2016-07-21 Nr. AB-14854-3-61-3-05724-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1449-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05724-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog apytiksliai nuo 2013 m. kovo 10 d. iki 2014 m. liepos 3 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas perpildytose kamerose ir tai tiesiogiai lėmė fizinius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo tamsu, todėl gulint pirmojo aukšto lovose buvo neįmanoma skaityti ir rašyti, kamerų langų stiklai buvo neskaidrūs dėl purvo, kurio nebuvo įmanoma nuvalyti, nes langai iš vidaus ir iš išorės buvo su grotomis. Kalinimo sąlygas pareiškėjas nurodė vertinantis kaip žmogaus kankinimą, žeminant jo orumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius dėl objektyvių priežasčių nuolat viršijamas, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei, būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad vidinių langų grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Atsakovo nuomone, civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų, todėl atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 340 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2014 m. liepos 3 d. 335 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas pripažino, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismo vertinimu, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Vertindamas pareiškėjo nurodytus pažeidimus dėl apšvietimo trūkumo, purvinų langų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis nenustatyta, jog pareiškėjas dėl natūralaus apšvietimo trūkumo kamerose būtų teikęs skundus ar kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, dėl to nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kaip jį individualiai paveikė laikymas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Visi skundo argumentai, susiję su patirta neturtine žala, jau buvo atspausdinti skunde, kurį pareiškėjas pabaigė užpildyti ranka. Be to, teismas pažymėjo, kad skunde pateikti argumentai yra labai abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, nustatytas pažeidimas dėl ploto trūkumo nebuvo nepertraukiamas, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, tačiau pažeidimas truko 11 mėnesių, pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas kartais nesiekė net 2 kv. m, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 340,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (335 x 4). Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas I. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 28 962 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepakankamai įvertino skunde pateiktus faktus ir kitas aplinkybes. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo reikalingų dokumentų, tarp jų – ir pareiškėjo ligos istorijos, kurioje pateikti duomenys pagrindžia pareiškėjo sveikatos pablogėjimo faktą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl nešvarių langų ir šviesos trūkumo ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šioje dalyje nenustatyta, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų sutriko rega, klausa, sumažėjo darbingumas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos sveikatos sutrikimus.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui padaryta ženkli žala sveikatai, neturtinės žalos atlyginimo dydis keistinas, priteisiant visą pareiškėjo prašomą sumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 10 d. iki 2014 m. liepos 3 d. priteisimo. Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su konstatuotų pažeidimų apimtimi, t. y. dėl atsakovo atstovo veiksmų, užtikrinant teisės aktų reikalavimus atitinkantį natūralų ar dirbtinį apšvietimą, bei teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, užtikrinant teisės aktų reikalavimus atitinkantį apšvietimą, nenustatyta.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą (žr.,pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1361/2008), kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-244/2007).

Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo papildomai išreikalauti pareiškėjo sveikatos istoriją, pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl tokia šio dokumento pateikimo būtinybė iškilo vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas tokio prašymo teismui neformulavo, taip pat jo nereiškė ir vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, kokias reikšmingas bylos aplinkybes gali patvirtinti išrašas iš ligos istorijos. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad į sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi jau būdamas Marijampolės pataisos namuose. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis, matyti, jog laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, Vilniaus visuomenės sveikatos centras pareiškėjo skundų dėl atitinkamų higienos normos reikalavimų pažeidimų negavo, pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 10 d. iki 2014 m. liepos 3 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016), nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 28 962 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, patirtoms laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 10 d. iki 2014 m. liepos 3 d., kompensuoti nustatytina 2 680 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 680 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo I. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui I. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 680 Eur (du tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė