9d7abbdb-b28e-41b4-8312-d46353b03a0a · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. eI3-691-764/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02179-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 25.8; 41; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. kovo 3 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės, vieÅ¡ame teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo O. R. skundÄ atsakovei Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedÅ«rų kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo, raÅ¡tų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas O. R. kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedÅ«rų kontrolieriaus 2020 m. gegužės 26 d. sprendimÄ Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“ (toliau – Sprendimas);

2) panaikinti 2020 m. gegužės 26 d. raštus Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ ir Nr. S-144 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ (toliau kartu – Raštai);

3) priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodo nesutinkantis su priimtu Sprendimu, nes jis yra nepagrįstas jokiais objektyviais faktais, o jo turinys pareiškėjui nesuprantamas. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika bei kontrolieriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. V-19, pareiškėjas nurodo, kad nepaisant nurodomų teisės aktų nuostatų ir formuojamos teismų praktikos, nagrinėjamu atveju Sprendimas yra surašytas tokiu būdu, kad iš jo turinio neįmanoma suprasti nei nagrinėjamų santykių esmės, nei to, kokie subjektai bei kokiu būdu dalyvavo nagrinėjamose santykiuose.

PareiÅ¡kėjo tvirtinimu, ginčijamame sprendime nenurodoma informacija nei apie asmenį, pateikusį skundÄ , nei apie asmenį, kurio veiksmai skundžiami, taip pat neįvardijami nagrinėtų straipsnių, magistro darbo, universiteto pavadinimai, kurio Akademinės etikos kodeksu rėmėsi kontrolierius ir kitos aplinkybės. PareiÅ¡kėjo įsitikinimu, Sprendimo tekstas yra abstraktus, jo esmę galima nuspėti/numanyti tik asmeniui, kuris turi iÅ¡samių iÅ¡ankstinių žinių apie ginčo aplinkybes.

Dėl Å¡ių aplinkybių, pareiÅ¡kėjo nuomone, Sprendimas bei jo pagrindu priimti RaÅ¡tai yra naikintini dėl jų neatitikimo VAÄ® 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. PareiÅ¡kėjo teigimu, Sprendimu ir RaÅ¡tais buvo pažeisti teisėtumo, įstatymo virÅ¡enybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo ir iÅ¡samumo principai. Pasak pareiÅ¡kėjo, kontrolierius priimdamas ginčijamÄ SprendimÄ ir RaÅ¡tus virÅ¡ijo Mokslo ir studijų įstatyme nustatytÄ kompetencijÄ , nes pripažinęs skundÄ nepagrįstu, iÅ¡siuntė pasekmes sukeliančius RaÅ¡tus ir konstatavo, jog pareiÅ¡kėjas nėra ginčo straipsnio bendraautorius, nors autorystės prezumpcija gali bÅ«ti ginčijama tik teismo tvarka.

Pažymi, jog Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kokius sprendimus gali priimti kontrolierius, iÅ¡nagrinėjęs skundÄ arba atlikęs tyrimÄ , įskaitant sprendimÄ informuoti pareiÅ¡kėjÄ , mokslo ir studijų institucijas ir Å vietimo ir mokslo ministerijÄ apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir (arba) procedÅ«rų pažeidimus; rekomenduoti mokslo ir studijų institucijoms imtis priemonių, kad bÅ«tų paÅ¡alinti akademinės etikos ir procedÅ«rų pažeidimai ir jų priežastys; pripažinti skundÄ nepagrįstu.

PareiÅ¡kėjas primena, jog Sprendimu skundas buvo pripažintas nepagrįstu, kas pareiÅ¡kėjui leido pagrįstai tikėti, kad Sprendimas jam negali ir neturi sukelti neigiamų pasekmių, tačiau toks teisėtas pareiÅ¡kėjo lÅ«kestis nepasiteisino, nes kontrolierius abiem RaÅ¡tais pateikė pareiÅ¡kėjui rekomendacijÄ dėl savo autorystės paÅ¡alinimo iÅ¡ Ginčo straipsnio autorių sÄ raÅ¡o ir nurodė Vilniaus universitetui informuoti apie veiksmus, kurių bus imtasi paÅ¡alinant akademinės etikos pažeidimÄ .

PareiÅ¡kėjo nuomone, tokie kontrolieriaus veiksmai virÅ¡ija Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje numatytÄ kompetencijÄ , be to, kontrolierius RaÅ¡tus Vilniaus universitetui ir pareiÅ¡kėjui iÅ¡siuntė nedelsdamas, dar nepasibaigus sprendimo apskundimo terminui, tuo padarydamas neigiamÄ poveikį pareiÅ¡kėjo reputacijai. Tuo pačiu pareiÅ¡kėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal minėto straipsnio 1 dalį, kontrolierius yra valstybės pareigÅ«nas, nagrinėjantis skundus, praneÅ¡imus ir savo iniciatyva atliekantis tyrimus dėl galimų akademinės etikos ir procedÅ«rų pažeidimų, tuo tarpu pažeistų autoriaus teisių gynimas, autorių teisių ginčų sprendimas teisės aktais nėra priskiriamas kontrolieriaus kompetencijai.

Akcentuoja, kad autorių teisės yra ginamos teisme, tačiau nagrinėjamu atveju tariamÄ K. M. autoriaus teisių pažeidimÄ pripažino kontrolierius, Sprendime konstatuodamas, jog kontrolieriui neturint duomenų apie pareiÅ¡kėjo autorinį indėlį į Ginčo straipsnį, pareiÅ¡kėjas nėra Ginčo straipsnio bendraautorius. Todėl pareiÅ¡kėjo įsitikinimu, tokia kontrolieriaus iÅ¡vada dėl pareiÅ¡kėjo bendraautorystės Ginčo straipsnyje nebuvimo yra padaryta virÅ¡ijant Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintÄ kontrolieriaus kompetencijÄ .

PareiÅ¡kėjas pabrėžia, jog pareiÅ¡kėjo autorystė Ginčo straipsnyje nėra nuginčyta, todėl pagal ATGTÄ® 6 straipsnį yra galiojanti. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad jis yra Ginčo straipsnio autorius, nes ne tik formulavo Ginčo straipsnio idėjÄ ir struktÅ«rÄ , bet ir tiesiogiai prisidėjo prie straipsnio raÅ¡ymo. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad Ginčo straipsnis buvo publikuotas dar 2005 m., t.y. anksčiau nei jo bendraautorė K. M. apgynė savo magistro darbÄ . Taigi nuo Ginčo straipsnio publikacijos iki skundo pateikimo kontrolieriui dienos yra praėję 15 metų.

PareiÅ¡kėjo teigimu, autorystės klausimus reglamentuojančiame ATGTÄ® jokių specialių terminų autorių teisių gynimui nėra nustatyta, tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas – 10 metų. Anot pareiÅ¡kėjo, faktÄ , kad pareiÅ¡kėjas yra nurodomas Ginčo straipsnio bendraautoriumi, K. M. neabejotinai žinojo jau nuo straipsnio publikavimo 2005 m. momento, todėl dėl praėjusių senaties terminų jos teisių bei interesų gynyba negalima nei civiline, nei baudžiamÄ ja ar administracine tvarka.

Todėl skundo tyrimas, pareiškėjo nuomone, neatitiko teisėtumo reikalavimo, teisingumo ir protingumo principų. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad kontrolierius apskritai negalėjo skundo nagrinėti, o jo pagrindu pradėtas tyrimas turėjo būti nutrauktas, ko pareiškėjas iš kontrolieriaus reikalavo raštu. Kadangi tyrimas nebuvo nutrauktas, Sprendimas vertintinas kaip neteisėtas, priimtas remiantis deklaratyviais teiginiais, nesant pakankamų ir svarių įrodymų, pagrindžiančių 15 metų senumo įvykius.

PareiÅ¡kėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas prieÅ¡tarauja įsiteisėjusiam sprendimui. Anot pareiÅ¡kėjo, kontrolieriaus sprendimas neatitinka teisėtumo reikalavimo, nes Sprendime padarytos iÅ¡vados dėl to, kad pareiÅ¡kėjas nėra ginčo straipsnio bendraautorius, prieÅ¡tarauja įsiteisėjusiam sprendimui. Palikus šį Kontrolieriaus sprendimÄ galioti, bÅ«tų neteisėtai paneigiamos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. civilinėje byloje Nr. e2-3232-580/2018 sprendimo iÅ¡vados, jog pareiÅ¡kėjas nėra atlikęs K.

M. autorystės teisę pažeidžiančių veiksmų (įskaitant ir autorystę Ginčo straipsnyje). Kadangi Ginčo straipsnio bendraautorystės klausimas jau buvo išnagrinėtas, dėl jo pasisakyta įsiteisėjusiame teismo sprendime, Sprendimas, kuriame skelbiamos priešingos išvados, turi būti naikintinas. Pareiškėjas pažymi, jog ginčijamo sprendimo motyvai yra neišsamūs ir kai kuriais atvejais prieštaringi, nes kontrolierius sprendime iš viso nepasisakė dėl senaties taikymo/netaikymo ginčo santykiams;

Sprendime neargumentavo dėl Sprendimo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo tarpusavio santykio; Sprendime nepaaiÅ¡kino, kodėl nagrinėjant klausimÄ dėl Ginčo straipsnio yra remiamasi 2014-2015 m. vykdyto tyrimo duomenimis ir pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma pakomentuoti prieÅ¡ penkerius metus kito tyrimo eigoje pasakytas frazes, o ne vykdoma nauja pareiÅ¡kėjo apklausa; Sprendime nepaaiÅ¡kino loginio prieÅ¡taravimo, kodėl Ginčo straipsnio ir K. M. magistro darbo sutaptys lemia iÅ¡vadÄ , kad ginčo straipsnis yra vienas iÅ¡ magistro darbo Å¡altinių.

PareiÅ¡kėjo teigimu, kontrolieriaus tyrimo eigoje buvo pažeista konstitucinė pareiÅ¡kėjo teisė į gynybÄ , ignoruojamas gero administravimo principas, pareiÅ¡kėjui nesuteikiant esminės informacijos apie jo atžvilgiu gautÄ skundÄ ir atliekamÄ tyrimÄ , kas iÅ¡ esmės panaikino pareiÅ¡kėjo galimybes apginti savo pozicijÄ . Teigia, kad pareiÅ¡kėjui ir jo atstovui nepaisant pakartotinių praÅ¡ymų, kontrolierius nesudarė galimybės susipažinti su tyrimo medžiaga. PareiÅ¡kėjo tvirtinimu, dalyvavimas tyrime vyko iÅ¡ esmės jo paties iniciatyva, bÅ«tent pareiÅ¡kėjui teiraujantis, ar reikalinga ir kada reikalinga pateikti atsiliepimÄ Ä¯ gautÄ skundÄ , o kontrolieriui nuolat ignoruojant pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymus dėl informacijos suteikimo.

Kontrolierius niekada nepateikė pareiÅ¡kėjui pilnos skundo kopijos, o tik atskirus jo fragmentus; neinformavo, kas yra skundo autorius; neįvardijo, ar skundas bus nagrinėjamas pilna apimtimi, kokie dar asmenys minimi skunde, ar prie skundo yra pateikta papildomų įrodymų, ar dėl skunde minimų aplinkybių buvo pradėti kokie nors teisminiai procesai; tyrimo metu pareiÅ¡kėjas niekada nebuvo apklaustas. Dar daugiau, priėmus ginčijamÄ sprendimÄ , kontrolierius atsisakė pateikti pareiÅ¡kėjui 2015 m. sausio 15 d. vykusio Tarnybos posėdžio garso įraÅ¡Ä , nors minėtu protokolu Kontrolierius rėmėsi priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ .

Tuo pačiu kontrolierius pažeidė ir Lietuvos Respublikos advokatÅ«ros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto nuostatÄ , kurioje numatyta advokato teisė gauti iÅ¡ valstybės ir savivaldybės institucijų, taip pat registrų, valstybės informacinių sistemų jų turimÄ ar tvarkomÄ ir teisinėms paslaugoms teikti reikalingÄ informacijÄ . Apibendrindamas, pareiÅ¡kėjas nurodo, kad kontrolierius iÅ¡ esmės apribojo pareiÅ¡kėjo gynybos teises, teisę tyrimo metu bÅ«ti iÅ¡klausytam bei susipažinti su tyrimo medžiaga bei iÅ¡reikÅ¡ti savo nuomonę.

Tyrimas buvo atliktas vienaÅ¡aliÅ¡kai, nesudarantis pareiÅ¡kėjui realios galimybės pristatyti ir apginti savo pozicijÄ , iÅ¡ esmės pažeidžiant gero administravimo principÄ . Todėl pareiÅ¡kėjo nuomone, tokio tyrimo pasekmėje priimtas Sprendimas turėtų bÅ«ti naikintinas. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiÅ¡kėjas nurodo, kad dėl aukščiau iÅ¡vardytų veiksmų neteisėtumo, ko pasekoje, buvo priimtas neteisėtas sprendimas, pareiÅ¡kėjas teismo praÅ¡o priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

PareiÅ¡kėjas pažymi, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis, be kita ko, jautė neigiamÄ kolegų ir studentų požiÅ«rį. PareiÅ¡kėjui pateiktos rekomendacijos verčia jį atsisakyti bendraautorystės Ginčo straipsnyje, kas yra reikÅ¡minga tiek moraliniu, tiek karjeros aspektu. PatirtÄ Å¾alÄ pareiÅ¡kėjas grindžia priežastiniu ryÅ¡iu su kontrolieriaus atliktais neteisėtais veiksmais, nes pareiÅ¡kėjui pasireiÅ¡kusios neigiamos pasekmės yra sukeltos bÅ«tent dėl kontrolieriaus priimto Sprendimo ir RaÅ¡tų bei kontrolieriaus atlikto tyrimo eigos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedÅ«rų kontrolieriaus tarnyba (toliau – Tarnyba) su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Dėl pateiktų duomenų apimties Tarnyba pažymi, kad ne kartÄ teikė pareiÅ¡kėjo atstovui paaiÅ¡kinimus dėl skundo, dėl kurio buvo priimtas kontrolieriaus 2020 m. gegužės 26 d. sprendimas, aplinkybių. Tvirtina, jog pareiÅ¡kėjui buvo sudaromos sÄ lygos susipažinti su skundu. Tarnyba, teikdama paaiÅ¡kinimus pareiÅ¡kėjo atstovui nurodė, kad informacija, susijusi su pareiÅ¡kėjo asmens duomenimis, užtikrinant asmens duomenų apsaugÄ , nebus teikiama.

Be to, Tarnyba informavo, kad pareiÅ¡kėjas pageidavo anonimiÅ¡kumo. Taip pat buvo nurodyta, kad ginčijamas pareiÅ¡kėjo neprisidėjimas prie publikacijos ir bendraautorystės. Kitos informacijos nepateikimÄ pareiÅ¡kėjo atstovui Tarnyba grindė tuo, kad informacija nėra susijusi su Tarnybos raÅ¡te pateiktais klausimais, į kuriuos pareiÅ¡kėjas buvo praÅ¡omas pateikti paaiÅ¡kinimus. Taip pat pareiÅ¡kėjo atstovui buvo atsakyta, kad teikiant paaiÅ¡kinimus į Tarnybos raÅ¡te pateiktus klausimus, pareiÅ¡kėjui aktualus įrodymas yra Tarnybos posėdžio protokolas, kurio patvirtinta kopija buvo pateikta, ir pažymėta, kad kontrolierius kiekvienu atveju savarankiÅ¡kai sprendžia, kokios apimties informacija reikalinga objektyviam skundo iÅ¡nagrinėjimui.

Dėl kontrolieriaus įgaliojimų nurodo, kad kontrolierius 2020 m. gegužės 26 d. sprendime konstatavo pareiÅ¡kėjo sÄ Å¾iningo tyrimo ir tiesos siekimo idealų nepaisymo ir neveikimo prieÅ¡taravimÄ Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi bÅ«ti grindžiama sÄ Å¾iningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais, tačiau, kaip kontrolierius aiÅ¡kiai nurodė ginčijamame sprendime, dėl akademinės etikos reglamentavimo spragų nesant pagrindo konstatuoti akademinės etikos pažeidimo, akademinės etikos pažeidimo nekonstatavo.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ne visos aktualiame Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekse įtvirtintos nuostatos pagal savo turinį, pobÅ«dį ir struktÅ«rÄ gali bÅ«ti laikomos akademinės etikos normomis, apibrėžiančiomis Vilniaus universiteto bendruomenės narių etiÅ¡kÄ elgesį. Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekse įtvirtintos ir tokios nuostatos, kurios nustato mokslinės veiklos ir studijų organizavimo ir vykdymo principus. Teigia, kad kontrolierius, priimdamas sprendimus, vadovaujasi Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 11 dalimi, kurioje nustatytas baigtinis sprendimų, kuriuos gali priimti kontrolierius, sÄ raÅ¡as.

Vadovaudamasis minėta Mokslo ir studijų įstatymo nuostata, kontrolierius, neturėdamas pagrindo kvalifikuoti pareiÅ¡kėjo neveikimÄ kaip akademinės etikos pažeidimÄ , priėmė sprendimÄ pripažinti skundÄ nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad mokslinė veikla grindžiama sÄ Å¾iningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais, ir siekiant mokslinės sklaidos skaidrumo ir teisingumo, pareiÅ¡kėjui buvo pasiÅ«lyta inicijuoti savo kaip autoriaus nurodymo paÅ¡alinimÄ iÅ¡ publikacijos lietuvių kalba autorių sÄ raÅ¡o.

Pažymi, jog minėtas praÅ¡ymas mokslo ir studijų institucijai informuoti teisiniu požiÅ«riu nėra rekomendacija pagal Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, o pasiÅ«lymas nėra įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus. Dėl senaties termino taikymo Å¡ioje administracinėje byloje atsakovas nurodo, kad kontrolierius nagrinėja skundus dėl akademinės etikos ir procedÅ«rų pažeidimo, kuriems senaties terminai teisės aktuose nėra nustatyti. Dėl teisės į gynybÄ pažymi, kad ginčijamame sprendime nurodoma, kad Akademinės etikos ir procedÅ«rų kontrolieriaus tarnybos 2014-2015 m. buvo iÅ¡nagrinėtas skundas ir priimtas sprendimas dėl daugelio iÅ¡ skunde nurodytų aplinkybių, todėl jos nelaikytinos naujomis aplinkybėmis ir iÅ¡ naujo nenagrinėjamos.

Tarnyboje, nagrinėjant skundÄ , be kitų įrodymų, gautų nagrinėjant skundÄ , naudojami susiję įrodymai, surinkti nagrinėjant 2014 m. skundÄ . Ginčijamame sprendime taip pat nurodoma, kad nenagrinėjamos skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių 2015 m. kovo 31 d. buvo priimtas kontrolieriaus sprendimas. Pažymi, kad iÅ¡ teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Tarnyboje ginčijamas sprendimas buvo priimtas užtikrinant pareiÅ¡kėjo teisę bÅ«ti iÅ¡klausytam, todėl pareiÅ¡kėjo atstovo pozicija dėl pareiÅ¡kėjo teisės į gynybÄ neužtikrinimo yra nepagrįsta.

Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovė pažymi, kad kontrolierius, prieÅ¡ingai negu nurodo pareiÅ¡kėjo atstovas, akademinės etikos pažeidimo nekonstatavo, todėl ginčijamu sprendimu pareiÅ¡kėjui neigiamų teisinių pasekmių nesukėlė, atitinkamai dėl to pareiÅ¡kėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalÄ yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedÅ«rų kontrolieriaus tarnybos 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“; 2020 m. gegužės 26 d. raÅ¡tų Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuoraÅ¡o iÅ¡siuntimo“ ir Nr. S-144 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuoraÅ¡o iÅ¡siuntimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Remiantis bylos raÅ¡ytiniais duomenimis nustatyta, kad K. M. 2020 m. sausio 9 d. kreipėsi į TarnybÄ su skundu dėl pareiÅ¡kėjo, kaip buvusio jos magistro baigiamojo darbo vadovo, akademinės etikos vertinimo. K. M. skunde nurodė, kad pareiÅ¡kėjas nepagrįstai buvo įvardintas 2005 m. žurnale Laboratorinė medicina publikuoto jos straipsnio „Policijos pareigÅ«nų stresas“ (toliau – Ginčo straipsnis) bendraautoriumi, nes Ginčo straipsnis buvo parengtas iÅ¡imtinai jos magistro baigiamojo darbo pagrindu.

IÅ¡nagrinėjusi K. M. skundÄ , Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. sprendimu skundÄ pripažino nepagrįstu, tačiau ginčijamame sprendime konstatavo, kad tik studentė K. M. gali bÅ«ti laikoma prisidėjusia prie publikacijos lietuvių kalba sukÅ«rimo – autoriumi, o profesorius nėra Å¡ios publikacijos bendraautorius, todėl nurodė, kad profesoriaus, kaip autoriaus, nurodymas turėtų bÅ«ti paÅ¡alintas iÅ¡ publikacijoje lietuvių kalba nurodytų autorių sÄ raÅ¡o. Taip pat konstatavo, kad dėl akademinės etikos reglamentavimo spragų nėra pagrindo konstatuoti akademinės etikos pažeidimo, todėl pripažino profesoriaus veiksmus kaip sÄ Å¾iningo tyrimo ir tiesios siekimo idealų nepaisymÄ ir neveikimÄ , kurie prieÅ¡tarauja Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi bÅ«ti grindžiama sÄ Å¾iningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais.

Priėmusi sprendimÄ , Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. raÅ¡tu Nr. S-143 ginčijamÄ SprendimÄ persiuntė pareiÅ¡kėjui, siÅ«lydama jam inicijuoti savo kaip autoriaus nurodymo paÅ¡alinimÄ iÅ¡ publikacijos lietuvių kalba, t.y. straipsnio „Policijos pareigÅ«nų stresas“ autorių sÄ raÅ¡o. Taip pat 2020 m. gegužės 26 d. raÅ¡tu Nr. S-144 Tarnyba ginčijamÄ SprendimÄ persiuntė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrui, praÅ¡ydama esant galimybei, informuoti TarnybÄ , kokių veiksmų bus imamasi, siekiant užtikrinti ginčijamame Sprendime konstatuoto prieÅ¡taravimo paÅ¡alinimÄ .

PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu ir RaÅ¡tais, kreipėsi į teismÄ su skundu dėl jų panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Sprendimo ir jį papildančių RaÅ¡tų neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ pareiÅ¡kėjas grindžia tuo, kad Tarnyba grubiai pažeidė bendruosius teisės ir vieÅ¡ojo administravimo principus, virÅ¡ijo savo kompetencijÄ , nepagrįstai atskleidė pareiÅ¡kėjo tapatybę tretiesiems asmenims, ignoravo ginčo klausimui taikytinÄ senatį ir priimtus teismų sprendimus, iÅ¡ esmės apribojo pareiÅ¡kėjo galimybes dalyvauti tyrimo procese, susipažinti su tyrimo medžiaga ir efektyviai ginti savo galimai pažeistas teises.

Dėl Å¡ių priežasčių, pareiÅ¡kėjas teigia patyręs neturtinę žalÄ , kuriÄ Ä¯vertino 2 000 Eur. Visų pirma pažymėtina, jog sutiktina su pareiÅ¡kėjo nuomone, kad ginčijamas Sprendimas yra jam teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas ir sukelia teisines pasekmes, todėl jis turi teisę su skundu dėl Sprendimo panaikinimo kreiptis į teismÄ . Todėl toks Sprendimas gali bÅ«ti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTÄ®) 5 straipsnis).

Pažymėtina, kad ir atsakovė Å¡ios pareiÅ¡kėjo teisės neginčija, todėl plačiau dėl to nepasisakytina. PareiÅ¡kėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas, jo turinys pareiÅ¡kėjui nesuprantamas. Sprendimas suraÅ¡ytas tokiu bÅ«du, kad iÅ¡ jo turinio neįmanoma suprasti nei nagrinėjamų santykių esmės, nei kokie subjektai ir kokiu bÅ«du dalyvavo nagrinėjamose santykiuose. Ginčijamame sprendime nenurodoma informacija nei apie asmenį, pateikusį Tarnybai skundÄ , nei apie asmenį, kurio veiksmai skundžiami, taip pat neįvardijami straipsnių, magistro darbo, universiteto pavadinimai, kurio Akademinės etikos kodeksu remiamasi ginčijamame sprendime ir kitos aplinkybės, suponavusios bÅ«tent tokio sprendimo priėmimÄ .

Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) redakcijos (t.y. įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės <...> turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuojamos imperatyvaus pobÅ«džio normos, suponuojančios normos adresatui – vieÅ¡ojo administravimo subjektui – privalomÄ elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimÄ , priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).

LVAT taip pat yra konstatavęs, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi vieÅ¡ojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetencijÄ (žr. pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013). Tai reiÅ¡kia, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir Kontrolieriui, kuris yra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant ginčijamÄ sprendimÄ .

AiÅ¡kindamas VAÄ® 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat dar yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi bÅ«ti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktÄ ; motyvų iÅ¡dėstymas turi bÅ«ti adekvatus, aiÅ¡kus ir pakankamas. Å i teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai bÅ«tų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimÄ , priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimÄ , priimtÄ administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; ir kt.).

IndividualÅ«s administraciniai sprendimai negali bÅ«ti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014). Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad VAÄ® nėra nustatyta, keliuose raÅ¡ytiniuose dokumentuose turi bÅ«ti iÅ¡dėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t.y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas bÅ«tų suraÅ¡ytas vientisame dokumente (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimÄ , priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kai individualus administracinis aktas bÅ«na atitinkamo prieÅ¡ tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius. Pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebÅ«tinai turėtų bÅ«ti perkėlinėjami į administracinį aktÄ , tad priimant individualų administracinį aktÄ neretai pakanka padaryti nuorodÄ Ä¯ atitinkamÄ Å¡altinį (Å¡iais aspektais žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje A-822-800/2013; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, LVAT biuletenis Nr. 24, 2012, 364-377 p.).

Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedÅ«rinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie Å¡io akto. Individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedÅ«riniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimÄ , priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-822-1440/2014; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-410-552/2015; ir kt.).

Tačiau Å¡ios bylos kontekste dar labiau akcentuotina tai, kad papildomos dokumentacijos buvimas vieÅ¡ojo administravimo subjekto žinioje per se (savaime) nereiÅ¡kia, jog jo priimtas individualus administracinis aktas yra pagrįstas. Svarbu, kad Å¡i papildoma dokumentacija bÅ«tų pateikta pareiÅ¡kėjui, į Å¡iÄ dokumentacijÄ bÅ«tų pateikta aiÅ¡ki nuoroda individualiame administraciniame akte. PrieÅ¡ingu atveju, tokia dokumentacija negali bÅ«ti laikoma individualaus administracinio akto sudedamÄ ja (motyvuojamÄ jÄ ) dalimi (Å¡iais aspektais žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015, LVAT biuletenis Nr. 29, 2015, 405-418 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, teisinį reguliavimÄ ir teismų praktikÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad kontrolieriaus priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, t.y. nepagrįstas; neatitinkantis minėtų imperatyvių VAÄ® nuostatų bei administracinių teismų praktikos. Sutiktina su pareiÅ¡kėjo skundo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas, jo turinys yra nesuprantamas. IÅ¡ ginčijamo sprendimo turinio neįmanoma suprasti nagrinėjamų santykių esmės, kokie subjektai bei kokiu bÅ«du dalyvavo santykiuose.

Skundžiamame sprendime nenurodoma informacija apie asmenį, pateikusį skundÄ ir asmenį, kurio veiksmai skundžiami, taip pat nenurodoma Å¡vietimo institucija, kurios Akademinės etikos kodeksu rėmėsi kontrolierius priimdamas ginčijamÄ SprendimÄ . Sprendimas iÅ¡ esmės yra grindžiamas deklaratyvaus pobÅ«džio argumentais, nepaisant įsiteisėjusiais teismo sprendimais patvirtintų nenuginčijamų faktų. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad kontrolierius savo priimtÄ SprendimÄ ir atitinkamÄ jo motyvavimÄ iÅ¡ esmės bando pateisinti asmens duomenų apsauga, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, Å¡is atsakovės argumentas yra netinkamas.

Nėra jokio pagrindo prieÅ¡inti asmens duomenų apsaugÄ su VAÄ® įtvirtintais imperatyviais reikalavimais, keliamais individualiam administraciniam aktui. VieÅ¡ojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas privalo atitikti VAÄ® imperatyvius reikalavimus, tai susiję su teisėtumo principu; tuo tarpu jį skelbiant vieÅ¡ai, siekiant nepažeisti asmens duomenų apsaugÄ reglamentuojančių teisės aktų, jis turėtų bÅ«ti nuasmeninamas. Å iuo atveju, atsakovė iÅ¡ esmės asmens duomenų apsauga paneigė kitÄ imperatyvÄ , įtvirtintÄ VAÄ® dėl privalomo individualaus teisės akto motyvavimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pasirinktas elgesio modelis dėl duomenų apsaugos, kai net pareiÅ¡kėjas, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, negali aiÅ¡kiai suprasti sprendimo įtakos jo teisėms ir pareigoms, bei tuo pačiu ženkliai apsunkinantis sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę teisme, netinkamas. Todėl atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad kontrolieriaus priimtas ginčijamas Sprendimas neatitinka VAÄ® 8 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trÅ«kumai yra esminiai, sukliudę Å¡io individualaus administracinio akto adresatui (pareiÅ¡kėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimÄ , Å¡io pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbÅ«t) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybÄ .

Å iame kontekste, dėl vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimamo sprendimo privalomo motyvavimo, pasakytina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, jog vieÅ¡ojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali bÅ«ti perkelta teisingumÄ vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už vieÅ¡ojo administravimo sistemos subjektÄ parinkti teisinį kvalifikavimÄ , bei po to pats tÄ teisinį kvalifikavimÄ vertinti (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimÄ , priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014).

Taigi, atsakovės ginčijamo sprendimo trÅ«kumus iÅ¡taisyti pačiam teismui nėra galimybės ir pagrindo. Nustačius, kad Sprendimas yra nepagrįstas, t.y. nemotyvuotas, kiti pareiÅ¡kėjo skundo argumentai, susiję su ginčijamu Sprendimu, nebevertintini Å¡ioje byloje. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad atsakovės ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis neatitinka VAÄ® imperatyvių reikalavimų; tad jis naikintinas ir atsakovė įpareigotina priimti individualų teisės aktÄ , atitinkantį VieÅ¡ojo administravimo įstatymo reikalavimus (ABTÄ® 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiÅ¡kÅ«s jo priėmimo motyvai, nereiÅ¡kia, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti prieÅ¡ingÄ sprendimÄ â€“ Å¡iuo atveju vieÅ¡ojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimÄ (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi bÅ«ti aiÅ¡kiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-602-2008/2013; 2014 m. vasario 4 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-602-2014).

PareiÅ¡kėjas, be kita ko, praÅ¡o teismo panaikinti ne tik ginčijamÄ SprendimÄ , bet ir jį papildančius 2020 m. gegužės 26 d. raÅ¡tus Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuoraÅ¡o iÅ¡siuntimo“ ir Nr. S-144 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuoraÅ¡o iÅ¡siuntimo“. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTÄ®) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia vieÅ¡ojo administravimo srities ginčus.

ABTÄ® 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTÄ® 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylÄ pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad bÅ«tų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundÄ . Pagal ABTÄ® 23 straipsnio 1 dalį, skundÄ (praÅ¡ymÄ ) dėl vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl vieÅ¡ojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti vieÅ¡ojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigÅ«nus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Å ios ABTÄ® nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismÄ ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimÄ . Tačiau jos taip pat reiÅ¡kia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiÅ¡kia pareiÅ¡kėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar Å¡ios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu bÅ«du (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-488/2014).

Tik nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiÅ¡kėjo teises vienu iÅ¡ ABTÄ® 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų bÅ«dų. Vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, darytina iÅ¡vada, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtakÄ asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali bÅ«ti ginčo administraciniame teisme objektu.

Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundÄ , asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiÅ«riu) nepasikeistų, o pats procesas bÅ«tų iÅ¡ esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-699/2014, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-393-662/2017, 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-681-520/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali bÅ«ti tik toks vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-525/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015 yra pažymėjęs, jog vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalÅ«s kriterijai, inter alia (lot. be kita ko), jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan.

Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundÄ , lemia ne jo forma, o turinys. Dėl Å¡ios priežasties, kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-29/13, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS328-438/2015). Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobÅ«džio vieÅ¡ojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011, 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-29/13).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali bÅ«ti ginčo administraciniame teisme objektu, skundÄ galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundÄ priėmus nagrinėti, administracinę bylÄ nutraukti kaip nepriskirtinÄ administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas bÅ«tų iÅ¡ esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijamu RaÅ¡tu Nr. S-143 pareiÅ¡kėjui buvo persiųstas ginčijamas Sprendimas, pasiÅ«lant pareiÅ¡kėjui inicijuoti savo kaip autoriaus nurodymo paÅ¡alinimÄ iÅ¡ publikacijos lietuvių kalba, t.y. straipsnio „Policijos pareigÅ«nų stresas“, autorių sÄ raÅ¡o. Tuo tarpu ginčijamu raÅ¡tu Nr. S-144 Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrui persiųstas ginčijamas Sprendimas, informuojant, kad Å¡iuo Sprendimu konstatuotas pareiÅ¡kėjo neveikimo prieÅ¡taravimas Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi bÅ«ti grindžiama sÄ Å¾iningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais.

Å iuo raÅ¡tu taip pat praÅ¡oma Vilniaus universiteto Gyvybės mokslo centro informuoti TarnybÄ kokių veiksmų bus imamasi, siekiant užtikrinti Sprendime konstatuoto prieÅ¡taravimo paÅ¡alinimÄ . Ä®vertinusi ginčijamų RaÅ¡tų turinį ir atsižvelgdama į aukščiau cituojamÄ teismų praktikÄ , teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju RaÅ¡tai yra informacinio-rekomenduojamojo pobÅ«džio, juose nėra jokių privalomojo pobÅ«džio patvarkymų, sukuriančių pareiÅ¡kėjui ar kitiems asmenims tam tikrų teisių ar pareigų.

Å iais RaÅ¡tais siekiama informuoti subjektus apie konstatuotÄ prieÅ¡taravimÄ ir pasiÅ«lyti galimus sprendimo bÅ«dus, savarankiÅ¡kai pasirenkant įgyvendinimo priemones. Pagal savo turinį RaÅ¡tai nėra individualÅ«s administraciniai aktai, todėl negali bÅ«ti administracinės bylos nagrinėjimo objektu. Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiÅ¡kėjo skundo reikalavimas dėl RaÅ¡tų panaikinimo yra nenagrinėtinas teismų, kadangi Å¡ie RaÅ¡tai nėra administraciniai aktai, darantys įtakÄ pareiÅ¡kėjo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, jais nėra keičiama pareiÅ¡kėjo teisių ir (ar) pareigų apimtis (ABTÄ® 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis) ir negali bÅ«ti administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

Vadovaujantis ABTÄ® 12 straipsniu, pareiÅ¡kėjui iÅ¡aiÅ¡kintina, kad į administracinį teismÄ asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų vieÅ¡ojo administravimo srityje. Teisme gali bÅ«ti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama iÅ¡spręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikÅ¡tų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali bÅ«ti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Dėl nurodomų priežasčių, sprendžiama, pareiÅ¡kėjo skundo dalį, kurioje pareikÅ¡tas reikalavimas dėl RaÅ¡tų panaikinimo, nutraukti kaip nenagrinėtinÄ administracinių teismų. Trečiuoju skundo reikalavimu pareiÅ¡kėjas teismo praÅ¡o priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Neturtinę žalÄ pareiÅ¡kėjas kildina iÅ¡ atsakovės neteisėtų veiksmų, t.y. kad kontrolierius, Sprendime nepagrįstai konstatuodamas pareiÅ¡kėjo akademinės etikos pažeidimÄ , padarė neatitaisomÄ Å¾alÄ pareiÅ¡kėjo reputacijai, panaikindamas pareiÅ¡kėjo galimybes kandidatuoti į įvairias su mokslu ir studijomis susijusias pareigas, taip pat gauti finansavimÄ iÅ¡ Lietuvos mokslo tarybos bÅ«simiems mokslo projektams, kuriuose akademinės etikos kriterijus yra esminis.

PareiÅ¡kėjas taip pat nurodo, kad atsakovei iÅ¡siuntus sprendimÄ Vilniaus universitetui, pareiÅ¡kėjas jautė neigiamÄ kolegų ir studentų požiÅ«rį, o raÅ¡tu pateiktos rekomendacijos pareiÅ¡kėjui verčia jį atsisakyti bendraautorystės Ginčo straipsnyje, kas yra reikÅ¡minga tiek moraliniu, tiek karjeros aspektu. PareiÅ¡kėjo teigimu, patirta neturtinė žala yra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu su kontrolieriaus atliktais neteisėtais veiksmais, nes pareiÅ¡kėjui pasireiÅ¡kusios neigiamos pasekmės yra sukeltos bÅ«tent kontrolieriaus atlikto tyrimo eigos ir priimto Sprendimo bei RaÅ¡tų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalÄ , atsiradusiÄ dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iÅ¡ savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Å ioje teisės normoje įtvirtinta vieÅ¡oji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet vieÅ¡asis asmuo – valstybė arba savivaldybė.

VieÅ¡ajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sÄ lygų:

1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.);

2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.);

3) neteisėtus veiksmus bei padarytÄ Å¾alÄ siejančio priežastinio ryÅ¡io (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iÅ¡ minimų trijų vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų, valstybei ir savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalÄ . Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigÄ ir ar objektyviai jÄ Ä¯vykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali bÅ«ti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobÅ«džio pareigos elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos iÅ¡laidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos iÅ¡raiÅ¡ka yra nuostoliai. Jeigu Å¡alis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už bÅ«simÄ Å¾alÄ , kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grÄ Å¾inti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (iÅ¡ lot. – restitutio in integrum), visiÅ¡kai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-465/2008; kt.). Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiÅ¡kėjui, pareiÅ¡kėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėjas, pareikÅ¡damas reikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis bÅ«tų galima nustatyti faktÄ , kad pareiÅ¡kėjui padaryta jo nurodoma žala dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. kad tarp Å¡ių veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryÅ¡ys. Pažymėtina, kad pagal ABTÄ® 56 straipsnio 1 dalį, faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Ä®rodymų vertinimas pagal ABTÄ® 56 straipsnio 6 dalį reiÅ¡kia, jog bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę ir iÅ¡ įrodymų viseto duomenų padaryti iÅ¡vadas.

Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę reikia nustatyti, koks jo ryÅ¡ys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetÄ , teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų iÅ¡vadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokias iÅ¡vadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiÅ¡kėjo skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu ir bylos raÅ¡ytinę medžiagÄ , nenustatė, kad atsakovės neteisėtais veiksmais bÅ«tų padaryta neatitaisoma žala pareiÅ¡kėjo atžvilgiu. Pirmiausia atkreiptinas pareiÅ¡kėjo dėmesys į tai, kad ginčijamu Sprendimu nebuvo konstatuotas akademinės etikos pažeidimas, buvo nustatytas prieÅ¡taravimas atitinkamiems akademinės etikos principams, pripažįstant skundÄ nepagrįstu.

Teisėjų kolegijai taip pat nesuprantama, kokiu bÅ«du ir kokiais konkrečiais atsakovės veiksmais buvo panaikintos pareiÅ¡kėjo galimybės kandidatuoti į įvairias su mokslu ir studijomis susijusias pareigas, taip pat gauti finansavimÄ iÅ¡ Lietuvos mokslo tarybos mokslo projektams. Aplinkybė, kad dėl prieÅ¡ tai priimto kontrolieriaus sprendimo pareiÅ¡kėjas galimai negavo atitinkamo finansavimo, neturi jokios reikÅ¡mės sprendžiant klausimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo Å¡ioje byloje. PareiÅ¡kėjas skunde nurodo, kad Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrui gavus ginčijamÄ SprendimÄ , pareiÅ¡kėjas jautė neigiamÄ kolegų ir studentų požiÅ«rį, tačiau įrodymų arba detalizuojančių šį teiginį argumentų (kaip pasireiÅ¡kė neigiamas požiÅ«ris ir kt.), byloje nepateikė.

Taip pat nesutiktina su pareiÅ¡kėjo argumentu, jog RaÅ¡tu pateikta rekomendacija pareiÅ¡kėjÄ Ä¯pareigoja atsisakyti bendraautorystės Ginčo straipsnyje. Kaip jau minėta, Å¡iuo RaÅ¡tu pareiÅ¡kėjui buvo tik pasiÅ«lyta (neįpareigojant) atlikti tam tikrus veiksmus, todėl pareiÅ¡kėjas turėjo teisę pasirinkti savo elgesio modelį nepriklausomai nuo gauto pasiÅ«lymo. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės neturtinę žalÄ motyvuoja deklaratyviais, bendro pobÅ«džio teiginiais, nepateikdamas jokių svarių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiÅ¡kėjas bÅ«tų patyręs tam tikras neigiamas pasekmes, kurios sÄ lygotos bÅ«tent atsakovės galimai neteisėtais veiksmais (ginčijamu Sprendimu arba atliktu tyrimu).

Todėl pareiÅ¡kėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. PareiÅ¡kėjas teismo praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės jo naudai 3 651,30 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTÄ®) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iÅ¡ kitos proceso Å¡alies savo iÅ¡laidų atlyginimÄ . Pažymėtina, jog Å¡ioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiÅ¡kia, kad iÅ¡laidos priteisiamos tai Å¡aliai, kuri laimi bylÄ , t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos Å¡alies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.). Taigi ABTÄ® 40 straipsnio 1 dalis iÅ¡ esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančiÄ bendrÄ jÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo proceso Å¡alims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso Å¡aliai atlyginamos jos bylinėjimosi iÅ¡laidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistÄ teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik bÅ«tinos, pagrįstos ir suinteresuotos Å¡alies realiai turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.). Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iÅ¡ dalies, proceso Å¡aliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios iÅ¡laidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.).

Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiÅ¡kėjo pirmosios instancijos teisme pareikÅ¡ti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017; kt.). Nagrinėjamu atveju teismas pareiÅ¡kėjo skundÄ patenkino iÅ¡ dalies, todėl priteisdamas pareiÅ¡kėjui jo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, atsižvelgs į proporcingai patenkintų reikalavimų dalį.

ABTÄ® 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CPK nuostatomis. CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog proceso Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Pagal Rekomendacijų 7 punktÄ , priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalÅ«s dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Å¡alies Å«kyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktÄ , nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į Å¡iuos kriterijus: bylos sudėtingumÄ ; teisinių paslaugų kompleksiÅ¡kumÄ , specialių žinių reikalingumÄ ; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimÄ toje byloje; bÅ«tinybę iÅ¡vykti į kitÄ vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumÄ ir pobÅ«dį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumÄ ;

Å¡alių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sÄ naudas; kitas svarbias aplinkybes. Sprendžiant, ar praÅ¡omos atlyginti iÅ¡laidos buvo bÅ«tinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso Å¡alies iÅ¡laidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso Å¡alis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus. Teismas gali atlyginti tik tas iÅ¡laidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota Å¡alis teismui turi pateikti ne tik praÅ¡ymÄ atlyginti iÅ¡laidas, bet ir iÅ¡laidų apskaičiavimÄ ir pagrindimÄ (žr.

LVAT 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.). Taigi teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1431-822/2016; 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-176-602/2017).

Byloje pateiktas 2020 m. birželio 23 d. advokato orderis Nr. 55886 patvirtina, kad pareiÅ¡kėjas yra atstovaujamas advokatų profesinės bendrijos „IP Forma“ advokato G. P. Patirtų iÅ¡laidų realumÄ patvirtina byloje pateiktas Swedbank banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡as, 2020 m. balandžio 3 d. PVM sÄ skaita-faktÅ«ra Nr. IP 1614, 2020 m. gegužės 21 d. PVM sÄ skaita-faktÅ«ra Nr. IP 1666, 2020 m. birželio 23 d. PVM sÄ skaita-faktÅ«ra Nr. IP 1712, 2020 m. rugsėjo 1 d. PVM sÄ skaita-faktÅ«ra Nr. IP 1795 ir 2021 m. sausio 30 d.

PVM sÄ skaita-faktÅ«ra Nr. IP 2002. IÅ¡ teismui pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų nustatyta, kad bylinėjimosi iÅ¡laidas sudaro iÅ¡laidos, patirtos teikiant teisines paslaugas nagrinėjant ginÄÄ pirmosios instancijos teisme. Nustatyta, kad už skundo parengimÄ ir pateikimÄ teismui dėl ginčijamo Sprendimo ir RaÅ¡tų panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei žyminį mokestį pareiÅ¡kėjas pagal 2020 m. birželio 23 d. PVM sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ Nr. IP 1712 yra sumokėjęs iÅ¡ viso 1 547,60 Eur.

Rekomendacijų 8.2 papunktyje numatyta, kad už ieÅ¡kinį, prieÅ¡ieÅ¡kinį, atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį ar prieÅ¡ieÅ¡kinį koeficientas yra 2,5. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad skundas teismui pateiktas buvo 2020 m. birželio 23 d. 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Å¡alies Å«kyje (be individualių įmonių) sudarė 1 358,6 Eur. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad maksimali priteistina suma už Å¡ios rÅ«Å¡ies teisines paslaugas sudaro 3 396,5 Eur (1358,6 Eur x 2,5).

PareiÅ¡kėjas už skundo parengimÄ ir teismui pateikimÄ bei žyminį mokestį teismo praÅ¡o atlyginti 1 547,60 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamÄ priteisti sumÄ , darytina iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjui už minėtas paslaugas gali bÅ«ti priteistina 1 547,60 Eur suma. Pagal 2020 m. rugsėjo 1 d. PVM sÄ skaitoje-faktÅ«roje Nr. IP 1795 pateiktus duomenis matyti, kad pareiÅ¡kėjo advokatas parengė praÅ¡ymÄ teismui dėl medžiagos iÅ¡reikalavimo Å¡ioje byloje, už Å¡io praÅ¡ymo parengimÄ praÅ¡oma atlyginti suma – 145,20 Eur.

Rekomendacijų 8.16 papunktyje numatyta, kad už kitÄ dokumentÄ , kuriame pareikÅ¡tas praÅ¡ymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiÅ¡kinimai taikomas 0,4 koeficientas. PraÅ¡ymas dėl medžiagos iÅ¡reikalavimo teismui buvo pateiktas 2020 m. liepos 31 d. 2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Å¡alies Å«kyje (be individualių įmonių) sudarė 1381,0 Eur. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad maksimali priteistina suma už Å¡ios rÅ«Å¡ies teisines paslaugas sudaro 552,4 Eur (1381,0 Eur x 0,4).

PareiÅ¡kėjas už praÅ¡ymo dėl įrodymų iÅ¡reikalavimo parengimÄ ir pateikimÄ teismui praÅ¡o atlyginti 145,20 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamÄ priteisti sumÄ , darytina iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjui už minėtas teisines paslaugas gali bÅ«ti priteistina 145,20 Eur suma. Pagal 2021 m. sausio 30 d. PVM sÄ skaitoje-faktÅ«roje Nr. IP 2002 pateiktus duomenis matyti, kad pareiÅ¡kėjo advokatas parengė apibendrinančiÄ pozicijÄ /baigiamÄ jÄ kalbÄ Å¡ioje byloje ginčijamais klausimais, už Å¡ios rÅ«Å¡ies teisines paslaugas pareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti 1 210,00 Eur.

Rekomendacijų 8.16 papunktis numato, kad už kitÄ dokumentÄ , kuriame pareikÅ¡tas praÅ¡ymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiÅ¡kinimai, koeficientas yra – 0,4. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad baigiamoji kalba teismui buvo pateikta 2021 m. vasario 1 d. 2020 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Å¡alies Å«kyje (be individualių įmonių) sudarė 1 454,8 Eur. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad maksimali priteistina suma už Å¡ios rÅ«Å¡ies teisines paslaugas sudaro 581,92 Eur (1 454,8 Eur x 0,4).

PareiÅ¡kėja už baigiamosios kalbos parengimÄ ir pateikimÄ teismui praÅ¡o atlyginti 1 210,00 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamÄ priteisti sumÄ , darytina iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjui už minėtas paslaugas gali bÅ«ti priteistina 581,92 Eur suma. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiÅ¡kėjo praÅ¡omos priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidos pagal PVM sÄ skaitas-faktÅ«ras Nr. 1614 ir Nr. 1666 patirtos nagrinėjant ne Å¡iÄ administracinę bylÄ , todėl klausimas dėl jų priteisimo Å¡ioje administracinėje byloje nesprendžiamas.

Taigi, pareiškėjas teismo prašo priteisti iš viso 3 651,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau teisėjų kolegija iš byloje surinktų rašytinių įrodymų ir atliktų paskaičiavimų nustatė, kad realiai maksimali priteistina bylinėjimosi išlaidų suma gali sudaryti 2 274,72 Eur. Tačiau atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo skundas šioje administracinėje byloje patenkintas iš dalies, pareiškėjui iš viso priteistina 750,66 Eur (2 274,72 Eur x 0,33) bylinėjimosi išlaidų suma.

Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 91 straipsniu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo O. R. skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies. Panaikinti Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedÅ«rų kontrolieriaus 2020 m. gegužės 26 d. sprendimÄ Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“ ir įpareigoti atsakovę priimti sprendimÄ , atitinkantį VieÅ¡ojo administravimo įstatymo reikalavimus.

PareiÅ¡kėjo O. R. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstÄ . Administracinę bylÄ dalyje dėl 2020 m. gegužės 26 d. raÅ¡tų Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuoraÅ¡o iÅ¡siuntimo“ ir Nr. S-144 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuoraÅ¡o iÅ¡siuntimo“ panaikinimo nutraukti. Priteisti pareiÅ¡kėjui O. R. iÅ¡ atsakovės Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedÅ«rų kontrolieriaus tarnybos 750,66 Eur (septynių Å¡imtų penkiasdeÅ¡imt eurų ir Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡ių euro centų) bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Sprendimas per 30 (trisdeÅ¡imt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjos Egidija Puzinskaitė Rasa Ragulskytė-Markovienė Eglė Žulytė-Janulionienė