2015-11-03 Nr. BB-4375-1-26-1-00190-2014-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-441-976/2015

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00190-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: (S)

1.2.27.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį 15 MGL dydžio (1950 Eur) bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas A. V. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2014 m. vasario 7 d. 17.10 val. iki 2014 m. vasario 9 d. 11.40 val., t. y. dvi paros, ir nustatyta, kad likusi bausmė A. V. yra 11 MGL dydžio (414 Eur) bauda.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 24 d. nutartis, kuria nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 7 d., apie 16.55 val., prie Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Kauno miesto Dainavos policijos komisariato (toliau – ir PK), esančio Kaune, Taikos pr. 115, nevykdė teisėto policijos pareigūnų – Kauno apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo M. B. ir vyresniojo tyrėjo M. J. reikalavimo vykti į namus atlikti kratą, atsisakė vykti, muistėsi, aktyviais veiksmais priešinosi vedamas į policijos tarnybinį automobilį, po to, panaudodamas fizinį smurtą – rankomis stipriai pastūmė vyresnįjį tyrėją M. J. , o pareigūnams perspėjus, kad nesipriešintų, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, plūdo necenzūriniais žodžiais Kauno apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėją M. B. ir vyresnįjį tyrėją M. J. , toliau panaudodamas fizinę jėgą priešinosi stumdamas nuo savęs juos, bandant sulaikyti, pargriovus ant žemės, nesileido sulaikomas, spardėsi, o Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio patruliui E. D. padedant jį sulaikyti ir uždėti antrankius, toliau aktyviais veiksmais priešinosi vengdamas sulaikymo, taip pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams – Kauno apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui M. B. ir vyresniajam tyrėjui M. J. bei Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio patruliui E. D.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 24 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 286 straipsnį ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pasipriešinus policijos pareigūnams. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2010, 2K-279/2010, 2K-525/2011), detaliai nurodo nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, sudėties požymius ir nesutinka, kad jo veiksmai atitiko šiuos požymius.

Pirma, kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal teismų praktiką, jeigu asmens pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra atsakas į neteisėtus jų veiksmus, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 286 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2007). Kasatorius nuomone, jis nebuvo konflikto iniciatorius, tai patvirtino ir nukentėjusieji, kurie vesdami į automobilį jam neuždėjo specialiųjų priemonių – antrankių, nes, kaip jie teigė, kasatorius visada elgėsi gerai, jo elgesys buvo tinkamas. Pirmiau detaliai nurodytą kasatoriaus reakciją ir veiksmus, jo nuomone, sukėlė pačių nukentėjusiųjų netinkamas darbo funkcijų atlikimas. Nukentėjusieji, jam atvykus į Dainavos policijos komisariatą registruotis (dėl jam taikomos kardomosios priemonės), nurodė, kad darys jo namuose kratą, tačiau nei kratos orderio, nei kito dokumento, kuris suteiktų tokią teisę, kasatoriui nepateikė, neleido susipažinti su dokumento turiniu, nurodydami, kad dokumentas yra automobilio daiktadėžėje, tačiau net ir po sulaikymo kasatoriui kratos orderis buvo parodytas praėjus daugiau kaip dviem valandoms. Kasatorius, negaudamas informacijos iš policijos pareigūnų, bandė paskambinti telefonu ir pasikonsultuoti su teisininku. Būtent tokie nukentėjusiųjų veiksmai buvo pagrindinė ir vienintelė priežastis, dėl kurios kasatorius vieną kartą pastūmė policijos pareigūną, siekdamas neatiduoti telefono.

Antra, kasatorius teigia tik vieną kartą nuo savęs nusistūmęs pareigūną, kai šis siekė atimti jo mobiliojo ryšio telefoną, po to jokių priešinimosi veiksmų neatlikęs. Kasatorius nurodo, kad byloje neįvertinta tai, jog pareigūnai buvo du, o jis – vienas; kad jo veiksmai buvo natūrali reakcija į pareigūnų bandymą atimti jo mobiliojo ryšio telefoną, prieš kasatorių atliktus kovinius imtynių veiksmus parverčiant jį ant žemės, laužiant jam rankas ir sukeliant fizinį skausmą. Kasatoriaus nuomone, natūralu, kad jaučiant fizinį skausmą žmogus bando priešintis stengdamasis jį sumažinti ar išvengti, todėl galėjo instinktyviai muistytis. Be to, skausmas kasatoriui buvo keliamas tik dėl to, kad policijos pareigūnai su savimi neturėjo specialių priemonių – antrankių. Kasaciniame skunde pažymima, kad tokie veiksmai vyko šalia Dainavos policijos komisariato, tačiau policijos pareigūnai nekvietė pastiprinimo, toliau tęsė grumtynes ir taip didino kasatoriui sukeltą skausmą. Kasatorius mano, kad patys nukentėjusieji siekė sukelti jam fizinį skausmą, kuris natūralia reakcija galėjo peraugti į jo priešinimąsi bei muistymąsi, tačiau jis nesiekė smurtą sąmoningai naudoti prieš pareigūnus. Kasatorius pažymi, kad BK 286 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, o iš pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad jis, stumtelėdamas policijos pareigūną, neturėjo tyčios pasipriešinti policijos pareigūnams naudojant fizinį smurtą. Kasatorius pabrėžia, kad fizinio smurto prieš policijos pareigūnus nenaudojo, byloje nėra duomenų, kad nors vienam iš nukentėjusiųjų būtų buvęs padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ar sukeltas skausmas (nukentėjusieji šioje byloje tokių aplinkybių nenurodė). Dėl to, anot kasatoriaus, būtinasis kriterijus taikant BK 286 straipsnį, t. y. fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo sukėlimas, nenustatytas, o jo kaltės aspektas visiškai neįvertintas.

Kasatoriaus įsitikinimu, jo padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitais kriterijais, jam turėtų būti taikoma ultima ratio priemonė – baudžiamoji atsakomybė

Be to, dėl BK 286 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 1 dalies atskyrimo ir taikymo kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagrindinis atribojimo kriterijus – kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Pasipriešinimą fiziniu smurtu teismų praktika pripažįsta veiksmus, kuriuos kaltininkas padaro tyčia suduodamas smūgius ar kitaip padarydamas kūno sužalojimus. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – tai kaltininko veiksmai ar pasisakymai, rodantys kaltininko realų ketinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš BK 286 straipsnyje išvardytus asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2007). Administracinės atsakomybės pagrindas – tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pavyzdžiui, grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009). Atsižvelgiant ir tai, kas nurodyta, į ATPK 9 straipsnio 2 dalį, kasatoriaus veiksmai laikytini administraciniu teisės pažeidimu, nes jokių smurto veiksmų, kurie sukeltų nesunkų sveikatos sutrikdymą ar skausmą, jis nesukėlė, jo veiksmai nepasiekė baudžiamajame įstatyme numatytos veikos pavojingumo laipsnio, dėl to nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1, 2 ar 3 dalyse, požymių.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo A. V. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, priešingai kasatoriaus teiginiams, teismas nustatė ne vienkartinį policijos pareigūno pastūmimą, tariamai siekiant neatiduoti mobiliojo ryšio telefono, o trunkamąjį priešinimąsi: nevykdant teisėto policijos pareigūnų reikalavimo vykti į namus atlikti kratos (byloje nėra duomenų, kad krata buvo atlikta neteisėtai), atsisakė vykti, aktyviais veiksmais priešinosi vedamas į policijos automobilį; po to, panaudojo fizinį smurtą – rankomis pastūmė policijos pareigūną M. J.; perspėjus, kad nesipriešintų, toliau tęsė nusikalstamus veiksmus – necenzūriniais žodžiais plūdo pareigūnus, stūmė juos nuo savęs; bandant sulaikyti, pargriovus ant žemės – spardėsi, bandant uždėti antrankius, toliau aktyviai priešinosi. Tokio pasipriešinimo trukmė ir aktyvumas patvirtina, kad A. V. veika teisingai įvertinta kaip nesunkus nusikaltimas, o ne administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 187 straipsnyje, nes tokiu atveju pažeidėjas priešinasi nenaudodamas smurto ir negrasindamas. Kasatorius pats pripažįsta, kad smurtas gali pasireikšti ir surišimu, laikymu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. V. , suprasdamas, jog policijos pareigūnai atlieka savo tarnybines funkcijas, prieš juos panaudojo fizinį smurtą, t. y. tyčinius aktyvius veiksmus, todėl nėra pagrindo jo veiksmų vertinti kaip administracinio teisės pažeidimo. Prokuroro teigimu, teismai tinkamai pritaikė A. V. baudžiamąjį įstatymą, esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė.

Nuteistojo A. V. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 286 straipsnio ir ATPK 187 straipsnio taikymo

Kasatorius skunde ginčija pareigūnų veiksmų teisėtumą, t. y. teigia, kad kasatoriaus veiksmus, kurie teismų buvo pripažinti pasipriešinimu pareigūnams, sukėlė pačių pareigūnų veiksmai: kratos teisėtumą patvirtinančio dokumento nepateikimas susipažinti, bandymas atimti iš nuteistojo jo mobiliojo ryšio telefoną ir kovinių imtynių veiksmų (taip sukeliant skausmą) panaudojimą prieš jį.

Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tada, kai šie asmenys veikia teisėtai, ir išanalizavo policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriui, atvykusiam į policijos įstaigą, buvo pranešta, kad du pareigūnai kartu su juo vyks į jo namus atlikti kratos (tuo metu kasatoriaus atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas). Jam pareikalavus pateikti procesinį sprendimą, pareigūnai nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atlikti kratą turį automobilyje. Vėliau, prieš atliekant kratą kasatoriaus namuose, toks nutarimas jam buvo pateiktas.

Pagal BPK 145 straipsnio 3 dalį krata daroma pagal motyvuotą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį. Tačiau BPK 1601 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tokiais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gaunama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti šios procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą. Pažymėtina, kad pagal BPK numatytą kratos (poėmio) tvarką (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu), pareigūnas, pradėdamas kratą, privalo paskelbti nutartį ar nutarimą dėl kratos, pareikalauti atiduoti nutartyje ar nutarime nurodytus dokumentus (BPK 149 straipsnio 1 dalis). Taigi, policijos pareigūnai, policijos komisariate pranešdami nuteistajam apie būsimą kratos darymą jo namuose ir nurodydami vykti ten, teisėtai to reikalavo, nes nutartis ar nutarimas turi būti paskelbiamas ir dokumento kopija įteikiama ne vėliau kaip prieš pradedant kratą. Taigi tokie pareigūnų veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti BK 286 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad policijos pareigūnai, vykdydami ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą dėl kratos atlikimo, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, turėjo teisėtą pagrindą reikalauti A. V. vykti su jais į jo namus siekiant atlikti kratą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kasatoriaus veiksmuose nebuvo nustatyti visi nusikalstamos veikos požymiai, t. y. byloje nenustatytas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas panaudojant fizinį smurtą, taip pat nenustatyta nuteistojo tyčia.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014). Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad konkrečiose bylose konstatuota, jog pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K–439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015).

BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013).

Byloje nustatytos tokios reikšmingos faktinės aplinkybės: A. V. atsisakė vykti policijos tarnybiniu automobiliu į savo namus, kur turėjo būti atlikti krata, nesileido vedamas į automobilį, rankomis stipriai pastūmė vyresnįjį tyrėją M. J. , pareigūnams perspėjus, kad nesipriešintų, plūdo pareigūnus necenzūriniais žodžiais, o bandant sulaikyti, pargriovus ant žemės, nesileido sulaikomas, spardėsi bandant uždėti antrankius, vengė sulaikymo. A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje pripažino, kad stūmė M. J. , vėliau nesileido jo ir kitų pareigūnų sulaikomas, tačiau tvirtino, kad pareigūną atstūmė nuo savęs nenorėdamas jam atiduoti mobilaus telefono, kuriuo, pasak jo, bandė susisiekti su advokatu ir išsiaiškinti galimos kratos teisėtumo klausimą. Šios aplinkybės teismai nesiaiškino ir jos nevertino. A. V. atstūmus M. J. , pastarasis ir M. B. , kuris, pagal jo parodymus, nusprendė, kad A. V. bando bėgti, pradėjo sulaikymo veiksmus. Kai pareigūnai bandė jį sulaikyti, A. V. nesileido sulaikomas, nepakluso teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė, plūdo pareigūnus necenzūriniais žodžiais. Šie bylos duomenys neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog A. V. sąmoningai siekė panaudoti fizinį smurtą prieš pareigūnus, t. y. neįrodytas kryptingo fizinio smurto panaudojimas, siekiant pasipriešinti pareigūnams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-525/2011, 2K-229/2014).

Kaip jau buvo minėta, kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nenustatytas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas panaudojant fizinį smurtą. Dėl to, kasatoriaus nuomone, jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami nebent kaip administracinis teisės pažeidimas pagal atitinkamą ATPK 187 straipsnio dalį, nes baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymas šiuo atveju yra nepagrįstas, neteisingas ir neproporcingas.

ATPK 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Taigi paprastai būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, teismų vertinamas kaip lemiantis didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Kasacinio teismo nutartyse laikomasi pozicijos, kad ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė, t. y. kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014).

Kartu pažymėtina, kad BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis – formali, todėl ji laikoma baigta nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, asmuo pradeda naudoti fizinį smurtą (arba grasina tuoj pat jį panaudoti), siekdamas neleisti pareigūnui vykdyti savo tarnybinius įgaliojimas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, kasacinio teismo nutartyse, kuriose, be kitų, buvo sprendžiamas ir klausimas dėl nusikaltimo bei administracinio teisės pažeidimo atribojimo, fizinis smurtas yra nuosekliai aiškinamas kaip bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad A. V. , nesileisdamas būti sulaikomas, būtų sugadinęs pareigūnų drabužius ir uniformas, sukeltų jiems skausmą ar sutrikdytų sveikatą. Iš bylos duomenų matyti, kad, A. V. pastūmus M. J. , jam nebuvo sukeltas fizinis skausmas (b. l. 103), nukentėjusysis M. B. nenurodo apie patirtą skausmą (b. l. 103), pareigūnas E. D., padėjęs sulaikyti A. V. , kai jis M. J. ir M. B. jau buvo paguldytas ant žemės, nurodo, kad jis neleido užlaužti rankų ir uždėti antrankius, ir teigia, kad dvasinių sukrėtimų jis nepatyrė (b. l. 104). Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo klausimą, pastūmimas, nesukėlęs nei sveikatos sutrikdymo, nei fizinio skausmo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2014) ir nenustačius kitų reikšmingų teisės taikymui aplinkybių (pvz., veikimas grupe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009), kaip ir nepaklusimas vedant į automobilį, nesukėlęs minėtų padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–324/2013), paprastai laikomas nesiekiančiu baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingo pavojingumo.

Įvertinusi kasacinio teismo išaiškinimus dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo ir ATPK 187 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo atribojimo, vertinant fizinio smurto pobūdį bei intensyvumą, ir byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaudoto fizinio smurto pobūdis ir intensyvumas nesiekė baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnyje, požymių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 24 d. nutartį, baudžiamąją bylą A. V. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Aldona Rakauskienė

Rima Ažubalytė