tačiau ribotos restitucijos principą.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 21 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus. Pažymėjo, kad Ataskaita, kuria nustatyta ginčo turto rinkos vertė kompensacijai vertinimo dieną sudarė 456 000 Lt. Teismas nurodė, kad minėta Ataskaita parengta pažeidžiant Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (akto redakcija galiojusi Ataskaitos rengimo metu) 18 punktą (turtas neapžiūrėtas iš vidaus, taigi ir nenustatyta turto fizinė būklė) ir tai yra turto vertinimo procedūros pažeidimas, kuris yra esminis trūkumas, dėl ko minėta Ataskaita laikytina negaliojančia. Teismas atmetė pareiškėjos ir jos atstovės nurodytus Turto vertinimo metodikos 21.1, 27 ir 85 punkto nuostatų pažeidimus ruošiant Ataskaitą, kadangi nebuvo detalizuota, kokie konkretūs pažeidimai buvo padaryti, o tik išvardintos teisės akto nuostatos. Iš Ataskaitos teismas nustatė, kad turto vertinimas buvo atliktas palyginamosios vertės metodu, vertintoja pasinaudojo informacija apie palyginamųjų objektų pirkimo–pardavimo sandorius, įregistruotus VĮ Registrų centro duomenų bazėje 2007 m., lyginamuosius objektus pasirinko toje pačioje gyvenamojoje zonoje kaip ir ginčo butas. Teismas nurodė, kad Ataskaita iš esmės pateikta pagal pavyzdinę schemą, kuri išdėstyta Turto vertinimo metodikos 85 punkte. Turto vertinimo metodikoje griežtai nėra nustatyta, kad turto vertinimo ataskaita yra pateikiama pagal šią nurodytą schemą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Ataskaitoje, ekspertės L. D. rašytiniame paaiškinime bei jos paaiškinimų teismo posėdžių metu matyti, jog nustatant minėto turto rinkos vertę buvo nevertinti bute atlikti pagerinimo darbai, o paaiškinimai dėl įvairių pataisos koeficientų taikymo nustatant turto rinkos vertę yra prieštaringi, nenuoseklūs ir nekonkretūs, Ataskaitoje nėra jokių duomenų apie turto rinkos vertės sumažinimą įvertinus tai, ką nurodė Administracijos atstovė – tai, kad iki 1940 m. gruodžio 11 d. nacionalizacijos namas nebuvo užbaigtas statyti ir jo mansarda, langai, durys, vidaus medžio gaminių darbai, patalpų tinkavimo, apdailos darbai, butų įranga bei visi inžinieriniai tinklai nebuvo įrengti. Teismas pažymėjo, kad iki 2002 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies redakcija numatė, jog už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina piliečiams, teisingai kompensuodama, atskaičius jų pagerinimo ir pertvarkymo išlaidas, tačiau ši teisės norma pasikeitė ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu nebegaliojo. Teismas darė išvadą, kad turto vertintoja ją taikė nepagrįstai, dėl to buvo neteisingai nustatyta ginčo buto vertė. Teismas pabrėžė, kad minėti pažeidimai yra esminiai, dėl jų buvo neteisingai nustatytas kompensacijos dydis už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, tai sudaro pagrindą panaikinti 2008 m. balandžio 8 d. Administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-1237 1 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, kad už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, A. L. išmokama 152 000 Lt kompensacija. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas praleidus Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ir šį pažeidimą teismas laikė esminiu.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, nesutikdama su jai apskaičiuotos kompensacijos dydžiu ir atitinkamai nustatyta ginčo turto verte, kuri yra pagrindas kompensacijai apskaičiuoti, pateikė teismui UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ atlikto ginčo nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, pagal kurią ginčo turto rinkos vertė vertinimo dienai galėjo būti 647 000 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo turto vertinimas atliktas tiesiogiai suinteresuoto asmens – pareiškėjos - užsakymu, nesivadovavo šia ataskaita kaip neobjektyvia.

Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 31 d. ekspertizės akte Nr. R-09-08 buvo atsižvelgta į nutartyje nurodytą turto vertinimo tikslą, turto vertė nustatyta remiantis visiško atlyginimo principu, o tai prieštarauja teisiniam reglamentavimui, Konstitucinio Teismo nutarimams, teisės taikymo praktikai dėl ribotos restitucijos principo taikymo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atsižvelgęs į tai, kas nustatyta, ir surinkęs visus ginčo išsprendimui pagal pareiškėjos skunde keliamus reikalavimus reikiamus įrodymus (nėra galima nustatyti, kokia apimtimi buvo sumažinta ar padidinta ginčijamo turto vertė atliekant jo vertinimus), teismas nurodė, kad, panaikinus Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. A-1237 1 dalį, kurioje nustatyta, kad už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, A. L. išmokama 152 000 Lt kompensacija, Administracija įpareigotina išmokėti pareiškėjai kompensaciją, kurią sudaro 1/3 dalis vertinamo turto vertės (658 000 Lt), t. y. 219 333 Lt už natūra negrąžinamą 10 butą gyvenamajame name (1 A4p) (duomenys neskelbtini), Kaune, per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

IV. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 87-94, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismas pažeidė ABTĮ 57, 81 straipsnius, išėjo už jam apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. nutarties išvadas. Administracija daro išvadą, kad teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjos reikalavimus ta apimtimi, kuria buvo prašoma panaikinti jos atžvilgiu priimtą Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. A-1237 1 dalį, taip pat patenkino reikalavimą įpareigoti Administraciją išmokėti A.

L. kompensaciją. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo dėl byloje pateiktų rašytinių įrodymų – 1995-1996 metais atliktų statybinių-techninių ekspertizių išvadų. Administracijos teigimu, 2012 m. balandžio 30 d. papildomos ekspertizės akte Nr. R-12-03 eksperto išvados suteikia pagrindo manyti, jog ekspertas neatliko jam pavestos užduoties ir neatsakė į apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi jam suformuluotą klausimą. Atsakovas nurodo, kad teismui nustačius, jog eksperto V.

Š. atliktų 2009 m. liepos 31 d. ekspertizės akto Nr. R-09-09 ir 2012 m. balandžio 30 d. papildomos ekspertizės akto Nr. R-12-03 išvados prieštarauja teisiniam reglamentavimui, Konstitucinio Teismo nutarimams, teisės taikymo praktikai, nebuvo pagrindo tenkinti tokiomis išvadomis pagrįsto pareiškėjos reikalavimo ir įpareigoti atsakovą nustatyti ir išmokėti pareiškėjai kompensaciją. Administracija daro išvadą, kad tokia teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka motyvuojamosios sprendimo dalies. Atsakovas pažymi, kad teismas neteisingai vertino byloje pateiktą rašytinį įrodymą – Kauno filialo 2007 m. rugsėjo 26 d. turto vertinimo ataskaitą Nr. 07-09-L41.

Atsakovo manymu, turto neapžiūrėjimas iš vidaus, o jo būklės ir charakteristikų nustatymas vadovaujantis VĮ Registrų centro inventorinėje byloje užfiksuotais duomenimis, neturėtų būti laikomas iš esmės įtakojančių turto vertės nustatymą. Administracija pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog turto vertintoja L. D. taikė teisės normą pagal iki 2002 m. lapkričio 22 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies redakciją. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad L. D. parodymai patvirtina, jog jokių paskaičiavimų, siekiant nustatyti vertinamo turto pagerinimo ir pertvarkymo darbų išlaidas, kurios būtų atskaičiuojamos iš rinkos vertės, nustatytos pagal turto būklę, esamą vertinimo metu ir nevertino bute atliktų pagerinimo darbų.

Administracija pabrėžia, jog tai nereiškia, kad turto vertintoja vadovavosi negaliojančia Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies nuostata. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai vertino, jog Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyto 6 mėnesių termino praleidimas dvylika dienų yra esminis pažeidimas, kadangi nėra įrodymų, jog per tas 12 dienų vertinamo objekto vertės dydis galėjo ženkliai (iš esmės) pasikeisti. Administracija mano, kad teismas turėjo pagrindo spręsti, jog Ataskaita yra tinkamas pagrindas natūra negrąžinamo buto vertei nustatyti.

Atsakovas pažymi, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl atsakovo argumento, jog nėra teisinio pagrindo nustatyti trijų mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatytai kompensacijai mokėti. Administracija atkreipia dėmesį, kad atlyginimą pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės išmokėti nustatytą piniginę kompensaciją per trijų mėnesių terminą.

Atsakovas Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101-105, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra teisiškai pagrįsti. Atsakovas pažymi, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. rugsėjo 26 d. atskaita Nr. 07-09-L41 nuginčyta nebuvo, byla dėl reikalavimo panaikinti Ataskaitą buvo nutraukta. Kauno filialas atkreipia dėmesį į Nekilnojamojo turto ir verslo pagrindų įstatymo (redakcija nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d.) 24 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovo manymu, byloje nesant duomenų, jog Ataskaita buvo nuginčyta, apelianto argumentai, kad teismas netinkamai vertino Ataskaitą yra teisiškai pagrįsti. Atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, kad turto neapžiūrėjimas yra esminis teisės aktų pažeidimas. Kauno filialo manymu, esant nenuginčytai Ataskaitai teismas neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti Ataskaita.

Pareiškėja A. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjai išmokėtinos kompensacijos už iki nacionalizacijos valdyto, valstybės išperkamo ir natūra negražinamo buto Kauno mieste dalį dydžio ir su tuo susijusio Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dalies pagrįstumo.

Pareiškėja savo poziciją grindžia tuo, kad buto vertę nustačiusi Kauno filialo Ataskaita (kurios pagrindu vėliau priimtas skundžiamas Įsakymas), buvo surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir ja nustatyta nepagrįstai maža buto vertė. Iš esmės tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs atsakovą išmokėti kompensaciją, kurios dydis nustatytas pagal teismo paskirtos ekspertizės išvadas.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra tie, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis prieštaringa, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Kauno filialo Ataskaita nėra nuginčyta, todėl galiojanti, o jos trūkumai nėra tokie esminiai, kad suponuotų jos nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaringumo, nes šiame sprendime nėra pakankamai atskleisti motyvai, kodėl nustatant buto vertę , vadovaujamasi būtent eksperto išvadomis.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuomet, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoje jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Būtinumą teisingai kompensuoti už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ne kartą nutarimuose pažymėjo ir Konstitucinis Teismas ( 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d.). Teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę. Už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina piliečiams, teisingai kompensuodama pagal rinkos vertę remdamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (Atkūrimo įstatymo 16 str. 10 d.). Analogiška nuostata, kai valstybės išperkamo turto dydis apskaičiuojamas pagal turto rinkos vertę, nustatytą Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau - Kompensacijų įstatymas ) 5 straipsnyje. Rinkos vertė - tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d. ).

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime vadovavosi ir Konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimu, kuriame be kita ko buvo pažymėta, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas. Teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, - paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris yra lygiavertis paimamai nuosavybei.

Šią Konstitucinio teismo poziciją nurodo ir apeliantas, tvirtindamas, kad išperkamo turto vertei nustatyti būtina atsižvelgti į jo būklę iki nacionalizacijos, atliktus pagerinimus ir pan.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis teismas minėtame nutarime tyrė iki 2002 m. lapkričio 22 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio redakcijos nuostatas. Šio įstatymo 16 straipsnio 10 dalis tuo metu nustatė, kad už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina piliečiams, teisingai kompensuodama atskaičius jų pagerinimo ir pertvarkymo išlaidas. Tai reiškė, kad įstatymų leidėjas tuo metu tiesiogiai įpareigojo institucijas, nustatančias valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertę, atskaičiuoti to turto pagerinimo ir pertvarkymo išlaidas. Tuo tarpu nuo 2002 m. lapkričio 22 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis buvo pakeista ir šios teisės normos nauja redakcija, galiojusi ir Ataskaitos surašymo metu, nustatė, kad už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina piliečiams, teisingai kompensuodama pagal rinkos vertę remdamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Taigi ginčo šioje byloje objekto vertinimo metu turto vertintojai turėjo tiesiogiai vadovautis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais, taikydami tik šiuose teisės aktuose numatytus vertinimo metodus ir kriterijus.

Apeliantas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1539/2010, kurioje pateiktas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 punkto nuostatų aiškinimas ir prašo ja remtis kaip teismo precedentu. Šią nutartį yra paminėjęs ir pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog vien tai, kad apelianto nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo, nesudaro pagrindo teigti, kad bylos yra tapačios ar labai panašios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-1539/2010, buvo analizuojama situacija, kai nuspręsta atkurti nuosavybės teises, išperkant išlikusį nekilnojamąjį turtą, 1996 metais ( t.y. galiojant aukščiau minėtai senajai Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies redakcijai), sprendimas atkurti nuosavybės teises koreguojamas nebuvo, o valstybės išperkamas turtas įvertintas tik 2008 metais. Tuo tarpu šioje administracinėje byloje, nors sprendimas atkurti nuosavybės teises buvo priimtas 1995 metais, bet juo nebuvo apsispręsta dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės į atskiras turto dalis atkūrinėtos 2003-2008 metais, keičiant pirminį sprendimą, šioje byloje visi ginčijami aktai priimti 2007-2008 metais, kai galiojo naujoji Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies redakcija. Šis skirtumas rodo, kad tiek faktinės aplinkybės, tiek ir taikytina teisė šiose bylose buvo skirtingos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1539/2010 nesivadovautina.

Nors apeliantas teigia, kad Ataskaita nėra nuginčyta, o jos trūkumai nebuvo esminiai, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Visu pirma, įsiteisėjusia Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo dalimi administracinė bylos dalis dėl Ataskaitos panaikinimo buvo nutraukta, nes ši Ataskaita laikyta neatskiriama ginčijamo įsakymo dalimi, nesukeliančia tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniais sprendimais, pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti teisės aktų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą, kuomet būtų įvertinami ir tokie sprendimai bei jais padarytų pažeidimų įtaka galutinio sprendimo teisėtumui ( LVAT 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-530/2012, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-314/2013). Taigi teismas, sprendžiantis klausimą dėl Įsakymo dalies, kurio sudedamąja dalimi yra Ataskaita, teisėtumo ir pagrįstumo, turi teisę vertinti ir Ataskaitos trūkumus, jei jie turi įtakos ir galutinio sprendimo - Įsakymo - teisėtumui ir pagrįstumui.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų ( atsakovų atstovų, L. D. ir V. Š. paaiškinimų teismo posėdžių metu, L. D. rašytinio paaiškinimo ir pačios ataskaitos teksto) , prieš surašant Kauno filialo Ataskaitą ir įvertinant buto vertę, butas iš vidaus nebuvo apžiūrėtas, buvo nevertinti bute atlikti pagerinimo darbai, atsižvelgta į vertinamo objekto baigtumą ir būklę iki nacionalizacijos. Šie Kauno filialo Ataskaitos trūkumai pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikyti esminiais, tiesiogiai įtakojusiais buto vertę ir neleidžiančiais laikyti Kauno filialo Ataskaitoje nustatytą buto vertę teisinga. Nustatęs esminius Kauno filialo Ataskaitos trūkumus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ir Įsakymo dalį, nes šiame akte nurodyta turto vertė tiesiogiai kildinama iš Ataskaitos.

Pirmosios instancijos teismas sprendime išsakė ir kitų rašytinių įrodymų, susijusių su ginčo objekto vertės nustatymu, kritiką. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ atliktos buto Kauno m. (duomenys neskelbtini) įvertinimo ataskaitos Nr.NX09-006 ir NX08-034 yra atliktos pareiškėjos iniciatyva ir jos užsakymu, kitos proceso šalys neturėjo galimybės dalyvauti minėtuose nekilnojamojo turto vertinimuose, todėl šios ataskaitos gali būti neobjektyvios ir jomis nustatyta buto verte nesivadovautina.

Teismo nutartimi paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė bei to paties eksperto atlikta papildoma ekspertizė nustatė, kad vertinamo buto vertė yra 658 000 litų. Šios ekspertizės atliktos pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, Turto vertinimo metodiką, Tarptautinius ir Europos turto vertinimo standartus. Ekspertizes atlikęs turto vertintojas yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, turi turto vertintojo kvalifikacinį pažymėjimą, pakankamą turto vertintojo stažą. Vertei nustatyti naudotas lyginamosios vertės metodas yra tas pats, kurį naudojo ir kiti turto vertintojai (L. D., UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“) Ekspertas teisingai nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog vertinant turtą, į kurį numatoma atkurti nuosavybės teises, būtų taikomi kitokie vertinimo metodai, nevertinami atlikti turto pagerinimai ar turtas vertinamas retrospektyviai. Konstatuotina, kad šis eksperto atliktas turto įvertinimas yra pakankamai objektyvus, neprieštarauja lygiavertiškumo principui, įtvirtintam Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai, atitinka teisėtų lūkesčių ir savininko teisių apsaugos principus ir juo būtina remtis, nustatant, kokio dydžio kompensaciją atsakovas privalo sumokėti pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad galimybės surinkti papildomus įrodymus dėl buto vertės išnaudotos. Skirti dar vieną, pakartotinę turto vertinimo ekspertizę netikslinga, nes tai dar labiau užvilkintų ginčo išsprendimą, o objektyvių duomenų, leidžiančių tikėtis, kad turto vertintojo išvados bus esmingai kitokios, nėra. Nustatyta buto vertė nėra aiškiai per didelė, atitinka panašių nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo sandorius vertinimo laikotarpiu.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčijamą Įsakymą, pagrįstai įpareigojo atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją išmokėti A. L. 219 333 litų ( 658 000 : 3) kompensaciją už natūra negrąžinamą 1/3 buto Kaune, (duomenys neskelbtini), dalį.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatytu trijų mėnesių terminu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kompensacijai išmokėti, motyvuodamas tuo, kad šiuos klausimus reglamentuojantys teisės aktai tokio termino nenumato. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Kompensacijų įstatymo 7 straipsnį piniginės kompensacijos už išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus piliečiams turėjo būti išmokėtos iki 2011 m. sausio 1 d. Be to, vertinant šį pareiškėjos prašytą nustatyti ir teismo nustatytą terminą atsižvelgtina ir į tai, kad nuo pradinio buto įvertinimo jau praėjo šešerių metų laikotarpis, o nuo ginčijamo įsakymo priėmimo – virš penkerių metų, atsakovas buvo pažeidęs ir Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą. Objektyvių duomenų, kad šio įpareigojimo vykdymas atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai sukels itin neigiamų pasekmių, byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas sprendimui įvykdyti pripažintinas pagrįstu.

Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio motyvuojamosios dalies trūkumai ištaisyti šia nutartimi.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė