2013-12-02 Nr. AB-9237-3-62-3-00077-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1922/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00077-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą ir skundu prašė priteisti iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) nesumokėto darbo užmokesčio dalį 6 480,56 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Pareiškėja skunde nurodė, kad dirba Kauno AVPK Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio vyresniąja specialiste. Pagal 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusią naują Valstybės tarnybos įstatymo redakciją buvo patvirtinti įstatymo pakeitimai. Panaikinus Valstybės tarnybos įstatyme numatytą paslaugų tarnautojų sąvoką, turėjo būti perskaičiuotas darbo valstybės tarnyboje stažas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmė 2012 m. liepos 3 d. nutarimą byloje Nr. 54/2010 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo“, kuriame nutarė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1709) 4 straipsnio 5 dalis, tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. liepos 5 d.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. spalio 23 d. įsakymu pareiškėjai buvo patvirtintas 14 metų 5 mėnesių 25 dienų tarnybos Lietuvos valstybei stažas. 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu perskaičiuoti priemokas už darbo stažą valstybės tarnyboje, nes nepriemoka buvo paskaičiuota tik už stažą nuo 2012 m. liepos 5 d. Iki šiol pareiškėja negavo atsakovo atsakymo, priemokos už laikotarpį iki 2012 m. liepos 5 d. neperskaičiuotos, todėl prašė skundą tenkinti ir priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį.

Atsakovas Kauno AVPK su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. liepos 3 d. priėmus nutarimą dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuris įsigaliojo 2012 m. liepos 5 d., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. spalio 23 d. įsakymu kai kuriems karjeros valstybės tarnautojams buvo perskaičiuotas tarnybos Lietuvos valstybei stažas. Šiuo įsakymu pareiškėjai į tarnybos stažą procentiniam priedui už ištarnautus metus Lietuvos valstybei buvo įskaitytas laikotarpis nuo 1991 m. rugsėjo 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ir priskaičiuota tarnybos Lietuvos valstybei stažo 14 metų 5 mėnesiai 25 dienos. Ginčo, ar teisingai perskaičiuotas tarnybos Lietuvos valstybei stažas, pareiškėja nekelia, ji nesutinka su tuo, kad jai nepriemoką perskaičiavus tarnybos Lietuvos valstybei stažą buvo paskaičiuota ir mokama nuo 2012 m. liepos 5 d. Pareiškėja prašė priteisti nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Todėl valstybės tarnautojams priedai už priskaičiuotą paslaugų valstybės tarnautojams stažą turi būti mokami tik į ateitį nuo Konstitucinio Teismo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. liepos 5 d., kas ir buvo daroma. Tokios pat nuomonės yra ir Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu ir vėlesniu 2012 m. lapkričio 26 d. raštu nurodęs įstaigoms, kad naujai perskaičiuoti priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą turi būti mokami nuo 2012 m. liepos 5 d. Teismui pripažinus, kad darbo užmokesčio priedas – nepriemoka už tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjai priklauso, prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, nes pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2013 m. vasario 5 d.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai V. P. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 6 205,44 Lt nesumokėto darbo užmokesčio nepriemokos už tarnybos Lietuvos valstybei stažą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. liepos 5 d. ir 517,77 atstovavimo išlaidų atlyginimą, o kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarime konstatuotas aplinkybes ir nustatė, jog atsakovas Kauno AVPK, vadovaudamasis paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, 2012 m. spalio 23 d. priėmė įsakymą Nr. 20-TE-944 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo“, kuriuo patvirtino pareiškėjos 14 metų 5 mėnesių 25 dienų tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 11). Tokiu būdu atsakovas įskaitė pareiškėjai į tarnybos stažą už ištarnautus metus Lietuvos valstybei laikotarpį nuo 1991 m. rugsėjo 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsisakė sumokėti pareiškėjai jos prašymu darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, DK 27 straipsnio 2 dalį. Pareiškėja didesnei nesumokėto darbo užmokesčio daliai už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. (kreipimosi į teismą diena) iki 2012 m. liepos 5 d. nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto senaties termino kreiptis į teismą. Apie pažeistą teisę V. P. sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą. Be to, ginčo atveju pažymėta ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra konstatavęs, kad darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-438/2005).

Padaryta išvada, kad pareiškėja nėra praradusi galimybės realiai apginti pažeistos teisės dėl priedo už tarnybos stažą valstybei nemokėjimo. Priedas prie atlyginimo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą yra laikomas darbo užmokesčiu, todėl pareiškėja turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str., Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p.). Taigi atsakovui perskaičiavus darbo stažą valstybės tarnyboje, ji įgijo reikalavimo teisę į minėto priedo dalį, kuris buvo nesumokėtas už tarnybos stažą valstybei iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai). Ginčo atveju pareiškėjos teisės dėl priedo už tarnybos stažą valstybei priteisimo neriboja ir DK 298 straipsnyje nustatytas darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo terminas, numatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos tik už trejus metus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Įvertinus tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. vasario 5 d. ir tai, kad atsakovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį, pareiškėjos reikalavimo daliai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 5 d. taikytina ieškinio senatis. Pareiškėja turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 5 d. (nuo kreipimosi į teismą dienos) iki 2012 m. liepos 5 d. (pradėta mokėti nepriemoka).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, įvertinus Kauno AVPK pažymoje nurodytus paskaičiavimus, kurių pareiškėja iš esmės neginčija, pareiškėjai priteistina 6 205,44 Lt dydžio nesumokėta darbo užmokesčio nepriemoka už Lietuvos valstybei stažą laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. liepos 5 d.

Įvertinus tai, kad pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, patirtų išlaidų suma mažintina 99 procentais dėl nepatenkintų skundo reikalavimų dalies ir iš atsakovo priteista 517,77 Lt (523 Lt× 99:100) išlaidų suma.

III. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 46-47) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteista neišmokėta darbo užmokesčio nepriemoka ir atstovavimo išlaidų atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir mano, kad pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas Kauno AVPK, po Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį ir toliau būtų taikęs Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir toliau būtų neperskaičiavęs ir nemokėjęs priemokos už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Nagrinėjamu atveju, atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėja šių veiksmų neginčijo, todėl mano, kad pareiškėjos reikalavimai yra atmestini. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimui, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio nuostata, kad laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas tik iki įstatymo įsigaliojimo, neteko galios, ir konkretus laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas tiek valstybės tarnautojams, priimtiems iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, tiek po šio įstatymo įsigaliojimo. Po šio nutarimo atsakovas Kauno AVPK viršininko 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 20-TE-944 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo ir kai kurių Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ perskaičiavo pareiškėjos tarnybos stažą procentiniam priedui už ištarnautus metus Lietuvos valstybei gauti ir nuo 2012 m. liepos 5 d. mokėjo priemoką.

Teismas nurodė, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas ar jo dalis nebetaikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas toks Konstitucinio Teismo nutarimas, tačiau nenumatyta, kad teisės akto pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai turi teisinę galią ir tiems teisiniams santykiams, kurie to teisės akto pagrindu atsirado iki akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, išskyrus Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi sprendimai neperskaičiuoti pareiškėjai priedo už tarnybos stažą procentiniam priedui gauti už ištarnautus metus Lietuvos valstybei nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2002 m. liepos 1 d. laikotarpį yra įvykdyti ir priemoka nebuvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, tai mano, jog „sprendimas buvo įvykdytas“ iki akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003).

Pareiškėja V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51-54) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (250 Lt).

Pareiškėja argumentuoja, kad priemoka už tarnybą Lietuvai yra laikoma darbo užmokesčio dalimi, todėl ji turi būti išmokėta remiantis įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjai perskaičiavus darbo stažą valstybės tarnyboje, ji įgijo reikalavimo teisę į atlyginimo dalį, kuri buvo nesumokėta. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-3059/2012. Teigia, jog atsakovas Kauno AVPK turi įvykdyti pareigą savo darbuotojams (tarnautojams) išmokėti jiems priklausantį darbo užmokestį, įstatymo pakeitimai negali turėti įtakos asmens gaunamoms garantijoms už tarnybos laiką. Pažymi, kad Valstybės tarnybos departamento 2012 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 27D-2277 „Dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo“ nebuvo sprendimas, adresuotas pareiškėjai. Pareiškėja su grupe asmenų kreipėsi į atsakovą 2012 m. lapkričio 7 d. raštu dėl atsakovo neveikimo esant ankščiau minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui. Taigi sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, jei jis nebuvo priimtas, o pasireiškė faktiniu atsakovo neveikimu. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2899/2012, 2012 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012, 2010 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-546/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą priteisimo ir valstybės tarnybos stažo skaičiavimo taisyklių taikymo.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl tarnybos stažo perskaičiavimo teisėtumo ir stažo dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu, konstatavo, jog pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. liepos 5 d. priteistina 6 205,44 Lt – darbo užmokesčio nepriemoka už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Atsakovas, apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės teigia, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį, o atsakovas priėmė sprendimus ir juos vykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo, pareiškėja šių veiksmų neginčijo, todėl mano, kad pareiškėjos reikalavimai nepagrįsti. Nurodo, kad jog šiuo atveju sprendimai neperskaičiuoti pareiškėjai priedo už tarnybos stažą procentiniam priedui gauti už ištarnautus metus Lietuvos valstybei yra įvykdyti ir priemoka nebuvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Visų pirma pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu (Žin., 2012, Nr. 79-4110) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokiu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas – vien pagal priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą datą yra skirtingai reguliuojama vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. Konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

Pareiškėja, remdamasi minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, reikalauja sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl to, jog atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, neteisingai skaičiavo Lietuvos valstybei ištarnautą stažą. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėja siekia gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą gali būti darbo užmokesčio dalies, šiuo atveju priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kuris būtų buvęs, bet dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyto reglamentavimo taikymo nebuvo išmokėtas, sumokėjimas.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Vis dėlto, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (2011 m. spalio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pasisakė, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010), ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Nagrinėjamos bylos kontekste, taip pat pabrėžtina, kad, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas žmogaus konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.) pažeidimas, o reikalavimas apginti šią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas privalo šią konstitucinę teisę veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.

Pažymėtina, kad tokia praktika atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir kt.) bei joje pateiktus išaiškinimus dėl sprendimų, kurie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, sampratos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Paminėtina ir tai, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (301 str. (redakcija galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis nurodyta įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis, yra nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. liepos 5 d.

Kaip matyti iš bylos medžiagos pirmosios instancijos teismas sumažino prašomą priteisti sumą nuo 6480,56 Lt iki 6205,44 Lt. Šalys šios sumos neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti pateikta informacija, taigi yra pagrindas priteisti pareiškėjos reikalaujamą sumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 250 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų rengiant atsiliepimą apeliacinės instancijos teismui, kurioms pagrįsti pateikia pinigų priėmimo kvitą, kurio serija LAT Nr. 678895 (b. l. 55), byloje taip pat yra pateikta atstovavimo sutartis (b. l. 16). Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi atstovavimo išlaidos priteisiamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Pareiškėjos prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus bylos sudėtingumą, pareiškėjai priteistina 250 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjai V. P. priteisti 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius