2017-02-22 Nr. AB-4286-3-61-3-04310-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-68-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04310-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. V. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir atsisakymo tenkinti prašymą dėl buto išpirkimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Y. V. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. spalio 31 d. teismui pateikė skundą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1-642 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašų patvirtinimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą“, kuriuo į Socialinio būsto fondo sąrašą buvo įtrauktas butas, esantis (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansų departamento 2016 m. rugsėjo 27 d. atsakymą Nr. A51-71971/16(2.14.1.18-FN9), kuriuo atsisakyta pareiškėjai parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja paaiškino, kad ji su šeima nuo 1972 m. gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo 1999 m. ji šį gyvenamąjį būstą nuomojo, o nuo 2011 m. tarp N. B. ir Vilniaus miesto savivaldybės buvo sudaryta šio būsto nuomos sutartis. 2014 m. gruodžio 26 d. N. B. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu išpirkti ginčo būstą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Šis prašymas nebuvo patenkintas, savivaldybės atsisakymas apskųstas teismui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento direktorius V. G. 2015 m. liepos 9 d. N. B. informavo apie galimybę įsigyti būstą už rinkos kainą (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. 2 d. 5 p.), todėl turėjo būti priimtas sprendimas dėl pardavimo tvarkos ir atliktas turto vertinimas.

Pareiškėja nurodė, kad N. B. žuvo 2016 m. balandžio 27 d. ginčo name kilusio gaisro metu, namas buvo visiškai sugadintas. Teisinius santykius dėl būsto nuomos perėmė pareiškėja, 2016 m. rugpjūčio 29 d. sudarydama su Vilniaus miesto savivaldybe būsto nuomos sutartį. Pareiškėja teigė 2016 m. rugsėjo 22 d. kreipusis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama leisti išpirkti ginčo būstą, bet skundžiamu 2016 m. rugsėjo 27 d. raštu buvo atsisakyta tenkinti jos prašymą, remiantis be kita ko tuo, kad ginčo būstas skundžiamu 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu buvo įtrauktas į Socialinio būsto fondo sąrašą. Pareiškėjos nuomone, ginčo būstas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu negalėjo būti pripažintas socialiniu būstu, kadangi, neatlikus atstatymo darbų, gyvenamasis namas negalėjo tenkinti jokios šeimos poreikių kaip socialinis būstas. Pareiškėjos žiniomis, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nebuvo numačiusi finansinių resursų šių gyvenamųjų patalpų atstatymui. Be to, tuo metu šis būstas buvo išnuomotas pareiškėjai kaip Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, o ne kaip socialinis būstas. Kadangi pareiškėja su Vilniaus miesto savivaldybės administracija jau buvo susitarusi dėl pardavimo ir buvo pradėtas vykdyti ginčo būsto rinkos kainos nustatymas, šis būstas į Socialinio būsto fondo sąrašą buvo įtrauktas neteisėtai. Atitinkamai naikintinas ir 2016 m. rugsėjo 27 d. raštas dėl atsisakymo parduoti būstą, kadangi jame remtasi neteisėtu 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos Y. V. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir tenkinti prašymą dėl buto išpirkimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja teisės aktų, numatančių nuomojamų butų privatizavimą, pagrindu siekė privatizuoti ginčo butą kaip šio buto nuomininkė (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. 2 d. 5 p.). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimu atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodant, kad nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjai įsigyti prašomas gyvenamąsias patalpas. Įvertinus tai, matyti, jog pareiškėja, būdama ginčo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke, siekė įsigyti šias patalpas ir skunde kėlė ginčą iš sutartinių teisinių santykių, t. y. jos kaip savivaldybės būsto nuomininkės teisės jį išsipirkti. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nepaisant to, kad skundo reikalavimu prašyta panaikinti viešojo administravimo teisės aktus, tai nekeitė aplinkybės, jog ginčas kilo iš civilinių, o ne administracinių santykių.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Be to, teismas pareiškėjai išaiškino, jog, siekdama įsigyti nuomojamas patalpas pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punktą, ji turėtų kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka.

III. Pareiškėja Y. V. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja teigia, kad teismas nepagrįstai nurodo, jog ginčas kilo iš sutartinių teisinių santykių, kadangi skundu buvo siekiama panaikinti neteisėtus valstybinio administravimo subjektų aktus: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1-642 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansų departamento 2016 m. rugsėjo 27 d. atsakymą Nr. A51-71971/16(2.14.1.18-FN9). Akivaizdu, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ginčo būstą įtraukus į Socialinio būsto fondo sąrašą buvo pažeistos asmens, suinteresuoto gyvenamųjų patalpų įsigijimu, teisės.

Pareiškėja pažymi, kad skundžiamų aktų neteisėtumas nebuvo kildinamas iš to, kad pareiškėja buvo suinteresuota ginčo būsto įsigijimu ir civiliniu sandoriu – privatizacija. Priešingai, skundas grindžiamas tuo, jog ginčo būsto patalpų įtraukimas į Socialinio būsto fondo sąrašą nėra galimas todėl, kad šios patalpos buvo visiškai sunaikintos gaisro metu ir negali būti laikomos socialiniu būstu, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra numačiusi lėšų jų atstatymui. Teismas šiuo aspektu visiškai nepasisakė, todėl skundžiama teismo nutartis yra akivaizdžiai neteisėta ir nepagrįsta, o teismas pažeidė pareiškėjos teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti pareiškėjos skundą dėl to, kad ginčas nėra teismingas administraciniams teismams.

Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad šis ginčas yra teismingas administraciniams teismams.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. – įskaitant) laikytis rūšinio teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-1232/2014, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-130-822/2016). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Bylos, nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra nurodytos ABTĮ 18 straipsnyje. Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams arba kitiems specializuotiems teismams.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija yra atribojama atsižvelgiant ne vien tik į ginčo subjektą. Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (ABTĮ 3 str. l d., CPK 22 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-232/2013, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-829-756/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja reikalavo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1-642 (b. l. 13-45, 57), kuriuo gyvenamasis būstas, kurį pareiškėja nuomojo ir siekė išsipirkti, buvo įtrauktas į Socialinio būsto fondo sąrašą (1072 p.). Šio reikalavimo esmė yra viešojo administravimo subjekto veiksmų priimant administracinį aktą teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. šis ginčas patenka į viešojo administravimo sritį.

Pareiškėja taip pat siekė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansų departamento 2016 m. rugsėjo 27 d. atsakymą Nr. A51-71971/16(2.14.1.18-FN9) (b. l. 48), kuriuo atsisakyta pareiškėjai parduoti ginčo būstą, bei prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti šio būsto pardavimo pareiškėjai klausimą. Atsisakymas grįstas tuo, kad ginčo būstas neatitiko sąlygų, įtvirtintų Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkte, numatančiame, jog už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai, kurie nuomojami ne socialinio būsto nuomos sąlygomis ir kuriuose nuomininkai yra išgyvenę ne trumpiau nei 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo dienos, neatsižvelgiant į taikytas būsto nuomos sąlygas. Taigi, nepaisant to, kad sprendimą atsisakyti pareiškėjai parduoti ginčo būstą priėmė viešojo administravimo subjektas, pastarieji pareiškėjos reikalavimai yra civilinio teisinio pobūdžio.

Šiame kontekste pastebėtina, jog, nors pareiškėja atskirajame skunde (b. l. 62-63) pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėja siekė įgyti nuosavybės teisę į ginčo būstą Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, teisėjų kolegija su šia pozicija nesutinka. Pastebėtina, kad pareiškėja skunde (b. l. 1-3) teigė, kad N. B. siekė ginčo būstą išsipirkti remdamasi būtent šia teisės norma, šią normą pareiškėjai neva nurodė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento direktorius V. G.. Pareiškėja skunde pažymėjo ir tai, kad buvo pradėtas vykdyti ginčo būsto rinkos kainos nustatymas, kas atitiko Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą procedūrą. Be to, pareiškėja atskirajame skunde nepaaiškino, kokiu teisiniu pagrindu iš tiesų siekė šį būstą išsipirkti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja siekė įgyti nuosavybės teisę į būstą (jį privatizuoti) pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (CPK 36 str. 2 d.). Šioje byloje nustatyta, kad ginčo teisinis santykis yra mišrus, t. y. ir civilinis, ir administracinis, todėl teisėjų kolegija vertina, koks santykis vyrauja byloje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti savo nutartyse yra ne kartą išaiškinusi, jog valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas, t. y. administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį dėl teismingumo byloje Nr. T-246/2012, 2015 m. gegužės 22 d. nutartį dėl teismingumo byloje Nr. T-62/2015).

Pažymėtina, kad privatizavimo sandoris yra civilinis teisinis sandoris. Sudarydama privatizavimo sandorį, savivaldybė veikia kaip privatizuojamo turto savininkė. Ginčai, kylantys privatizavimo sandorio sudarymo procese, kai yra ginčijami savivaldybės institucijų veiksmai, kada savivaldybė per savo institucijas veikia kaip potencialios pirkimo - pardavimo sutarties šalis, yra civilinio teisinio pobūdžio ginčai, teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį dėl teismingumo byloje Nr. T-73/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-42/2014, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-885-438/2016). Šią išvadą patvirtina Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies norma, nustatanti, kad privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui yra taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad kilusiame ginče vyrauja civilinio teisinio pobūdžio santykiai, ypač atsižvelgiant į tai, kad skunde pareiškėja 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ginčo būstą įtraukti į Socialinio būsto fondo sąrašą laikė ne tik neteisėtu dėl netinkamos šio būsto būklės, bet ir nesąžiningu pareiškėjos atžvilgiu, kadangi pareiškėja dar iki šio sprendimo priėmimo kreipėsi dėl ginčo būsto įsigijimo. Taigi, šio ginčo nagrinėjimas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Y. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė