2017-05-31 Nr. AB-11184-3-61-3-04325-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-388-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04325-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 63482 (toliau – ir Sprendimas) ir išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius besikartojančius klausimus iš esmės.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu neskirti jam socialinės pašalpos nuo 2014 m. rugpjūčio 1 dienos. Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. pranešimu Nr. 71544 jis buvo informuotas apie tai, jog 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 268616 jam nustatyta teisė į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 dienos. Tuo pripažinta, kad jis atitinka įstatymo nuostatas ir jam priklauso piniginė socialinė parama. Pareiškėjas pažymėjo, kad Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus vedėjo 2014 m. rugpjūčio 28 d. registruotu laišku nurodyta, kad piniginei socialinei paramai gauti reikalinga pateikti asmeninės atsiskaitomosios sąskaitos banke, per kurią būtų išmokama paskirta socialinė pašalpa, rekvizitus. Šis reikalavimas grindžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19.14 punktu, ir nurodyta, kad, nepateikus nurodytų duomenų iki 2014 m. rugsėjo 6 d., nebus galimybės išmokėti socialinę pašalpą. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokios aplinkybės patvirtina, jog Aprašo 19.14 ir 16 punktų teisėtumas yra nagrinėjamas teisme.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujama Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) bei Aprašo nuostatomis, nurodė, kad Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 57288 pareiškėjui paskirta socialinė pašalpa už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau nustatyta, kad pareiškėjas pateikė ne visus reikiamus dokumentus, t. y. nenurodė atsiskaitomosios sąskaitos banke (Aprašo 19.14 p.), todėl 2014 m. rugpjūčio 26 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 60308, kuriuo socialinės pašalpos mokėjimas sustabdytas. Apie tai pareiškėjas informuotas 2014 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu. Šiuo pranešimu pareiškėjas taip pat informuotas apie trūkstamų duomenų pateikimo terminą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas per Paramos įstatyme nustatytą terminą trūkstamų dokumentų nepateikė, skundžiamu sprendimu pareiškėjui už nurodytą laikotarpį socialinė pašalpa neskirta. Apie tai pareiškėjas informuotas Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. pranešimu. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Paramos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą pareiga nustatyti socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo tvarką tenka savivaldybių taryboms. Įstatymų leidėjas, suteikdamas savivaldybėms įgaliojimus nusistatyti socialinės paramos teikimo tvarką, kartu suteikė teisę pasirinkti konkretų socialinės pašalpos / kompensacijos išmokėjimo būdą. Atsakovo nuomone, Aprašo 44 ir 69 punktų nuostatos, jog socialinės pašalpos piniginės lėšos yra pervedamos į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose ar bankų skyriuose, nepaneigia pareiškėjo teisės gauti Paramos įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis paskirtą socialinę paramą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir Sprendimą panaikino.

Teismas rėmėsi Paramos įstatymo 20 straipsniu, nustatė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas neskirti pareiškėjui jam paskirtos paramos grindžiamas vienintele aplinkybe – dokumento – banko sąskaitos numerio, nepateikimu laiku. Teismas vadovavosi Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, Aprašo 44, 69 punktais, nustatė, kad Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. A740-4629/14(2.11.4.1-SR7) pareiškėjui nurodyta iki 2014 m. rugsėjo 6 d. pateikti asmeninės atsiskaitomosios sąskaitos duomenis piniginei socialinei pašalpai pervesti. Pareiškėjas skunde neteigė, kad buvo pateikęs Socialinių išmokų skyriui banko sąskaitos numerį. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra tokių duomenų.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015, kuria pripažinta, jog Aprašo 44 punkto nuostata „Finansų departamentas paskirtas socialines pašalpas perveda iki einamojo mėnesio 25 dienos į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose ar bankų skyriuose“ ir Aprašo 69 punkto nuostata „Finansų departamentas apskaičiuotų kompensacijų, nustatytų Aprašo 66 ir 67.1 punktuose, sumas perveda į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose“ tiek, kiek jomis teisiškai nesureguliuotas paskirtų socialinių pašalpų / apskaičiuotų kompensacijų sumų išmokėjimas ir kitokiu būdu (kitokiais būdais), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Šioje norminėje byloje teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pareiškime išdėstytus argumentus, kad norėdamas gauti (atsiimti) Paramos įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka jam paskirtą socialinę pašalpą ar / ir apskaičiuotą būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensaciją, piniginės socialinės paramos gavėjas privalo tam tikslui ne tik atidaryti ir turėti aktyvią sąskaitą Lietuvoje veikiančiame banke, bet ir prisiimti kitų papildomų įsipareigojimų, išlaidų, susijusių su grynųjų pinigų paėmimu iš bankomatų ar banko skyrių, naštą, padarė išvadą, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu atsakovas tinkamai neužtikrino piniginės socialinės paramos, teikiamos socialiniams ir ekonominiams iššūkiams bei rizikoms jautriems žmonėms, prieinamumo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1, 2 dalimis, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 motyvus bei argumentus ir darė išvadą, kad Viešojo administravimo įstatymo esminių principų neatitinkantis norminis aktas (jo dalis) neproporcingai apribojo pareiškėjo teisę gauti jau paskirtą piniginę socialinę paramą. Teismas pažymėjo, kad taikant pareiškėjui Aprašo nuostatas jau buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, jog toje konstitucinės justicijos byloje nagrinėtos pašalpos (ligos pašalpa) gavimo sąlyga – būtinumas turėti asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje, buvo nustatyta neproporcingai, nukrypstant nuo asmens teisių įgyvendinimo imperatyvų, kylančių iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo. Teismas nurodė, kad norminėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija pasisakė, jog netirs norminio administracinio akto atitikties aukštesnės teisinės galios nei įstatymas nuostatų atžvilgiu, tačiau teismas darė išvadą, kad ir Aprašo 44 punktas nustatė neproporcingą įstatymo taikymo sąlygą.

Teismas atsižvelgė į tai, kad paramos neskyrimo priežastimi nurodomas vienintelio dokumento – banko sąskaitos, nepateikimas, ir sprendė, kad visi kiti privalomi pagal teisės aktus pateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo teisę gauti paramą, buvo pateikti. Sprendimas neskirti paramos neįvykdžius formalaus reikalavimo pateikti banko sąskaitos numerį, teismo vertinimu, negali būti pripažintas teisingu (ABTĮ 4 str. 6 d.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas laikytinas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinto principo, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Sprendimą, kuriuo nutarta neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos vien dėl to, jog jis nepateikė banko sąskaitos numerio, kaip neteisėtą iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašė teismo išspręsti visus su ginčijamu sprendimu susijusius besikartojančius klausimus iš esmės, tačiau nenurodė, kokie tai klausimai. Teismas pažymėjo, kad, panaikinus skundžiamą sprendimą, lieka galioti Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 57288, kuriuo pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. nustatyta teisė į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas.

III. Pareiškėjas S. F. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (sujungus su kita byla). Pareiškėjas taip pat prašo pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų požymių nustatymo Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų Inos Kirkutienės, Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, veikoje. Pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjams Inai Kirkutienei, Mariui Bajorui ir Jolitai Rasiukevičienei.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į 2014 m. rugsėjo 26 d. papildomame rašte pateiktus duomenis, jog skundas yra tik dalis visos bylos. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas yra iš esmės teisingas ir pagrįstas, bet neteisėtas, nes priimtas neteisingai sudaryto teismo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neišsprendė visų kitų 2014 m. rugsėjo 26 d. papildomame rašte nurodytų reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimu jam neatlyginama Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir administracijos veikomis jam padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas nurodo, kad teismas išnagrinėjo tik vieną 2014 m. rugsėjo 26 d. skunde pateiktą reikalavimą iš visos bylos penkių reikalavimų, pateiktų 2014 m. kovo 31 d. skunde, 2014 m. liepos 17 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2015 m. vasario 17 d. ir 2015 m. balandžio 7 d. raštuose. Pareiškėjo manymu, pateikti raštai turėjo būti sujungti pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, 68 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 69 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei jo rašte teismui, nei teisme Aprašo 16 punkto teisėtumo klausimas nekeltas. Pareiškėjas pažymi, kad teikė 2014 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pratęsti piniginę socialinę paramą, o ne ją gauti. Pareiškėjo manymu, banko sąskaitos numeris nėra dokumentas. Pareiškėjas pažymi, kad teismas pagrįstai nurodė dėl ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies taikymo šiuo atveju būtinybės, taip pat ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies, 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Pareiškėjas dėl prašymo išspręsti su ginčijamu sprendimu susijusius besikartojančius klausimus, nurodo, kad teismas galėjo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir kilus neaiškumams dėl skundo užduoti pareiškėjui klausimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ši visos bylos dalis jau buvo nagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. posėdyje, kuriame buvo pareikštas nušalinimas tos pačios sudėties teisėjų kolegijai. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neišsprendė jo 2014 m. rugsėjo 26 d. rašte nurodyto reikalavimo dėl kreipimosi su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekiant išaiškinti, ar Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata atitinka Konstituciją.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, įrodančių sprendimo panaikinimo pagrindą, nei vienas iš apelianto pateiktų teiginių nelaikytinas atitinkančiu ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies punktus. Atsakovas remiasi ABTĮ 69 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl bylų sujungimo nėra pagrįsti. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 109 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad teismas nenustatė padarytų nusikalstamų veikų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kreipimosi į prokurorą atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (pvz., 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 63482 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir Sprendimą panaikino, iš esmės konstatavęs, kad sprendimas neskirti paramos neįvykdžius formalaus reikalavimo pateikti banko sąskaitos numerį, negali būti pripažintas teisingu ir atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinto principo, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

Pareiškėjas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisingas ir pagrįstas, tačiau apeliaciniame skunde nurodo procesinio pobūdžio nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus (administracinės bylos nebuvo sujungtos, nebuvo atlyginta turtinė ir neturtinė žala, nespręsta dėl kreipimosi su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju, būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia jo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjo nurodytas skundo pagrindas turi būti susijęs su jo skundo dalyku suformuluotu teismui bei turi neperžengti jo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo atsakovui ribų. Todėl tais atvejais, kai pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir argumentai, kurie nėra susiję su skundo dalyku ar peržengia jo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo atsakovui ribas, jie paprastai, kaip pertekliniai, teisme yra nerevizuojami (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1461/2012).

Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 138 straipsnis įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Priešingas teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato bylą apeliacine tvarka nagrinėjančio teismo teisę tikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Apeliacinės instancijos teismas paprastai netikrina tų sprendimo dalių, kurios apeliantui naudingos ir kurių jis neskundžia. Iš šios bendro pobūdžio taisyklės logiškai kyla draudimas apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 63482 priimtas pareiškėjo naudai, tenkinant jo skundo reikalavimą, o atsakovas teismo sprendimo neskundė, apeliacinės instancijos teismas netikrins šios bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo tenkinimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ši administracinė byla buvo iškelta Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi priėmus pareiškėjo skundą, gautą teisme 2014 m. rugsėjo 26 d., kuriuo pareiškėjas prašė teismo patenkinti jo skundą panaikinant Sprendimą ir išsprendžiant visus su juo besikartojančius klausimus iš esmės. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokie yra visi su ginčijamu sprendimu susiję besikartojantys klausimai, be to, pirmosios instancijos teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą, liko galioti atsakovo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 57288, kuriuo pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. nustatyta teisė į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo priimtą pareiškėjo suformuluotą skundo reikalavimą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neišnagrinėjo visų pareiškėjo pareikštų skundo reikalavimų.

Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas galėjo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kilus neaiškumams dėl skundo užduoti klausimus pareiškėjui, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto pareiškėjo 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškimo, jame nurodyta, kad pareiškėjas kategoriškai atsisako dalyvauti 2015 m. gruodžio 10 d. numatytame Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje, kadangi, jo manymu, dalyvavimas šiame teismo posėdyje būtų beprasmis ir nereikalingas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi nustatęs, kad į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, pagrįstai ir teisėtai nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Kadangi pareiškėjas skunde nekėlė reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir administracijos veikomis galimai padarytos turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui.

Kaip matyti, apeliantas nesutinka, kad jo 2014 m. rugsėjo 26 d. pateiktas procesinis dokumentas „Papildomai 2014 m. kovo 31 d. skundui“ buvo išnagrinėtas kaip savarankiškas skundas, o ne pridėtas prie kitos administracinės bylos. Apeliantas pažymi, kad teismas išnagrinėjo tik vieną 2014 m. rugsėjo 26 d. skunde pateiktą reikalavimą iš visos bylos penkių reikalavimų, pateiktų 2014 m. kovo 31 d. skunde, 2014 m. liepos 17 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2015 m. vasario 17 d. ir 2015 m. balandžio 7 d. raštuose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjo 2014 m. kovo 31 d. skundas su reikalavimais panaikinti Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377 ir įpareigoti atsakovą paskirti pareiškėjui socialinę pašalpą nuo 2014 m. vasario 1 d. ir išmokėti priklausančias sumas bei priteisti 700 315,50 Eur turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veikų, atlyginimą buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3594-171/2015. Teismas pareiškėjo S. F. skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377; įpareigojo Administraciją pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti nagrinėti iš naujo; priteisė pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016 pareiškėjo S. F. bei atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-8-552/2017 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas, o proceso dalyvių prašymai dėl bylų sujungimo teismui nėra privalomi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014, 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-371/2014, 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-150/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių ši administracinė byla negalėjo būti išnagrinėta teisingai, nesujungus jos su kita pareiškėjo nurodoma byla. Apeliantas, tvirtindamas, kad administracinės bylos turėjo būti sujungtos, nenurodė kitų konkrečių administracinių bylų, kurios būtų iškeltos dėl to paties atsakovo priimto sprendimo, pateikė tik abstrakčius teiginius, kurie nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad ši byla privalėjo būti sujungta su kitomis bylomis. Nors pareiškėjo skundas pavadintas „papildomai 2014 m. kovo 31 d. skundui“, kaip minėta, administracinė byla pagal pareiškėjo 2014 m. kovo 31 d. skundą, kuriuo, be kita ko, keltas ginčas dėl kito nei šioje administracinėje byloje atsakovo sprendimo, buvo išnagrinėta dar iki pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą šioje administracinėje byloje. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose, raštuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir kiti principai. Siekiant šių principų įgyvendinimo, yra svarbu laikytis ir proceso koncentruotumo principo. Be to, turi būti užtikrintas racionalus ir veiksmingas teismo darbas. Atidėjus bylos nagrinėjimą ir sujungus bylas pareikštų skundo reikalavimų nagrinėjimas galėjo būti užvilkintas. Šios bylos nagrinėjimo eiga ir bylos medžiaga nesuponuoja išvados, kad bylų nesujungimas turėjo neigiamos įtakos šio administracinio proceso koncentruotumui bei operatyvumui.

Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi skundžiant pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo tuo aspektu, kad nebuvo sujungtos bylos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl bylų nesujungimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodyto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą ir ginčijamą Sprendimą panaikino. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, apelianto nurodomos įstatymo nuostatos netaikė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisingas ir pagrįstas. Atsakovas apeliacinio skundo neteikė, o ir atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjimas būtų perteklinis. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis šiuo apelianto argumentu nėra pagrindo.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties (teismo šališkumo objektyviąja prasme), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti sprendimą priėmusių teisėjų procesiniai veiksmai, kuriuos pareiškėjas traktuoja kaip ABTĮ ir Konstitucijos nuostatų pažeidimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo pasisakyta dėl visų pareiškėjo reikalavimų ir aplinkybių, dėl kurių buvo prašoma tenkinti šiuos reikalavimus, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus, priimtu sprendimu yra patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas ir sprendime išdėstyta, kokiu būdu pareiškėjo teisės bei pažeisti interesai yra ginami.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą – pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų požymių nustatymo Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir teisėjų kolegijos veikoje, įgaliojimų viršijimo, žinomai nusikalstamo nurodymo vykdymo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, savavaliavimo pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo, pažymi, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 109 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 109 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjui neužkirstas kelias pačiam kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde kaltina atsakovus ir jų darbuotojus nusikalstamų veikų padarymu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje negali būti nagrinėjami ir vertinami atsakovų darbuotojų veiksmai pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas, nes nagrinėjama administracinė byla, kurioje teisiškai svarbios ir reikšmingos yra tik aplinkybės, susijusios su tuo, ar Vilniaus miesto savivaldybės institucijos (pareigūnai) atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), priimdami šioje byloje pareiškėjo ginčijamą Sprendimą.

Teisėjų drausminės atsakomybės klausimai taip pat nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesiniai klausimai, jie nėra susiję su pareiškėjo reikalavimais ir nėra reglamentuoti administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės pačiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjams.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį dėl pareiškėjo nurodytų proceso teisės pažeidimų, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė