2016-11-28 Nr. AB-22363-3-61-3-03648-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3209-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03648-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija: 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Fauga“, uždarosios akcinės bendrovės „Viking industrier“ ir „Byggleverandorene AS“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Fauga“, UAB „Viking industrier“ ir „Byggleverandorene, AS“ 2014 m. liepos 30 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (18-44-31-5)-402-8 ir išspręsti ginčą iš esmės arba įpareigoti mokesčių administratorių pakartotinai išnagrinėti jų prašymą.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad Inspekcija 2014 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (18-44-31-5)-402-8 (toliau – ir Sprendimas) nepritarė jų 2014 m. balandžio 29 d. prašyme išdėstytiems apmokestinimo principams ir taisyklėms, taikytinoms pareiškėjų atžvilgiu prašyme nurodytų konkrečių būsimųjų sandorių atveju. Paaiškino, kad Norvegijos įmonė „Byggleverandorene AS“ (toliau – ir Bendrovė Nr. 1) 2009 m. gruodžio 28 d. įsigijo 50 proc. UAB „Fauga“ (toliau – ir Bendrovė Nr. 2) akcijų, o 2013 m. rugsėjo 2 d. – likusius 50 proc. šios bendrovės akcijų. Bendrovė Nr. 1 taip pat kontroliuoja 100 proc. UAB „Viking industrier“ (toliau – ir Bendrovė Nr. 3) akcijų nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. Įvertinus minėtų įmonių 2013 m. rezultatus, matyti, kad Bendrovės Nr. 2 praėjusių metų mokestinis rezultatas – 2,6 mln. Lt (753 012,00 Eur) nuostolių, o Bendrovė Nr. 3 tą patį laikotarpį gavo 3,1 mln. Lt (897 822,00 Eur) mokestinio pelno. Atsižvelgus į šias aplinkybes, nuspręsta pasinaudoti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 561 straipsnyje nustatyta galimybe ir apskaičiuotus 2013 m. mokestinio laikotarpio Bendrovės Nr. 2 mokestinius nuostolius perduoti kitam įmonių grupės vienetui, t. y. Bendrovei Nr. 3, kuri jai perduotais nuostoliais sumažintų 2013 m. apskaičiuotą apmokestinamojo pelno sumą. Pareiškėjai prašė priimti sprendimą, kuriame būtų pritariama, kad PMĮ 561 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos būtų suprantamos ir taikomos taip, kaip išdėstyta prašyme, t. y. PMĮ 561 straipsnis nenustato jokių ribojimų dėl praėjusių mokestinių laikotarpių mokestinių nuostolių perdavimo; Bendrovė Nr. 1, Bendrovė Nr. 2 ir Bendrovė Nr. 3 turi atitikti PMĮ 561 straipsnį nuostolių perdavimo dieną, o ne tuo laikotarpiu, kurio perduodami mokestiniai nuostoliai. Pareiškėjų prašyme taip pat nurodyti kilę neaiškumai dėl mokestinių nuostolių perdavimo tarp vienetų grupės vienetų.

Pareiškėjai teigė, kad Inspekcija priėmė Sprendimą nepritarti prašymo „a–e“ punktams, nes pareiškėjai neatitinka PMĮ 561 straipsnyje 1 dalyje nustatytų sąlygų. Mano, kad PMĮ komentare pateikiami aiškinimai nepagrįstai išplečia PMĮ 561 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias sąvokos „vienetų grupė“ turinį bei kitas PMĮ 561 straipsnio nuostatas. Sprendime Inspekcija neaiškino ir neanalizavo konkrečių mokesčių teisės aktų nuostatų, tik pacitavo atitinkamą prašyme kvestionuojamą ištrauką iš PMĮ 56 straipsnio komentaro, todėl sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Inspekcija Sprendimo baigiamojoje dalyje dėl prašymo „f“ punkto konstatavo, kad jis nenagrinėtinas, nes nėra būsimo sandorio objektas. Teigia, kad Sprendime nepaaiškinta, kodėl Inspekcija teigia, jog „f“ punktas nėra būsimojo sandorio objektas.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad iš atsakovo negavo jokio rašto, kuriuo pateiktas prašymas būtų grąžintas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) ar Inspekcijos viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. VA-105 patvirtintų Mokesčių mokėtojo prašymo pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui pateikimo, prašymo nagrinėjimo, mokesčių administratorių įpareigojančio sprendimo priėmimo ir pakeitimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimų, dėl kurių prašymas galėtų būti nenagrinėjamas, ir suteiktų teisę atsakovei nepriimti sprendimo. Inspekcija galėjo pareikalauti papildomų dokumentų ar duomenų, reikalingų tinkamai įvertinti apmokestinimo variantą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjų nuomone, Inspekcija nesilaikė reikalavimų, keliamų individualiems teisės aktams priimti.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas nurodė, kad prašymo „f“ punkte nėra konkretaus būsimojo sandorio objekto, todėl pagrįstai nenagrinėjo šio punkto. Pabrėžė, kad prašymas buvo nagrinėjamas kaip vientisas dokumentas, o ne atskirai kiekvienas punktas. Inspekcijos teigimu, pareiškėjai neatitinka PMĮ įstatymo 561 straipsnio 1 dalies sąlygų ir negali perduoti 5 praėjusių mokestinių laikotarpių mokestinių nuostolių. Pažymėjo, kad išnagrinėjo pareiškėjų prašymą, jame nurodytus klausimus. Nėra pagrindo teigti, kad sprendimas nepagrįstas. Nurodė, kad neprivalėjo nurodyti išsamių nesutikimo motyvų. Inspekcija privalo motyvuoti neigiamas pasekmes sukeliantį administracinį aktą, tačiau akte, kuris nedaro įtakos asmens teisėms ir pareigoms, privalo nurodyti tik nesutikimo priežastis, t. y. trumpai išdėstyti poziciją, kuri atskleidžia nesutikimo esmę. Mano, kad sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Fauga“, UAB „Viking industrier“ ir „Byggleverandorene AS“ skundą patenkino.

Teismas panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (18-44-31-5)-402-8 ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos išnagrinėti UAB „Fauga“, UAB „Viking industrier“ ir „Byggleverandorene AS“ 2014 m. balandžio 29 d. prašymą pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui įstatyme nustatyta tvarka ir priimti dėl jo atitinkamą sprendimą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (18-44-31-5)-402-8 „Dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo būsimajam sandoriui“ (b. l. 25–29). Pareiškėjai Inspekcijai pateikė prašymą pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui (b. l. 14–19). Pareiškėjai prašyme prašė pritarti, kad:

a) PMĮ 561 str. 1 d. nustatytos sąlygos suprantamos ir taikomos taip, kaip išdėstyta šio prašymo 2.2.1 p.;

b) pagal pateiktą faktinę informaciją (grupės struktūra, valdomų akcijų dydis bei valdymo laikotarpis) bei atsižvelgiant į Prašymo 2.2.1 p. išdėstytus būsimajam sandoriui taikytinus apmokestinimo principus, Bendrovė Nr. 1, Bendrovė Nr. 2 ir Bendrovė Nr. 3 2014 m. antrąjį ketvirtį ir vėlesniais laikotarpiais atitiks PMĮ 561 str. nustatytus reikalavimus mokestiniams nuostoliams perduoti (jei vėlesniais laikotarpiais nepasikeis faktinės aplinkybės), o Bendrovė Nr. 2 2014 m. antrąjį ketvirtį ir vėlesniais laikotarpiais pagrįstai galės perduoti 2013 m. mokestinius nuostolius Bendrovei Nr. 3, kuri jai perduotais nuostoliais pagrįstai galės sumažinti 2013 m. apmokestinamąjį pelną;

c) patronuojantis vienetas ir nuostolių perdavime dalyvaujantys vienetai turi atitikti nustatytąsias sąlygas nuostolių perdavimo dieną, o ne tuo laikotarpiu, kurio perduodami mokestiniai nuostoliai;

d) vienetų grupės vienetai, dalyvaujantys mokestinių nuostolių perdavime bei patronuojantis vienetas, atitinkantys PMĮ 561 str. l d. nustatytas sąlygas, gali perduoti mokestinius nuostolius penkerius praėjusius mokestinius laikotarpius, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada minėti vienetai atitinka reikalavimus mokestiniams nuostoliams perduoti (bet ne anksčiau nei 2010 m.);

e) Bendrovė Nr. 1, Bendrovė Nr. 2 ir Bendrovė Nr. 3 planuojamą mokestinių nuostolių perdavimo datą (2014 m. antrąjį ketvirtį bet kurią dieną) atitiks PMĮ 561 str. nustatytas sąlygas, todėl turės galimybę tarpusavyje perduoti 2010–2013 m. mokestinius nuostolius, kuriais būtų mažinamas apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas to mokestinio laikotarpį, kurio apskaičiuoti kito vieneto perduodami mokestiniai nuostoliai;

f) Bendrovė Nr. 1, Bendrovė Nr. 2 ir Bendrovė Nr. 3 turės galimybę tarpusavyje perduoti 2010–2014 m. mokestinius nuostolius, kuriais būtų mažinamas apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas to mokestinio laikotarpio, kurio apskaičiuoti kito vieneto perduodami mokestiniai nuostoliai, jei Inspekcija nepritartų šio prašymo 2.2.1 p. išdėstytiems apmokestinimo principams (vienetų grupės aiškinimui ir pan.) ir teigtų, jog nurodytos įmonės PMĮ 561 str. 1 d. nustatytas sąlygas atitiks ne anksčiau kaip 2015 m. rugsėjo 2 d. (suėjus dvejiems metams, per kuriuos Bendrovė Nr. 1 be pertraukų valdytų ne mažiau nei 66,7 proc. Bendrovės Nr. 2 ir Bendrovės Nr. 3 akcijų).

Teismas nurodė, kad Inspekcija sprendimu nepritarė pareiškėjų pateikto prašymo a, b, c, d ir e punktams, nes jie neatitinka PMĮ 561 str. 1 d. nustatytų sąlygų. Sprendime nurodė, kad, sistemiškai vertinant PMĮ 561 str. 1 d. nuostatas, mokestiniai nuostoliai gali būti perduodami tik tarp tokių vienetų, kurie dvejus metus be pertraukų iki nuostolių perdavimo dienos yra vienetų grupėje, kurioje patronuojantis vienetas tiesiogiai arba netiesiogiai valdo ne mažiau kaip 2/3 nuostolių perdavime dalyvaujančio kiekvieno dukterinio vieneto akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytino pelno dalį. Taip pat nusprendė nenagrinėti prašymo f punkto, nes nėra prašyme nurodyto būsimojo sandorio objektas.

Teismas pažymėjo, kad savo nesutikimą su Inspekcijos sprendimu pareiškėjai iš esmės grindžia šio akto neatitiktimi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems individualaus administracinio akto turinio reikalavimams.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija nusprendė nepritarti pareiškėjų būsimajam sandoriui ir konstatavo, kad jos neatitinka PMĮ 561 str. nustatytų sąlygų, tačiau nenurodė, kokių konkrečių PMĮ 561 str. 1 d. nustatytų sąlygų neatitinka, ir to nepagrindė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų prašyme taip pat nurodyti jiems kilę neaiškumai dėl mokestinių nuostolių perdavimo tarp vienetų grupės vienetų. Inspekcija ginčijamame sprendime iš esmės tik atkartojo pareiškėjų nurodytas faktines aplinkybes, tačiau į minėtus klausimus atsakymų nepateikė. Taigi, atsakovas nepaisė vieno iš pagrindinių mokestinių santykių teisinio reglamentavimo principų – apmokestinimo aiškumo. MAĮ 36 str. mokesčių mokėtojui garantuojama teisė gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais. Nemotyvuotas atsisakymas pritarti pareiškėjų pateiktam būsimajam sandoriui nepagrįstai apriboja jų, kaip mokesčių mokėtojų, galimybę tinkamai realizuoti savo teises.

Teismas pažymėjo, kad atsiliepime Inspekcija pateikė argumentus dėl pareiškėjų galimybės tarpusavyje perduoti mokestinius nuostolius ir dėl mokestinių nuostolių perdavimo 5 praėjusių mokestinių laikotarpių, tačiau Inspekcijos atsiliepimas administracinėje byloje nėra skundžiamo sprendimo sudedamoji dalis, todėl negalima konstatuoti, kad pareiškėjams buvo tinkamai atsakyta į minėtus klausimus.

Teismas nurodė, kad Inspekcija nenagrinėjo prašymo f punkto, nes nėra prašyme nurodyto būsimojo sandorio objektas. Nagrinėjamu atveju Inspekcija nepranešė pareiškėjams, kad jų prašymo f punktas neatitiko Taisyklių reikalavimų, taip pat nereikalavo pateikti papildomų duomenų, reikalingų tinkamai įvertinti pateiktą apmokestinimo variantą, todėl visus prašyme išdėstytus klausimus Inspekcija privalėjo išnagrinėti iš esmės.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą.

Atsakovas nurodo, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas kreipiasi į mokesčių administratorių dėl sprendimo priėmimo nesudėtingais klausimais (mokesčio įstatymo nuostata aiški, nereikalinga detali papildomų dokumentų analizė, analogišku klausimu yra parengtas apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas (komentaras) ir pan.), mokesčių administratorius turi teisę nepriimti sprendimo, o atsakymą į paklausimą pateikti bendra tvarka, vadovaujantis Konsultacijų ir atsakymų į paklausimus teikimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. VA-66 (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija Nr. VA-99). Šiuo atveju, atsakovas išnagrinėjo pareiškėjų prašymą, jame nurodytus klausimus ir priėmė sprendimą vadovaudamasis PMĮ 561 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į jo komentarą, todėl mano, jog sprendimas yra pagrįstas.

Mano, kad teismo išvada dėl neišnagrinėto prašymo „f“ punkto nėra pagrįsta. Atsakovas nurodo, kad prašyme pritarti mokesčių mokėtojo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, mokesčių mokėtojas turi tiksliai ir vienareikšmiškai apibūdinti būsimąjį sandorį, aplinkybes, su kuriomis pagal mokesčių įstatymus sietinas apmokestinimas, taikytinas mokesčių teisės aktų nuostatas ir pateikti kitą informaciją ir įrodymus, kuriais grindžia siūlomą mokesčių teisės aktų nuostatų taikymą. Teigiama, kad įstatymų leidėjas įtvirtino imperatyvią nuostatą, jog būsimasis sandoris – tai sandoris, kuris bus pradėtas vykdyti po prašymo pritarti mokesčių teisės nuostatų taikymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos, t. y. mokesčių mokėtojas išreikš valią (ketinimą) vykdyti konkretų sandorį (MAĮ 371 str. 1 d.). Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjai apibūdino situaciją, kurios atsiradimas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, t. y. sandoris nėra konkretus, jis gali neįvykti, tačiau, kaip minėta, mokesčių mokėtojas privalo nurodyti sandorį, kuris bus pradėtas vykdyti po prašymo pateikimo, t. y. aiškiai apibrėžtas valios išreiškimas netrukus ateityje. Pabrėžiama, jog prašymas buvo nagrinėjamas kaip vientisas dokumentas, todėl nebuvo pagrindo atskirai vertinti kiekvieną punktą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendime išaiškinta, jog pareiškėjai neatitinka PMĮ 561 straipsnio 1 dalies sąlygų, todėl negali perduoti penkių praėjusių mokestinių laikotarpių, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada minėti vienetai atitinka mokestinių nuostolių reikalavimus, todėl mano, kad atsakovas tinkamai pasisakė dėl pareiškėjams taikomų sąlygų.

Atsakovas nesutinka ir su teismo išvada, kad sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pabrėžiama, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybės tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai apeliaciniame skunde teigiama, kad viešojo administravimo subjektas privalo motyvuoti taikomų poveikio priemonių pagrindus, tačiau specialus teisinis reglamentavimas nustato, jog mokesčių administratorius sprendime nepritarti mokesčių teisės nuostatų taikymui būsimajam sandoriui nurodo priežastis, t. y. mokesčių administratorius neprivalo išdėstyti išsamių nesutikimo motyvų. Viešojo administravimo subjektas privalo motyvuoti neigiamas pasekmes sukeliantį administracinį aktą, tačiau akte, kuris nedaro įtakos asmens teisėms ir pareigoms, jis privalo nurodyti tik nesutikimo priežastis, t. y. trumpai išdėstyti poziciją, kuri atskleidžia tokio nesutikimo esmę.

Pareiškėjai UAB „Fauga“, UAB „Viking industrier“ ir „Byggleverandorene, AS“ nesutinka su atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjai atsiliepime nurodo, mokesčių mokėtojui siunčiamas arba atsakovo atsakymas, kad prašymas nenagrinėjamas, nurodant priežastis ir pagrindus, arba siunčiamas atsakovo įpareigojantis sprendimas. Tuo tarpu atsakovas, neinformavęs pareiškėjų apie savo atsisakymą nagrinėti prašymą, jau pareiškėjams pateiktame sprendime nurodė, kad prašymo „f“ punktas nenagrinėjamas, nes nėra prašyme nurodyto būsimojo sandorio objektas. Atsakovas sprendimo baigiamojoje dalyje dėl prašymo „f“ punkto nepateikė jokių argumentų ir motyvų. Sprendimas dėl prašymo „d“ punkto taip pat liko nepriimtas. Dėl to sprendimas neatitinka taisyklėse išdėstytų reikalavimų, nes jame neatsakyta į visus pareiškėjų klausimus, nepateikti jokie priimto sprendimo motyvai ir priežastys, argumentuotai nepašalinti pareiškėjams kylantys neaiškumai dėl teisės taikymo klausimų.

Pareiškėjai prieštarauja ir atsakovo teiginiui, kad atsakovas sprendime neprivalėjo pasisakyti dėl prašymo „f“ punkto. Atsakovų pasakymas, jog prašymo „f“ punktas nėra būsimojo sandorio objektas, yra nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju atsakovas nepranešė pareiškėjams, kad jų prašymo „f“ punktas neatitiko Taisyklių reikalavimų, taip pat nereikalavo pateikti papildomų dokumentų, reikalingų tinkamai įvertinti pateiktą apmokestinimo variantą, todėl visus prašyme išdėstytus klausimus atsakovas privalėjo išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėjai nesutinka su atsakovo pozicija, kad sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Nurodo, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus aiškus ir pakankamas. Kadangi atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, jis neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šios bylos esmė – ar Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimtas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 371 straipsnis) atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš Mokesčių administravimo įstatymo 371 straipsnio 1-3 dalių, mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčio administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, o mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą dėl prašymo, šis sprendimas sukelia tam tikras teises ir pareigas mokestinių teisinių santykių dalyviams. Taigi, mokesčio administratoriaus priimamas sprendimas atitinka individualus administracinio akto požymius ir turi atitikti tokiam aktui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytus reikalavimus, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis).

Iš 2014 m. balandžio 29 d. prašymo (b. l. 14–23) turinio seka, kad pareiškėjai kreipėsi ne dėl konsultacijų, o dėl konkretaus sprendimo Mokesčių administravimo įstatymo 371 straipsnio tvarka. Todėl atsakovas pagrįstai vertino šį kreipimąsi kaip vieningą dokumentą – prašymą pritarti siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui – ir, detaliai nepasisakęs dėl mokesčio mokėtojo abejonių dėl Pelno mokesčio komentaro, pareiškėjų teisių nepažeidė.

Atsakovas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (18-44-31-5)-402-8 (b. l. 25–28) nepritardamas pareiškėjų pateikto prašymo a, b, c ir e punktams, nurodė, kokias teisės normas taiko, kokią išvadą gauna jas aiškindamas. Taigi, šioje dalyje ginčijamas sprendimas nors ir yra trumpas, iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsakovas paminėtu sprendimu prašymo „f“ punktą paliko nenagrinėtą, nurodydamas, kad „nėra prašyme nurodyto busimojo sandorio objektas“. Kokios materialiosios ir procedūrinės teisės normos buvo taikomos ir kaip ši išvada padaryta nenurodyta. Taigi, šioje dalyje ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teismas taip pat pritaria pareiškėjų teiginiui, kad sprendimas dėl prašymo „d“ punkto iš esmės liko nepriimtas, kadangi atsakovas su šiuo santykinai savarankišku punktu susijusių motyvų nenurodė.

Kadangi, 2014 m. balandžio 29 d. prašymas ir 2014 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (18-44-31-5)-402-8 yra vientisi dokumentai, tai teismas iš esmės teisingai pasielgė panaikindamas visą 2014 m. liepos 1 d. sprendimą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas iš esmės priėmė teisingą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, pakeičiant jo motyvus aukščiau išdėstytu būdu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius