2018-06-20 Nr. AB-11981-3-61-3-05347-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-602-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05347-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: sodininkų bendrija „Pavasaris–3“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. K. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. lapkričio 9 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2015 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 1T-42-(7.5) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti jį pareiškėjai atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kaimo gyvenamojoje vietovėje, pagal pareiškėjai suprojektuotą žemės sklypą Nr. 1671-1.

2. Pareiškėja tvirtino, kad, Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ(14.48.2.)-5035 patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą, jai suprojektuotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 1671-1 (0,58 ha), esantis (duomenys neskelbtini), jis pažymėtas (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto plane. Tačiau Tarnyba nepagrįstai, t. y. ilgiau nei metus, vilkino sprendimo pareiškėjos naudai priėmimą, todėl pareiškėja kreipėsi į Skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises. Skyrius 2015 m. liepos 20 d. raštu Nr. 48SD-8042-(18.48.104) pareiškėją informavo apie sprendimą jai neatkurti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, kadangi jis patenka į sodininkų bendrijos „Pavasaris–3“ (toliau – ir Bendrija) teritoriją, o Bendrijai skirta teritorija laisvos valstybinės žemės fondui priskirta pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Pareiškėja šį raštą apskundė Tarnybai, tačiau Tarnyba Sprendimu atsisakė jai atkurti nuosavybės teises. Tarnyba 2015 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą Nr. 48S-185-(14.48.3.), kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn kitus du lygiaverčius turėtajam sklypus. Pareiškėja tvirtino, kad ji ėmėsi teisinių veiksmų ir procedūrų atlikimo, jas realizavo ir jau yra įgijusi tam tikrus teisėtus lūkesčius dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) kaime į tris sklypus.

3. Pareiškėja nesutiko su atsakovo pozicija, kad žemės sklypas Nr. 1671-1 patenka į Bendrijos teritoriją, kadangi iš (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės plano matyti, jog žemės sklypas Nr. 1671-1 yra suprojektuotas laisvame, t. y. Bendrijos neužimtame, plote. Be to, šiame sklype nėra jokių tretiesiems asmenims priklausančių bendrojo naudojimo objektų, bendrosios inžinerinės įrangos ir kitų bendrų įrenginių. (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės plane matyti, kad šalia žemės sklypo Nr. 1671-1 esantis kitas sklypas yra suprojektuotas ir nuosavybės teisės į jį atkurtos privatiems asmenims. Net tuo atveju, jei žemės sklypas Nr. 1671-1 yra Bendrijos teritorijoje, pareiškėjai nebuvo žinomi jokie duomenys ar faktai, kad ginčo žemės sklypas visą laiką priklausė Bendrijai, dėl ko šis žemės sklypas neva negalėjo būti paimtas į laisvos valstybinės žemės fondą, taip pat pareiškėjai nėra žinoma kada, kokiu teisiniu pagrindu ir kokio konkretaus dydžio teritorija buvo ar yra priskirtina Bendrijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1014/2009 pagal sodininkų bendrijos „Pavasaris–3“ apeliacinį skundą konstatavo, jog byloje nebuvo jokių neginčijamų įrodymų, kad ginčo teritorija priklausė Bendrijai. Pareiškėja taip pat teigė, kad atsakovas netinkamai aiškina ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus. Lingvistiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, valstybės išperkamai žemei priskirtina ne bet kokia sodininkų bendrijų žemė, tačiau tik sodininkų bendrijos sodų žemė.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad jis, nagrinėdamas Bendrijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. prašymą, kuriuo Bendrija prašė leisti išsipirkti ginčo teritorijos žemę, įvertino Skyriuje ir valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybės žemės fondo archyve esančius dokumentus ir nustatė, kad ginčo teritorija buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotams pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir nepaisant Bendrijos narių intereso, todėl šioje teritorijoje piliečiams negalėjo būti projektuojami žemės sklypai bei atkuriamos nuosavybės teisės. Nors Bendrija iki šiol nėra sudariusi nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarties dėl ginčo teritorijos išsipirkimo ar nuomos su valstybinės žemės patikėtiniu – Tarnyba, tai neleidžia konstatuoti, kad ginčo teritorija nepatenka į Bendrijos teritoriją. 1981 m. spalio 30 d. valstybiniu aktu suteikta ir Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 312 padidinta bei šiuo sprendimu patvirtintu projektu, kuris tebėra galiojantis teritorijų planavimo dokumentas, nustatyta Bendrijos teritorija, į kurią patenka ir ginčo teritorija, neterminuotai suteikia Bendrijai teisę ginčo teritoriją išsipirkti ar išsinuomoti iš valstybės, nes ši teritorija pagal teisės aktuose numatytą reglamentavimą yra skirta bei priklauso Bendrijos teritorijai. Atsakovas teigė ėmęsis visų priemonių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų teisėtas, sustabdė neteisėtus iki tol atliktus veiksmus, teikė turimą informaciją pareiškėjai, Bendrijai, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūrai. Pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procesas bus tęsiamas toliau, rengiant kitą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ar šiam projektui prilyginamą žemės sklypų planą.

6. Atsakovas nesutiko su skunde pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A63-1014/2009 aiškinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje dėl ginčo teritorijos skyrimo teisėtumo ar šios teritorijos priskyrimo Bendrijos teritorijai išvis nepasisakė. Pareiškėjos nurodyti argumentai buvo pateikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendime administracinėje Nr. I-3690-331/2008, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas ir pakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartimi.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos E. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 1T-42-(7.5.) ir įpareigojo iš naujo nagrinėti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo į suprojektuotą žemės sklypą Nr. 1671-1, esantį (duomenys neskelbtini), klausimą.

8. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų taryba 1981 m. spalio 30 d. valstybiniu aktu Vilniaus rajono vykdomajam komitetui suteikė neterminuotai ir neatlygintinai naudotis 49,9 ha žemės, kurios ribos nurodytos plane. Minėtame akte pažymėta, kad žemė suteikta darbininkų ir tarnautojų kolektyviniam sodui steigti. Iš Vilniaus tarpkolūkinės statybos organizacijos kolektyvinio sodo žemės naudojimo plano matyti, kad sodininkų bendrijos teritorijos nuo A iki B gretimybė yra Neries upė. Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 312, Vilniaus rajoninės tarpūkinės statybos tresto aikštelės sodininkų bendrijai „Pavasaris“ kolektyvinio sode teritorijai praplėsti, nuolatiniam naudojimui buvo suteiktas 0,7 ha žemės sklypas Iš 1989 m. Vilniaus rajoninės tarpūkinės statybos tresto aikštelės sodininkų bendrijos „Pavasaris“ atribojimo brėžinio matyti, kad po 1988 m. lapkričio 25 d. Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo sodininkų bendrijai nuolatiniam naudojimui viso buvo paskirtas 50,6 ha dydžio žemės sklypas. Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41 patvirtino, be kita ko, Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtus Vilniaus rajono kadastrinėse vietovėse valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planus. Iš minėtu įsakymu patvirtinto Vilniaus rajono kadastrinėse vietovėse valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planų ir juose nustatytų plotų sąrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra 3 048 ha valstybės išperkamos žemės plotas, o ginčo žemės plotas, nepažymėtas geltona spalva, nepriskirtas valstybės išperkamai ir neprivatizuojamai žemei. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. 86p perregistravo sodininkų bendriją „Pavasaris“, nurodydamas, kad ji yra 50,6 ha ploto, turi 335 sklypelius bei yra adresu (duomenys neskelbtini).

9. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 2.5-41-19008 atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį 4,74 ha, vietoj turėtos 4,74 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 4,40 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumo paskelbimo Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-10198-41 10-to eiliškumo pretendentų susirinkimo metu pareiškėja iš esamo laisvos valstybinės žemės fondo sklypo Nr. 68 (duomenys neskelbtini) pasirinko sklypą Nr. 1671-1 (0,58 ha), iš sklypo Nr. 35c (duomenys neskelbtini) – sklypą Nr. 1671-2 (0,75 ha), iš sklypo Nr. 8 (duomenys neskelbtini) – sklypą Nr. 1671-3 (0,63 ha).

10. Bendrija 2005 m. vasario 17 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydama išduoti leidimą Bendrijai bendro naudojimo teritorijoje suformuoti bendro naudojimo ir kitus žemės sklypus. Vilniaus apskrities viršininkas išdavė Bendrijai 2005 m. balandžio 4 d. leidimą Nr. 41-L148 rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Bendrija 2005 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 15 kreipėsi į Skyrių, Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, kuriame nurodė, kad Bendrijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 86p 50,6 ha plote suprojektuoti ir sodininkų privatizuoti 335 sklypai; likusi paupio teritorija netinkama sodininkystei ir palikta kaip rekreacinė zona, kuri dabartiniu metu naudojama rekreacijai.

11. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-10198-41, be kita ko, patikslino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3261-41 partvirtintą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtino (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymui rengti parinktos teritorijos plotą – 1 072,48 ha laisvos valstybinės žemės fondo žemę, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondo žemės sklypų, kuriuose bus vykdomi projektavimo darbai, sąrašą, pagal 3 priedą. Ištrauka iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondo plano patvirtino, kad ginčo žemės sklypas nepatenka į laisvos valstybinės žemės fondą. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 2.3-13874-(41) patikslino Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 2.3-10198-41 21 punkte įrašytą pasirinktos teritorijos plotą, vietoj 1 072 ha įrašant 1 160,5 ha, bei patvirtino naujai parengtą Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 2.3-10198-41 priedą Nr. 3, keičiant jį priedu Nr. 1. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. A27-713 patvirtino Bendrijos žemės sklypo ribas ir 39,9365 ha žemės plotą pagal Bendrijai suteiktą 50,6 ha žemės plotą ir atliktus geodezinius matavimus bei įpareigojo kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo ribų patikslinimo. Skyriaus vedėjas 2011 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1936 iš dalies pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 2.3-13871(41) 1 punktą, vietoj 1 160,5 ha įrašydamas 1 299,19 ha.

12. Skyriaus vedėjas 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5035 patvirtino, be kita ko, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės VĮ Valstybės žemės fondo parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas ir plotus, nustatytas žemės naudojimo paskirtis, būdus, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei servitutus, išskyrus kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos (unikalus kodas Nr. (duomenys neskelbtini)) – teritorijoje suprojektuotus žemės sklypus projektiniai Nr. 1481-2, Nr. 1481-3, Nr. 1481-4, Nr. 1481-5, Nr. 1481-11 dalį; bei 1 priedą „Pretendentų, kuriems vykdant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suformuoti žemės sklypai, sąrašas“. Iš pastarojo sąrašo matyti, kad pareiškėjai numatyti perduoti neatlygintinai 0,58 ha, 0,75 ha, 0,63 ha žemės sklypai projekto plane pažymėti Nr. 1671-1, Nr. 1671-2, Nr. 1671-3.

13. Bendrija 2014 m. rugpjūčio 14 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydama, be kita ko, leisti išsipirkti valstybinės žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); jeigu paaiškėtų, kad minėtuose sklypuose suformuoti žemės sklypai – nutraukti pradėtus, atliekamus arba ketinamus atlikti žemės sklypų projektavimo darbus arba inicijuoti baigtų žemės sklypų projektavimo darbų panaikinimą. Tarnyba 2014 m. spalio 20 d. rašte Nr. 1SS-(8.5)-2645 Bendrijai nurodė, kad sodininkų bendrijoms skirtos teritorijos yra priskiriamos valstybės išperkamai žemei, kuri nėra priskiriama laisvos žemės fondui, o ginčo žemės teritorija į laisvą žemės fondą buvo įtraukta pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Tarnybos direktorius 2014 m. rugsėjo 24 d. pavedimu Nr. 1PAV-(1.8)-572 Skyriaus vedėjui pavedė nedelsiant sustabdyti visus teritorijoje, esančioje tarp Neries upės ir Bendrijos mėgėjų sodų žemės sklypų, vykdomus darbus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, perduodant neatlygintinai arba suprojektuotų asmeninio ūkio žemės sklypų pirkimui. Skyrius 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7)-10861 kreipėsi į VĮ Valstybės žemės fondo Vilniaus žemėtvarkos ir geodezijos skyrių, prašydamas sustabdyti ženklinimo darbus žemės sklypams, suprojektuotiems teritorijoje, esančioje tarp Neries upės ir Bendrijos.

14. Tarnyba 2015 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 48S-185-(14.48.3.) atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,91 ha žemės, perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 0,5317 ha žemės sklypą Nr. 1671-3 ir 0,7505 ha žemės sklypą Nr. 1671-2, esančius (duomenys neskelbtini).

15. Pareiškėjos atstovas 2015 m. balandžio 21 d. prašymu kreipėsi į Skyrių, prašydamas imtis visų priemonių, siekiant užtikrinti pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, – nevilkinti nuosavybės atkūrimo proceso ir atkurti nuosavybės teises į jai tenkančios valdos dalį 0,42 ha žemės (duomenys neskelbtini). Skyrius 2015 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 48SD-8042-(14.48.104.) atsisakė atkurti nuosavybės teises į suprojektuotą žemės sklypą Nr. 1671-1, motyvuodamas tuo, kad Bendrijai skirta teritorija laisvos valstybinės žemės fondo žemei buvo priskirta pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir šioje teritorijoje žemės sklypai piliečiams negalėjo būti projektuojami ir į juos atkuriamos nuosavybės teisės. Tarnyba skundžiamu 2015 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 1T-42-(7.5.) šį Skyriaus 2015 m. liepos 20 d. sprendimą paliko galioti.

16. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, jog tam, kad pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės į jai suprojektuotą žemės sklypą Nr. 1671-1, šis sklypas turi būti nepriskirtas valstybės išperkamai žemei (nagrinėjamu atveju – neužimtas Bendrijos). Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. vasario 8 d. įsakymu patvirtinto Valstybinio žemėtvarkos instituto parengto Vilniaus rajono kadastrinėse vietovėse valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plano matyti, kad ginčo žemės plotas nepažymėtas geltona spalva, t. y. nepriskirtas valstybės išperkamai ir neprivatizuojamai žemei. Nenustačius aplinkybės, kad ginčo žemės sklypas buvo suteiktas Bendrijai nuosavybėn Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1981 m. spalio 30 d. valstybiniu aktu, Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 312 ar vėlesniais aktais, taip pat nenustačius, kad ginčo žemės sklypas Bendrijai buvo suteiktas naudotis nuomos pagrindais ar kad Bendrija jį būtų įgijusi nuosavybėn pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, nėra pagrindo konstatuoti, jog į ginčo žemės sklypą pareiškėjai negali būti atkurtos nuosavybės teisės.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrija 2005 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 15 pripažino, jog Bendrijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 86p 50,6 ha plote buvo suprojektuoti ir sodininkų privatizuoti 335 sklypai, o likusi paupio teritorija netinkama sodininkystei ir palikta kaip rekreacinė zona, kuri dabartiniu metu naudojama rekreacijai. Tarnyba skundžiamame 2015 m. spalio 16 d. sprendime Nr. 1T-42-(7.5.) nurodė, kad Bendriją sudaro privatizuojami sklypeliai (plotas – 25,27 ha), neprivatizuojami sklypeliai (plotas – 0,449 ha), sodo vidaus keliukai (plotas – 1,850 ha), tranzitinis asfaltuotas sodui priklausantis kelias (plotas – 4,550 ha), eksploatacinių gręžinių sanitarinės zonos (plotas – 0,49 ha), neįsisavinti sklypeliai (plotas – 0,280 ha), penkių sodybų, esančių sodo teritorijoje, žemė (plotas – 3 ha), ir kitos nenaudojamos žemės (aukštos įtampos zonos, gamtosauginės zonos, miškais apaugę, užpelkėję ar kiti naudojimui netinkami plotai, kurių bendras plotas – 17,71 ha). Šie duomenys patvirtina, kad Bendrijos poreikiai yra patenkinti, jai skirtas plotas keliams, Bendrijos teritorijoje yra neįsisavintų ir neprivatizuotų žemės sklypų, eksploataciniams gręžiniams skirtos sanitarinės zonos. Dalis žemės, kurios plotas 17,71 ha, yra nenaudojama. Teismo vertinimu, negalima tokia situacija, kai nepagrįstai ilgai vykstant nuosavybės teisių atkūrinimo procesui, nepatenkinus piliečių poreikių atkurti nuosavybės teises, ir kai 17,71 ha žemės plotas yra laisvas, bet jis neįtraukiamas į laisvos valstybinės žemės fondą bei nesiūloma jį pasirinkti pretendentams nuosavybės teisėms atkurti. Šalia žemės sklypo Nr. 1671-1 esantys žemės sklypai buvo įtraukti į laisvos valstybinės žemės fondą ir į tuos sklypus jau yra atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims.

18. Teismas nusprendė, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą 2015 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 1T-42-(7.5.), nepagrįstai paliko galioti Skyriaus 2015 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 48SD-8042-(14.48.104.), todėl Tarnybos Sprendimą panaikino, o Tarnybą įpareigojo iš naujo nagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą pareiškėjai klausimą.

III. 19. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

20. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo teritorija kada nors priklausė Bendrijai. Teritorija sodininkystei vykdyti, įskaitant ginčo teritoriją, Bendrijai buvo skirta pagal 1981 m. spalio 30 d. valstybinį aktą ir pagal Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 312. Pastaruoju sprendimu patvirtintas Vilniaus rajono tarpkolūkinės statybos tresto aikštelės sodininkų bendrijai (kolektyviniam sodui teritorijai praplėsti) žemės skyrimo projektas yra galiojantis teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatytos Bendrijos teritorijos ribos, į kurias patenka ir ginčo teritorija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. sausio 27 d. potvarkiu Nr. 86p Bendrija ir jos įstatai buvo perregistruoti. Šis potvarkis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gegužės 32 d. nutarimu Nr. 205, iš prie kurio pridėtos sodininkų bendrijos žemės naudmenų suvestinės matyti, kad Bendrijai suteiktą teritoriją sudaro 50,6 ha. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, nesivadovavo galiojančiu (Sodininkų bendrijų įstatymo 2 str. 3 d.) ir galiojusiu (Žemės kodekso (redakcija, galiojusi nuo 1981 m. vasario 1 d. iki 1948 m. gruodžio 11 d.) 21 str. ir šio kodekso (redakcija, galiojusi nuo 1988 m. vasario 11 d. iki 1989 m. liepos 11 d.) 13 ir 75 str.) teisiniu reglamentavimu.

21. Atsakovas pripažįsta, kad, pagal (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41, nustatyta, kad ginčo teritorija valstybės išperkamai ir neprivatizuojamai žemei šiame plane nepriskirta, t. y. nepažymėta geltonai. Tačiau, atsižvelgiant į anksčiau minėtus administracinius aktus, kuriais Bendrijai buvo suteikta teritorija, laikytina, kad šis planas buvo parengtas neteisėtai, nes prieštaravo aukštesnės galios teisės akto nuostatoms – Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktui – bei anksčiau minėtiems aktams. Teismas neturėjo remtis tokiu neteisėtai parengtu planu ir privalėjo jį, kaip prieštaringą informaciją teikiantį įrodymą, pripažinti niekiniu nagrinėjamoje byloje. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad Bendrija ginčo teritorijos nėra išsinuomojusi ar įsigijusi pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, bet pabrėžia, jog ši teritorija Bendrijai buvo skirta minėtais teisės aktais.

22. Atsakovo teigimu, teismas nevertino 17,711 ha žemės ploto, kuris nurodytas kaip kita nenaudojama žemė, sudėties (aukštos įtampos zonos, gamtosauginės zonos, miškais apaugę ir kt.), t. y. kad tokia žemė laikoma nenaudojama, nes ji nėra įdirbama žemės ūkio tikslais. Tačiau Bendrija šią bendrojo naudojimo žemę (bent tam tikras dalis) naudoja rekreacijos tikslais. Bendrija ginčo teritoriją kaip rekreacijai skirtą teritoriją apibūdino dar 2005 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 15. Teismas visiškai nepagrįstai, nesivadovaudamas teisės aktų nuostatomis (be kita ko, Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1 d.) ir teismų praktika, neįvertinęs visų aplinkybių, nusprendė iš Bendrijos atimti jai teisės aktais skirtą bei rekreacijai naudojamą ginčo teritoriją. Atsakovas dėl teismo argumento, kad šalia žemės sklypo Nr. 1671-1 esantys žemės sklypai buvo įtraukti į laisvos valstybinės žemės fondą ir į tuos sklypus jau yra atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1014/2009 Bendrijos apeliacinį skundą atmetė tik tuo pagrindu, kad Bendrija praleido terminą ginčyti tiek sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek žemės reformos žemėtvarkos projektą patvirtinusį administracinį aktą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs analogišką bylą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, esantį Bendrijos teritorijoje, 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8524-790/2015 priėmė priešingą sprendimą nei nagrinėjamoje administracinėje byloje, t. y. pareiškėjo (toje byloje) skundą atmetė.

23. Pareiškėja E. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, bei priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

24. Pareiškėja sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja pradinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, perduodant lygiavertį žemės sklypą neatlygintinai teritorijoje, kuri gali būti priskirta valstybės išperkamai žemei.

26. Pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu buvo suformuotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, tačiau vėliau atsakovas atsisakė toliau vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus dėl šio sklypo, motyvuodamas, kad pastarasis patenka į sodininkų bendrijos sodų žemės teritoriją ir yra valstybės išperkamas. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti tokį Tarnybos sprendimą ir įpareigoti atsakovą atkurti jai nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai šį žemės sklypą.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigojo atsakovą nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimą spręsti iš naujo, akcentavęs, jog pagal byloje surinktus įrodymus negalima padaryti išvados, kad ginčo sklypas patenka į sodininkų bendrijos teritoriją, be to, būtina suderinti buvusių savininkų ir sodininkų bendrijos narių interesus.

28. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neįvertino visų bylai reikšmingų įrodymų arba juos vertino netinkamai, buvo neobjektyvus, vadovavosi netinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str.2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi atsakovo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių nesilaikė.

31. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja yra teisėta pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę Vilniaus rajone. Atsakovas jai yra atkūręs nuosavybės teises į du iš trijų 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-5035 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotų sklypų. Ginčas kilęs tik dėl vieno iš suformuotų žemės sklypų (Nr.1671-1), kadangi atsakovas išsiaiškino, jog suklydo ir šį sklypą perdavimui nuosavybėn neatlygintinai suformavo neteisėtai, t.y. žemėje, kuri priskirtina valstybės išperkamai žemei (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu), tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. vasario 8 d. įsakymu patvirtintame Valstybinio žemėtvarkos instituto parengto Vilniaus rajono kadastrinėse vietovėse valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plane nepagrįstai nebuvo įtraukta į valstybės išperkamą žemę ir formuojant pareiškėjai žemės sklypą buvo nepagrįstai traktuojama kaip laisva valstybinė žemė.

32. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teikė pirmenybę minėtam 1999 m. Vilniaus rajono kadastrinėse vietovėse valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planui ir darė išvadą, kad ginčo žemės sklypas nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, sodininkų bendrija šio sklypo nenuomojo, jis jai nebuvo suteiktas nuosavybėn, todėl gali būti naudojamas nuosavybės teisių atkūrimui. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

33. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta sodininkų bendrijų sodų. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą. Atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkte nurodant kokia žemė yra valstybės išperkama, vartojama sąvoka „sodininkų bendrijų sodai“ (įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymu nenustatė, kad valstybės išperkama yra tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypų), teismų praktikoje aiškinama, kad į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto sąvoką „sodininkų bendrijų sodai“ patenka visa sodininkų bendrijų sodams priskirta teritorija, t. y. visa teritorija, kuri pagal Sodininkų bendrijų įstatymą priskiriama „mėgėjiško sodo teritorijos“ sąvokai (žr., pvz. LVAT 2010 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1295/2009, 2004 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-722/2004, kt.).

34. Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduotu 1981-10-30 valstybiniu aktu Vilniaus tarpkolūkinės statybos organizacijos kolektyviniam sodui steigti suteikė neterminuotai ir neatlygintinai naudotis 49,9 ha žemės. Iš Vilniaus tarpkolūkinės statybos organizacijos kolektyvinio sodo žemės naudojimo plano matyti, kad sodininkų bendrijos teritorijos nuo A iki B gretimybė buvo Neries upė. Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988-11-25 sprendimu Nr. 312, Vilniaus rajoninės tarpūkinės statybos tresto aikštelės sodininkų bendrijai „Pavasaris“ kolektyvinio sodo teritorijai praplėsti nuolatiniam naudojimui dar buvo suteiktas 0,7 ha žemės sklypas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992-01-27 potvarkiu Nr. 86p „Dėl Vilniaus rajono sodininkų bendrijų registravimo“ perregistravo sodininkų bendriją „Pavasaris-3“, nurodydamas, kad ji yra 50,6 ha ploto, turi 335 sklypelius. Įvertinus kitus vėlesnius 2000-2014 metais parengtus žemės reformos ir teritorinio planavimo dokumentus, darytina išvada, kad Vilniaus tarpkolūkinės statybos organizacijos kolektyvinio sodo, o vėliau sodininkų bendrijos „Pavasaris -3“ teritorija visą laiką ribojosi su Neries upe. Sugretinus suteikto kolektyvinei sodininkystei žemės sklypo projekto brėžinį ir žemės naudojimo planą su NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-5035 patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto grafine dalimi nekyla abejonių dėl to, kad NŽT Vilniaus skyriaus vedėjo 2013-12-31 įsakymu Nr. Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5035 patvirtintas žemės sklypas Nr.1971-1 yra 49,90 ha žemės plote, kuris kolektyvinei sodininkystei buvo suteiktas 1981 m. spalio 30 d. valstybiniu aktu, toje teritorijos dalyje, kuri nesuskirstyta į sodininkų valdomus sodo sklypus, ir Sodininkų bendrijų įstatymo prasme turi būti traktuojama kaip mėgėjiško sodo teritorijos bendrojo naudojimo žemė, kuri yra valstybės išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktą.

35. Nors Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41 patvirtintame Vilniaus rajono kadastrinėse vietovėse valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plane ginčo žemės plotas nebuvo pažymėtas geltona spalva ir nepriskirtas valstybės išperkamai ir neprivatizuojamai žemei, tačiau tai buvo padaryta pažeidžiant aukštesnės teisės aktų reikalavimus. Atsakovas, nors ir pavėluotai, tačiau teisėtai ir pagrįstai ėmėsi priemonių, kad administracine tvarka ištaisytų padarytas klaidas. Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą nebuvo priimtas, todėl atsakovas turėjo teisę atsisakyti tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

36. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai dėl Bendrijos bendrojo naudojimo žemės įsisavinimo ar Bendrijos poreikių tenkinimo nepaneigia to, kad ginčo žemės sklypas negalėjo būti pripažintas laisvu valstybinės žemės plotu. Administracinių teismų praktikoje buvo pažymėta, kad tam tikrais atvejais nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu kilus ginčui dėl atsisakymo grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje, kai toks atsisakymas yra motyvuojamas tuo, kad žemė yra užimta sodininkų bendrijų sodų, turi būti vertinamos faktinės aplinkybės, reikšmingos nustatant, ar konkrečiu atveju realiai yra visuomenės ar jos dalies (šiuo atveju – sodininkų bendrijos narių, sodininkų ar kitų asmenų, įsigijusių bendrijos teritorijoje sodo sklypus) poreikis tokiai žemei, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju sprendžiamas ne nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra žemę turėtoje vietoje klausimas, pirmenybė teiktina sodininkų bendrijos interesams.

37. Apelianto argumentai dėl to, kad teismas šioje byloje neturėjo remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3690-331/2008 konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, pripažintini pagrįstais. Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas sodininkų bendrija „Pavasaris-3“ prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 – 2006 metų aktus, kuriais sodininkų bendrijos „Pavasaris-3“ teritorijoje buvo suformuoti du žemės sklypai ir į juos atkurtos nuosavybės teisės. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63- 1014/2009 pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šią bylos dalį nutraukė nustatęs, jog pareiškėjas praleido individualių administracinių aktų apskundimo terminus, pasisakydamas tik praleistų terminų aspektais. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu ginčo teritorijoje, šiai bylai neturi jokios prejudicinės reikšmės. Ši išvada leidžia laikyti skunde nurodytus pareiškėjos argumentus, susijusius su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63- 1014/2009, nepagrįstais.

38. Dėl apelianto nurodyto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-8524-790/2015 reikšmės pažymėtina, kad šio sprendimo teisingumą patvirtino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A461-146/2017. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio bei teisinio pagrindo kurti naują precedentą, o būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A461-146/2017 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis ir pateiktu sodininkų bendrijos sodų žemės apibrėžimu.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus bei neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl neteisingai įvertino skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė