2016-01-25 Nr. AB-1788-3-61-3-03438-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-42-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03438-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GP Auto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GP Auto“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Širvintų rajono savivaldybės administracija) dėl leidimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GP Auto“ (dabar bankrutavusi UAB „GP Auto“) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) Taršos prevencijos ir leidimų departamento Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 7 d. leidimą pažeminti vandens lygį Nr. (15.8)-A4-2797 (toliau – ir Leidimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra pagal trečiojo suinteresuoto asmens Širvintų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, trečiasis suinteresuotas asmuo) pateiktą prašymą leido Širvintų tvenkinyje, esančiame Totorių g. 8A, Širvintose, išleisti visą vandens telkinyje sukauptą vandenį. Pareiškėjo teigimu, Leidimas buvo išduotas pažeidus teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo, kaip Širvintų miesto žemės ūkio hidrotechnikos komplekso, esančio Totorių g., Širvintose, nuomininko, teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad į jį 2014 m. vasario 27 d. kreipėsi Administracija, prašydama išduoti sutikimą 2014 metais išleisti visą Širvintų tvenkinyje sukauptą vandenį. Pareiškėjas 2014 m. kovo 17 d. raštu informavo trečiąjį suinteresuotą asmenį, kad susilaiko dėl leidimo išdavimo, nes Širvintų rajono savivaldybė neįvykdė anksčiau pareiškėjui duotų pažadų, o Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tarp šalių vyksta ginčas dėl to, kas turi atlikti hidrotechnikos komplekso remonto darbus. Vėliau Administracija į pareiškėją kreipėsi dar kartą, prašydama pakartotinai svarstyti leidimo išdavimo klausimą ir grasindama nutraukti hidrotechnikos komplekso nuomos sutartį. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 8 d. raštu Administraciją informavo, kad sutiktų išduoti leidimą išleisti vandenį, jei pareiškėjui bus atlyginti visi nuostoliai dėl negalėjimo eksploatuoti hidrotechnikos komplekso, tačiau Širvintų rajono savivaldybė atsakymo nepateikė, o tik įvairiais būdais siekė iš pareiškėjo gauti leidimą išleisti vandenį. Negavusi pareiškėjo, kuris yra Širvintų tvenkinio naudotojas, sutikimo, Administracija kreipėsi į Agentūrą dėl leidimo pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje išdavimo, o Agentūra 2014 m. liepos 7 d. Leidimą išdavė.

Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. D1-695 patvirtinto Leidimų pažeminti vandens lygį tvenkiniuose ir užtvenktuose ežeruose išdavimo tvarkos aprašo 17–18 punktais, pareiškėjo, kaip hidrotechnikos komplekso, esančio adresu Totorių g. 8, Širvintose, nuomininko ir tvenkinio naudotojo, sutikimas pažeminti tvenkinio vandens lygį yra privalomas pateikti dokumentas, be kurio negalimas leidimo pažeminti vandens lygį tvenkinyje išdavimas. Kadangi pareiškėjas Administracijai nebuvo suteikęs sutikimo pažeminti vandens lygį tvenkinyje, todėl Agentūra, išduodama Leidimą, pažeidė minėto aprašo normų reikalavimus, o tai sudaro pagrindą Leidimą panaikinti.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Administracija į Agentūrą dėl leidimo pažeminti vandens lygį išdavimo kreipėsi su 2014 m. birželio 6 d. raštu Nr. (6.13)-13-1687 bei kartu pateikė 2010 ir 2013 metų Širvintų hidrotechnikos komplekso neeilinės ir kasmetinės apžiūros aktus, taip pat Širvintų rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos 2014 m. birželio 10 d. posėdžio protokolą Nr. (14.1.)-ESK-3. Administracija 2014 m. birželio 6 d. rašte nurodė, kad buvo kreiptasi dėl sutikimo pažeminti vandens lygį į pareiškėją – vandens telkinio nuomininką, tačiau sutikimas nebuvo gautas.

Agentūra, ištyrusi pateiktą medžiagą, nusprendė, kad, nors nuomininko sutikimas ir nebuvo gautas, tačiau įvertinus dviejų interesų – privataus ir viešojo – pusiausvyrą buvo objektyviai išanalizuota būtinybė pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą. Agentūros teigimu, Leidimas garantuoja viešojo ir aplinkos apsaugos interesų apsaugą, todėl turėtų būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Širvintų rajono savivaldybė patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikai priklausantį nekilnojamąjį turtą – užtvanką, vadinamą Širvintų miesto žemės ūkio hidrotechnikos kompleksu, esančią Totorių g., Širvintose. Kadangi pareiškėjui priklauso šalia tvenkinio esanti hidroelektrinė, pareiškėjui buvo išnuomotas hidrotechnikos kompleksas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas tinkamai neprižiūri hidrotechnikos statinio, todėl yra daroma žala gamtai.

Administracija paaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal jos ieškinį UAB „GP Auto“, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra palankūs Administracijai, t. y. buvo pripažinta, kad UAB „GP Auto“ netinkamai vykdo savo, kaip nuomininko, pareigas, nemoka nuomos mokesčio ir teisės aktų nustatyta tvarka neprižiūri išsinuomoto hidrotechnikos komplekso. Administracijos teigimu, 2013 metų pavasarį buvo įvykusi hidrotechnikos komplekso avarija, o šiuo metu jo būklė yra labai bloga, kelia grėsmę dalies Širvintų miesto gyventojų ir jų turto saugumui, o galimos avarijos padariniai – neprognozuojami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat paaiškino, kad jis įgyvendina projektą „Širvintų mieste esančio tvenkinio būklės gerinimas“, kuriame numatytoms veikloms įgyvendinti yra būtina išleisti visą Širvintų miesto tvenkinyje susikaupusį vandenį. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo davęs sutikimą išleisti visą vandenį 2013 metais, tačiau dėl viešųjų pirkimų bei kitų teisės aktuose nustatytų procedūrų vykdymo minėto projekto įgyvendinimas nusikėlė į 2014 metus.

Administracija nurodė, kad vedė derybas su pareiškėju dėl sutikimo pažeminti vandens lygį išdavimo 2014 metais, tačiau nesėkmingai. 2014 m. birželio 10 d. hidrotechnikos statinio specializuotos apžiūros akte pateiktos išvados apie labai blogą užtvankos pagrindinių elementų būklę reiškia, kad negalima tolimesnė statinio eksploatacija, galima viso statinio griūtis, todėl remontą būtina atlikti nedelsiant.

Administracijos teigimu, pareiškėjo skundo pagrindas, kuriuo jis grindžia savo teisių pažeidimą, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, yra visiškai formalus, nes patenkinus pareiškėjo reikalavimą, privatus interesas būtų nepagrįstai iškeltas prieš viešąjį interesą ir toks sprendimas prieštarautų viešajam interesui.

Administracija pažymėjo, kad vandens išleidimas iš tvenkinio yra sudėtingas procesas, todėl yra pagrindas visus reikalingus darbus (daryti hidrotechnikos komplekso remontą ir išvalyti tvenkinį) atlikti vienu metu. Hidrotechnikos komplekso būklė tapo labai bloga dėl paties pareiškėjo elgesio, o galimi pareiškėjo nuostoliai yra žymiai mažesni negu Administracijos vykdomam projektui skirtos lėšos ir gyventojams dėl avarijos pavojaus atsiradusi grėsmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „GP Auto“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pagal Administracijos (nuomotoja) ir UAB „GP Auto“ (nuomininkė) 2009 m. gruodžio 8 d. sudarytą Širvintų miesto žemės ūkio hidrotechnikos komplekso valstybės materialiojo turto nuomos sutartį UAB „GP Auto“ yra Širvintų hidrotechnikos komplekso (užtvankos, esančios Totorių g. 8, Širvintose) naudotoja (nuomininkė). Administracija 2014 metais du kartus kreipėsi į UAB „GP Auto“ su prašymu duoti sutikimą 2014 metais išleisti visą vandens telkinyje sukauptą vandenį, 2014 m. balandžio 18 d. ir 2014 m. balandžio 25 d. įvyko susitikimai su pareiškėjo atstovais dėl sutikimo išleisti vandenį išdavimo. Nepavykus susitarti, Administracija 2014 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (6.25)-13-1593 UAB „GP Auto“ informavo, kad derybų tęsti netikslinga, todėl siūlė iki 2014 m. birželio 2 d. išduoti sutikimą išleisti vandenį iš Širvintų tvenkinio. 2014 m. birželio 10 d. buvo atlikta Širvintų hidrotechnikos komplekso apžiūra, kurios rezultatus įvertinusi Širvintų rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisija tą pačią dieną nutarė įpareigoti Administraciją kreiptis į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą dėl leidimo pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje išdavimo be nuomininko sutikimo. Administracija kreipėsi į Agentūrą su 2014 m. birželio 6 d. prašymu išduoti leidimą pažeminti vandens lygį (išleisti visą vandens telkinyje sukauptą vandenį), o Agentūra, ištyrusi Administracijos pateiktus dokumentus, 2014 m. liepos 7 d. išdavė Leidimą.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 33 patvirtinto Leidimų pažeminti vandens lygį tvenkiniuose ir užtvenktuose ežeruose išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17–18 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą Administracija, kreipdamasi į leidimą pažeminti vandens lygį išduodančią instituciją (šiuo atveju – į Agentūrą), turėjo pareigą kartu su kitais dokumentais pateikti ir tvenkinio bei jo hidrotechnikos statinių nuomininkų sutikimus (šiuo atveju –pareiškėjo sutikimą leisti nuleisti tvenkinio vandenį). Teismas padarė išvadą, kad ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar Agentūra, neturėdama pareiškėjo sutikimo leisti nuleisti vandenį, iš esmės turėjo teisinį pagrindą išduoti Leidimą.

Teismas nustatė, kad Agentūra Leidimą išdavė įvertinusi Administracijos pateiktus dokumentus, įskaitant ir 2010 m. balandžio 28 d. Širvintų hidrotechnikos komplekso neeilinės apžiūros aktą Nr. 1, 2013 m. balandžio 26 d. Širvintų hidrotechnikos komplekso neeilinės apžiūros aktą Nr. 2, Techninį projektą „Širvintų mieste esančio tvenkinio būklės gerinimas“, Širvintų rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos 2014 m. birželio 10 d. posėdžio protokolą Nr. (14.1.)-ESK-3 bei 2013 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolą. Įvertinęs surinktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad 2010 ir 2013 metais sudarytos komisijos Širvintų hidrotechnikos komplekso (užtvankos) būklę įvertino kaip patenkinamą, tačiau Širvintų rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos 2014 m. birželio 10 d. posėdžio protokolo Nr. (14.1.)-ESK-3 turinys patvirtina, kad komisija, 2014 m. birželio 10 d. atlikusi hidrotechnikos komplekso apžiūrą, užtvanką įvertino kaip labai blogos būklės, keliančią pavojų gyventojų, jų turto saugumui. Atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, komisija vienbalsiai nutarė kreiptis dėl leidimo pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje išdavimo be nuomininko sutikimo.

Teismo vertinimu, nors ginčijamo hidrotechnikos statinio nepriežiūra yra ne šios administracinės bylos dalykas, tačiau iš proceso šalių argumentų, teismų sprendimų matyti, kad pareiškėjas hidrotechnikos statinio tinkamos priežiūros nuomos laikotarpiu neatliko, o tai tam tikra prasme lėmė dokumentuose užfiksuotą užtvankos statinio blogą (avarinę) būklę. Atsakovo atstovai teismo posėdyje nurodė, kad sprendimas išduoti Leidimą buvo priimtas individualiai įvertinus pateiktus dokumentus bei tuo metu buvusią realią faktinę situaciją (hidrotechnikos statinio būklę, galimas pavojingas pasekmes ir kt.), t. y. atsakovas, priimdamas sprendimą, iš esmės pirmiausia siekė garantuoti viešojo intereso apsaugą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl viešojo intereso gynimo suformuota doktrina. Įvertinęs konstatuotas faktines aplinkybes, teismas sutiko su Agentūros ir Administracijos išdėstytais argumentais dėl Leidimo išdavimo be nuomininko sutikimo, siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių, dėl kurių galbūt būtų realus pavojus Širvintų miesto gyventojų gyvybėms, sveikatai ir turtui.

Teismo vertinimu, šiuo atveju taip pat svarbu atsižvelgti ir tai, kad Agentūrai neišdavus Leidimo, Administracija būtų praradusi Europos Sąjungos įgyvendinant projektą „Širvintų mieste esančio tvenkinio būklės gerinimas“, kurio tikslas pagerinti tvenkinio biologinę situaciją (tvenkinio išvalymas nuo dumblo su augalų liekanomis, žolinės augmenijos pertekliaus pašalinimas, tvenkinio priekrančių valymas ir kt.), skirtas lėšas – 3 401 463,54 Lt. Tiek hidrotechnikos statinio (užtvankos) suremontavimas (savivaldybės gyventojų gyvybės, sveikatos, turto užtikrinimas), tiek projekto įgyvendinimas pagerinant biologinę būklę, žuvų biomasės ir rūšių pagausėjimą (projekto neįgyvendinimas galėtų turėti įtakos tenkinant visuomenės poreikius) savivaldybės mastu neabejotinai yra labai svarbūs, reikalaujantys didelių finansinių ir darbo išteklių, todėl pagrįstai buvo įvertinti kaip prioritetiniai pareiškėjo interesų atžvilgiu. Širvintų rajono savivaldybės gyventojų sveikatos, gyvybės saugumas bei tvenkinio biologinė apsauga pateisina viešojo intereso konstitucinį pagrįstumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija).

Teismas laikėsi pozicijos, kad atsakovas, kaip valstybės institucija, įgyvendinanti ūkinės veiklos aplinkosauginį reguliavimą, taip pat vandens telkinių apsaugos ir valdymo politiką šalyje, įvertinęs Administracijos prašymo leisti išduoti nuleisti tvenkinio vandenį tikslus, priežastis, aplinkybes, susijusias su nuomininko nesutikimu išleisti tvenkinio vandenį (ilgą derybų procesą), kartu su prašymu pateiktus dokumentus bei nustatytas faktines aplinkybes viešojo intereso gynimo kontekste, turėjo teisinį pagrindą išduoti Leidimą.

III. Pareiškėjas bankrutavusi UAB „GP Auto“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus, pagrindines pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Pareiškėjas papildomai paaiškina, kad Konstitucinis Teismas yra pasakęs ne tik tai, jog viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, tačiau kartu išreiškęs poziciją, kad nors viešasis interesas yra privataus / individualaus intereso priešingybė, tačiau šie interesai turi būti derinami, t. y. tiek viešasis interesas, tiek ir asmens subjektinės teisės pripažintinos konstitucinėmis vertybėmis.

Nagrinėjamoje byloje iš esmės buvo analizuojamas tik viešojo intereso klausimas, t. y. hidrotechnikos statinio avarijos grėsmė bei pavojus gyventojams ir jų turto saugumui, ir visiškai neatsižvelgta į pareiškėjo interesus, t. y. į pareiškėjo nuostolius dėl negalėjimo eksploatuoti hidroelektrinės nuo tvenkinio vandens nuleidimo iki jo sugrąžinimo į ankstesnį lygį momento.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis Administracijos prašė nurodyti, koks subjektas kokia tvarka ir sąlygomis prisiims įsipareigojimą kompensuoti pareiškėjui dėl tvenkinio vandens išleidimo patirtus nuostolius, bei nurodė, jog gavęs šią informaciją ir sudaręs sutartį dėl nuostolių kompensavimo, išduos sutikimą išleisti visą tvenkinio vandenį. Pareiškėjas tvirtina, kad jis siekė konstruktyviai ir abiem pusėms priimtinomis sąlygomis išspręsti leidimo pažeminti vandens lygį tvenkinyje išdavimo klausimą, tačiau iš Administracijos nesulaukė jokių pasiūlymų, kaip galėtų būti kompensuojami dėl to atsiradę bendrovės nuostoliai. Pareiškėjo nuomone, Administracija nesiekė rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą, tačiau siekė įrodyti labai blogą hidrotechnikos komplekso būklę, ir remdamasi vien viešuoju interesu – tariamu pavojumi visuomenei, gauti leidimą išleisti vandenį. Aplinkybė, kad atsakovas Leidimą išdavė nesilaikydamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų ir neturėdamas pareiškėjo sutikimo, iš esmės reiškia viešųjų ir privačiųjų interesų pusiausvyros iškreipimą, nes šiuo atveju į pareiškėjo interesus, į patiriamus nuostolius bei į realiai, o ne vien tik pagal Administracijos (asmens, suinteresuoto vandens iš tvenkinio išleidimu) pateiktus duomenis egzistuojančią hidrotechnikos komplekso būklę nebuvo atsižvelgta.

Pareiškėjas paaiškina, kad pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas padarė išvadą apie itin blogą hidrotechnikos komplekso būklę, keliančią pavojų gyventojų ir jų turto saugumui, bei pažeidžiamą viešąjį interesą, yra Administracijos sušauktos Ekstremaliųjų situacijų komisijos 2014 m. birželio 10 d. posėdžio protokolas Nr. (14.1.)-ESK-3. Pareiškėjo teigimu, šis protokolas negali būti laikomas objektyviu įrodymu dėl hidrotechnikos komplekso būklės, nes ši komisija buvo sušaukta tik po to, kai Administracija negavo iš pareiškėjo sutikimo dėl vandens išleidimo, joje dalyvavo savivaldybės paskirti asmenys, o ne reikiamą kvalifikaciją turintys specialistai, ir atsižvelgiant į tai, kad Administracija siekė įsisavinti gautos Europos Sąjungos paramos lėšas, o tam buvo būtina išleisti vandenį iš Širvintų tvenkinio.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vienas iš pagrindų išduoti Leidimą bei viena iš viešojo intereso buvimą patvirtinančių aplinkybių yra Europos Sąjungos lėšų nepraradimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjui yra nurodęs, jog pagrindinis vandens išleidimo iš tvenkinio tikslas yra projekto „Širvintų mieste esančio tvenkinio būklės gerinimas“ įgyvendinimas. Administracijos teiginiai, kad neišleidus viso Širvintų tvenkinyje sukaupto vandens, ji negalės įgyvendinti projekto ir praras visas projektui įgyvendinti skirtas lėšas, rodo, jog vandens išleidimą iš Širvintų miesto tvenkinio lėmė ne avarinė statinio būklė, o gautos paramos įsisavinimo tikslas. Pareiškėjo nuomone, Europos Sąjungos lėšų nepraradimas laikytinas ne viešuoju interesu, tačiau priežastimi, dėl kurios bet kokiais būdais buvo siekta įrodyti itin prastą hidrotechnikos komplekso būklę, grėsmę visuomenei ir viešojo intereso buvimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog sprendžiant leidimo pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje išdavimo klausimą, tarp pareiškėjo ir Administracijos kilęs ginčas dėl pareigos atlikti hidrotechnikos komplekso remonto ir rekonstrukcijos darbus vis dar buvo nagrinėjamas teisme. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrindė savo pozicijos, dėl kokių priežasčių atsakovo sprendimas, pagrįstas ne objektyviomis, tačiau vien suinteresuoto subjekto (Administracijos) nustatytomis aplinkybėmis ir paaiškinimais dėl hidrotechnikos komplekso avarinės būklės, laikomas svarbesniu už tinkamą teisės normų, t. y. Aprašo, laikymąsi. Nagrinėjamoje byloje analizuotas tik Širvintų rajono savivaldybės gyventojų saugumas bei tvenkinio biologinė apsauga, tačiau visiškai neatsižvelgta į pareiškėjo interesus.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu paneigė esminį teisės principą – teisėtus lūkesčius, nes kiekvienas asmuo, žinodamas teisinį reguliavimą, pagal kurį leisti išleisti vandenį yra reikalingas užtvankos valdytojo sutikimas, visiškai pagrįstai ir teisėtai suvokia, jog be šio dokumento leidimas išleisti vandenį neturėtų būti išduodamas. Nors pareiškėjas visiškai pagrįstai turėjo šį teisėtą lūkestį, pirmosios instancijos teismas jį ignoravo, o tai pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą daro neteisėtu. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime leido Agentūros tarnautojui vienasmeniškai ir be jokių motyvų nustatyti viešojo intereso buvimą bei jį iškelti aukščiau įtvirtinto teisinio reguliavimo, nors iki tol viešojo intereso prioritetą nustatydavo teismai. Pareiškėjas pažymi, kad Leidimas buvo išduotas visiškai nemotyvavus ir nepaaiškinus jokių aplinkybių, o pareiškėjas apie motyvus, lėmusius Leidimo išdavimą, sužinojo tik iš atsakovo atsiliepimo į skundą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime paneigiamas dar vienas esminis – teisingumo – principas ir teisė vykdyti teisingumą, nes teisė nuspręsti dėl viešojo intereso ir jį iškelti aukščiau teisės aktų nepagrįstai suteikiama Agentūros tarnautojui.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad nagrinėjamu atveju vietoj Aprašo 17.2 punkte reikalaujamo nuomininkų sutikimo, Administracija pateikė informaciją, jog UAB „GP Auto“ atsisako teikti sutikimą. Agentūra sutinka, kad šiuo atveju ji, priimdama Leidimą, nesilaikė Tvarkos aprašo 17.2 punkto reikalavimo, tačiau nesutinka, jog dėl to Agentūros priimtas sprendimas išduoti Leidimą turėtų būti laikomas neteisėtu ir nepagrįstu. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A16-416/2005 suformuota teismų praktika, pagal kurią ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal tarp Administracijos ir pareiškėjo 2009 m. gruodžio 8 d. sudarytą nuomos sutartį pareiškėjas perėmė hidrotechnikos komplekso priežiūros funkcijas ir su jų atlikimu susijusias pareigas iš kompleksą eksploatuojančios institucijos. Nors 2010 ir 2013 metais atliktų hidrotechnikos statinio apžiūrų metu buvo nustatyti tam tikri defektai ir nurodyta, jog reikia atlikti remontą, tačiau jo būklė buvo įvertinta kaip patenkinama. Kadangi hidrotechnikos statinių techninę priežiūrą, kurią sudaro hidrotechnikos statinių apžiūra, defektų, deformacijų šalinimas bei remonto (paprastojo arba kapitalinio) ar rekonstravimo darbų atlikimą, organizuoja naudotojas, pareiškėjui buvo ne kartą surašyti privalomieji nurodymai, kurių pagrindas yra užtikrinti tinkamą hidrotechnikos statinio eksploataciją, pareiškėjo atstovai ne kartą buvo bausti administracinėmis baudomis dėl taisyklių nesilaikymo, o skundai dėl šių administracinių poveikio priemonių teismų buvo atmesti. Pagal Administracijos pateiktą informaciją 2013 metų balandžio mėnesį potvynio metu dėl netinkamo hidrotechnikos komplekso eksploatavimo įvyko hidrotechnikos statinio avarija, kurios padariniai nebuvo likviduoti. 2014 metais atliktos hidrotechnikos statinio apžiūros metu nustatyta, kad užtvankos pagrindiniai elementai yra su žymiais defektais, jų būklė labai bloga, reikalingas hidromazgo remontas, statinio būklė kelia pavojų gyventojų saugumui, yra reali grėsmė kilti statinio avarijai, kurios atveju būtų užlieta didelė Širvintų miesto, Širvintų, Akmenių, Spadviliškio, Viešų kaimų teritorija. Atsižvelgusi į tai, Administracija kreipėsi dėl leidimo pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje išdavimo be nuomininko sutikimo.

Atsakovas pažymi, kad po minėtų apžiūrų pareiškėjas hidrotechnikos statinio remonto neatliko ir nustatytų trūkumų nepašalino, taip nevykdydamas jam teisės aktuose nustatytų pareigų. Atsakovas nurodo, kad jis sprendimą išduoti Leidimą priėmė įvertinęs visas faktines aplinkybes, tai, kad Administracija dėjo visas pastangas sutvarkyti hidrotechnikos statinį, o pareiškėjas ne tik kad nevykdė jam teisės aktuose nustatytų pareigų, bet ir dėl asmeninių paskatų nedavė sutikimo dėl leidimo išdavimo. Agentūros nuomone, tai, kad Leidimas išduotas nesilaikant Tvarkos aprašo 17.2 punkto, nelaikytina tam tikru procedūriniu pažeidimu, galėjusiu turėti esminės įtakos Agentūros priimto sprendimo išduoti Leidimą neteisėtumui bei nepagrįstumui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju sprendimas išduoti Leidimą buvo priimtas individualiai įvertinus pateiktus dokumentus bei tuo metu buvusią realią faktinę situaciją (galimas pavojingas pasekmes, hidrotechnikos statinio būklę ir kt.). Agentūra pabrėžia, kad ji įvertino visus Administracijos pateiktus dokumentus, todėl pareiškėjo teiginys, kad Agentūra rėmėsi tik Širvintų rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos 2014 m. birželio 10 d. posėdžio protokolu Nr. (14.1.)-ESK-3, yra nepagrįstas.

Vadovaudamasis Apraše įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, atsakovas teigia, kad Aprašas nustato pareigą leidimą išduodančiai institucijai (Agentūrai) motyvuoti sprendimus tik tada, kai priimamas sprendimas neišduoti leidimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad Leidimas buvo išduotas nemotyvuotai ir nepaaiškinus jokių aplinkybių, laikytini nepagrįstais, nes Agentūra Leidimą išdavė pagal Aprašo 2 priede pateiktą formą, įrašydama nurodytą informaciją (duomenis).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Administracija papildomai nurodo, kad ji į įgaliotą instituciją dėl leidimo išdavimo kreipėsi siekdama užtikrinti viešąjį interesą bei tinkamai valdyti, naudoti ir disponuoti jai patikėjimo teise suteiktu turtu. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam nebuvo pasiūlytas nuostolių kompensavimas dėl vandens išleidimo, nes byloje yra įrodymai apie su pareiškėju įvykusias derybas dėl sutikimo išleisti vandenį išdavimo, iš kurių matyti, jog Administracija siūlė pareiškėjui sustabdyti hidrotechnikos komplekso (užtvankos) nuomos sutarties vykdymą tuo laikotarpiu, kol bus išleistas vanduo, nemokant už tą laiką hidrotechnikos komplekso nuomos mokesčio, siūlė kitas sąlygas, įskaitant ir sąlygas dėl hidrotechnikos statinio remonto, tačiau pareiškėjas nesutiko.

Administracijos manymu, pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas padarė išvadą apie itin blogą hidrotechnikos komplekso būklę, keliančią pavojų gyventojų ir jų turto saugumui, bei pažeidžiamą viešąjį interesą, yra Ekstremaliųjų situacijų komisijos 2014 m. birželio 10 d. posėdžio protokolas Nr. (14.1.)-ESK-3, nes šiame posėdyje buvo apsvarstytas Administracijos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos, atlikusios Širvintų miesto hidrotechnikos komplekso apžiūrą ir įvertinusios statinį esant labai blogos būklės, 2014 m. birželio 10 d. aktas. Šioje komisijoje, atlikusioje apžiūrą, dalyvavo įvairių institucijų atstovai ir specialistai, atestuoti ekspertai. Atsižvelgęs į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad atsakovas turėjo visus būtinus ir reikalingus dokumentus sprendimui dėl Leidimo išdavimo priimti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad šioje byloje viešojo intereso elementas yra akivaizdus, todėl panaikinus Leidimą vien formaliu pagrindu, kai pareiškėjas turėjo galimybę pateikti sutikimą pažeminti vandens lygį nepadarydamas nuostolių nei sau, nei visuomenei, tačiau ja nepasinaudojo, ir kliudo Administracijai vykdyti jai teisės aktų priskirtas funkcijas, būtų pažeisti Konstitucijos 19, 23, 28 ir 54 straipsniai ir toks teismo sprendimas prieštarautų viešajam interesui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 7 d. leidimo pažeminti vandens lygį Nr. (15.8)-A4-2797, išduoto trečiajam suinteresuotam asmeniui Širvintų rajono savivaldybės administracijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad Širvintų rajono savivaldybė patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikai priklausantį nekilnojamąjį turtą – užtvanką (užtvankos pylimą, šlaitų tvirtinimo plokštes, gelžbetonines konstrukcijas, metalo konstrukcijas), vadinamą Širvintų miesto žemės ūkio hidrotechnikos kompleksu, esančią Totorių g., Širvintose. Tarp trečiojo suinteresuoto asmens (nuomotojas) ir pareiškėjo (nuomininkas) 2009 m. gruodžio 8 d. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią šis hidrotechnikos kompleksas buvo išnuomotas pareiškėjui naudoti mažosios hidroelektrinės eksploatacijai. Prieš tai buvo sudaryta 2008 m. gruodžio 3 d. nuomos sutartis Nr. 43, kuri buvo nutraukta.

2009 m. gruodžio 8 d nuomos sutartyje šalys susitarė, kad nuomininkas perima hidrotechnikos komplekso priežiūros funkcijas bei su jų atlikimu susijusias pareigas, atsako už šių funkcijų ir pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą (sutarties 8.5 p.). Tokia pareiga nuomininkui nustatyta pagal nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 1006 „Dėl žemės ūkio paskirties hidrotechnikos kompleksų naudojimo hidroenergetikai“ nuostatas: nuomininkas nuo sutarties pasirašymo dienos perima iš institucijos, eksploatuojančios hidrotechnikos kompleksą, visas šio komplekso priežiūros funkcijas, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas pareigas ir atsako už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą (12 p.). Aplinkos ministro 2000 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 419 (aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. Dl-606 redakcija) patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.03:2006 „Hidrotechnikos statinių techninės priežiūros taisyklės“ nuostatose reglamentuota būtent hidrotechnikos statinių naudotojų pareiga organizuoti ir vykdyti hidrotechnikos statinių projektinės dokumentacijos rengimą, remontą ar rekonstravimo darbus (Reglamento 17 p.).

Įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismų procesiniais sprendimais taip pat nustatyta, kad nuomininkui, o ne nuomotojui tenka pareiga atlikti visus hidrotechnikos komplekso remonto (tiek paprastojo, tiek kapitalinio remonto) ir rekonstrukcijos darbus, nuomininkas buvo įpareigotas inicijuoti neeilinę užtvankos apžiūrą – paskirti specialistų grupę (komisiją) apžiūrai atlikti, techninei užtvankos būklei įvertinti ir būtiniems darbams nustatyti; įpareigotas per tris mėnesius nuo apžiūros akto surašymo dienos parengti ir suderinti užtvankos statybos darbų projektą; jį suderinus per tris mėnesius atlikti nurodytus statybos darbus, nes buvo nustatyta, kad nuomininkas (UAB „GP Auto“) naudojasi nuo 2008 m. rugpjūčio 28 d. turtu, tačiau jo neremontuoja, o komplekso būklė blogėja jam netinkamai eksploatuojant turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014 ir šioje nutartyje nurodytus Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėjas vykdė Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria buvo nustatytas minėtas įpareigojimas (šis sprendimas įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 20 d., o šio sprendimo vykdymas buvo sustabdytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartimi) ar ruošėsi vykdyti bei turėjo finansines galimybes įvykdyti šį įpareigojimą. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi UAB „GP Auto“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Lexforis“, o 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. B2-577-264/2016). Taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, priimta bankroto byloje, leista bankrutavusiai UAB „GP Auto“ vykdyti ūkinę komercinę veiklą likvidavimo proceso metu, eksploatuojant bendrovei priklausančią Širvintų tvenkinio hidroelektrinę, esančią Totorių g. 8B, Širvintose, ir leista vykdyti 2008 m. rugpjūčio 28 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 150139-20336/1/80040, sudarytą su akcine bendrove Rytų skirstomaisiais tinklais, pagal ją realizuojant pagamintą elektros energiją.

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad byloje nėra pateikti jokie įrodymai, jog pareiškėjas tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek po bankroto bylos iškėlimo atliko nuomojamo turto remonto darbus ar kad bankroto administratorė ėmėsi priemonių, kad būtų atlikti būtini hidrotechnikos komplekso remonto darbai. Pažymėtina, kad išsprendus nuomos sutarties šalių ginčą dėl būtinų atlikti hidrotechnikos komplekso remonto darbų įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-475-584/2013 buvo nustatyta, jog atsirado hidrotechnikos komplekso defektai: surūdijo uždorių pakėlimo lynai, kurių vienas šiuo metu yra nutrūkęs, neveikia uždorių pakėlimo mechanizmai, tvenkinyje nuolat svyruoja vandens lygis; hidrotechnikos komplekso būklė blogėja, šio komplekso defektai atsirado dėl UAB „GP Auto“ kaltės, netinkamai eksploatuojant hidrotechnikos kompleksą, pažeidžiant Širvintų tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisykles. 2013 m. balandžio 13 d. staigiai pakilo Širvintų tvenkinio vanduo, kuris prasiveržė per hidroelektrinės pastatą, o Ekstremaliųjų situacijų komisija 2013 m. balandžio 22 d. nustatė, kad žemutinis užtvankos šlaitas pagal hidroelektrinės pamatą yra išplautas, susidariusios iki 1,5 m išgraužos, nuplautas teritorijos paviršius kairiajame krante žemutiniame bjefe, žemiau hidroelektrinės pastato, nenuleisti uždoriai įtekėjime į hidroelektrinės pastatą, o vandens paimoje jų visai nėra, patikrinimo metu pagrindinis užtvankos uždoris buvo nuleistas, vandens lygis nukritęs iki 109,4 m, vandens lygis artimas NPL, nuplėšta hidrometrinė matuoklė. Įsiteisėjusiame sprendime konstatuota, kad UAB „GP Auto“ privalėjo įvertinti hidrotechnikos statinio techninę būklę, tačiau pažeisdama teisės aktų reikalavimus, to nepadarė, todėl įpareigota inicijuoti neeilinę nuomojamo hidrotechnikos komplekso apžiūrą, bei nustatyta pareiga parengti hidrotechnikos statinio remonto ar rekonstravimo darbo projektą. Taip pat įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad UAB „GP Auto“ neatliko remonto, defektų šalinimo darbų, kurie buvo nurodyti 2010 m. balandžio 28 d. atlikus neeilinę nuomojamo hidrotechnikos komplekso apžiūrą ir įvertinus hidrotechnikos statinio elementų būklę, bei kuriuos nustatė Ekstremaliųjų situacijų komisija 2013 m. balandžio 22 d. įvykusiame posėdyje.

Šioje byloje taip pat buvo remiamasi pirmiau minėtais dokumentais, kuriuose užfiksuota hidrotechnikos komplekso būklė, bei papildomai pateiktais dokumentais, kuriuose užfiksuota blogėjanti komplekso būklė ir būtinybė imtis neatidėliotinų veiksmų, t. y. Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžio 2014 m. birželio 10 d. protokolu Nr. (14.1)-EKS-3, 2014 m. birželio 10 d. komisijos, paskirtos trečiojo suinteresuoto asmens 2014 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 9-402, atliktos specializuotos hidrotechnikos komplekso apžiūros aktu ir šios apžiūros metu nustatytais faktais apie statinio būklę (į apžiūrą buvo kviestas pareiškėjo direktorius). Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžio 2014 m. birželio 10 d. protokole Nr. (14.1)-EKS-3 nurodyta, kad 2014 m. birželio 10 d. posėdžio metu buvo sprendžiami klausimai dėl ekstremaliųjų situacijų prevencijos priemonių Širvintų hidrotechnikos komplekse, t. y. dėl pasiruošimo galimam 2014 metų potvyniui, dėl vandens lygio pažeminimo Širvintų tvenkinyje, įrengto užtvenkus Širvintos upę Širvintų mieste. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad protokolo turinys tvirtina, jog komisija, 2014 m. birželio 10 d. atlikusi hidrotechnikos komplekso apžiūrą, užtvanką įvertino kaip labai blogos būklės, keliančią pavojų gyventojų, jų turto saugumui, taip pat kad yra pažeidžiamas viešasis interesas bei yra reali grėsmė kilti statinio avarijai, o tokiu atveju būtų užlieta dalis Širvintų miesto ir kaimų teritorijos.

Įvertinus šioje byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog užtvankos statinio būklė buvo bloga (avarinė), t. y. buvo susidariusi ekstraordinari situacija, ir dėl to buvo būtina imtis neatidėliotinų priemonių sutvarkyti statinį bei išvalyti tvenkinį tam, kad būtų garantuota visuomenės ir aplinkos apsaugos apsauga.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo nurodytą faktinę aplinkybę, kad hidrotechnikos kompleksas buvo blogos (avarinės) būklės, kuri buvo nustatyta įvertinus visus byloje pateiktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, tačiau nenurodo ir neteikia jokių įrodymų, kurie paneigtų išvadą apie hidrotechnikos komplekso būklę bei įsiteisėjusiame Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendime nustatytas aplinkybes apie hidrotechnikos statinio būklę ir apie pareiškėjo nesiėmimą jokių priemonių suremontuoti bei sutvarkyti hidrotechnikos statinį. Pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su minėta išvada, nurodo deklaratyvaus pobūdžio argumentus, t. y. argumentus, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo tik viešojo intereso klausimą, t. y. hidrotechnikos statinio avarijos grėsmę bei pavojų gyventojams ir jų turto saugumui, o neatsižvelgė į pareiškėjo interesus, t. y. į pareiškėjo nuostolius dėl negalėjimo eksploatuoti hidroelektrinės nuo tvenkinio vandens nuleidimo iki jo sugrąžinimo į ankstesnį lygį momento. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dominuoja viešasis interesas, kuris turėjo būti ginamas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad šiuo atveju turėjo būti ginamas pareiškėjo privatus interesas ir nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp viešojo ir privataus interesų. Akcentuotina tai, jog pirmiausia pareiškėjas privalėjo imtis priemonių, kad būtų užtikrinta viešojo intereso apsauga, nes jis eksploatavo hidrotechnikos kompleksą, kuris kelia pavojų visuomenės sveikatai, turtui, gamtos apsaugai, ir nesiėmė jokių priemonių, kad tam būtų užkirstas kelias, nors tai jį įpareigojo atlikti nuomos sutarties sąlygos bei pirmiau nurodyti teisės aktai, Konstitucija.

Pažymėtina, kad aplinkos apsaugos politika yra grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kuriais siekiama, kad neigiamas poveikis ar žala aplinkai apskritai neatsirastų, o imantis prevencinių priemonių turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikui ar žalai, o ne laukti, kol jie atsiras, ir tada šalinti. Pakanka to, kad žala ar pavojus apskritai yra galimi ir kad pasirinkta apsaugos priemonė yra tinkama keliui tam užkirsti. Jei yra nors mažiausia rizika, kad gali kilti pavojus aplinkai, veiksmai, kuriais turi būti užkirstas tam kelias, bus pateisinami. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad pagal minėtus principus Bendrijai ir valstybėms narėms kyla pareiga imtis tinkamų priemonių, kurios leistų išvengti rizikos, užkirstų kelią žalai atsirasti ten, kur yra jos šaltinis, leistų sumažinti galimą pavojų arba kiek įmanoma jį išvis pašalinti (žr. 1999 m. spalio 5 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-175/98 ir 177/98).

Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos tikslai bei kryptys. Juose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Aiškindamas šiuos Konstitucijos straipsnius Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad juose suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Šis tikslas įgyvendinamas nustatant atitinkamą teisinį reguliavimą. Be to, iš nurodytų konstitucinių nuostatų kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikоs teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai, žmonių sveikatai ir gyvenimo kokybei (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas; 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas; kt.). Minėtos nuostatos kaip aplinkos apsaugos principai įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnyje. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 punkte pateikta ir aplinkos apsaugos sąvoka – tai aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius; to paties straipsnio 21 punkte žala aplinkai apibrėžiama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas. Taigi saugi, nekenksminga, švari aplinka neabejotinai turi didelę įtaką visuomenės sveikatai. Dėl to visuomenės narius būtina apsaugoti nuo jų sveikatai kenksmingų veiksnių poveikio arba šio poveikio riziką kiek įmanoma sumažinti.

Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Administracija 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. (6.25)-13-602 kreipėsi į pareiškėją su prašymu duoti sutikimą 2014 metais išleisti visą tvenkinyje sukauptą vandenį, nes nuspręsta vykdyti tvenkinio valymo darbų pirkimą pagal projektą „Širvintų mieste esančio tvenkinio būklės gerinimas“. Pareiškėjas 2014 m. kovo 17 d. raštu Administraciją informavo, kad susilaiko nuo sutikimo išdavimo iki teisminių ginčų tarp pareiškėjo ir Administracijos galutinio išsprendimo pabaigos. Administracija po to pakartotinai keletą kartų kreipėsi į pareiškėją dėl sutikimo davimo, tačiau toks sutikimas nebuvo duotas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas nedavė sutikimo išleisti vandenį ne dėl to, kad nėra būtinybės atlikti hidrotechnikos įrenginio remontą, o dėl to, kad nebuvo susitarta dėl nuomos sutarties vykdymo ir taikos sutarties sudarymo civilinėje byloje.

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 18 d. pasitarime dėl pareiškėjo sutikimo išdavimo išleisti vandenį iš Širvintų miesto tvenkinio 2014 metais siūlė sudaryti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamoje byloje taikos sutartį, nurodydamas šias sąlygas: pareiškėjas duoda sutikimą išleisti vandenį, atlieka hidrotechnikos įrenginio remontą, prašo kapitalinio remonto išlaidas leisti įskaityti į nuomos mokestį, kuris yra priteistas, nes laikėsi pozicijos, kad už kapitalinio remonto darbus privalo apmokėti nuomotojas. Byloje taip pat buvo pateiktas pareiškėjo 2014 m. balandžio 29 d. taikos sutarties projektas, iš kurio matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turėtų atsisakyti tam tikrų reikalavimų, o po teismo nutarties patvirtinti šią taikos sutartį pareiškėjas įsipareigojo išduoti leidimą išleisti visą Širvintų tvenkinyje sukauptą vandenį ir kt., atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui atlikus hidrotechnikos komplekso kapitalinio remonto darbus nuomojamas hidrotechnikos kompleksas bus pagerintas ir padidės jo vertė. Įvertinus pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens derybomis dėl sutikimo išleisti vandenį davimo, matyti, kad iš esmės pareiškėjas nedavė sutikimo dėl to, jog trečiasis suinteresuotas asmuo neatsisakė dalies minėtoje byloje pareikštų reikalavimų, neigė savo pareigą atlikti hidrotechnikos komplekso kapitalinį remontą.

Administracija kreipėsi į Agentūrą, prašydama išduoti leidimą pažeminti vandens lygį (išleisti visą vandens telkinyje sukauptą vandenį), neturėdama pareiškėjo sutikimo bei pateikdama dokumentus, kuriais grindė būtinumą išleisti visą vandens telkinyje sukauptą vandenį, o Agentūra, išnagrinėjusi šiuos dokumentus, 2014 m. liepos 7 d. išdavė leidimą pažeminti vandens lygį Nr. (15.8)-A4-2797. Leidime nurodyta, kad vandens pažeminimo tikslas – pašalinti iš tvenkinio dumblą (sapropelį), turintį aplinkai kenksmingų teršalų mažinant biologinių medžiagų koncentraciją vandens bei dugno nuosėdose, gerinant vandens ekosistemų būklę, sutvarkyti tvenkinio dalies pakrantes, suremontuoti hidrotechnikos statinį bei pašalinti kitus 2010 m. balandžio 28 d. hidrotechnikos statinio neeilinės apžiūros metu pastebėtus defektus. Taip pat Leidime nurodyta, kad vandens lygio pažeminimo darbai vykdomi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.

Pareiškėjo esminis skundo ir apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad Agentūra, neturėdama pareiškėjo sutikimo leisti pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje, neteisėtai išdavė Leidimą Administracijai, nors pagal Aprašo 17–18 punktų nuostatas jo, kaip hidrotechnikos statinio nuomininko ir teisėto Širvintų tvenkinio naudotojo, sutikimas pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje buvo privalomas pateikti dokumentas, be kurio negalimas leidimo pažeminti vandens lygį tvenkinyje išdavimas, o imperatyviųjų teisės aktų normų pažeidimas yra pagrindas pripažinti Leidimą negaliojančiu.

Vertinant šių pareiškėjo argumentų pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vandens telkiniuose gali būti statomi hidrotechnikos statiniai, reikalingi vandens apsaugai, jo naudojimui ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti, hidroenergetikai bei kitoms reikmėms. Tvenkiniai įrengiami ir kiti hidrotechnikos statiniai statomi vadovaujantis Vandens įstatymu, Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu. Hidrotechnikos statiniams statyti ir naudoti atskiro vandens naudojimo leidimo nereikia. Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tvarką nustato aplinkos ministras. Vadovaudamasis minėta teisės norma, Lietuvos Respublikos aplinkos ministras patvirtino Aprašą, kuris nustato aplinkosaugos reikalavimus vandens lygio pažeminimui tvenkiniuose ir užtvenktuose ežeruose, leidimų, kurie suteikia teisę pažeminti vandens lygį tvenkiniuose ir užtvenktuose ežeruose, išdavimo sąlygas, vandens lygio pažeminimo darbų organizavimo procedūras, leidimo formą (Aprašo 1 p.). Leidimų, kurie suteikia teisę pažeminti vandens lygį tvenkiniuose ir užtvenktuose ežeruose, išdavimas reglamentuotas Aprašo 17–24 punktuose.

Pagal Aprašo 17 punktą fizinis ar juridinis asmuo, norintis pažeminti vandens lygį tvenkinyje ar užtvenktame ežere žemiau žemiausio vandens lygio, Agentūrai (leidimą išduodančiai institucijai) pateikia: Aprašo 1 priede nurodytos formos prašymą (17.1); tvenkinio ar užtvenkto ežero nuosavybės ar naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus, tvenkinio ar užtvenkto ežero ir jo hidrotechnikos statinių savininkų, nuomininkų ar asmenų, turinčių leidimą naudoti tvenkinį ar užtvenktą ežerą žūklės plotams, sutikimus (17.2); dokumentus, pagrindžiančius tvenkinio ar užtvenkto ežero vandens lygio pažeminimo būtinumą – hidrotechnikos statinių statybos ar rekonstrukcijos projektą ir hidrotechnikos statinių (hidroelektrinės, žuvitakio, krantinių ir kt.) statybos leidimą, ar hidrotechnikos statinio būklės apžiūros dokumentus, nurodytus statybos techniniame reglamente STR 1.12.03:2006 „Hidrotechnikos statinių techninės priežiūros taisyklės“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. D1-606 (Žin., 2007, Nr. 1-28), ar gilinimo arba valymo darbų tvenkinyje ar užtvenktame ežere vykdymo projektą, ar kitus papildomus dokumentus, pagrindžiančius vandens lygio pažeminimo būtinumą (17.3).

Aprašo 18 punkte nustatyta, kad leidimas išduodamas per 20 darbo dienų nuo Aprašo 17.1–17.3 punktuose nurodytų dokumentų pateikimo leidimą išduodančiai institucijai. Aprašo 19 punkte nurodytos institucijos, kurioms leidimą išduodanti institucija Aprašo 17.1–17.3 punktuose nurodytus dokumentus privalo pateikti derinti. Aprašo 19.1–19.4 punktuose nurodytos institucijos išnagrinėja pateiktus dokumentus ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo dokumentų iš leidimą išduodančios institucijos gavimo datos pateikia savo išvadas leidimą išduodančiai institucijai (Aprašo 20 p.). Aprašo 19.1–19.4 punktuose nurodytų institucijų derinimo metu pateiktas išvadas leidimą išduodanti institucija įrašo į leidimą (Aprašo 21 p.). Pagal Aprašo 22 punktą leidimą išduodanti institucija, priėmusi sprendimą neišduoti leidimo, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas apie tai informuoja prašymą išduoti leidimą pateikusį fizinį ar juridinį asmenį, nurodydama tokio sprendimo priėmimo motyvus. Agentūra išduoto leidimo kopiją per 5 darbo dienas pateikia Regiono aplinkos apsaugos departamentui (Aprašo 23 p.). Leidimo forma pateikta Aprašo 2 priede (Aprašo 24 p.).

Apibendrinant minėtas Aprašo nuostatas, darytina išvada, kad Apraše nėra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog nesant pateikto tvenkinio ir jo hidrotechnikos statinių nuomininko sutikimo pažeminti vandens lygį tvenkinyje, Agentūra privalo atsisakyti išduoti tokio pobūdžio leidimą. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Aprašas patvirtintas vadovaujantis Vandens įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, o šis įstatymas reglamentuoja santykius, atsirandančius naudojant, valdant ir saugant gamtinėje aplinkoje esantį vandenį, o jo tikslas: 1) neleisti prastėti vandens ekosistemų ir ekosistemų, tiesiogiai priklausomų nuo vandens, būklei, ją apsaugoti ir (arba) pagerinti; 2) gerinti vandens kokybę įgyvendinant priemones, skirtas laipsniškai mažinti pavojingų medžiagų ir nutraukti prioritetinių pavojingų medžiagų patekimą į vandenį; 3) racionaliai ir subalansuotai naudoti vandenį; 4) mažinti žalingą vandens poveikį (Vandens įstatymo 1 str. 1 ir 2 d.). Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-385 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. D1-358 redakcija, su pakeitimais, patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. D1-784) patvirtintų nuostatų matyti, kad leidimus išduodančios Agentūros paskirtis – vykdyti valstybinį aplinkos monitoringą, rinkti, analizuoti ir teikti patikimą informaciją apie aplinkos būklę, klimato kaitą, cheminių medžiagų srautus, taršą ir taršos prevencijos priemones, įgyvendinti ūkinės veiklos aplinkosauginį reguliavimą, įgyvendinti cheminių medžiagų ir preparatų valdymo ir vandens telkinių apsaugos ir valdymo politiką.

Nagrinėjamu atveju Agentūra įvertino trečiojo suinteresuoto asmens planuojamą ūkinę veiklą, kuri dėl savo pobūdžio, masto ir kitų ypatumų turi įtakos aplinkai, vandens telkinio būklei, tai, ar tokia veikla yra galima, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti aplinkos apsaugą, užkirsti kelią esamam ar galimam ateityje tiesioginiam ar netiesioginiam nepageidaujamam poveikiui aplinkai, visuomenei, atsižvelgdamas į priežastis, dėl kurių pareiškėjas nedavė sutikimo nuleisti vandens telkinyje sukauptą vandenį.

Įvertinus tai, kad buvo nustatyta, jog būtina suremontuoti hidrotechnikos statinį (užtvanką), t. y. užtikrinti Širvintų rajono savivaldybės gyventojų gyvybės, sveikatos, turto apsaugą bei gamtos apsaugą, pagerinant biologinę būklę, žuvų biomasės ir rūšių pagausėjimą, pareiškėjui neatliekant būtino hidrotechnikos statinio (užtvankos) remonto ir atsisakant duoti sutikimą tai atlikti valstybės turtą patikėjimo teise valdančiam asmeniui, nenurodant svarbių aplinkybių, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai Leidimas buvo išduotas Administracijai nesant pareiškėjo sutikimo. Pažymėtina, kad Agentūra nesprendžia ginčų, kilusių tarp turto nuomotojo (turto savininko) ir nuomininko, kuris yra teisėtas turto valdytojas ir naudotojas, o Leidimo išdavimas neužkirto kelio pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui spręsti klausimų dėl nuomos sutarties vykdymo, kai bus rengiamasi atlikti ir / ar atliekami Leidime nurodyti darbai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad Agentūrai neišdavus Leidimo, Administracija būtų praradusi pagal Sanglaudos skatinimo programos prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai „ VP3-1.4-AM-04-R priemonę „Vandens telkinių būklės gerinimas“ skirtas Europos Sąjungos lėšas (3 401 463,54 Lt) įgyvendinant projektą „Širvintų mieste esančio tvenkinio būklės gerinimas“, kurio tikslas pagerinti tvenkinio biologinę situaciją (tvenkinio išvalymas nuo dumblo su augalų liekanomis, žolinės augmenijos pertekliaus pašalinimas, tvenkinio priekrančių valymas ir kt.), nes iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog būtina tvenkinį išvalyti nuo dumblo su augalų liekanomis, pašalinti žolinės augmenijos perteklių ir kt., o tam yra reikalingos pakankamai didelės lėšos. Atkreiptinas dėmesys, kad Administracija, teikdama prašymą išduoti leidimą, buvo nurodžiusi ne tik šio projekto įgyvendinimą, bet ir tai, kad bus šalinami hidrotechnikos statinio defektai, jog statinio nuomininkas neremontuoja šio statinio ir yra realus pavojus, kad gali įvykti statinio avarija, kilti grėsmė žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai (žr. Administracijos 2014 m. birželio 6 d. raštą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, pripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju Leidimo išdavimas be nuomininko sutikimo, siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių (galimos užtvankos griūties dėl stipriai susidėvėjusių pagrindinių užtvankos konstrukcijų), dėl kurių galbūt yra realus pavojus Širvintų miesto gyventojų gyvybėms, sveikatai ir turtui kilti, bei užtikrinti gamtos apsaugą, negali būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GP Auto“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė