2013-10-18 Nr. AB-6476-3-61-3-03086-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1650/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03086-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. (V. N.) ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. (V. N.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui–kalėjimui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos piniginės kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių–kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI–K, atsakovas) per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y.: 1 vasarinę kepurę (neišduota 2003 m.), 1 žieminę kepurę (neišduota 2003 m.), 1 žieminę striukę (neišduota 2010 m.), 1 švarką (neišduotas 2009 m.), 1 pusvilnonį megztinį (neišduotas 2008 m.), 1 kelnes (neišduotos 2006 m.), 2 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis (neišduoti 2004 m.), 2 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis (neišduoti 2004 ir 2005 m.), 1 kaklaraištį (neišduotas 2003 m.), 1 šaliką (neišduotas 2006 m.); 1 porą žieminių batų (neišduota 2003 m.), 1 porą demisezoninių batų (neišduota 2003 m.), 1 porą megztų pirštinių (neišduotos 2011 m.);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis patirtą žalą, t. y. už laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišduotas tarnybinės uniformos dalis: 7 vasarines kepures (neišduotos 2004–2009 ir 2011 m.), 1 žieminę kepurę (neišduota 2008 m.), 1 vasarinę striukę (neišduota 2008 m.), 2 švarkus (neišduoti 2010 ir 2011 m.), 2 kelnes (neišduotos 2009 ir 2010 m.), 1 pusvilnonį megztinį (neišduotas 2010 m.), 8 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis (po dvejus neišduota 2006, 2009 ir 2010 m., po vienerius – 2008 ir 2011 m.), 4 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis (neišduoti 2006–2008 ir 2010 m.), 7 kaklaraiščius (neišduoti 2004–2009 ir 2011 m.), 1 šaliką (neišduotas 2010 m.), 7 poras batelių (po vieną neišduota 2003, 2004, 2006, 2007, 2009, 2010 ir 2011 m.), 3 poras žieminių batų (neišduoti 2005, 2008 ir 2010 m.), 3 poras demisezoninių batų (neišduoti 2005, 2008 ir 2010 m.), 2 poras odinių pirštinių (neišduotos 2003 ir 2007 m.), 1 kelnių odinį diržą (neišduotas 2003 m.), iš viso – 966,88 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad tarnauja Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime. Nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam nebuvo išduotos visos pagal teisės aktus priklausiusios tarnybinės uniformos dalys. Pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, išduotoms tarnybinėms uniformoms (atskiroms jos dalims) per nurodytą laikotarpį yra pasibaigę nustatyti dėvėjimo terminai, ir turima tarnybinė uniforma nėra tinkama dėvėti. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą ir prašė išduoti neišduotas tarnybinių uniformų dalis arba, nesant tokios galimybės, paskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją, o atsakovui nesutikus išduoti atitinkamų tarnybinės uniformos dalių, pateikti pažymas apie jų skaičių bei ekonominę vertę.

Pareiškėjo manymu, trūkstamos tarnybinės uniformos dalys laiku neišduotos neteisėtai, taip pat neteisėtai nebuvo mokamos kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 patvirtinto Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnyje įtvirtinta, kad pareigūnai privalo dėvėti tarnybines uniformas, tarnybinės uniformos privalo atitikti nustatyto pavyzdžio uniformas, o Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir jam pavaldžios įstaigos privalo nemokamai aprūpinti pareigūnus sukomplektuotomis ir reikalavimus atitinkančiomis tarnybinėmis uniformomis.

Visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalis, jų skaičių bei dėvėjimo terminus reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos (toliau – ir Normos). Minėtu įsakymu patvirtinta ir Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarka (toliau – ir Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarka).

Pasibaigus tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, įstaigai pirmiausia kyla pareiga išduoti naujas, o esant pareigūno prašymui, vietoje tarnybinės uniformos dalių išmokėti piniginę kompensaciją. Pareiškėjas rašytinio prašymo dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo vietoje atitinkamų tarnybinės uniformos dalių atsakovui nebuvo pateikęs. Jam nebuvo nei išduotos naujos tarnybinės uniformos dalys, nei išmokėta piniginė kompensacija. Lukiškių TI–K nurodė, kad tarnybinių uniformų dalys laiku nebuvo išduotos dėl finansinių lėšų trūkumo, tačiau sunki ekonominė padėtis Lietuvoje buvo paskelbta tik 2009 m., priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, o visos priklausančios tarnybinės uniformos dalys laiku neišduodamos jau nuo 2003 m.

Ši priežastis yra nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis, o finansinių lėšų trūkumas nėra ir negali būti laikomas teisėta priežastimi, pateisinančia atsakovo neveikimą ir naikinančia jo pareigą teisės aktų nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus atitinkamomis tarnybinių uniformų dalimis. Pareiškėjo įsitikinimu, Lukiškių TI-K turėtų būti įpareigotas išduoti jam vieną tarnybinės uniformos dalį, kurios dėvėjimo terminas yra pasibaigęs ginčijamu laikotarpiu, o už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis iš Lietuvos valstybės biudžeto turėtų būti priteista po 30 procentų kiekvienos iš šių dalių ekonominės vertės dydžio kompensacija (žalos atlyginimas).

Tarnybinės uniformos išdavimas yra socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės teisinės galios teisės aktais. Statute yra įtvirtintas imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Lukiškių TI–K neįgyvendinus pareigos teisės aktų nustatytais terminais aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, pareiškėjas buvo priverstas tarnyboje dėvėti tas pačias turimas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminai yra pasibaigę. Dėl to pareiškėjas patyrė įvairių nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, lopyti, kai kurias tarnybinės uniformos dalis ženkliai siaurinti, turėjo nešioti nuo skalbimo ir nešiojimo išblukusią tarnybinę uniformą, nuolat avėti savo lėšomis įsigytus batelius, žieminius ir demisezoninius batus, šaliką, pirštines ir pan.

Pareiškėjas patirtos žalos dydžio negali pagrįsti objektyviais įrodymais, kadangi duomenų, patvirtinančių kiek išlaidų patyrė, nekaupė, tikėjosi, kad susidariusi situacija yra laikina ir netrukus trūkstamos tarnybinės uniformos dalys bus išduotos. Pareiškėjo manymu, žala pasireiškė negautomis pajamomis, t. y. negauta jam turėjusia būti išmokėta kompensacija.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad 2003–2011 m. pareiškėjas nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, todėl minėtu laikotarpiu nebuvo įvertintas esamos pareigūno uniformos tinkamumas toliau ją dėvėti, nebuvo surašytas žiniaraštis, pagal kurį apskaičiuojamas kompensacijos dydis. Pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, o nustatytos tvarkos, kad kompensacija mokama įstaigos iniciatyva, nėra. Lukiškių TI–K pareigūnams kasmet iš valstybės skirtų lėšų nuperkamos būtiniausios tarnybinės uniformos dalys (kostiumai, striukės, marškiniai, bateliai ir pan.) ir vėliau nemokamai išdalijamos pareigūnams. 2012 m. V. N. gavo: 1 porą batelių (sausio mėnesį), 1 vasarinę striukę ir 1 marškinius ilgomis rankovėmis (kovo mėnesį) bei 1 kelnių odinį diržą ir 1 odinį diržą su dėklais (rugsėjo mėnesį). 2013 m. pirmąjį ketvirtį Lukiškių TI–K bus išduodamos naujos tarnybinės uniformos ir įstaigoje dirbantys pareigūnai bus aprūpinti tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminas bus pasibaigęs. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo nurodomas žalos laikotarpis yra nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o skundas teismui paduotas 2012 m. gruodžio 5 d., atsakovas prašė teismo vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 27 straipsnio nuostatomis ir taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilnius apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių–kalėjimą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti V. N. (V. N.) tarnybinės uniformos dalis – vasarinę kepurę, žieminę kepurę, žieminę striukę, švarką, vienus marškinius ilgomis rankovėmis, dvejus vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis, kaklaraištį, šaliką, porą žieminių batų, porą demisezoninių batų ir porą pirštinių, iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo priteisė V. N. (V. N.) 139,04 Lt neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lukiškių TI–K pareigūno teisės gauti naują tarnybinę uniformą ar jos dalis, pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos atskirų dalių dėvėjimo terminui, ir kompensaciją už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad V. N. 2012 m. kovo 15 d. Lukiškių TI–K pateikė prašymą išduoti uniformos dalis, kurios nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pasibaigus nešiojimo terminams nebuvo laiku išduotos, nesant tokios galimybės, – paskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis, o nusprendus jų neišduoti, – nurodyti, kokios uniformos dalys nebuvo išduotos, kurių dėvėjimo laikas baigėsi per visą pareiškėjo tarnybos laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taip pat nurodyti piniginę kiekvienos šių dalių vertę (kainą) ir priežastis, kodėl šios uniformos dalys nebuvo laiku išduotos (b. l. 36–37). Lukiškių TI–K 2012 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 22-777 nurodė, kad tarnybinės uniformos dalių nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišdavė dėl finansinių lėšų trūkumo. Remdamasis Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1, 2 ir 3 punktais, atsakovas paaiškino, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį (b. l. 34). Prie minėto sprendimo atsakovas pridėjo 2012 m. balandžio 12 d. pažymą Nr. 24-987 apie tarnybinės uniformos dalių neišdavimą ir vertės dydį laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kurioje nurodytos uniformos dalys, jų kaina, neišduotos uniformos dalių skaičius, kurių dėvėjimo terminas baigėsi (b. l. 35).

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Statuto 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą. Pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai (Statuto 18 straipsnio 2 dalis). Statuto 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta blanketinė teisės norma, nustatanti, jog tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos reglamentuoja visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalis, jų skaičių ir dėvėjimo terminus. Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta (Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 2 punktas). Minėtos tvarkos 3 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija.

Teismas, išanalizavęs aptartą teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos dalių dėvėjimo terminui, atsakovui tenka pareiga išduoti naują tarnybinę uniformą arba jos atitinkamas dalis. Kitaip šis klausimas sprendžiamas esant konkretaus pareigūno prašymui vietoje tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas baigėsi, išdavimo išmokėti piniginę kompensaciją.

Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas pripažino, jog iki šiol V. N. neišdavė uniformos dalių, kurių nustatytas dėvėjimo terminas pasibaigė, pareiškėjui neišduotos uniformos dalys nurodytos Lukiškių TI–K 2012 m. balandžio 12 d. pažymoje Nr. 24-987 (b. l. 35). Iš V. N. asmens kortelės matyti, kad po kreipimosi į atsakovą 2012 m. sausio mėnesį jam buvo išduoti bateliai, 2012 m. kovo mėnesį išduota 1 vasarinė striukė ir 1 marškiniai ilgomis rankovėmis, o 2012 m. rugsėjo mėnesį kelnių odinis diržas ir odinis diržas su dėklais (b. l. 38–39). Pareiškėjas prašė išduoti jam nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišduotas tarnybinės uniformos dalis ir iš atsakovo priteisti žalą, kaip kompensaciją už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Lukiškių TI–K neginčijo savo pareigos išduoti uniformą, kurios dėvėjimo terminas pasibaigė. Uniformos dalių neišdavimą atsakovas grindė nepakankamu finansavimu, kitų aplinkybių ir įstatyminių pagrindų nenurodė.

Teismas vertino, jog finansinių lėšų trūkumas nėra pateisinama priežastis, kadangi nei Statutas, nei Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarka aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-295/2009, 2011 m. kovo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir kt. yra nurodęs, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu, nes įstatymas to nenumato. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog motyvuodamas finansinių lėšų trūkumu, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai neišdavė pareiškėjui tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė atitinkamais metais. Kadangi Lukiškių TI–K neatliko jo kompetencijai nustatytų veiksmų, jis įpareigotinas nustatyta tvarka išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 išaiškino, kad statutinių pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtis yra dvejopa: iš vienos pusės, tai yra papildoma socialinė garantija pareigūnui, siekiant sumažinti jo išlaidas įsigyti aprangai, kurią jis dėvi tarnybos metu, iš kitos pusės, tai valstybės siekis, kad pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, atrodytų vienodai ir tvarkingai, būtų aiški jų tarnybinė padėtis ir vyresniškumas, o jų išvaizda akivaizdžiai skirtųsi nuo nuteistųjų, kalinamųjų ar kitų asmenų. Tarnybinės uniformos dėvėjimas ne tarnybos metu nėra toleruojamas, o jos naudoti savo asmeniniams poreikiams, kol nesibaigė jos dėvėjimo terminas, nėra leidžiama. Tam, kad pareigūnas atrodytų tinkamai ir tvarkingai bei galėtų vykdyti savo pareigas, jam turi būti išduodamas vienas visas uniformos komplektas, o kuriai nors uniformos komplekto daliai susidėvėjus ar pasibaigus dėvėjimo terminui – ji pakeičiama kita. Remiantis tuo, daryta išvada, kad pareiškėjui turi būti išduotas visas tarnybinės uniformos komplektas, išskyrus dalis, kurių dėvėjimo terminas nėra pasibaigęs pagal Normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Teisingumo ministras) 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. R-171.

Iš pareiškėjo asmens kortelės teismas nustatė, kad jo pareigybė 2002–2012 m. buvo prižiūrėtojas (b. l. 38–41). Remiantis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116, 34.1 punktu, ši pareigybė priskiriama jaunesniųjų pareigūnų pareigybėms. Byloje esantys dokumentai – asmens kortelė ir pažyma apie tarnybinės uniformos dalių neišdavimą ir vertės dydį – patvirtina, kad atsakovas, pasibaigus dėvėjimo terminui, pareiškėjui neišdavė: vasarinės kepurės (išduota 2002 m. vasario mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2000 m. spalio 19 d.

įsakymą Nr. 210 dėvėjimo terminas buvo 3 metai, o nuo 2003 m. gegužės mėnesio pagal Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 128 jis sutrumpintas iki 1 metų, taigi terminas baigėsi 2003 m. gegužės mėnesį), žieminės kepurės (neišduota iš viso), žieminės striukės (išduota 2002 m. vasario mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 128 dėvėjimo trukmė – 4 metai, terminas baigėsi 2006 m. vasario mėnesį), švarko (neišduotas iš viso), 1 marškinių ilgomis rankovėmis (turi būti išduodami dveji, vieneri išduoti 2011 m. birželio mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d.

įsakymą Nr. R-171 jų dėvėjimo terminas – 1 metai, taigi jis baigėsi 2012 m. birželio mėnesį), 2 vyriškų marškinių trumpomis rankovėmis (pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. R-171 jaunesniesiems pareigūnams priklauso dveji marškiniai trumpomis rankovėmis, dėvėjimo terminas – 2 metai, vieneri marškiniai išduoti 2008 m. rugsėjo mėnesį, jų dėvėjimo terminas baigėsi 2010 m. rugsėjo mėnesį), kaklaraiščio (išduotas 2002 m. vasario mėnesį, jo dėvėjimo trukmė – 1 metai, terminas baigėsi 2003 m. vasario mėnesį), šaliko (išduotas 2002 m. vasario mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d.

įsakymą Nr. 128 dėvėjimo trukmė – 4 metai, terminas baigėsi 2006 m. vasario mėnesį), poros žieminių batų (išduoti 2008 m. spalio mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 128 dėvėjimo trukmė – 2 metai, terminas baigėsi 2010 m. spalio mėnesį), poros demisezoninių batų (išduoti 2008 m. vasario mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 128 dėvėjimo trukmė – 2 metai, terminas baigėsi 2010 m. vasario mėnesį) ir poros pirštinių (neišduotos iš viso).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjui iki 2011 m. gruodžio 31 d. turi būti išduotos šios uniformos dalys: vasarinė kepurė, žieminė kepurė, žieminė striukė, švarkas, vieneri marškiniai ilgomis rankovėmis, dveji marškiniai trumpomis rankovėmis, kaklaraištis, šalikas, pora žieminių batų, pora demisezoninių batų ir pora pirštinių. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pusvilnonis megztinis pareiškėjui išduotas 2011 m. vasario mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. R-171 dėvėjimo trukmė – 2 metai, terminas baigėsi 2013 m. vasario mėnesį, t. y. po laikotarpio, už kurį pareiškėjas prašo išduoti neišduotą dalį, todėl ji neišduotina. Kelnės pareiškėjui išduotos 2011 m. vasario mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. R-171 dėvėjimo trukmė – 1 metai, terminas baigėsi 2012 m. vasario mėnesį, t. y. taip pat po laikotarpio, už kurį prašoma išduoti neišduotą dalį, todėl ji taip pat neišduotina.

Konstatavęs, kad Lukiškių TI–K neatliko jo kompetencijai nustatytų veiksmų, bei atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies, įpareigodamas atsakovą per vieną mėnesį nustatyta tvarka išduoti pareiškėjui išvardytas tarnybinės uniformos dalis.

Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Teismas nurodė, kad byloje spręstinas klausimas dėl pareiškėjo teisės gauti tokią kompensaciją pagrįstumo dėl uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir kurios jam nebuvo išduotos nustatytu terminu. Viena iš kompensacijos gavimo sąlygų yra pareigūnų rašytinis kreipimasis į savo įstaigos direktorių, kuris įvertina esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje ir sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Pareiškėjas nėra pateikęs prašymų dėl kompensacijos gavimo ir uniformos vertinimo procedūra nebuvo atlikta. Teismas vertino, kad šios aplinkybės nepaneigia pareiškėjo teisės į kompensacijos gavimą, kadangi dėl įstaigoje susiklosčiusios padėties, kai uniformos pareigūnams apskritai nebuvo dalinamos ir kompensacijos nebuvo skaičiuojamos, prašymo pateikimas neleido tikėtis jo svarstymo ir tenkinimo ir būtų laikomas konflikto įstaigoje kėlimu, o ne dalykiniu prašymu. Iš kitos pusės, pareigūnai turi pareigą vykdyti Statuto 18 straipsnio 1 dalies įpareigojimą nuolat dėvėti uniformą, tai lemia primygtinį reikalingumą būti tinkamai apsirengusiam nepriklausomai nuo kitų aplinkybių. Todėl teismas nusprendė priteisti Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte nustatyto dydžio kompensacijas už uniformos dalis, kurios nebuvo išduotos ir pareiškėjui už tai nebuvo kompensuota.

Skaičiuojant kompensacijos dydį, atsakovas prašė taikyti senaties institutą ir pagal analogiją vadovautis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje senaties termino skaičiavimo institutas neapibrėžiamas. Senatį reguliuojančių teisės normų nėra pateikta ir Statute bei Valstybės tarnybos įstatyme. Taikydamas senatį, teismas rėmėsi Darbo kodekso normomis, kurios numatytos taikyti skaičiuojant senaties terminą analogiškoms kompensacijoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis).

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Analogišką kompensaciją už darbuotojams priklausančių įrankių, darbo drabužių nusidėvėjimą reguliuojančiame Darbo kodekso 219 straipsnyje atskiri senaties terminais nenumatyti, todėl vadovaujamasi bendromis teisės normomis ir atsakovo prašymu, taikomas 3 metų senaties terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 išaiškinta, kad uniformos neišdavimas yra tęstinis pažeidimas, kuriam senaties terminas prasideda kiekvieną sekančią dieną, ir taikytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.127 straipsnis. Toks teisės aiškinimas yra teisingas pareigos išduoti uniformos dalis nevykdymo santykyje, kadangi uniformos dalis turi būti išduodama, net jeigu ir praleistas uniformos dalies išdavimo terminas, t. y. atsakovas negali būti atleidžiamas nuo pareigos išduoti uniformos dalį vykdymo, net jeigu uniformos dalies neišdavė ir ilgiau nei trejus metus.

Kompensacijos už uniformos dalį mokėjimo santykis yra skirtingas. Suėjus dėvėjimo terminui, per protingą laiko tarpą turi būti išspręstas klausimas dėl kompensacijos skyrimo. Nuo šios datos prasideda asmens teisė į kompensacijos sumokėjimą. Teismų praktikoje įtvirtintas senaties instituto normų piniginių mokėjimų atveju aiškinimas, pagal kurį senaties termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą dienos ir baigiasi pasibaigus įstatymų nustatytam ieškininės senaties terminui. Nei išlaikymo, nei darbo užmokesčio skolos, nei pensijų ar kitų išmokų nemokėjimo atveju nėra laikoma, kad priklausomo mokėjimo nemokėjimas senaties terminą atnaujina kiekvieną dieną.

Kompensacijos mokėjimas yra toks pat mokėjimas kaip ir išlaikymas ar darbo užmokestis, todėl nėra teisinio pagrindo šiam mokėjimui taikyti išskirtines taisykles nei darbo užmokesčio ar išlaikymo skolai. Uniformos dalių neišdavimas tęstiniu pažeidimu galėtų būti laikomas, jeigu būtų pripažįstama, kad asmuo turi teisę gauti visas uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo suėjęs, tačiau jos nebuvo išduotos, t. y. išlaikytų teisę į keleto vienodų uniformos dalių gavimą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 buvo išaiškinta, kad „neturėtų būti tokios faktinės situacijos, kai pareigūnas gauna iš karto kelis komplektus uniformos ar jos sudedamųjų dalių, išskyrus atvejus, kai tarnybinės uniformos išdavimo normose numatytas daugiau nei vieno atskiros uniformos dalies egzemplioriaus išdavimas.

Tarnybinės uniformos papildomų dalių išdavimas už praeitą laikotarpį nėra pateisinamas tarnybos uždaviniais ir funkcijomis, negali tinkamai kompensuoti pareigūnų patirtų nuostolių dėl uniformos neišdavimo praeityje, nes tarnybinę uniformą pareigūnas gali dėvėti tik po to, kai ji jam išduota ir tik tam tikrą laikotarpį“.

Remdamasis išdėstytu, teismas taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl kompensacijos už neišduotas uniformos dalis priteisimo ir skaičiavo šį terminą nuo sužinojimo, kad atsakovas neketina mokėti kompensacijos, dienos. Atsižvelgdamas į įstaigos situaciją, kad pareigūnai nebuvo aprūpinami uniformomis ir nebuvo mokamos ar kaip skola skaičiuojamos kompensacijos, teismas priėjo prie išvados, kad sužinojimo apie kompensacijos nemokėjimą data yra 30 dienų po uniformos dalies dėvėjimo termino pasibaigimo dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2012 m. gruodžio 5 d., t. y. reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2009 m. lapkričio 5 d. praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėjas termino atnaujinti neprašė, teismas sprendė, jog pareiškėjas teisę į kompensaciją turi nuo 2009 m. lapkričio 5 d., t. y. jam turi būti priteisiama kompensacija už kiekvieną uniformos dalį, kurios išdavimo terminas baigėsi po 2009 m. lapkričio 5 d., atsižvelgiant į skirtingas Teisingumo ministro 2000 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 210, 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 ir 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. R-171 patvirtintas uniformos dalies dėvėjimo trukmes. Pažymėjo, kad šiuo teismo sprendimu vertinamas periodas nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki pareiškėjo nurodyto termino – 2011 m. gruodžio 31 d., todėl kompensacija, kuri turėjo būti išmokėta iki šio laikotarpio, negali būti priteisiama.

Iš pareiškėjo asmens kortelės teismas nustatė, kad vasarinė kepurė jam buvo išduota 2002 m. vasario mėnesį, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 128 (įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.), sutrumpinusį šios uniformos dalies dėvėjimo termino trukmę iki 1 metų, ji persikelia į gegužės mėnesį, taigi vasarinė kepurė turėjo būti išduota 2003 m. gegužės mėnesį, 2004 m. gegužės mėnesį, 2005 m. gegužės mėnesį, 2006 m. gegužės mėnesį, 2007 m. gegužės mėnesį, 2008 m. gegužės mėnesį ir 2010 m. gegužės mėnesį.

Atsakovas įpareigotinas išduoti vasarinę kepurę, kuri turėjo būti išduota 2010 m., gi kompensacijos priteisimui suėjęs senaties terminas. Žieminė kepurė turėjo būti išduota 2002 m. vasario mėnesį, 2007 m. vasario mėnesį, 2009 m. birželio mėnesį (Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. R-171, sutrumpinęs šios uniformos dalies galiojimo terminą iki 2 metų, įsigaliojo 2009 m. birželio 10 d.), 2011 m. birželio mėnesį. Atsakovas įpareigotinas išduoti žieminę kepurę, kuri turėjo būti išduota 2011 m., gi kompensacijos priteisimui suėjęs senaties terminas.

Vasarinė striukė pareiškėjui išduota 2002 m. balandžio mėnesį ir 2005 m. rugsėjo mėnesį. Ji turėjo būti išduota 2002 m. balandžio mėnesį, 2005 m. balandžio mėnesį, 2008 m. balandžio mėnesį ir 2011 m. balandžio mėnesį. Šios uniformos dalies pareiškėjas neprašė išduoti. Atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis, jog vasarinė striukė V. N. buvo išduota 2012 m. kovo mėnesį, teismas darė išvadą, kad ji išduota už 2011 m. neišduotą, kadangi kita turėtų būti išduodama tik 2014 m. Todėl teismas sprendė, kad atsakovui išdavus minėtą uniformos dalį, priteisti kompensaciją nebūtų teisinga.

Švarkas pareiškėjui iš viso nebuvo išduotas. Jis turėjo būti išduotas 2002 m. vasario mėnesį, 2003 m. vasario mėnesį, 2004 m. vasario mėnesį, 2005 m. vasario mėnesį, 2006 m. vasario mėnesį, 2007 m. vasario mėnesį, 2008 m. vasario mėnesį, 2009 m. vasario mėnesį, 2010 m. vasario mėnesį ir 2011 m. vasario mėnesį. Atsakovas įpareigotinas išduoti švarką, kuris turėjo būti išduotas 2011 m., o už 2010 m. neišduotą priteistina kompensacija. Kelnės pareiškėjui buvo išduotos 2002 m. vasario mėnesį, 2005 m. lapkričio mėnesį ir 2011 m. vasario mėnesį.

Jos turėjo būti išduotos 2002 m. vasario mėnesį, 2003 m. vasario mėnesį, 2004 m. vasario mėnesį, 2005 m. vasario mėnesį, 2006 m. vasario mėnesį, 2007 m. vasario mėnesį, 2008 m. vasario mėnesį, 2009 m. vasario mėnesį, 2010 m. vasario mėnesį ir 2011 m. vasario mėnesį. Už 2010 m. neišduotas priteistina kompensacija. Iš pareiškėjo asmens kortelės matyti, kad pusvilnonis megztinis jam buvo išduotas 2002 m. vasario mėnesį, 2005 m. gegužės mėnesį ir 2011 m. vasario mėnesį. Jis turėjo būti išduotas 2002 m. vasario mėnesį, 2004 m. vasario mėnesį, 2006 m. vasario mėnesį, 2008 m. vasario mėnesį, 2010 m. vasario mėnesį. 2010 m. išduotinas megztinis buvo išduotas 2011 m., kompensacijos priteisimui suėjęs senaties terminas.

Vyriški marškiniai ilgomis rankovėmis pareiškėjui buvo išduoti 2002 m. balandžio mėnesį (dveji), 2003 m. spalio mėnesį (dveji), 2005 m. gegužės mėnesį (dveji), 2007 m. liepos mėnesį (dveji), 2008 m. rugsėjo mėnesį (vieneri) ir 2011 m. birželio mėnesį (vieneri), o turėjo būti išduoti po dvejus kiekvienų metų vasario mėnesį. Atsakovas įpareigotinas išduoti vienerius šiuos marškinius, kurių dėvėjimo terminas baigėsi 2011 m., o už dvejus išduotinus 2010 m. priteistina kompensacija. Marškiniai trumpomis rankovėmis išduoti 2002 m. vasario mėnesį, 2004 m. rugsėjo mėnesį, 2007 m. liepos mėnesį ir 2008 m. rugsėjo mėnesį.

Vieneri marškiniai trumpomis rankovėmis turėjo būti išduodami 2003 m. gegužės mėnesį, 2004 m. vasario mėnesį, 2005 m. gegužės mėnesį, 2006 m. vasario mėnesį, 2007 m. gegužės mėnesį, 2008 m. vasario mėnesį, 2009 m. gegužės mėnesį, 2010 m. vasario mėnesį ir 2011 m. gegužės mėnesį. Atsakovas įpareigotinas išduoti dvejus marškinius trumpomis rankovėmis, kurie turėjo būti išduoti 2010 ir 2011 m., gi kompensacijos priteisimui suėjęs senaties terminas. Kaklaraištis pareiškėjui išduotas 2002 m. vasario mėnesį, jis turėjo būti išduotas taip pat 2003 m. vasario mėnesį, 2004 m. vasario mėnesį, 2005 m. vasario mėnesį, 2006 m. vasario mėnesį, 2007 m. vasario mėnesį, 2008 m. vasario mėnesį, 2010 m. vasario mėnesį.

Atsakovas įpareigotinas išduoti kaklaraištį, kuris turėjo būti išduotas 2010 m., gi kompensacijos priteisimui suėjęs senaties terminas. Šalikas pareiškėjui išduotas 2002 m. vasario mėnesį, jis turėjo būti išduotas taip pat 2006 m. vasario mėnesį ir 2010 m. vasario mėnesį. Atsakovas įpareigotinas išduoti šaliką, kuris turėjo būti išduotas 2010 m., gi kompensacijos priteisimui suėjęs senaties terminas. Bateliai pareiškėjui išduoti 2005 m. rugsėjo mėnesį ir 2008 m. balandžio mėnesį. Ši uniformos dalis turėjo būti išduota kiekvienų metų nuo 2002 iki 2011 m. vasario mėnesį.

Batelių pareiškėjas išduoti neprašė, jam už neišduotus 2010 ir 2011 m. priteistina kompensacija. Žieminiai batai, kurių dėvėjimo terminas 2 metai, pareiškėjui buvo išduoti 2008 m. spalio mėnesį. Jie turėjo būti išduoti 2002, 2004, 2006, 2008 ir 2010 m. vasario mėnesiais. Atsakovas įpareigotinas išduoti žieminių batų porą, kuri turėjo būti išduota 2010 m., gi kompensacijos priteisimui suėjęs senaties terminas. Demisezoniniai batai pareiškėjui išduoti tik 2008 m. vasario mėnesį, nors turėjo būti išduoti 2002, 2004, 2006, 2008 ir 2010 m. vasario mėnesiais.

Atsakovas įpareigotinas išduoti demisezoninių batų porą, kuri turėjo būti išduota 2010 m., gi kompensacijos priteisimui suėjęs senaties terminas. Pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. R-171, odinių pirštinių išdavimas nenumatytas, už ankstesnį laikotarpį praleistas senaties terminas. Odinis kelnių diržas turėjo būti išduotas 2002 m. vasario mėnesį, 2008 m. vasario mėnesį, todėl už išduotiną diržą kompensacijai išmokėti praleistas senaties terminas.

Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte nustatyta, kad piniginė kompensacija vietoje išduotų uniformos dalių – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Iš atsakovo 2013 m. vasario 25 d. pažymos Nr. 24-791 teismas nustatė, kad švarkas kainavo 95 Lt, kelnės – 80,01 Lt, dveji marškiniai ilgomis rankovėmis – 90 Lt (45 x 2), dvi poros batelių – 198,44 Lt (99,22 x 2). Visos uniformos dalys būtų kainavusios 463,45 Lt. Vadovaudamasis Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 3 punktu, teismas konstatavo, kad pareiškėjui turi būti išmokėta 139,04 Lt kompensacija.

Pareiškėjas prašė teismo pripažinti, kad jis dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo patyrė žalą, ir taikyti Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtintą žalos, atsiradusios dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo institutą. Teismas atsižvelgė į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, kurioje neišduota uniforma vertinta kaip žala – netiesioginiai nuostoliai pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį ir 6.271 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš minėtos nutarties nėra aiškus teisinio santykio kvalifikavimas, nes teismas, nors ir nurodęs, jog taiko Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, žalą priteisė iš įstaigos, kurioje tarnavo pareiškėjas, o ne iš valstybės, atstovaujamos žalą padariusios įstaigos, kaip tai numatyta Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje. Vadinasi, įstaiga pripažinta civilinio žalos padarymo pareiškėjui santykio subjektu, dėl ko žala gali būti atlyginama ne Civilinio kodekso 6.271 straipsnio, o bendros žalos atlyginimą numatančios normos – Civilinio kodekso 6.245 straipsnio – pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose nėra vieninga. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-287/2009 neaprūpinimo uniforma santykis buvo kvalifikuotas kaip kompensacijos neišmokėjimas, o ne žala, žalos klausimas pažymėtas tik kaip nepakankamas teismo atsakymas į uniformos negavusio pareiškėjo argumentus. Pažymėtina tai, kad nei vienoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra motyvuota, kodėl teismas paneigia tiesiogiai teisės aktuose nustatyto kompensacijos instituto taikymą ir nesprendžia dėl asmens teisės į kompensacijos už neišduotas uniformos dalis gavimo, bet vietoje kompensacijos taiko žalos atlyginimo institutą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-580/2009 remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-287/2009, kurioje santykių kvalifikavimas nebuvo sprendžiamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 apie teisinio santykio kvalifikavimą kaip žalos atlyginimą kalbama tik sprendžiant klausimą dėl negalimumo išduoti daugiau nei vieną uniformos dalį. Apskritai teismo praktikoje neišaiškintos teisės į kompensaciją realizavimo sąlygos ir, esant pareiškėjo skundo motyvams dėl teisės į kompensaciją buvimo, nepasisakoma dėl tokio skundo reikalavimo tenkinimo ar atmetimo, dėl ko tampa neaišku, kodėl keičiamas skundo pagrindas.

Pareiškėjas skunde nėra reikalaujamas nurodyti teisinio ginčo pagrindo, teismui yra suteikta kompetencija pareiškėjo nurodomas faktines aplinkybes kvalifikuoti pagal jas atitinkančias teisės normas. Atsižvelgdamas į tai, kad vykdant Statuto 18 straipsnio 3 dalį priimtos Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte vietoje neišduotos uniformos numatoma kompensacija, o žalos vietoje kompensacijos taikymo reikalingumas nėra išaiškintas aukštesnės instancijos teismo nutartyje, šioje byloje teismas sprendė dėl teisės į kompensaciją pagal Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punktą pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad tiek kompensacijos priteisimui, tiek žalos atlyginimui numatytas tas pats senaties terminas – 3 metai (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis, Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis), kurio pradžia skaičiuojama pagal tą pačią Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, tai reiškia, kad tiek žalos, tiek kompensacijos priteisimo byloje nagrinėjamos tos pačios aplinkybės už tą patį periodą, nes priteisiant žalą, atsiradusią dėl uniformos dalių neišdavimo, žalos dydis nustatomas pagal kompensacijos dydį, taikant Civilinio kodekso 6.249 straipsnį. Nuo teisinio santykio traktavimo pareiškėjo padėtis iš esmės nesikeičia. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 pažeidimas pripažintas tęstiniu, tačiau teisių pažeidimų, susijusių su žalos padarymu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmos dienos, kai sužinoma, kad patirti nuostoliai nebus atlyginti. Jeigu apie teisių pažeidimą sužinoma ir kitą dieną, senaties termino eiga vis tiek pradedama skaičiuoti nuo pirmos sužinojimo dienos, o ne nuo vėlesnės.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kaip žala gali būti vertinami kiti su uniformos dėvėjimu susiję praradimai, kurių neapima kompensacija už neišduotas uniformos dalis. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, nes skundas grindžiamas išimtinai praradimais, patirtais dėl negautos uniformos. Teismų praktikoje dėl žalos, atsiradusios dėl neišduotos uniformos dalies atlyginimo, taip pat nėra nustatyta kaip tirtinos nurodytos aplinkybės, kurios lemtų didesnės nei kompensacija žalos susidarymą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimai dėl žalos priteisimo netenkinami.

III. Pareiškėjas V. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo buvo pritaikytas trejų metų ieškinio senaties terminas, ir pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog skundžiamas teismo sprendimas priimtas netinkamai išaiškinus bei pritaikius ieškinio senatį reglamentuojančias materialines teisės normas. Pareiškėjas pažymi, kad jis visuomet pageidavo gauti atitinkamas uniformos dalis ir dėl to raštu nesikreipė į Lukiškių TI–K direktorių dėl kompensacijos mokėjimo (tokiu būdu išreikšdamas savo valią gauti atitinkamas uniformos dalis), dėl to mano, kad, jam nesikreipus dėl kompensacijos mokėjimo, yra visiškai nepagrįsta teigti, jog apie savo teisės gauti kompensaciją pažeidimą pareiškėjas sužinojo praėjus 30 dienų po kiekvienos tarnybinės uniformos dalies dėvėjimo termino pabaigos ir nuo tos dienos turėjo teisę kreiptis su skundu į teismą.

Atsižvelgdamas į Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkto nuostatas, pareiškėjas taip pat pažymi, kad jei po 30 dienų nuo atitinkamų tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo termino pabaigos pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą ir/arba į teismą dėl kompensacijos išmokėjimo, vargu, ar toks jo reikalavimas (pareiškėjo turimoms tarnybinės uniformos dalims nesant tinkamoms dėvėti) galėtų būti patenkintas. Todėl pirmosios instancijos teismo pateiktas ieškinio senaties termino skaičiavimas neatitinka faktinės situacijos ir šiuo klausimu suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamu laikotarpiu (nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) jis įgijo teisę gauti atitinkamas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminai šiuo laikotarpiu yra pasibaigę. Tačiau ši atsakovo pareiga nebuvo tinkamai įgyvendinta. Būtent šis pažeidimas, t. y. tarnybinės uniformos dalių neišdavimas, pareiškėjo nuomone, yra tęstinis. Tą skundžiamame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Teismo nuomone, keliant reikalavimus ne dėl tarnybinės uniformos dalių išdavimo, o dėl žalos atlyginimo, nebegalima remtis pažeidimo tęstiniu pobūdžiu ir taikyti Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatų.

Tačiau pareiškėjas pažymi, jog reikalavimų dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių išdavimo/priteisimo jis nebegali kelti dėl šiuo klausimu suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuria pripažinta, kad vienu metu pareigūnams gali būti išduodama (priteisiama) tik po vieną tarnybinės uniformos komplektą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2695/2012; 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2896/2012; 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012).

Kadangi ginčijamu laikotarpiu (nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjui faktiškai nebuvo išduota daugiau nei po vieną tarnybinės uniformos dalį, vadovaudamasis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas savo pažeistas teises gina už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis (kurių skaičius viršija vieną komplektą) prašydamas žalos atlyginimo. Kita vertus, tai, pareiškėjo nuomone, nekeičia paties atsakovo neveikimo tęstinumo ir nepaneigia pareiškėjo teisės už tęstinį savo teisių pažeidimą gauti atitinkamą žalos atlyginimą.

Todėl mano, kad jo reikalavimams dėl žalos priteisimo taikytinos Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju atsakovas neaprūpino pareiškėjo tarnybinės uniformos dalimis iki pat kreipimosi į teismą dienos (ir nėra aprūpinęs iki šiol), t. y. pareiškėjo teisių pažeidimas vis dar tęsiamas, ieškinio senaties terminas laikytinas nepraleistu ir dėl to pareiškėjo skundo reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011).

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šia praktika nesivadovavo ir neteisėtai pareiškėjo skundo reikalavimams dėl žalos atlyginimo pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį dėl uniformų išdavimo ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia Statuto 18 straipsniu ir Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1–3 punktų nuostatomis, atkreipia dėmesį į tai, kad 2003–2011 metais pareiškėjas nesivadovavo nustatyta tvarka ir nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos. Todėl minėtu laikotarpiu klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjui nebuvo svarstytas, t. y. nebuvo įvertintas esamos pareigūno uniformos tinkamumas toliau ją dėvėti, nebuvo surašytas žiniaraštis, kurio pagrindu apskaičiuojamas kompensacijos dydis. Be to, Lukiškių TI–K į pareiškėjo 2012 m. kovo 15 d. prašymą pateikti informaciją dėl tarnybinių uniformų atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė laiku, atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje yra aiškiai nustatyta, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį, kokį pareiškėjas nurodė savo prašyme. Atsakovas dar kartą pažymi, jog pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, o nustatytos tvarkos, kad kompensacija būtų mokoma įstaigos iniciatyva, nėra. Taip pat atsakovas prašo atsižvelgti į tai, kad 2013 metais pirmajame–antrajame ketvirtyje Lukiškių TI–K bus išduodamos naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos. Įstaigoje dirbantys pareigūnai bus aprūpinti tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminas bus pasibaigęs ir kurias priklauso išduoti. Todėl atsakovas prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl įpareigojimo išduoti per 1 mėnesį pareiškėjui priteistas tarnybinės uniformos dalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kalėjimų departamento pareigūno teisės gauti naują tarnybinę uniformą ar jos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir teisės gauti žalos atlyginimą už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Pareiškėjas skunde prašė teismo įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių–kalėjimą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir priteisti iš Lietuvos valstybės dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis patirtą žalą, iš viso 966,88 Lt. Vilnius apygardos administracinis teismas ginčijamu 2013 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: įpareigojo Lukiškių TI–K per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis ir priteisė iš Lukiškių TI–K pareiškėjui 139,04 Lt neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis, kitą skundo dalį atmetė. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kurioje jo reikalavimams dėl žalos atlyginimo buvo pritaikytas trejų metų ieškinio senaties terminas, ir jo skundą tenkinti visiškai. Atsakovas Lukiškių TI–K apeliaciniu skundu prašo panaikinti šio sprendimo dalį dėl uniformų išdavimo ir priimti naują sprendimą.

ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patikrino bylą apeliacine tvarka laikydamasi minėtų procesinių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 patvirtinto Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 18 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos nuostatos, taip pat tuo pačiu įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos.

Statuto 18 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika, kuri jiems išduodama nemokamai. Tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras.

Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Pagal Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 3 punktą, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Remiantis Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 4 punkto nuostatomis, nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas analogiškas Vidaus tarnybos statuto nuostatas, reglamentuojančias vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, konstatavo, kad šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trim būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-580/2009).

Atsižvelgiant į tai, kad tiek Vidaus tarnybos statutas, tiek Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, kaip minėta, analogiškai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimą tarnybinėmis uniformomis, aukščiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir šioje byloje.

Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjui nebuvo išduotos kai kurios tarnybinės uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taip pat kad pareiškėjui nebuvo išmokėta Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje numatyta piniginė kompensacija. Tai patvirtina paties atsakovo parengtos pažymos apie tarnybinės uniformos dalių neišdavimą ir vertės dydį pareiškėjui, pateiktos į administracinę bylą (b. l. 35, 50).

Atsakovas Lukiškių TI–K, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. kovo 15 d. prašymą, 2012 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 22-777 nurodė, kad tarnybinės uniformos dalys nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nebuvo išduotos dėl finansinių lėšų trūkumo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjui nebuvo laiku išduota tarnybinė uniforma, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas vidaus tarnybos pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimą, yra konstatavęs, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu ar poįstatyminių aktų nebuvimu, nes įstatymas to nenumato, o Statutas aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011).

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, pasibaigus šių pareiškėjo uniformos dalių dėvėjimo terminui, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą išduoti naujas tarnybinės uniformos dalis. Teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus (pareiškėjo asmens kortelę, Lukiškių TI–K 2012 m. balandžio 12 d. pažymą Nr. 24-987 ir 2013 m. vasario 25 d. pažymą Nr. 24-791), iš kurių teisingai nustatė, kokios konkrečiai naujos tarnybinės uniformos sudėtinės dalys, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, ir koks jų kiekis išduotinas pareiškėjui. Kartu pažymėtina, kad teismas pagrįstai tenkino minėtą pareiškėjo reikalavimą iš dalies, nes atsakovo pateikti duomenys patvirtina, jog: 1) 2011 m. birželio mėnesį pareiškėjui buvo išduoti 1 marškiniai ilgomis rankovėmis, kurių dėvėjimo terminas pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1R-171 redakcijos Normas yra 1 metai, taigi, šis terminas ginčijamu laikotarpiu (2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.) nebuvo pasibaigęs (jis turėjo pasibaigti tik 2012 m. birželio mėnesį), todėl pagal patvirtintas Normas pareiškėjui išduotinas tik trūkstamas marškinių ilgomis rankovėmis kiekis – t. y. vieni marškiniai; 2) pusvilnonis megztinis buvo išduotas pareiškėjui 2011 m. vasario mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. 1R-171 megztinio dėvėjimo trukmė yra 2 metai, taigi, ginčijamu laikotarpiu šis terminas taip pat nebuvo pasibaigęs (jis baigėsi 2013 m. vasario mėnesį), todėl minėta tarnybinės uniformos dalis neišduota pareiškėjui pagrįstai; 3) kelnės pareiškėjui išduotos 2011 m. vasario mėnesį, pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. 1R-171 dėvėjimo trukmė yra 1 metai, taigi, terminas baigėsi jau po pareiškėjo skunde nurodyto ginčijamo laikotarpio, t. y. 2012 m. vasario mėnesį, todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl šios uniformos dalies jam išdavimo.

Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas išduoti pareiškėjui tik vieną tarnybinės uniformos komplektą, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą minėtu klausimu. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad statutinių pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtis yra dvejopa: iš vienos pusės, tai yra papildoma socialinė garantija pareigūnui, siekiant sumažinti jo išlaidas įsigyti aprangai, kurią jis dėvi tarnybos metu; iš kitos pusės, tai valstybės siekis, kad pareigūnai , atlikdami tarnybines pareigas, atrodytų vienodai ir tvarkingai, būtų aiški jų tarnybinė padėtis ir vyresniškumas, o jų išvaizda akivaizdžiai skirtųsi nuo nuteistųjų, kalinamųjų ar kitų asmenų. Tam, kad pareigūnas atrodytų tinkamai ir tvarkingai bei galėtų vykdyti savo pareigas, jam turi būti išduodamas vienas pilnas uniformos komplektas, o kuriai nors uniformos komplekto daliai susidėvėjus ar pasibaigus jos dėvėjimo terminui, ji pakeičiama kita. Neturėtų būti tokios faktinės situacijos, kai pareigūnas gauna iš karto kelis komplektus uniformos ar jos sudedamųjų dalių, išskyrus atvejus, kai tarnybinės uniformos išdavimo normose numatytas daugiau nei vieno atskiros uniformos dalies egzemplioriaus išdavimas. Tarnybinės uniformos papildomų dalių išdavimas už praeitą laikotarpį nėra pateisinamas tarnybos uždaviniais ir funkcijomis, negali tinkamai kompensuoti pareigūnų patirtų nuostolių dėl uniformos neišdavimo praeityje, nes tarnybinę uniformą pareigūnas gali dėvėti tik po to, kai ji jam išduota ir tik tam tikrą laikotarpį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012).

Spręsdamas dėl antro pareiškėjo skundo reikalavimo – priteisti iš Lietuvos valstybės dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis patirtą žalą, – pirmosios instancijos teismas vertino jį kaip pareiškėjo teisę į kompensaciją, įtvirtintą Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte. Teismas darė išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose nėra vieninga, nes nei vienoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra nurodyta, kodėl teismas paneigia tiesiogiai teisės aktuose nustatyto kompensacijos instituto taikymą ir nesprendžia dėl asmens teisės į kompensacijos už neišduotas uniformos dalis gavimą, bet vietoje kompensacijos taiko žalos atlyginimo institutą.

Teisėjų kolegija atmeta nurodytus pirmosios instancijos teismo argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, pažymėtina, jog priešingai, nei teigiama skundžiamame teismo sprendime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl savalaikio tarnybinės uniformos neišdavimo turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2695/2012, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2696/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012).

Antra, administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (ABTĮ 23 str. 2 d. 6, 7 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui paduotame skunde prašė priteisti jam iš atsakovo turtinę žalą, patirtą dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Jam padarytos žalos dydį pareiškėjas įvertino kaip lygų Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai. Reikalavimą atlyginti žalą pareiškėjas grindė Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą, paaiškino, jog atsakovui neįgyvendinus pareigos teisės aktų nustatytais terminais aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, jis buvo priverstas tarnyboje dėvėti tas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminai yra pasibaigę. Pasak pareiškėjo, dėl to jis patyrė įvairių nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, lopyti, kai kurias tarnybinės uniformos dalis teko siaurinti, kadangi jos buvo išduotos netinkamo dydžio, turėjo nešioti nuo skalbimo ir nešiojimo išblukusią tarnybinę uniformą, nuolat avėti savo lėšomis įsigytus žieminius ir demisezoninius batus, šaliką, pirštines ir pan. Duomenų, kiek išlaidų patyrė, pareiškėjas nekaupė, tikėjosi, kad susidariusi situacija yra laikina ir netrukus trūkstamos tarnybinės uniformos dalys bus išduotos.

Taigi, įvertinus pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo bei šio reikalavimo pagrindimą, darytina išvada, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotos naujos tarnybinės uniformos, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisymui. Pareiškėjas aiškiai nurodė neteikęs atsakovui prašymų dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, kadangi jo tarnybinės uniformos dalys, pasibaigus jų dėvėjimo terminui, nebuvo tinkamos dėvėti.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakeitė pareiškėjo suformuotus skundo dalyką ir pagrindą, netinkamai taikė teisės aktų normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog vietoje pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos jam priteistina Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte numatyta kompensacija.

Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad dėl to, jog atsakovas teisės aktų nustatytais terminais neišdavė jam tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminai buvo suėję, jis buvo priverstas tarnyboje dėvėti savo lėšomis įsigytus drabužius ir avėti iš savo asmeninių lėšų nupirktą avalynę, dėl to patyrė nuostolių. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirtų nuostolių dydis lygus Tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai. Pareiškėjas prašomą priteisti nuostolių dydį grindė atsakovo parengta 2012 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. 24-987, kurią pridėjo prie savo skundo (b. l. 15). Atsakovas, vykdydamas teismo rašytinį įpareigojimą, pateikė teismui naują 2013 m. vasario 25 d. pažymą Nr. 24-791 (b. l. 50), kurioje nurodyti patikslinti duomenys apie tarnybinės uniformos dalių neišdavimą ir vertės dydį 2003–2011 metų laikotarpiu prižiūrėtojui V. N. Pažymėtina, kad atsakovas, kuris pats ir parengė minėtas byloje esančias pažymas, jose nurodytų vertės sumų neginčijo.

Pagal 2002 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo Nr. IX-895 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai inter alia dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.

Vadovaujantis paminėtu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad ginčo atveju pareiškėjui padarytos turtinės žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, o ne iš Lietuvos valstybės, kaip prašė pareiškėjas savo skunde.

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas žalą (tiesioginius nuostolius) patyrė dėl atsakovo Lukiškių TI–K neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo, padaryta žala grindžiama Civilinio kodekso normomis (CK 6.246 str., 2.271 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas ir nepagrįstai rėmėsi Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi taikytinam ieškinio senaties terminui apskaičiuoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant analogiškos kategorijos bylas yra pažymėta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013), kad atsakovo pažeidimas laikytinas tęstiniu, ir kad atsakovo neteisėti veiksmai tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 str.).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamo ginčo atveju taip pat konstatuotina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu nepraleidęs įstatyme nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 8 d.), todėl jis turi teisę į turtinės žalos atlyginimą visa apimtimi, t. y. pareiškėjui priteistina iš atsakovo 966,88 Lt dydžio jo patirtų nuostolių atlyginimas.

Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui 966,88 Lt turtinei žalai atlyginti. Kita skundžiamo teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lukiškių tardymo–izoliatoriaus kalėjimo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo V. N. (V. N.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo, priteisiant pareiškėjui V. N. (V. N.) iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo 966 (devyni šimtai šešiasdešimt šeši) litus 88 (aštuoniasdešimt aštuoni) centus turtinei žalai atlyginti. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas