2016-06-15 Nr. AB-12684-3-61-3-00055-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-597-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00055-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas K. Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. į 4,5 ha žemės (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.11 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Nacionalinės žemės tarnybos nuostatais, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio žemės savininko, pareiškėjo tėvo K. Č., iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha, (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartimi (b. l. 11-12) pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, kadangi nustatyta, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-240-492/2016 (b. l. 21-23) pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Iš naujo nagrinėjant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, Vilniaus apygardos administraciniam teismui nustačius, kad skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) reikalavimus, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi (b. l. 25-26) buvo nustatytas terminas iki 2016 m. balandžio 25 d. skundo trūkumams pašalinti: patikslinti skundo reikalavimus ir išaiškinta teisė prašyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. balandžio 18 d. gautas patikslintas pareiškėjo skundas (b. l. 28), kuriame prašoma: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. į 4,5 ha žemės (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Rokiškio 2-jo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi (b. l. 32-33) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčija Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisių E. Č. atstatymo. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį sprendimams atkurti nuosavybės teises privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nėra nustatyta, tokie administraciniai aktai skundžiami tiesiogiai teismui. Pareiškėjas nurodo, kad 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 gavo 2012 m. rugsėjo 24 d. iš VĮ Registrų centro Utenos skyriaus. Vadovaujantis aptartomis teisės normomis, pareiškėjas skundą teismui dėl ginčijamo sprendimo turėjo teisę paduoti per vieną mėnesį nuo nurodytos sprendimo gavimo dienos. Pareiškėjas pirmiausia kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyrių, kurio atsakymą skundė Nacionalinei žemės tarnybai, o skundą teismui su reikalavimu panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 pateikė tik 2012 m. lapkričio 24 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Taigi, paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis nulėmė minėto termino praleidimą. Teismas pažymėjo, kad teisė prašyti atnaujinti terminą, nurodant aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir pridedant tai patvirtinančius įrodymus, pareiškėjui buvo išaiškinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-4972-95/2012, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Pakartotinai kreipdamasis į teismą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo šioje administracinėje byloje, pareiškėjas termino atnaujinti taip pat neprašė, ši teisė dar kartą jam buvo išaiškinta 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi, tačiau šios teisės nerealizavo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas skundo dalį dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisių E. Č. atstatymo paikinimo atsisakė priimti kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, išvestiniai skundo reikalavimai taip pat atsisakyti priimti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-558/2004).

III. Pareiškėjas K. Č. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 35-36), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį, panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. į 4,5 ha žemės (duomenys neskelbtini), panaikinti Rokiškio antrojo notarų biuro 2012 m. spalio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. VII-359 ir Nacionalinės žemės tarnybos nuostatais, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui – K. Č., į paveldimą buvusio žemės savininko, pareiškėjo tėvo K. Č., iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį - 4,5 ha (duomenys neskelbtini). Taip pat prašo priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos pareiškėjo naudai teismo (pašto ir kelionės į teismą) išlaidas.

Nurodo, kad prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas buvo išreiškęs savo 2016 m. balandžio 18 d. patikslinto skundo (prašymo) ketvirtoje pastraipoje. Taigi pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti skundą yra neteisingas.

Pažymi, kad aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas negalėjo įstatymo nustatytais terminais apskųsti teismui Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisių atstatymo E. Č. į 4,5 ha žemės, išaiškino visuose savo skunduose administraciniam teismui, taip pat ir 2016 m. balandžio 18 d. patikslintame skunde. Šios aplinkybės nuo pareiškėjo nepriklausė. Jos susidarė dėl to, kad Nacionalinė žemės tarnyba ir jos Rokiškio skyrius pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, 9 punktą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, kadangi viešojo administravimo subjektas – Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyrius, neišsiuntė pareiškėjui Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimo. Tačiau teismai į šį pareiškėjo nurodytą pažeidimą savo nutartyse nesureagavo, tiesiog nutylėjo. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus vadovybė telefoninio pokalbio metu pareiškė, kad nežinojo apie šiuos teisės aktus ir abejoja ar privalėjo vykdyti jų nuostatas.

Teigia, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 2 punktą Nacionalinė žemės tarnyba, gavusi pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą, neturėdama įgaliojimų priimti sprendimą dėl šio prašymo, turėjo ne vėliau kaip iki 2012 m. spalio 8 d. (įskaitant ir pašte sugaištamą laiką) apie tai pareiškėjui pranešti. Tada jam būtų likę pakankamai – ne mažiau kaip 16 dienų (nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 24 d.), pareiškėjui netinkančio sprendimo apskundimui. Tačiau atsakymą į 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą iš Nacionalinės žemės tarnybos pareiškėjas gavo rašytą 2012 m. lapkričio 14 d., keletą kartų pradelsus įstatymo nustatytą atsakymo terminą. Jį mažiau kaip per 10 dienų — 2012 m. lapkričio 24 d., pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi ši teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties antrame puslapyje pareiškėjui pareikšta pastaba dėl „subjektyviai pasirinkto elgesio modelio, nulėmusio termino praleidimą“ yra neteisinga.

Nurodo, kad neteisingas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginys, kad pareiškėjas ginčija Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777. Savo 2016 m. sausio 5 d. skunde pareiškėjas ginčijo neteisingus Nacionalinės žemės tarnybos ir jai pavaldžių institucijų veiksmus, nes jie yra pirminiai. O paminėtas sprendimas yra antrinis veiksmas, atsiradęs dėl neteisingų pirminių veiksmų. Tas naujas aplinkybes, kad pirminiai veiksmai buvo neteisingi, nurodė Nacionalinė žemės tarnyba savo 2015 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. 1SS-3568-(7.5) (2016 m. sausio 5 d. skundo priedas Nr. 2). Ji padarė išvadą, kad tuometės Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybos darbuotojai neteisingai paveldėtojams paaiškino nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas dėl pretendentų susitarimo turinio (t. y. nepaaiškino susitarimo reikšmės) ir dėl to sukėlė nepagrįstų lūkesčių, bei pažymėjo, jog „Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 punkte buvo nurodyta, kad atstatant nuosavybę žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį; žemės ūkio bendrovių ar bendrijų nariams; asmenims numatantiems susigrąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai; asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pirmosios instancijos teismas šias naujas aplinkybes turėjo vertinti, tačiau 2016 m. sausio 12 d. nutartyje, nagrinėdamas pareiškėjo 2016 m. sausio 5 d. skundą, nevertino, ką konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartyje. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas ir 2016 m. balandžio 7 d. bei 2016 m. balandžio 27 d. nutartyse šių naujų aplinkybių nenagrinėjo, nevertino ir netgi nepažymėjo, kad yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis, kurioje yra išreikšta nuomonė naujų aplinkybių vertinimo klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir neprašoma jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Vadovaujantis tiek bylos medžiaga, tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas K. Č. 2012 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. galiojimą; 2) pripažinti galiojančiu visą pretendentų (E. Č., V. M. ir K. Č.) 1992 m. balandžio 7 d. susitarimą, įskaitant ir pretendentų tarpusavio įsipareigojimus; 3) priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko K. Č. valdyto 9 ha žemės sklypo 4,5 ha dalį atkūrimo E. Č., atsižvelgiant į pretendentų (E. Č., V. M. ir K. Č.) 1992 m. balandžio 7 d. susitarime nurodytą sąlygą, kad „Č. E., V., 4,5 ha žemės dalis, pareikalavus sūnui Č. K., K., pereitų jo nuosavybėn“; 4) parengti kitus dokumentus, reikalingus šio sprendimo vykdymui.

Kadangi skundas atitiko ne visus pagal ABTĮ skundui keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4972-95/2012 pareiškėjui nustatė terminą iki 2012 m. gruodžio 17 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus, t. y.: 1) pateikti teismui 3 egzempliorius patikslinto skundo, kuriame būtų nurodyti aiškūs skundo reikalavimai, atitinkantys ABTĮ 88 straipsnio galimas sprendimų rūšis; 2) jeigu pareiškėjas mano, kad praleido skundo padavimo terminą, kartu su skundu pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, taip pat ir rašytinius įrodymus, kada jam tapo žinoma apie Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č.; 3) pateikti įrodymus, kuriais jis grindžia savo reikalavimus, pridėti skundžiamus aktus arba įrodymus, kad šių aktų negali gauti (pateikti dokumentų originalus arba jų nuorašus, kurie būtų patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka notaro arba dokumentą išdavusio asmens); 4) trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą įtraukti V. M. ir nurodyti jos duomenis; 5) sumokėti žyminį mokestį arba pateikti motyvuotą prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo turtinę padėtį (pažyma apie turimą nekilnojamąjį turtą, gaunas pajamas ir t.t.).

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. gruodžio 14 d. buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame jis prašė: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č.; 2) pripažinti negaliojančiais minėtu sprendimu paremtus teisės aktus, t. y. Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. Ž-1853, Rokiškio 2- ojo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą; 3) panaikinti E. Č., V. M. ir K. Č. 1992 m. balandžio 7 d. susitarimą; 4) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, vadovaujantis CK, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatais, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. Č. į paveldimą buvusio žemės savininko K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4972-95/2012 pareiškėjo K. Č. 2012 m. lapkričio 24 d. skundą laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui. Teismas nustatė, kad teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartyje aiškiai pareiškėjui buvo nurodyta, jog nors pareiškėjas nesutinka su 2012 m. gruodžio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-2163 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, kuriame pateiktas atsakymas į pareiškėjo prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. Č., tačiau jis neprašo jo panaikinti ir/ar pakeisti ir/ar įpareigoti jo prašymus išnagrinėti iš naujo ir pan., todėl teikdamas patikslintą skundą turėtų suformuluoti aiškų reikalavimą šio administracinio akto atžvilgiu.

Vis dėlto pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus, minėto sprendimo atžvilgiu nesuformulavo jokio konkretaus reikalavimo (nei panaikinti, nei pakeisti). Taip pat pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. panaikinimo, nors teismas pareiškėjui ir buvo išaiškinęs teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą ir pateikti termino praleidimo priežastis patvirtinančius rašytinius įrodymus, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo.

Dėl pareiškėjo reikalavimų pripažinti negaliojančiais Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. Ž-1853, Rokiškio 2-ojo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir panaikinti E. Č., V. M. ir K. Č. 1992 m. balandžio 7 d. susitarimą, teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad 2012 m. gruodžio 3 d. nutartyje jis buvo nurodęs, kad skundo reikalavimas turi būti konkretus ir aiškus bei kad jis atitiktų teismo galimas priimti sprendimų rūšis, nustatytas ABTĮ 88 straipsnyje, ir kad administracinio teismo kompetencijai nepriskirtina tam tikrų juridinių faktų nustatymas / konstatavimas, kas gali būti tik teismo sprendimo motyvuojamosios dalies dalis.

Be kita ko, teismas akcentavo, kad pagal ABTĮ 15 straipsnį pareiškėjo reikalavimai pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-ojo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir panaikinti E. Č., V. M. ir K. Č. 1992 m. balandžio 7 d. susitarimą nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, tokie reikalavimai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismų. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, vadovaujantis CK, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatais, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo K.

Č. į paveldimą buvusio žemės savininko K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha., teismas laikė išvestiniu iš anksčiau nurodytų reikalavimų, todėl šio reikalavimo priėmimo klausimo išsprendimas tiesiogiai priklauso nuo ankstesnių reikalavimų priėmimo.

Ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, neapskundus jos apeliacinės instancijos teismui, 2013 m. sausio 4 d. įsiteisėjo.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. balandžio 11 d. vėl gautas pareiškėjo K. Č. skundas, kuriame jis prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pakeisti 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-2163 ir 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-313, iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atstatymo į jo tėvo žemės dalį; pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777; pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-ojo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).; įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos patenkinti E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymą bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių jam atkūrimo į 4,5 ha žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini). Taip pat gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir prašymas atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko nutartimi skundą su prašymais perdavus Panevėžio apygardos administraciniam teismui, šis teismas 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-255-739-2013 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundą atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, jog nors pačiame skunde nėra nurodyta, kada pareiškėjas gavo skundžiamus atsakovo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-2163 ir 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-31, tačiau iš prie skundo pridėtų dokumentų bei Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla I-4972-92/2012) nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-2163 pareiškėjas buvo gavęs iki 2012 m. lapkričio 24 d., nes pareiškėjas skundą šiam teismui išsiuntė 2012 m. lapkričio 24 d. ir jame nurodė, kad nesutinka su 2012 m. lapkričio 24 d.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. ISS-(7.5)-2163. 2013 m. vasario 20 d. atsakovo sprendimą Nr. ISS(7.5)-31 pareiškėjas gavo ne vėliau kaip 2013 m. kovo 1 d., nes savo skunde pareiškėjas nurodo, kad nepatenkintas atsakovo atsakymu į pareiškėjo 2013 m. sausio 14 d. prašymą (būtent pagal šį prašymą atsakovas priėmė 2013 m. vasario 20 d. sprendimą), pareiškėjas 2013 m. kovo 1 d. parašė antrą prašymą, kuriame pateikė konkrečius klausimus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Taigi, šių sprendimų apskundimui ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas atitinkamai baigėsi 2012 m. gruodžio 27 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. Pareiškėjo skundas pašto įstaigai įteiktas 2013 m. balandžio 8 d., t. y. jau praleidus vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžia ir 1996 m. vasario 19 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 27-6777, kuriuo nuosavybės teisė į 4,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkurta E. Č.. Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, teismas pripažino, kad kadangi skundžiamas sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo atžvilgiu, skundo padavimo terminas yra skaičiuojamas nuo to momento, kai skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jo motina E. Č. buvo gyva iki 2000 m. Vadinasi po motinos mirties, rūpindamasis motinos palikimo įforminimu bei būdamas atidus ir rūpestingas, pareiškėjas apie skundžiamą sprendimą galėjo ir turėjo sužinoti jau po motinos mirties, o taip pat ir tada, kai 2003 m. gegužės 14 d. asmeniškai žemės sklypo plane suderino E. Č. natūra grąžintino 4,5 ha žemės sklypo ribas ir plotą. Pats pareiškėjas nurodė, kad apie skundžiamą sprendimą sužinojo gavęs 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio žemėtvarkos skyriaus raštą, o skundžiamo sprendimo kopiją jis gavo iš VĮ Registrų centro Utenos filialo 2012 m. rugsėjo 24 d.

Šių nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra praleidęs 30 dienų įstatymo nustatytą terminą skundui dėl 1996 m. vasario 19 d. sprendimo paduoti. Vertindamas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti dėl to, jog niekas jam nepranešė apie numatomą 1996 m. vasario 19 d. sprendimo priėmimo laiką, niekas jam neatsiuntė sprendimo, neįteikė, nepranešė apie jo egzistavimą, o, gavęs skundžiamo sprendimo kopiją, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas atkurti jam nuosavybės teises į jam priklausančią tėvo žemės dalį, ir tik gavęs neigiamą atsakymą, neatidėliodamas kreipėsi į kitas valdžios institucijas, teismas nusprendė, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, nebuvo aktyvus, atidus ir rūpestingas.

Nors skunde nurodė, kad jis nuo 1991 m. spalio 7 d. laiko save pretendentu į tėvo žemę, tačiau iš paties skundo bei prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas visiškai nesidomėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimu ir, kaip pats nurodo skunde, tik 2012 m. telefonu pradėjo ieškoti nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo dokumentų. Be to, net ir gavęs skundžiamo sprendimo kopiją, pareiškėjas vis tiek jo įstatymo nustatyta tvarka teismui neskundė. Jis kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau ir iš jos gavęs, kaip pats nurodo, neigiamą sprendimą, teismui jo neskundė, o kreipėsi į kitas valdžios institucijas.

Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys objektyviai nebuvo svarbios ar ekstraordinarios. Priešingai, skundo padavimo terminus pareiškėjas praleido dėl subjektyvių priežasčių. Pareiškėjas nesistengė operatyviai ir įstatymų nustatyta tvarka reaguoti į savo teisių pažeidimą ir užtikrinti kaip galima greitesnę galimai pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjo reikalavimus iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus bei išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atstatymo į pareiškėjo tėvo K.

Č. žemės dalį – 4,5 ha, įpareigoti atsakovą patenkinti E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymą, įteiktą Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybai, bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į buvusio žemės savininko K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha sklypo dalį – 4,5 ha, esantį (duomenys neskelbtini), teismas laikė išvestiniais iš reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundą atsisakyta priimti tiek dėl aukščiau minimų sprendimų apskundimo, tiek ir dėl išvestinių reikalavimų (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Kadangi teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl aukščiau paminėtų reikalavimų, nepriėmė ir nenagrinėjo skundo dalies dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi ginčas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, todėl toks ginčas nepriskiriamas administracinių teismų kompetencijai ir yra teismingas bendrosios kompetencijos apylinkės teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25, 26 str.;

ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str., 16 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-577/2013 pareiškėjo K. Č. atskirojo skundo netenkino ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2013 m. spalio 21 d. vėl kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos pakeisti 2013 m. gegužės 30 d. atsakymą Nr. ISS-(7.5)-1156 į jo 2013 m. kovo 1 d. prašymą ir iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. Č. žemės dalį – 4,5 ha; 2) pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777; 3) pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) įpareigoti atsakovą patenkinti E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymą, įteiktą Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybai, bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo į buvusio žemės savininko K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha, esančią (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-7643-142/2013 netenkino pareiškėjo K. Č. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės tuos pačius reikalavimus, kaip ir nagrinėjamu atveju, kėlė skunde Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą, atsisakė priimti skundą (nutartis įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. spalio 2 d. nutartį (administracinės bylos Nr. AS261-577/2013)).

Naujas reikalavimas yra tik dėl to, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gegužės 30 d. atsakymą Nr. 1SS-(7.5)-1156, tačiau iš esmės pareiškėjas kelia tą patį ginčą dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777, kuriuo pareiškėjo motinai E. Č. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko K. Č. (duomenys neskelbtini) valdyto 9 ha žemės sklypo dalį (4,5 ha). Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų pripažinti, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą dėl 1996 m. sprendimo ginčijimo praleido dėl svarbių ir objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

Reikalavimą dėl Rokiškio 2-ojo notarų biuro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu teismas laikė išvestiniu iš reikalavimo panaikinti 1996 m. vasario 19 d. sprendimą, todėl ir dėl šio reikalavimo priėmimo termino neatnaujino. Pažymėjo, jog toks reikalavimas galėtų būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka, nes paveldėjimo teisės liudijimo neteisėtumas išimtinai pareiškėjo siejamas su administracinio akto, kurio pagrindu išduotas, neteisėtumu, tačiau pareiškėjui neatimama galimybė atskirai ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą bendrosios kompetencijos teisme.

Reikalavimą įpareigoti NŽT vadovaujantis E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymu priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo teismas taip pat laikė išvestiniu iš jau minėtų dviejų reikalavimų, todėl šiam reikalavimui skundo padavimo termino neatnaujino. Be kita ko, teismas nusprendė neatnaujinti termino naujam reikalavimui, t. y. reikalavimui įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pakeisti 2013 m. gegužės 30 d. atsakymą Nr. 1SS-(7.5)-1156.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-1044/2013 pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 20 d. vėl padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris buvo perduotas nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-2163 2 puslapio 8 pastraipos nuostatą, jog „Pretendentų susitarime nurodyta sąlyga, kad Č. E., V. 4,5 ha žemės dalis, pareikalavus sūnui Č. K., K., pereitų jo nuosavybėn teisiškai nereikšminga“ ir 2013 m. gegužės 30 d. raštą Nr. ISS-(7.5)-1156; 2) pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo dienos Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č.“; 3) pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 4) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą, vadovaujantis E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymu bei aktualiais teisės aktais, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio savininko pareiškėjo tėvo K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha sklypo dalį – 4,5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 apskundimo terminą, nurodydamas, kad Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyrius nevykdė teisės aktų nuostatų ir pareiškėjui nepranešė apie sprendimą atkurti nuosavybės teises E. Č. į žemės sklypą ir jo pareiškėjui paštu neišsiuntė. Apie priimtą 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 pareiškėjas sužinojo 2012 m. rugpjūčio 30 d. – 2012 m. rugsėjo 3 d. Paaiškino, kad minėto 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 kopiją gavo 2012 m. rugsėjo 24 d. ir jį tą pačią dieną apskundė.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1253-739-2015 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti visą pareiškėjo skundą. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas nenurodo, kada gavo atsakymą iš Nacionalinės žemės tarnybos, kuriai 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 skundė, tačiau iš LITEKO teismų informacinės sistemos duomenų (Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-4972-92/2012, Panevėžio apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-255-739-2013) nustatyta, kad atsakymą į 2012 m. rugsėjo 24 d. bei 2012 m. lapkričio 9 d. prašymus iš Nacionalinės žemės tarnybos pareiškėjas gavo iki 2012 m. lapkričio 24 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, kurios pateisintų jo delsimą apskųsti 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 po 2012 m. lapkričio 24 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys nepripažįstamos svarbiomis ir jo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė. Teismas taip pat paaiškino, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą su skundu tam pačiam atsakovui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 panaikinimo bei prašęs atnaujinti terminą skundui dėl šio reikalavimo paduoti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-225-739/2013 pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo skundui paduoti, taip pat ir dėl paminėto reikalavimo priėmimo nagrinėti teisme, buvo atmestas, o skundą buvo atsisakyta priimti. Teismo nutartis įsiteisėjusi. Todėl teismas skundą dėl pareikšto reikalavimo pripažinti 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 negaliojančiu nuo priėmimo dienos atsisakė priimti ir kitu pagrindu – tai yra nustačius, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Nors pačiame skunde nėra nurodyta, kada pareiškėjas gavo skundžiamą 2012 m. lapkričio 14 d. raštą, tačiau iš prie skundo pridėtų dokumentų bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė bylos Nr. I-4972-92/2012) nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 14 d. raštą pareiškėjas buvo gavęs iki 2012 m. lapkričio 24 d. Teismas pažymėjo, kad tik panaikinus 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777, būtų galima spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą patį nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisės jau yra atkurtos, todėl reikalavimą atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę į 4,5 ha buvusio savininko K.

Č. žemės dalį teismas atsisakė priimti nagrinėti. Be to, teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš prie skundo pridėto 2013 m. gegužės 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos rašto Nr. ISS-(7.5)-1156, šiuo raštu Nacionalinė žemės tarnyba jau sprendė pareiškėjo prašymą atkurti jam nuosavybės teises į 4,5 ha buvusio savininko K. Č. žemės dalį ir pareiškėjo prašymo netenkino. Todėl pareiškėjas, manydamas, kad toks atsakovo atsisakymas atlikti veiksmus (neveikimas) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pareikšti reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti prašomus veiksmus, teisme turėjo per 1 mėnesį nuo paminėto rašto gavimo dienos.

Kadangi atsisakyta priimti nagrinėti minėtus reikalavimus, teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taip pat pažymėjo, kad ginčas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, todėl toks ginčas nepriskiriamas administracinių teismų kompetencijai ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-1108-552/2015 pareiškėjo K. Č. atskirojo skundo netenkino, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas K. Č. 2016 m. sausio 7 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė naują skundą (b. l. 1-2), kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. į 4,5 ha žemės (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir Nacionalinės žemės tarnybos nuostatais, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio žemės savininko, pareiškėjo tėvo K. Č., iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha, (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5397-281/2016 (b. l. 11-12) pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, kadangi nustatyta, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2016 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-240-492/2016 (b. l. 21-23) jį tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog sisteminis ir lingvistinis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto, numatančio, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo), aiškinimas, leidžia daryti išvadą, kad šiuo pagrindu skundą galima atsisakyti priimti ar bylą nutraukti tik esant išspręstam šalių ginčui iš esmės ar bylą nutraukus, kai pareiškėjas atsisako skundo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas nebuvo išspręstas iš esmės, jį Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti nustačius, kad praleistas skundo padavimo terminas. Teismas pažymėjo, kad nutartis atsisakyti priimti skundą paprastai neužkerta kelio pareiškėjui pašalinus skundo trūkumus vėl kreiptis į teismą. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė naujas aplinkybes (suklaidino Kamajų agrarinės reformos tarnyba), kurias pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą įstatyme nustatyta apimtimi.

Kaip matyti iš pareiškėjo 2016 m. sausio 7 d. skundo (b. l. 1-2), jis šiame skunde dėstydamas argumentus dėl Kamajų agrarinės reformos tarnybos suklaidinimo, t. y. kad jam ir jo seseriai V. M. laiku pateikus agrarinei žemės tarnybai dokumentus dėl nuosavybės teisių į išlikusią tėvo K. Č. 9 ha žemę (duomenys neskelbtini) atkūrimo, Kamajų agrarinės reformos tarnyba nepriėmė šio pareiškimo ir pasiūlė surašyti pretendentų tarpusavio susitarimą (pasirašytas 1992 m. balandžio 7 d., nurodant, kad „Č. E., V. 4,5 ha žemės dalis, pareikalavus sūnui Č.

K., K. pereitų jo nuosavybėn“) tarp motinos, sesers ir pareiškėjo, paaiškindama, kad pilnai įvykdžius šį susitarimą, 9 ha tėvo žemės palikimas bus atkurtas abiems paveldėtojams (pareiškėjui ir jo seseriai) lygiomis dalimis – po 4,5 ha, taip pat nurodė ir tai, jog, remdamasis Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. 1SS-3568-(7.5), skundžia šiuos Kamajų seniūnijos agrarinės reformos tarnybos veiksmus – atsisakymą priimti pareiškėjo prašymą atkurti jam nuosavybės teisę į 4,5 ha žemės; pasiūlymą sudaryti pretendentų tarpusavio susitarimą; neteisingą, klaidinantį nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų dėl pretendentų susitarimo turinio paaiškinimą.

Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. 1SS-3568-(7.5) (b. l. 5-6) paaiškino pareiškėjui, kad „tuometės Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybos darbuotojai neteisingai paveldėtojams paaiškino nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas dėl pretendentų susitarimo turinio (t. y, nepaaiškino susitarimo reikšmės) ir dėl to sukėlė nepagrįstų lūkesčių, t. y. Jūs nepagrįstai tikėjotės, kad Jums pareikalavus, motinai E. Č. (mirė 2000 m.) sugrąžinta 4,5 ha žemės dalis pereis Jūsų nuosavybėn“.

Be to, apibendrinusi šiame rašte išdėstytus argumentus, Nacionalinė žemės tarnyba nusprendė, jog „<...> Panevėžio apskrities valdytojo 1996-02-19 sprendimas Nr. 27-6777 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č.” yra priimtas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, taip pat atsižvelgiant į 1994 m. susitarimo turinį (4,5 ha žemės dalis teko V. M., kita 4,5 ha žemės dalis teko E. Č.), todėl nėra teisinio pagrindo sprendimą panaikinti (pakeisti) administracine tvarka (Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu).“.

Taip pat pažymėjo, jog „Jeigu Jūs manote, kad tuometės Kamajų apylinkės agrarinės reformos darbuotojai, netinkamai Jus konsultavę ir nepaaiškinę 1994 m. sudaryto susitarimo teisinių pasekmių, padarė žalos Jūsų interesams, turite teisę kreiptis į teismą dėl Jums padarytos žalos atlyginimo Civilinio kodekso nustatyta tvarka.“. Tačiau minėtame 2016 m. sausio 7 d. skunde teismui, formuluodamas skundo reikalavimus, pareiškėjas vėl nurodė tuos pačius reikalavimus, susijusius su Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 ir jo pagrindu priimtų sprendimų panaikinimu, t. y. neformulavo jokių konkrečių reikalavimų, susijusių su Kamajų seniūnijos agrarinės reformos tarnybos veiksmais ir pareiškėjui galimai dėl to padarytos žalos atlyginimu.

Taip pat šiame skunde neprašė atnaujinti termino Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. vasario 19 d. sprendimui Nr. 27-6777 apskųsti bei kitiems iš to kylantiems reikalavimams atnaujinimo.

Taigi, pagal pirminį pareiškėjo 2016 m. sausio 7 d. skundą pareikšti reikalavimai buvo tik: 1) pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. į 4,5 ha žemės (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą, vadovaujantis CK 5.11 straipsnio 1 dalimi, Atkūrimo įstatymu ir Nacionalinės žemės tarnybos nuostatais, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio žemės savininko, pareiškėjo tėvo K. Č., iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha, (duomenys neskelbtini). Tačiau šių reikalavimų priėmimui yra reikšmingi ankstesnių minėtų pareiškėjo skundų, kuriuose, be kita ko, buvo pareikšti analogiški reikalavimai, teismams nagrinėjimo rezultatai.

Kaip minėta, spręsdami pareiškėjo tiek 2012 m. lapkričio 24 d., tiek 2013 m. balandžio 11 d., tiek 2013 m. spalio 21 d., tiek 2015 m. gegužės 20 d. skundų priėmimo klausimus, teismai konstatuodavo, jog pareiškėjas arba nepateikė prašymo atnaujinti skundo su minėtais reikalavimais padavimo terminą, arba nepagrindė prašymo atnaujinti šį terminą. Jau pirmojoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-4972-95/2012 konstatuota, kad pareiškėjas praleido skundo dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. panaikinimo padavimo terminą, tačiau nepateikė prašymo atnaujinti šį terminą, nors tokia teisė pareiškėjui ir buvo išaiškinta.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-255-739-2013 konstatuota, kad, kaip nurodo pareiškėjas, apie skundžiamą 1996 m. vasario 19 d. sprendimą sužinojo gavęs 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio žemėtvarkos skyriaus raštą, o skundžiamo sprendimo kopiją jis gavo iš VĮ Registrų centro Utenos filialo 2012 m. rugsėjo 24 d., tačiau į teismą dėl šio akto apskundimo kreipėsi tik 2012 m. lapkričio 24 d., todėl pareiškėjas yra praleidęs 30 dienų įstatymo nustatytą terminą skundui dėl 1996 m. vasario 19 d. sprendimo paduoti, o jo nurodytos aplinkybės, kad praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti dėl to, jog niekas jam nepranešė apie numatomą 1996 m. vasario 19 d. sprendimo priėmimo laiką, niekas jam neatsiuntė sprendimo, neįteikė, nepranešė apie jo egzistavimą, o, gavęs skundžiamo sprendimo kopiją, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas atkurti jam nuosavybės teises į jam priklausančią tėvo žemės dalį, ir tik gavęs neigiamą atsakymą, neatidėliodamas kreipėsi į kitas valdžios institucijas, laikytos nesvarbiomis termino atnaujinimo priežastimis, todėl terminas neatnaujintas, o skundą atsisakyta priimti.

Taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-7643-142/2013 netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų pripažinti, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą dėl 1996 m. sprendimo ginčijimo praleido dėl svarbių ir objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Be to, ir Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1253-739-2015 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti visą pareiškėjo skundą, nusprendęs, jog pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, kurios pateisintų jo delsimą apskųsti 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 net ir po 2012 m. lapkričio 24 d.; teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys nepripažįstamos svarbiomis ir jo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė.

Tačiau pažymėtina, jog šios nutartys atsisakyti priimti skundą neužkerta kelio pareiškėjui pašalinus skundo trūkumus (t. y. nurodžius termino praleidimo priežastis ir pateikiant prašymą atnaujinti terminą) vėl kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-104/2008).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjo 2016 m. sausio 7 d. skundo, jame pareiškėjas nepareiškė prašymo atnaujinti praleistą skundo, kuriame prašė 1) pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės atstatymo E. Č. į 4,5 ha žemės (duomenys neskelbtini);

2) pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą, vadovaujantis CK 5.11 straipsnio 1 dalimi, Atkūrimo įstatymu ir Nacionalinės žemės tarnybos nuostatais, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio žemės savininko, pareiškėjo tėvo K. Č., iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha, (duomenys neskelbtini), padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi (b. l. 25-26) buvo nustatytas terminas šio pareiškėjo skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti skundo reikalavimus ir išaiškinta teisė prašyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas pareiškė savo 2016 m. balandžio 18 d. patikslinto skundo ketvirtoje pastraipoje, tačiau vertinant šiame 2016 m. balandžio 18 d. patikslintame skunde išdėstytas termino praleidimo priežastis, sutiktina su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 gavo 2012 m. rugsėjo 24 d. iš VĮ Registrų centro Utenos skyriaus, o skundą teismui su reikalavimu panaikinti šį Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 pateikė tik 2012 m. lapkričio 24 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio skundo padavimo terminą, todėl paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis (kreipusis ne tiesiai į teismą, o į kitas institucijas) nulėmė minėto termino praleidimą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad patikslintame skunde pareiškėjas nenurodė ir jokių naujų aplinkybių, dėl kurių praleido skundo dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 panaikinimo padavimo terminą, tačiau nurodė tas pačias, ankstesniuose skunduose nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo skunde bei patikslintame skunde nurodytos aplinkybės (suklaidino Kamajų agrarinės reformos tarnyba) įvyko dar prieš priimant Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 bei kitus su juo susijusius vėlesnius pareiškėjo skundžiamus sprendimus ir veiksmus (neveikimą), todėl negali pateisinti pareiškėjo praleisto skundo dėl šio Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 panaikinimo padavimo termino, kuris, kaip konstatuota ankstesniais teismų sprendimais, pareiškėjo atveju skaičiuotinas vėliausiai nuo 2012 m. rugsėjo 24 d., jos, kaip minėta šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, gali būti laikomos nebent pagrindu formuluoti naujus skundo reikalavimus, susijusius su galimai pareiškėjui Kamajų agrarinės reformos tarnybos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

Įvertinus išdėstytus motyvus ir padarytas išvadas, spręstina, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pagrįstai konstatuota, kad skundą atsisakytina priimti, kadangi praleistas skundo padavimo terminas, tačiau neteisingai nurodyta, jog pareiškėjas neprašė jo atnaujinti. Šiuo atveju skundas turėtų būti atsisakytas priimti praleidus jo padavimo terminą ir teismui atsisakius patenkinti prašymą jį atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Tačiau šis teismo motyvų netikslumas nėra esminis, darantis skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį neteisėtą bei nepagrįstą, kadangi skundo atsisakymo pagrindas nesikeičia.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, nutartis atsisakyti priimti skundą paprastai neužkerta kelio pareiškėjui pašalinus skundo trūkumus vėl kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-104/2008).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. Č. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė