2016-03-29 Nr. BB-1324-1-65-1-00284-2014-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-106-693/2016

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00284-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 2.4.2.1; 1.2.17.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžiu E. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 201 straipsnio 2 dalį, jam paskirta 150 MGL (5648 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimo būdą (ideali nusikalstamų veikų sutaptis) ir E. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 150 MGL (5648 Eur) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį nuteistas ir R. Š. , tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutartimi pakeistas Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendis. Iš nuosprendžio pašalinta teismo nustatyta aplinkybė, kad E. Z. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis įgijo aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Nuteistojo E. Z. ir jo gynėjo advokato V. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. E. Z. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, turėdamas tikslą realizuoti organizavo daugiau kaip 50 l naminių stiprių alkoholinių gėrimų pagaminimą, o R. Š. pagamino daugiau kaip 50 l naminių stiprių alkoholinių gėrimų.

Žemesnės instancijos teismai nustatė šias faktines aplinkybes: E. Z. laikė aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti (duomenys neskelbtini), jo tėvams A. Z. ir V. M. Z. priklausančios sodybos ūkiniame pastate iki 2014 m. vasario 26 d. 11.11 val., kai aparatą surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai;

be to, jis 2014 m. vasario mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate, parodė R. Š. brogą (raugą), žaliavas bei aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti ir nurodė gaminti naminius stiprius alkoholinius gėrimus, o R. Š. , vykdydamas E. Z. duotus nurodymus, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2014 m. vasario 26 d. 11. 11 val. pagamino ir laikė 89,45 l naminių stiprių alkoholinių gėrimų, kurių etilo alkoholio koncentracija 25 proc., t. y. E. Z. padarė nusikaltimus, numatytus BK 201 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 4 dalyje, 201 straipsnio 2 dalyje (ideali nusikalstamų veikų sutaptis), o R. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. Z. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimų dalį dėl jo nuteisimo ir jam baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1. Kasaciniame skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teisme buvo padaryta esminių įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimų, kurie nebuvo ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino jo apeliacinį skundą, pašalindamas iš nuosprendžio vieną teisiškai reikšmingą dalį, tačiau kitą jo apeliacinio skundo dalį be pagrindo atmetė. Anot kasatoriaus, abiejų instancijų teismai skundžiamus sprendimus pagrindė prielaidomis, nepaisant to, kad ir tos prielaidos nepatvirtina jo kaltės, padarius jam inkriminuotas veikas.

2.3. Nuteistasis mano, kad abiejų instancijų teismai klaidingai vertino duomenis, kurių užtektų ne daugiau negu manymui, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, ir ydingai laikė juos pakankamais išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Kasatorius nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Senes A no. 146; Telner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Nuteistojo įsitikinimu, abiejų instancijų teismai, priimdami atitinkamai apkaltinamąjį nuosprendį ir paskesnę nutartį, nukrypo nuo EŽTT bei nacionalinių teismų praktikos. Pasak nuteistojo, abiejų instancijų teismai, vertindami duomenų visetą, visiškai nepagrįstai netaikė duomenims jų leistinumo ir liečiamumo taisyklių, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus.

2.4. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai pagrindė savo sprendimus išimtinai kito nuteistojo, t. y. R. Š. , parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat įrodymų reikalavimų neatitinkančiu jo (R. Š. ) „atviru prisipažinimu“. Be to, nuteistojo manymu, šio rašto pripažinimas įrodymu pažeidžia įrodymų teisėtumo reikalavimą (BPK 20 straipsnio 4 dalis), nes jis buvo surašytas asmens, kuris buvo sulaikytas, tačiau jokios procesinės teisės jam nebuvo išaiškintos, kaip ir nebuvo suteikta teisė naudotis gynėjo pagalba. Skunde teigiama, kad R. Š. parodymai nepatikimi, daug kartų keitėsi ir neatitinka kitų baudžiamosios bylos duomenų.

2.5. Iš kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad kasatorius teigia, jog jis nedalyvavo R. Š. apklausų metu ir tuo metu neturėjo galimybės užduoti klausimų apklausiamam asmeniui. Todėl teigia, kad didesnę įrodomąją reikšmę turėtų turėti tie įtariamojo parodymai, kurie užfiksuoti proceso veiksmo metu, kada kiti įtariamieji (kaltinamieji) turėjo galimybę užduoti klausimų tokiam asmeniui ir tokia galimybe pasinaudojo.

2.6. Kasaciniame skunde nurodyta, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje nustatytų aplinkybių dėl kito kaltinamojo R. Š. parodymų savanoriškumo. Pasak nuteistojo, neabejotinai turi reikšmės faktas, kad sulaikymo metu R. Š. buvo užduodami klausimai apie esmines veikos aplinkybes, o tokiais neprocesiniais būdais gauti duomenys vėliau buvo bandomi procesiškai pagrįsti sulaikyme dalyvavusių policijos pareigūnų duodamais parodymais. Šiuo atveju atkreipiamas dėmesys, kad policijos pareigūnas R. M. buvo ir yra užėmęs akivaizdžiai priešišką kasatoriui poziciją, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė kasatoriaus teisę į gynybą tuo aspektu, jog atsisakė išreikalauti duomenis iš ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurioje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas būtent pagal pareiškėjo R. M. pareiškimą, esą kasatorius yra sugadinęs ar sunaikinęs R. M. turtą. Kasatorius teigia, kad ši aplinkybė turi esminės reikšmės R. M. parodymų vertinimui, ir apeliacinės instancijos teismo atsisakymas išreikalauti tai patvirtinančius duomenis yra esminis teisės į gynybą pažeidimas. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė apie tai, kad kitas pareigūnas S. T. yra miręs, ir tai yra reikšminga kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015 išaiškinimų kontekste, kur labai aiškiai detalizuoti ir EŽTT praktika pagrindžiami reikalavimai teismams, kaip turi būti tikrinami ir vertinami mirusio asmens duoti parodymai.

2.7. Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami jį kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, rėmėsi ir kitais duomenimis, kurie negali būti laikomi įrodymais, t. y. minėtų policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, kurie iš dalies sutampa žodis žodin. Kasatoriaus manymu, įrodymais negali būti pripažinti tokie duomenys, kurie yra išgauti iš sulaikomo asmens, nesuteikus jam procesinio statuso, neužtikrinus teisės į gynybą, neišaiškinus tokiam asmeniui jo teisių (taip pat ir teisės neatsakinėti į klausimus), tačiau apeinant tokį reikalavimą, kaip netiesioginius įrodymus naudoti pareigūnų tarnybinius pranešimus (kurie šiuo atveju įrodymų sąvokos taip pat neatitinka) ar pareigūnų, kaip liudytojų, parodymais. Skunde teigiama, kad iš įtariamojo apklausos protokolo pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad jos metu buvo padaryta 2 minučių pertrauka, o tai įrodo, jog tokia pertrauka padaryta tam, kad būtų galima išgauti iš įtariamojo R. Š. kaltinimo versiją, pagal kurią E. Z. buvo pripažintas įtariamuoju, o vėliau nuteistas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad sulaikant įtariamąjį R. Š. buvo akivaizdžiai nesilaikyta BPK reikalavimų, nes laikino sulaikymo protokolas surašytas tik po beveik 10 valandų po faktinio R. Š. sulaikymo.

2.8. Kasatorius teigia, kad nors kito kaltinamojo parodymams ir jų įrodomajai reikšmei kito kaltinamojo kaltei pagrįsti yra suformuoti aiškūs kriterijai, aiškiai nurodoma būtinybė tokius parodymus kur kas labiau tikrinant sieti ir vertinti kartu su kitais bylos duomenimis, užtikrinant gynybos teises, tačiau abiejų instancijų teismai tokių reikalavimų nesilaikė. Kasatoriaus nurodo, kad galiojantis BPK suteikia teisę įtariamajam, kaltinamajam ir teisiamajam keisti savo poziciją dėl prisipažinimo ar neprisipažinimo, duoti parodymus, apkalbant save ar kitus asmenis, neprisiekiant dėl duodamų parodymų teisingumo ir netaikant jokios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau žemesnių instancijų teismai be pagrindo suteikė prioritetą ikiteisminio tyrimo metu duotiems, nenuosekliems R. Š. parodymams.

2.9. Kasatorius pasisako ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, netinkamai sprendė dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos ir tokios apklausos protokolo įrodomosios reikšmės, sutapatindamas BPK 188 straipsnio ir 189 straipsnio teisinį reguliavimą ir toleruodamas esminius įtariamojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją pažeidimus, taip pat ir tai, jog pačiame tokiame protokole niekaip neaptarta, dėl kokių priežasčių atliekant apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo reikalinga pertrauka. Pasak kasatoriaus, lygiai taip pat apeliacinės instancijos teismas toleravo esminį BPK pažeidimą, padarytą pirmosios instancijos teisme, kuris pasireiškė tuo, kad pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą apkaltinamojo nuosprendžio dalį BK 276 straipsniu. Kasatoriaus manymu, net ir pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti rašymo apsirikimą, vietoje BPK santrumpos nurodydamas BK santrumpą, tačiau BPK 276 straipsnio konkrečios dalies nenurodymas, tai yra esminis nuosprendžio trūkumas ir tokio trūkumo visiškas neaptarimas apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra esminis teisės į apeliaciją pažeidimas.

2.10. Skunde nurodyta, kad sodyba, kurioje aptiktas daiktas, sudarantis BK 201 straipsnio 1 dalies objektyviosios pusės požymį, nepriklauso kasatoriui; jam nepriklauso ir žemės sklypas, ant kurio stovi pastatai (t. 1, b. l. 52-53). Sodybos ir žemės sklypo savininkai jokiame procesiniame statuse nei ikiteisminio tyrimo metu, nei proceso žemesnės instancijos teismuose nebuvo apklausti. Minėtas daiktas, kuris pripažintas aparatu naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, paimtas atliekant įvykio vietos apžiūrą, lygiai kaip ir skysčiai, vėliau pripažinti naminės gamybos alkoholiniais gėrimais bei raugalu (t. 1, b. l. 8-12). Kasatorius mano, kad toks daiktų (objektų) paėmimas ir tolesnis tyrimas yra netinkamas, nes prieštarauja BPK 207 straipsnio teisiniam reguliavimui ir juo labiau BPK 145 straipsnio reikalavimams. Kasatorius mano, kad materialią vertę turintys objektai, o juo labiau objektai, kurių civilinė apyvarta yra uždrausta ar ribota, negali būti paimami niekaip kitaip, kaip tik BPK numatyta tvarka.

2.11. Kasatorius teigia, kad kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu, kurį pateikė liudytojas R. M., nepagrįstai pripažinta įrodymu, ši klaida nebuvo ištaisyta ir apeliacinės instancijos teisme, o įrodymas apskritai nebuvo tirtas – peržiūrėtas.

2.12. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio pašalino aplinkybę, jog jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis įgijo aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti. Su tuo kasatorius sutinka, tačiau pažymi, kad lygiai tas pats pasakytina ir apie tokio aparato laikymą, juolab kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46/2013 pasisakoma, kad tokio tipo aparato pagaminimas (lygiai kaip ir įgijimas) paprastai perauga į laikymą. Kasatorius teigia, kad nebuvo nustatytas ir aprašytas momentas, nuo kurio esą jam kiltų baudžiamoji atsakomybė už tokio aparato laikymą.

2.13. Skunde nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas ir 2014 m. kovo 14 d. specialisto išvada Nr. 20-4-IS-1-324. Šioje išvadoje nurodoma, kad „pateikto tirti skysčio tyrimas ir vertinimas atliktas pagal LST 1536 ir pagal metodikas, patvirtintas Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 140-V-120“. Tačiau standartas LST 1536 „Maistinis etilo alkoholis ir spiritiniai gėrimai. Priėmimo taisyklės ir analizės metodai“, kuriuo ir remtasi surašant specialisto išvadą yra panaikintas ir šiuo metu galioja kitas standartas LST 1536:2015, kuris reglamentuoja labai platų spektrą klausimų, pradedant nuo mėginių paėmimo iki etilo alkoholio koncentracijos nustatymo. Kadangi standarto pasikeitimas galėjo turėti esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, kasatorius prašė skirti ekspertizę ir pavesti ekspertams atsakyti į tuos pačius klausimus, kokie buvo suformuluoti užduotyje atlikti įrodymų tyrimą, taip pat ir į papildomus klausimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė skirti tokios apimties ekspertizę, todėl, pasak kasatoriaus, buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Taip pat kasatorius teigia, kad jo teisės į gynybą buvo pažeistos ir todėl, jog jis prarado galimybę ginčyti pačią tyrimo metodiką, juo labiau neturėjo ir galimybės su ja susipažinti, nes ji neviešo naudojimo. Toks kasatoriaus manymas grindžiamas kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-60-788/2015 išaiškinimais, taip pat ir EŽTT išaiškinimais byloje Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03, 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas), kurių žemesnės instancijos teismai nesilaikė.

3. Atsiliepimu į nuteistojo E. Z. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo jį atmesti.

3.1. Prokurorė nurodo, kad iš E. Z. kasacinio skundo turinio matyti, jog kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas bylos duomenų pripažinimas įrodymais ir pats įrodymų vertinimas, iš esmės yra tie patys, kokie buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Pasak prokurorės, kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, jog vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK nuostatos ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, prieštarauja teismų priimtų skundžiamų sprendimų turiniui.

3.2. Prokurorė, vertindama kasatoriaus argumentus dėl nepagrįsto rėmimosi įtariamojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei liudytojo R. M. parodymais, pažymi, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl ji teigia, kad tiek įtariamojo R. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, tiek ir liudytojo R. M. parodymai gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais – atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Taip pat atsiliepime pažymėta, kad E. Z. ir jo gynėjas turėjo galimybę teisminio proceso metu pateikti kitiems proceso dalyviams klausimus, todėl kasatoriaus teisės į gynybą bei rungtyniškumo principas nebuvo pažeistas. Pažymėta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. Š. teisme duotiems parodymams patikrinti paskelbė jo pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, o nuosprendyje pabrėžė, jog remiasi būtent jais. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai pasisakė dėl to, kodėl laiko patikimais tiek įtariamojo R. Š. pirminius parodymus, tiek liudytojo R. M. parodymus – nes jie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir kitus byloje esančius įrodymus. Atsiliepime nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl to, kodėl atmeta nuteistojo E. Z. parodymus. Prokurorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo teismų tikrinami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais ir tik po to pripažinti patikimais, todėl apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties pagrindimas liudytojų ir įtariamojo R. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nevertintinas kaip BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo pažeidimas. Prokurorė teigia, kad E. Z. kaltumas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų įrodytas byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.3. Atsiliepime nurodyta, kad dėl kasatoriaus nurodytų aplinkybių apie R. Š. sulaikymą, apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir protokolo surašymą, R. Š. „atvirąjį prisipažinimą“ yra išsamiai pasisakęs apeliacinės instancijos teismas, todėl prokurorė nekartoja nurodytų motyvų ir su jais visiškai sutinka. Taip pat atsiliepime nurodyta, kad eliminavus R. Š. „atvirąjį prisipažinimą“ jo ir E. Z. kaltės įrodymų byloje yra pakankamai, todėl tai nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pasak prokurorės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad įrodymai, kuriais grindžiamas nuteistojo E. Z. kaltumas, būtų gauti neteisėtais būdais. Taip pat ji mano, kad kasatoriaus teiginiai, jog įvykio vietoje paimant daiktus (aparatą ir skysčius) buvo pažeisti BPK 207 ir 145 straipsnių reikalavimai, todėl jų metu gautais duomenimis nebuvo galima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nepagrįsti.

3.4. Atsiliepime nurodyta, kad nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, jog teismai padarė BPK reikalavimų pažeidimą ir tiriant bei vertinant vaizdo įrašą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė pačios vaizdo medžiagos ir jos neperžiūrėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga įrodymų tyrimo metu perklausyti ir peržiūrėti garso ar vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad, pirmosios instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas dalyvaujant nuteistiesiems ir jų gynėjams, taigi tinkamai ištirtas. Taip pat atsiliepime pažymėta, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nei nuteistieji, nei jų gynėjai nepageidavo pakartotinai peržiūrėti vaizdo įrašą.

3.5. Prokurorė nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kada sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), atsirado minėtas aparatas, todėl pateisinama yra tai, jog nuosprendyje tiksliai nenustatytas momentas, nuo kurio aparatas buvo laikomas šioje sodyboje, tačiau toks faktinių aplinkybių išdėstymas nereiškia BPK reikalavimų, keliamų nutarties surašymui, pažeidimą.

3.6. Atsiliepime nurodyta, kad kasatorius kelia daug abejonių dėl 2014 m. kovo 14 d. specialisto išvados Nr. 20-4-IS-l-324 teisėtumo. Prokurorė pažymi, kad teismas, siekdamas pašalinti nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl minėtos išvados teisėtumo, atnaujino įrodymų tyrimą ir apklausė šį tyrimą atlikusią specialistę. Specialistė patvirtino objektų (skysčių) tyrimo išvados duomenis ir parodė, kad atliekant tyrimą buvo laikomasi visų šiam tyrimui keliamų metodinių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ją pagrįstai pripažino įrodymu ir rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Atmestini ir kasacinio skundo motyvai, jog nepagrįstai neskirta dėl to ekspertizė.

3.7. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, prokurorė daro išvadą, kad teismai, priimdami sprendimus, BPK nustatytų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnis), 305 straipsnio 1 dalies nuostatų ir kt. nepažeidė. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo E. Z. apeliaciniame skunde, ir motyvuotai atsakė į esminius šio skundo argumentus, o kasatoriaus teiginius apie pažeistą teisę į gynybą, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos nuostatų pažeidimus prokurorė laiko deklaratyviais ir neatitinkančiais bylos duomenų.

4. Nuteistojo E. Z. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

5. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad savo skunde jis iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus dėl procesinių pažeidimų ir netinkamo įrodymų vertinimo.

5.1. Kasacinio skundo teiginiai, kad abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, neanalizavo jų visumos, kasatoriaus kaltę dėl jam inkriminuotų veikų pagrindė prielaidomis, atmestini kaip nepagrįsti.

5.2. Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

5.3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

5.4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamųjų E. Z. ir R. Š. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu). Teismas E. Z. kaltę, kad jis padarė BK 201 straipsnio 1 dalyje ir BK 24 straipsnio 4 dalyje, 201 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą.

5.5. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis E. Z. ir jo gynėjas advokatas teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistąjį R. Š. , specialistę R. V. , liudytoją J. M. (ikiteisminio tyrimo tyrėją). Iš posėdžio protokolo turinio matyti, kad apeliantas ir jo gynėjas uždavė nuteistajam R. Š. , specialistei bei liudytojai klausimus ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

5.6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

5.7. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).

5.8. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad iš tiesų kaltinamasis R. Š. teisiamojo posėdžio metu davė kaltinamąjį E. Z. teisinančius parodymus dėl pastarojo dalyvavimo jiems inkriminuotuose nusikaltimuose, kurie iš esmės skyrėsi nuo R. Š. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, remdamasis minėta BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, perskaitė įtariamojo R. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui bei tyrėjui, beje, šie buvo nuoseklūs, aiškinosi parodymų keitimo priežastis.

Liudytoja J. M. (ikiteisminio tyrimo tyrėja, apklaususi R. Š. kaip įtariamąjį), apklausta apeliacinės instancijos teisme, paneigė R. Š. aiškinimus, kad parodymai buvo išgauti neteisėtu būdu, be to, apklausoje dalyvavo ir gynėjas. Taigi teismai išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis ir tik tada juos vertino. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priešingai nei teigia kasatorius, turėjo teisėtą pagrindą remtis R. Š. 2014 m. vasario 28 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir liudytojo R. M. teisme duotais nuosekliais parodymais, patvirtinančiais, kad naminių stiprių alkoholinių gėrimų gamybą organizavo E. Z.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiejų instancijų teismai išvadas dėl reikšmingų bylos aplinkybių grindė ne vien tik įtariamojo R. Š. ir liudytojo R. M. parodymais, bet ir kitais teisme patikrintais įrodymais. Išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir E. Z. kaltumo teismai pagrindė liudytojo R. M. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, tarnybiniais pranešimais, specialistų išvadomis, vaizdo bei kita bylos medžiaga. Teismams išanalizavus pareigūnų surašytus tarnybinius pranešimus, R.

M. duotus parodymus bei vaizdo įrašą, esminių prieštaravimų tarp jų nenustatyta. Taigi, tiek įtariamojo R. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, tiek ir liudytojo R. M. parodymai gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais, jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Pažymėtina ir tai, kad E. Z. ir jo gynėjas turėjo galimybę teisminio proceso metu pateikti minėtiems asmenims klausimus, todėl kasatoriaus teisės į gynybą ir rungimosi principas nebuvo pažeisti (BPK 7 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta ir dėl to, kodėl atmetami nuteistojo E. Z. parodymai. Taigi, kaip matyti iš teismų sprendimų ir bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo teismų tikrinami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais ir tik po to pripažinti patikimais. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties pagrindimas įtariamojo R. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas), kuriuos patvirtino liudytojo R.

M. parodymai bei vaizdo įrašas, ir įrodymų visuma leido teismams daryti patikimą išvadą, kad E. Z. kaltumas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų įrodytas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

5.9. Nepagrįstai kasatorius teigia, kad teismai be pagrindo įrodymu pripažino ir vaizdo medžiagą, kuri neatitinka įrodymų sąvokos baudžiamojo procesinio įstatymo prasme ir tai sudaro esminę įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidą, kuri nebuvo ištaisyta ir apeliacinės instancijos teisme, šis tokio įrodymo netyrė – vaizdo medžiagos rungtyniškame teismo posėdyje neperžiūrėjo. BPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga įrodymų tyrimo metu perklausyti ir peržiūrėti garso ar vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, liudytojo R. M. pateiktas vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas dalyvaujant kaltinamiesiems ir jų gynėjams, taigi tinkamai ištirtas. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nei nuteistieji, nei jų gynėjai nepageidavo pakartotinai peržiūrėti vaizdo įrašą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų nustatyta, jog vaizdo įrašo turinys atitinka pareigūnų tarnybinių pranešimų turinį, taip pat R. M. apklausoje nurodytas aplinkybes bei įtariamojo R. Š. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kas buvo naminės degtinės virimo organizatorius.

5.10. Kasaciniame skunde nurodyta, kad įvykio vietoje paimant daiktus (aparatą ir skysčius) buvo pažeisti BPK 207 ir 145 straipsnių reikalavimai, todėl jų metu gautais duomenimis nebuvo galima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Šie kasatoriaus argumentai nepagristi. Pažymėtina, kad įvykio metu R. Š. buvo užtiktas gaminantis naminę degtinę ir jis pats įleido pareigūnus į patalpą, visi daiktai buvo rasti atliekant įvykio vietos apžiūrą, o ne darant kratą. Įvykio vietos apžiūros protokolą pasirašė visi dalyvavę apžiūroje asmenys, t. y. parašu patvirtino įvykio vietos apžiūros metu nustatytų aplinkybių teisingumą. Protokolas surašytas iki ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje, o pradėjus ikiteisminį tyrimą šie dokumentai pridėti prie baudžiamosios bylos. Tiriant ir nagrinėjant bylą jie turėjo duomenų šaltinio – daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, statusą. Antra, daiktai, objektai ar kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam reikalingos sąlygos. Objektų tyrimą atlieka specialistai ir pateikia išvadą (BPK 205 straipsnio 2, 3 dalis). Turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas (BPK 207 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, įvykio vietos apžiūros metu paimti daiktai buvo paimti, apžiūrėti ir jų tyrimas atliktas nepažeidžiant BPK 205 straipsnio, 207 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimų.

5.11. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš nuosprendžio pašalinęs aplinkybę, jog jis ikiteisminio tyrimo metu, nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, įgijo aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, nenustatė ir neaprašė momento, nuo kurio esą jam kiltų baudžiamoji atsakomybė už tokio aparato laikymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kada sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), atsirado šis aparatas ir kokiu būdu jį įgijo E. Z. , todėl pateisinama, jog nutartyje tiksliai nenustatytas momentas, nuo kurio aparatas buvo laikomas minėtoje sodyboje, tačiau toks faktinių aplinkybių išdėstymas nereiškia BPK reikalavimų, keliamų teismo baigiamojo akto surašymui, pažeidimą. Iš nustatytų aplinkybių išplauktų, kad E. Z. aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti laikė nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko (duomenys neskelbtini), jo tėvams A. Z. ir V. M. Zavistauskienei priklausančios sodybos ūkiniame pastate iki 2014 m. vasario 26 d. 11.11 val., kai aparatą surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai.

5.12. Skunde keliamos abejonės ir dėl 2014 m. kovo 14 d. specialisto išvados Nr. 20-4-IS-l-324 teisėtumo. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio, teismas, siekdamas pašalinti nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl minėtos išvados teisėtumo, atliko įrodymų tyrimą, iškvietė šį tyrimą atlikusią specialistę R. V. bei ją apklausė, nuteistasis ir jo gynėjas pateikė jiems aktualius klausimus. Specialistė patvirtino objektų (skysčių) tyrimo išvados duomenis ir parodė, kad atliekant tyrimą buvo laikomasi visų šiam tyrimui keliamų metodinių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ją pagrįstai pripažino įrodymu ir rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl skundo argumentų, susijusių su ekspertizės skyrimu, pažymėtina, kad ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Ar būtina skirti ekspertizę sprendžiama, atsižvelgus į konkrečias faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė gynėjo prašymą skirti ekspertizę, todėl nepažeidė BPK 238 straipsnio 1 dalies bei 286 straipsnio 1 dalies nuostatų.

5.13. Dėl skunde nurodytų aplinkybių apie R. Š. sulaikymą, apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir protokolo surašymą, R. Š. „atvirą prisipažinimą“ yra išsamiai pasisakęs apeliacinės instancijos teismas, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato prasmės tuos argumentus atkartoti. Beje apeliacinės instancijos teismas R. Š. „atviro prisipažinimo“ nepripažino tinkamu įrodymu ir E. Z. kaltės juo negrindė, tačiau kitų įrodymų visuma patvirtino E. Z. kaltumą padarius jam inkriminuotas veikas.

5.14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, tik nepagrįstai paminėjo R. Š. „atvirą prisipažinimą“, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, išskyrus vienintelę aplinkybę, kad nenustatyta, kokiu būdu E. Z. įgijo aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, ir kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis E. Z. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

5.15. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, kaip, anot kasatoriaus, šis teismas neatsakė į tai, kad pirmosios instancijos teismas vietoje BPK santrumpos nurodė BK santrumpą ir nenurodė konkrečios BPK 276 straipsnio dalies. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į nuteistojo E. Z. ir jo gynėjo advokato skundų esminius argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo kaltės – yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

5.16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

5.17. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimų dalys dėl E. Z., neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinos teisėtomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. Z. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas