2020-08-12 Nr. AB-14952-3-65-3-00245-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-953-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00245-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 186-IL-50-00402-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nuspręsta neišduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, teigdamas, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo faktinių duomenų vertinimo ir įstatymų taikymo, todėl naikintinas ir Panevėžio AVPK įpareigotinas išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime nurodyta, jog jis neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui) reikalavimų.

Pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai (iš viso Sprendime nurodyti keturi), kurie buvo nutraukti, pareiškėjo sutuoktinė buvo nuteista teismo baudžiamuoju įsakymu ir jai paskirta bausmė – bauda, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba turėjo informacijos apie pareiškėją, todėl nerekomendavo išduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas teigė, kad ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu buvo nutraukti, t. y. jis niekada nebuvo teistas, neturėjo ir neturi jokio teistumo o jo sutuoktinės nuteisimas teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 204 straipsnį (Svetimo prekių ar paslaugų ženklo naudojimas) neturėjo jokios teisinės reikšmės dėl jo prašymo išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, paskirtą baudą sutuoktinė sumokėjo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Įstatymas reikalauja konkrečiai nurodyti, jog pretendentas gauti tokį leidimą kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir kad iš esamos Sprendimo formuluotės visiškai neaišku, kokiais duomenimis policija disponuoja ir dėl kokių turimų policijos duomenų jis turėjo teisę gintis ir jiems prieštarauti, juo labiau, kad medicinos specialistų tikrinta jo sveikata ir psichinė būklė nekėlė jokių abejonių dėl jo galėjimo turėti ginklą, jis neturėjo jokių priklausomybių ir nebuvo registruotas jokiose psichikos ligų įskaitose.

Pareiškėjas dirbantis – yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kartera“ direktorius ir akcininkas, turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, siekė gauti leidimą ginklui medžioklei (ne savigynai). Remdamasis šiomis skunde nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašė panaikinti skundžiamą Sprendimą.

3. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad atlikęs privalomus patikrinimus Licencijuojamos veiklos posistemyje nustatė, kad pareiškėjui buvo pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai, trys iš jų buvo nutraukti kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, o vienas nutrauktas ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nurodė, kad buvo nustatyta ir tai, jog pareiškėjo sutuoktinė buvo pripažinta kalta teismo baudžiamuoju įsakymu padariusi nusikalstamą veiką ir jai paskirta bausmė – bauda. Taip pat atsakovas nurodė, jog turimais duomenimis, pareiškėjas palaikė glaudžius ryšius su asmenimis, kurie buvo anksčiau teisti, ir kuriems pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą buvo paskirta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, pareiškėjas naudojosi tokiam asmeniui priklausančiu automobiliu, taip pat kartu su tokiu asmeniu važiavo automobiliu. Taip pat atsakovas gavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos informaciją, kad pareiškėjui nerekomenduojama išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas, atsižvelgdamas į visą surinktą informaciją, priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklo, remdamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Nurodė, kad atsižvelgiant į visas atsiliepime išdėstytas aplinkybes, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija atsižvelgė į šiuos pareiškėjo biografijos faktus: Panevėžio miesto policijos komisariate 1994 m. lapkričio 3 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-01208-94 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.), 225 straipsnio 2 dalį (chuliganizmas), ikiteisminis tyrimas nutrauktas 1995 m. vasario 3 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 91 straipsniu (baudžiamosios bylos nutraukimas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius); 1997 m. birželio 14 d. Panevėžio miesto vyriausiajame policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-01262-97 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) to paties 225 straipsnio 2 dalį, jis nutrauktas 1997 m. liepos 28 d. vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) tuo pačiu 91 straipsniu; 1999 m. sausio 5 d. Kėdainių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-00095-99 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) to paties 225 straipsnio 1 dalį (chuliganizmas), jis nutrauktas 1999 m. sausio 28 d. vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) tuo pačiu 91 straipsniu; 2006 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00988-06 pagal BK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), jis nutrauktas 2008 m. gegužės 20 d. vadovaujantis BPK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo).

7. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 531 straipsniu, asmuo, padaręs vieną iš veikų, numatytų BK 225 straipsnio pirmojoje, antrojoje dalyje, galėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jis prisipažino padaręs nusikaltimą, savanoriškai atlygino padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiuoju. BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 91 straipsnio 1 dalis numatė teismo, teisėjo, taip pat teisėjo sutikimu prokuroro, tardytojo ir kvotos organo teisę nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti remiantis BK 531 straipsnyje nurodytu pagrindu.

Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojantys BK ir BPK taip pat numato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir bylos nutraukimą (BK 38 straipsnis ir BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punktas), atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingos panašios sąlygos, kaip ir senajame BK: dabar asmuo turi prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką, savu noru atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba susitarti dėl jos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikyti su nukentėjusiuoju, turi būti pagrindas manymui, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dabartinėje teorinėje literatūroje nurodoma: tam, kad būtų galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, būtina konstatuoti esant visus nusikaltimo sudėties požymius (Piesliakas, V. Lietuvos baudžiamoji teisė, 2 kn., 2008, p. 345–346). Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas padarė pirmiau nurodytus BK 225 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje numatytus nusikaltimus, dėl kurių 1994–1999 metų laikotarpiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Vadovaujantis BK ir BPK (galiojusių iki 2003 m. gegužės 1 d.) nuostatomis, A.

S. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės ir minėtų ikiteisminių tyrimų nutraukimui būtina sąlyga buvo jo prisipažinimas padarius nusikaltimus (BK 531 straipsnis, BPK 91 straipsnis). Pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 178 straipsnio 2 dalį, vėliau nutrauktas. BK 178 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta kvalifikuota vagystės sudėtis, t. y. nusikaltimo sudėtis su nusikaltimo pavojingumą didinančiais požymiais. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu dėl šio galimai padaryto nusikaltimo buvo nutrauktas ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8. Teismas nurodė, kad Įstatymas (su išimtimis) įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d., Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 11 d. Nagrinėjamai bylai reikšmingos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės pareiškėjo atžvilgiu dėl ikiteisminių tyrimų pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, 2 dalį atsirado iki Įstatymo įsigaliojimo, o faktinės aplinkybės pareiškėjo atžvilgiu dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsirado iki Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto įsigaliojimo. Iki 2011 m. kovo 11 d. galiojusiame Įstatymo 17 straipsnyje, kuriame taip pat buvo nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai, analogo aptariamam 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išduoti (laikyti) ginklus išdavimo tvarką, ir padarė išvadą, jog nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu (2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-974/2014). Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nurodytą nutartį, taip pat 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-639-756/2015, 2018 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2018), padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus ar galimai padarytus teisės pažeidimus, dėl kurių buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai.

9. Teisėjų kolegija sprendė, kad nors ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ir jie teisinių pasekmių sukelti negalėjo, tačiau tai, kad pareiškėjo atžvilgiu keturis kartus buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, jį atitinkamai charakterizavo. Byloje taip pat buvo surinkti įrodymai apie pareiškėjo baustumą administracine tvarka bei apie pareiškėjo ryšius su asmenimis, kurie yra teisti ir / arba kuriems taikytos prevencinės poveikio priemonės – oficialūs perspėjimai pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą. Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal bylos duomenis, 2016–2018 metų laikotarpiu pareiškėjas aštuonis kartus baustas administracine tvarka, iš jų septynis kartus – už kelių eismo taisyklių pažeidimus (vairuodamas automobilį, naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis; neužsisegė saugos diržų; viršijo leistiną greitį), vieną kartą – už deklaracijų mokesčių administratoriui pavėluotą pateikimą. Pareiškėjo padarytų ar galimai padarytų teisės pažeidimų periodiškumas ir teisiniai gėriai, į kuriuos kėsintasi visais aukščiau įvardintais pažeidimais (viešoji tvarka ir žmonių rimtis, nuosavybė, savo ar kitų žmonių, eismo saugumas), leido teismui daryti išvadą, jog pareiškėjas buvo linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudijo jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai.

10. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 23 d. važiavo automobiliu, priklausančiu A. P., kuris 2013 m. buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), ir kuriam anksčiau buvo pareikštas oficialus perspėjimas. Oficialus perspėjimas yra Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatyta prevencinio poveikio priemonė, kuri pagal minėto įstatymo 4 straipsnį gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Tuo pačiu automobiliu vėliau naudojosi ir šis asmuo. Be to, A. P. 2016 m. rugpjūčio 15 d. važiavo automobiliu, priklausančiu UAB „Kartera“, o 2010–2014 m. laikotarpiu jis dirbo UAB „Kartera“ (bylos duomenimis, pareiškėjas yra UAB „Kartera“ direktorius, pareiškėjas skunde to neneigė, pareiškėjo asmens privalomo sveikatos tikrinimo kortelės kopijoje buvo nurodyta, kad jis dirba UAB „Kartera“). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjas važiavo automobiliu kartu su D. L.. Bylos duomenimis, šis asmuo 2017 m. vasario 9 d. buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (prekyba žmonėmis), BK 260 straipsnio 3 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų), BK 199 straipsnio 3 dalį (kontrabanda), byla buvo perduota į teismą, ir 2018 m.

šis asmuo nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (organizuota grupė), BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 3 dalį, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismo nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka. Šis asmuo anksčiau buvo teistas Italijoje, nuosprendis įsiteisėjęs. D. L. anksčiau tris kartus buvo pareikštas oficialus perspėjimas. UAB „Kartera“ 2009–2011 m. ir 2013–2014 m. laikotarpiu dirbo G. R., kuriam du kartus – 2009 m. ir 2014 m. buvo pareikštas oficialus perspėjimas, ir kuris tris kartus buvo nuteistas Lietuvoje – 2009 m. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), 2010 m. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), 2013 m. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), BK 284 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), teismo baudžiamasis įsakymas ir nuosprendžiai įsiteisėję, taip pat anksčiau du kartus nuteistas kitoje valstybėje.

UAB „Kartera“ 2013–2018 m. laikotarpiu dirbo A. Š., kuriam anksčiau du kartus buvo pareikštas oficialus perspėjimas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su asmenimis – savo pusbroliu A. S. ir R. S., kurie anksčiau buvo teisti, o iš bylos duomenų buvo matyti, kad minėti asmenys 2014 m. lapkričio 30 d., 2015 m. kovo 31 d. važiavo automobiliu, kuriuo kitomis dienomis važiuodavo ir pareiškėjas, ir kad pareiškėjas buvo įregistruotas šio automobilio naudotoju. Sprendime ir atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, Panevėžio AVPK gauta Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos informacija, kad nerekomenduotina pareiškėjui išduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.

11. Teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, sprendė, kad ginčijamame Sprendime nurodytos ir nagrinėjant administracinę bylą nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizavo pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl Panevėžio AVPK turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas nepažeidė specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai apie tai, kad iš Sprendimo formuluotės buvo neaišku, kokiais duomenimis policija disponavo, ir kokiems turimiems policijos duomenims jis turėjo teisę prieštarauti, buvo nepagrįsti, kadangi atsakovas pateikė pakankamai duomenų apie faktines aplinkybes, kurios nulėmė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto tinkamą taikymą. Iš ginčijamo Sprendimo turinio buvo galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, aiškus tų visuomeninių santykių kvalifikavimas. Sprendime buvo nurodyti ikiteisminiai tyrimai, nurodyti duomenys, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba turėjo informacijos apie pareiškėją, o su teismui pateiktais byloje esančiais įrodymais pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti, tačiau byla nesidomėjo, į teismo posėdį neatvyko, nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Šaukimas pareiškėjui buvo tinkamai įteiktas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytus faktus bei bylos duomenis, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis neturėjo jokių priklausomybių ir nebuvo registruotas jokiose psichikos ligų įskaitose, dirbo – yra UAB „Kartera“ direktorius ir akcininkas, turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, siekė gauti leidimą ginklui medžioklei (ne savigynai), nesudarė pagrindo tenkinti skundą. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste teismas nenustatė išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl ginčijamo sprendimo neproporcingumo, ar akivaizdaus jo neteisingumo.

13. Teismas, atsižvelgęs į kilusio ginčo esmę, byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Dėl to nebuvo pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą ir pareiškėjo skundas teismo atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 14. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

15. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas privalėjo būti aktyvus, turėjo kviesti apklausai skundžiamos institucijos padalinio nurodomus asmenis ir tirti jų sąsajas su pareiškėju, o ne tik deklaratyviai ir asmenį užuominomis įžeidžiančiai priskirti prie linkusio pažeidinėti įstatymus. Teismo minimi asmenys A. P., D. L., G. R., A. Š., R. S. galėjo būti iškviesti apklausai, siekiant individualizuoti jų ryšius, bendravimo aplinkybes su pareiškėju. Pareiškėjo tvirtinimu, A. P. buvęs įmonės, kuriai vadovauja pareiškėjas darbuotojas, todėl nėra jokios blogybės, kad pareiškėjas gali duoti A. P. naudotis automobiliu ir tikrai pareiškėjas nėra ir negali būti atsakingas, kad A. P. 2013 metais įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 str. 1 d.). Pareiškėjas neneigia, jog tarp kitų mikroautobuso keleivių 2018 m. vasario 8 d. į užsienį vyko ir D. L., kuris buvo sulaikytas kaip įtariamas įvykdęs nusikalstamą veiką, tačiau jam nėra žinomos jokios aplinkybės dėl kurių buvo įtariamas D. L. ir tik iš šio teismo sprendimo tapo žinoma apie vykstantį apeliacinį procesą. Analogiška situacija ir su pareiškėjo buvusiu darbuotoju G. R., kadangi pareiškėjui nėra žinoma pastarojo buvusi kriminalinė praeitis. Pareiškėjo bendravimas su savo pusbroliu A. S., pareiškėjo nuomone, yra normalus, civilizuotas ir visuotinai priimtinas dalykas – giminystės ryšių palaikymas. Pareiškėjas nėra atsakingas už šio asmens padarytas veikas ir pastarojo nuteisimas nėra pagrindas atitinkamai neigiamai vertinti pareiškėją.

16. Pareiškėjas pabrėžia, kad visi ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukti (1995, 1997 ir 1999 metais), t. y. niekada pareiškėjas nebuvo teistas, jis niekada neturėjo ir neturi jokio galiojančio teistumo. Pareiškėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas buvo absoliučiai šališkas pareiškėjo atžvilgiu, nurodydamas tokio pobūdžio duomenis, kaip neva neigiamai pareiškėją charakterizuojančius. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad ir aplinkybė apie pareiškėjo atžvilgiu priimtą 2008 m. gegužės 20 d. nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą, niekaip negali charakterizuoti asmens, juo labiau varžyti jo teisių ir teisėtų interesų.

17. Pareiškėjas tvirtina, kad niekada nebuvo baustas administracine tvarka už grubius, šiurkščius, sukeliančius realią ir didelę grėsmę visuomenės interesams teisės pažeidimus. Pažeidimai susiję su vairavimu naudojantis mobiliojo ryšio priemone rankomis, saugos diržo neužsisegimas ar greičio viršijimas savo pavojingumu nėra tokios veikos, kurios rodytų aiškų asmens polinkį negerbti įstatymų, juos sąmoningai tyčia ignoruoti. Pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai yra negaliojantys ir buvo susiję su jo darbine – mikroautobuso vairuotojo, veikla.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nurodoma aplinkybė, kad „Lietuvos Kriminalinės policijos biuro veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba turi informacijos apie A. S., todėl nerekomenduoja išduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“, neatitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas absoliučiai šališkai įvertino tik atsakovo pateiktus duomenis, nesiėmė jokių aktyvių proceso suteiktų galimybių nešališkai, objektyviai ir visapusiškai išanalizuoti tiek pateiktus atsakovo duomenis, tiek imtis aktyvių priemonių apklausti byloje minimus asmenis, kad nustatyti tiesą – ar pareiškėjo asmenybė realiai tokia pavojinga, kad jam negalima suteikti teisės turėti ginklą medžioklei.

19. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Panevėžio AVPK nuomone, teismas nešališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai ištyrė visus pareiškėjo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ginčas byloje kilo dėl Panevėžio AVPK 2018 m. liepos 2 d. sprendimo, kuriuo, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, konstatavęs, kad atsakovo Sprendime nurodytos ir nagrinėjant administracinę bylą nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl Panevėžio AVPK vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytus faktus bei bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka teigdamas, kad teismas buvo šališkas vertindamas tik atsakovo pateiktus duomenis, nebuvo aktyvus ir nekvietė apklausai susijusių asmenų, tam, kad būtų nustatyta ar pareiškėjo asmenybė realiai tokia pavojinga, kad jam negalima suteikti teisės turėti ginklą medžioklei. Pareiškėjas tvirtina, kad visi ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo atžvilgiu buvo seniai nutraukti, pareiškėjas nebuvo teistas, jis niekada neturėjo ir neturi jokio galiojančio teistumo, o pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra negaliojantys ir buvo susiję su jo darbine (mikroautobuso vairuotojo) veikla.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta:

1) Panevėžio miesto policijos komisariate 1994 m. lapkričio 3 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-01208-94 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.), 225 straipsnio 2 dalį (chuliganizmas), ikiteisminis tyrimas nutrauktas 1995 m. vasario 3 d. vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 91 straipsniu (baudžiamosios bylos nutraukimas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius);

2) 1997 m. birželio 14 d. Panevėžio miesto vyriausiajame policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-01262-97 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) to paties 225 straipsnio 2 dalį, jis nutrauktas 1997 m. liepos 28 d. vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) tuo pačiu 91 straipsniu;

3) 1999 m. sausio 5 d. Kėdainių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-00095-99 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) to paties 225 straipsnio 1 dalį (chuliganizmas), jis nutrauktas 1999 m. sausio 28 d. vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) tuo pačiu 91 straipsniu;

4) 2006 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00988-06 pagal BK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), jis nutrauktas 2008 m. gegužės 20 d. vadovaujantis BPK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo) (b. l. 37, 40–41);

5) 2016–2018 metų laikotarpiu pareiškėjas aštuonis kartus baustas administracine tvarka, iš jų septynis kartus – už kelių eismo taisyklių pažeidimus (vairuodamas automobilį, naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis; neužsisegė saugos diržų; viršijo leistiną greitį), vieną kartą – už deklaracijų mokesčių administratoriui pavėluotą pateikimą (b. l. 32–36);

6) pareiškėjo sutuoktinė T. S. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 2 dalį, ir jai paskirta bausmė – 10 MGL (376,60 Eur) bauda (b. l. 17–24)

7) pareiškėjas 2016 m. sausio 23 d. važiavo automobiliu, priklausančiu A. P. (b. l. 36, 53, 56), kuris 2013 m. buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas) (b. l. 58), ir kuriam anksčiau buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 57). Tuo pačiu automobiliu vėliau naudojosi ir šis asmuo (b. l. 53). Be to, A. P. 2016 m. rugpjūčio 15 d. važiavo automobiliu, priklausančiu UAB „Kartera“ (b. l. 70–71), o 2010–2014 m. laikotarpiu jis dirbo UAB „Kartera“ (b. l. 52);

8) 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjas važiavo automobiliu kartu su D. L.. (b. l. 27), kuris 2017 m. vasario 9 d. buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (prekyba žmonėmis), BK 260 straipsnio 3 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų), BK 199 straipsnio 3 dalį (kontrabanda). Šis asmuo anksčiau buvo teistas Italijoje, nuosprendis įsiteisėjęs (b. l. 62). D. L. anksčiau tris kartus buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 65);

9) UAB „Kartera“ 2009–2011 m. ir 2013–2014 m. laikotarpiu dirbo G. R., kuriam du kartus – 2009 m. ir 2014 m. buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 81–82), ir kuris tris kartus buvo nuteistas Lietuvoje – 2009 m. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), 2010 m. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), 2013 m. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), BK 284 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), teismo baudžiamasis įsakymas ir nuosprendžiai įsiteisėję (b. l. 73–75), taip pat anksčiau du kartus nuteistas kitoje valstybėje (b. l. 76–79);

10) UAB „Kartera“ 2013–2018 m. laikotarpiu dirbo A. Š., kuriam anksčiau du kartus buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 68–69);

11) pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su asmenimis – savo pusbroliu A. S. ir R. S., kurie anksčiau buvo teisti (b. l. 27), minėti asmenys 2014 m. lapkričio 30 d., 2015 m. kovo 31 d. važiavo automobiliu, kuriuo kitomis dienomis važiuodavo ir pareiškėjas (b. l. 67) ir pareiškėjas yra įregistruotas šio automobilio naudotoju (b. l. 66);

12) Panevėžio AVPK gauta Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos informacija, kad nerekomenduotina pareiškėjui išduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 37).

25. Pažymėtina, kad šios nutarties 24 punkte nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas Sprendimas, pareiškėjas neginčija.

26. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių aktualumo, sprendžiant pareiškėjo pateiktą atsakovui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas ir nurodo, jog ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti gana seniai (1994, 1997, 1999 ir 2008 metais), administraciniai nusižengimai buvo susiję su pareiškėjo darbu ir jau nebegaliojantys, o apie minimų asmenų padarytus nusikaltimus ir jiems taikomas oficialius perspėjimus nežinojo bei su pusbroliu bendravo tik palaikydamas giminystės ryšius, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog minėtos aplinkybės neigiamai charakterizuoja pareiškėją.

27. Teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju atsakovas, išanalizavęs turimus duomenis, aiškiai ir detaliai nurodė atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018).

29. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė ne tik aštuonis administracinius teisės pažeidimus (vairuodamas automobilį, naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis; neužsisegė saugos diržų; viršijo leistiną greitį; mokesčių administratoriui pavėluotai pateikė deklaraciją), bet buvo įtariamas kitų nusikalstamų veikų (chuliganizmas ir vagystė) padarymu, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, be to jį siejo ryšiai su asmenimis, kurie buvo padarę nusikaltimus ir kuriems buvo taikomi oficialūs įspėjimai. Nors ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius arba nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovo nurodytų veikų pobūdis, tiek jų kiekis bei padarymo laikas suponuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo būtinybę. Aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu vyko ikiteisminiai tyrimai, pareiškėjas palaikė ryšius su anksčiau minėtais asmenimis, jam buvo taikyta administracinė atsakomybė, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos nustatytos aplinkybės tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai įvertintos „kokybiniu“ aspektu. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis turi šeimą, du vaikus, dirba UAB „Kartena“ direktoriumi ir yra akcininkas, tačiau, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir jam reikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų, pareiškėjo ryšius su nusikalsti linkusiais asmenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir jų šaudmenų, todėl teisėjų kolegija sutinka su Sprendime nurodyta išvada, kad pareiškėjas neatitinka šios nuostatos reikalavimų.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.). Nors pareiškėjas teigia, kad jam buvo neaišku kokiais duomenimis policija disponuoja, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjui nebuvo žinomi ir suprantami atsakovo Sprendimo argumentai, dėl šių argumentų pareiškėjas padavė skundą, kuris buvo išnagrinėtas šioje byloje.

33. Pareiškėjas taip pat teigė, jog teismas nebuvo aktyvus, nesiėmė priemonių, kad pakviesti liudyti byloje minimus asmenis, tam, jog būtų išsiaiškintos jų sąsajos su pareiškėju. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 12 straipsnį teismas turi būti aktyvus, padėti asmenims įgyvendinti procesines teises. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šią pareigą vykdė, nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, tačiau pareiškėjas skundo nepatikslino, rinko įrodymus bei tikslino bylos nagrinėjimo apimtis. Kartu administracinių bylų teisenoje taikomas ir dispozityvumo principas. Pareiškėjas neprašė pirmosios instancijos teismo kviesti į teismo posėdį liudytojų, nenurodė kokias aplinkybes jie gali paliudyti, o ir pats teismo posėdyje, apie kurį buvo tinkamai informuotas, nedalyvavo ir neprašė jo atidėti.

34. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatyta aplinkybe, kad policija turi duomenų, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir jų šaudmenų.

35. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

36. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymi, jog teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-257-629/2020).

38. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių skundžiamą sprendimą priėmusių teisėjų (teismo) suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

40. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė