AS-444-338-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS444–338/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02759-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 63.3.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui pareiškimą (b. l. 1-5), kuriuo prašė: 1. Ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 bei juo patvirtintas Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) atitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, o Tvarkos aprašo 4 ir 5 punktai ar atitinka Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4, 8 dalių, 4 straipsnio 7 dalies, 7 straipsnio 1 ir 5 dalių, 11 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio nuostatas, ir laikyti juos panaikintais; 2. Pripažinus ginčijamą Tarybos sprendimą neteisėtu, nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Pareiškime paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4, 8 dalis, 4 straipsnio 1, 7 dalis, 7 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 3 dalį gyvenamosios vietos deklaravimas galimas tik dviem būdais:

1) gyvenamosios vietos (kurioje faktiškai gyvena) deklaravimas konkrečiu adresu; 2) įtraukimas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nurodant savivaldybę, kurioje asmuo gyvena. Įstatyme nėra nurodyta, kad gyvenamoji vieta gali būti deklaruojama ir kitokiu būdu bei nėra nustatyta, kad savivaldybių institucijos gali nustatyti kitokį gyvenamosios vietos deklaravimo būdą bei tvarką. Daro išvadą, kad Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, viršijo jai suteiktus įgaliojimus ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje imperatyviai nurodyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ar kitiems teisės aktams įgyvendinti.

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Be to, iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantis reikalavimas teisėkūros subjektams paisyti teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose.

Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2008 m. vasario 29 d. nutartis Nr. A39-276/2008, 2005 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. I1-04/2005, 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. A14-800/2007, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis Nr. A14-1052/2007, 2009 m. kovo 25 d. nutartis Nr. A556-383/2009, 2009 m. balandžio 1 d. nutartis Nr. A502-72/2009), teigė, kad Taryba, įgyvendindama savo įgaliojimus privalėjo vadovautis ir bendraisiais teisės principais.

Mano, kad Taryba priimdama ginčijamą sprendimą ne tik viršijo jai suteiktus įgaliojimus, bet ir pažeidė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo imperatyvias nuostatas. Viena iš sąlygų, kada asmuo, vadovaudamasis ginčijamu Tarybos sprendimu, savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti konkrečioje savivaldybės patalpoje, sutampa su Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, 4 straipsnio 7 dalimi bei Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 8 d.

įsakymu Nr.(29)4R-52 patvirtintų Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte nurodyta sąlyga, kada asmuo įtraukiamas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, t. y. asmenys dėl objektyvių priežasčių negali deklaruoti gyvenamosios vietos. Taigi, įstatymas konkrečiai ir be išlygų nurodo, kad tokiais atvejais asmenys įtraukiami į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Taryba negali nustatyti (Tvarkos aprašo 4, 5 punktai) tokio teisinio reglamentavimo, kuris konkuruotų ir prieštarautų aukštesnės galios teisės aktuose nustatytoms taisyklėms.

Daro išvadą, kad Taryba, leisdama asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių negali deklaruoti savo gyvenamosios vietos konkrečiame bute ar name, deklaruoti savo gyvenamąją vietą adresu Gedimino pr. 24-40, Vilniuje, pažeidė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalies, 4 straipsnio 7 dalies, 11 straipsnio 3 dalies nuostatas. Antra Tvarkos apraše nustatyta sąlyga, kai gyvenamąją vietą asmuo gali deklaruoti savivaldybės patalpoje, – asmuo negali būti įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

Taisyklių 35 punkte nurodyta, kad jeigu nustatoma, kad asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą, tai į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą asmuo neįtraukiamas. Sistemiškai analizuodamas Taisyklių 35 punkto bei Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalie bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatas daro išvadą, kad Tvarkos aprašo 2 sąlyga taikoma tik tais atvejais, kai asmuo jau yra deklaravęs gyvenamąja vietą. Pažymi, kad Tvarkos aprašo 4 bei 5 punktuose nustatytas reglamentavimas, leidžia daryti išvadą, kad gyvenamosios vietos savininkas duoda tik sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą, tačiau nesuteikia teisės apsigyventi ar kitaip naudotis patalpomis, nors Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 5 dalyje nurodyta priešingai.

Daro išvadą, kad deklaruojant gyvenamąją vietą pagal Tvarkos aprašu nustatytą tvarką, yra nurodoma fiktyvi asmens gyvenamoji vieta, kuri nėra ir negali būti laikoma gyvenamąja vieta, nes konkrečiu adresu asmuo faktiškai negyvena. Toks reglamentavimas prieštarauja Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo tikslams, 3 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 7 straipsnio 1 bei 5 dalių nuostatoms, nes pagrindinis gyvenamosios vietos deklaravimo tikslas – nustatyti vietą, kurioje asmuo faktiškai (realiai) dažniausiai gyvena. Atkreipia dėmesį į tai, kad pripažinus Tvarkos aprašo 4, 5 punktus prieštaraujančiais Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 8 dalims, 4 straipsnio 7 daliai, 7 straipsnio 1 bei 5 dalims, 11 straipsnio 3 daliai, 15 straipsniui, likusios nuostatos, kaip neatsiejamai susijusios su Tvarkos aprašo 4 bei 5 punktais, savarankiškai negalėtų būti taikomos, todėl daro išvadą, kad neteisėtas visas Tarybos sprendimas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškimą (b. l. 39-43) paaiškina, kad pagal Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalį vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams, o 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės valdžios organų administracinė priežiūra vykdoma taip, kad kontroliuojančių organų įsikišimas būtų proporcingas interesams, kuriuos jie numato ginti.

Todėl mano, kad Vyriausybės atstovas, kreipdamasis į teismą, visų pirma, turi nurodyti, kokius pažeistus interesus jis gina ir ar pasirinktas interesų gynybos būdas yra adekvatus siekiamiems apginti interesams, taip pat svarbu nustatyti, ar nebus pažeistas Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintas savivaldybių veiklos laisvės principas. Pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 4 ir 5 punktai negali būti laikomi norminiais administraciniais teisės aktais, juose nėra nustatytos jokios elgesio taisyklės neapibrėžtam subjektų ratui, t. y. minėti punktai yra individualaus pobūdžio teisės normos, nes vien tik 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 1-333 priėmimas pats savaime nereiškia, kad Taryba priima norminį administracinį aktą (Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis).

Tvarkos aprašo 4 ir 5 punktais Vilniaus miesto savivaldybė, kaip turto (gyvenamosios patalpos) Gedimino pr. 24-40, Vilnius, savininkas išreiškė savo valią dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo. Savivaldybė valdydama, naudodama ir disponuodama savo nekilnojamuoju turtu santykiuose su kitais asmenimis veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Atkreipia dėmesį į tai, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų.

Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio odekso 2.36 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartimi Nr. 3K-3-3/2008, 2005 m. birželio 8 d. nutartimi Nr. 3K-3-333/2005.

Teigė, kad Tvarkos apraše yra tik atkartojamos Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakyme Nr. (29)4R-18 „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos deklaravimo taisyklės. Tvarkos aprašo 6 ir 7 punktas atitinka Taisyklių 6.1 punktą, Tvarkos aprašo 8 punktas – Taisyklių 15 punktą, Tvarkos aprašo 9 punktas – Taisyklių 17 punktą, Tvarkos aprašo 10 punktas – Taisyklių 47 punktą, Tvarkos aprašo 11 punktas – Taisyklių 70 punktą, Tvarkos aprašo 12 punktas – Taisyklių 57 punktą.

Tvarkos aprašo 1-3 punktai yra aprašomojo pobūdžio, t. y. detalizuojantys Tvarkos aprašo nuostatas ir patys savaime jokių taisyklių nenustato. Atkreipia dėmesį į tai, kad Tvarkos aprašo 4 punktą reikia taikyti sistemiškai su Tvarkos aprašo 2 punktu, kuriame nurodyta, kad Tvarkos aprašas taikomas tik tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pažymi, kad Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių 3 punkte aiškiai nurodyta, jog į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą įtraukiamas gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravęs asmuo: kuris neturi gyvenamosios patalpos; dėl kitų objektyvių priežasčių Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka negali deklaruoti gyvenamosios vietos.

Taigi pagrindinis kriterijus, kada asmuo gali būti įtraukiamas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (pripažintas neturinčiu gyvenamosios vietos) yra tas, jog asmuo ankščiau nėra deklaravęs gyvenamosios vietos. Tuo atveju, jei asmuo jau yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, jis negali būti įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nesvarbu, kad jis deklaruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena. Tą patvirtinta Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių 35 punktas, nurodantis, kad jeigu atlikus patikrinimą nustatoma, kad asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą, tai į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą asmuo neįtraukiamas, jam grąžinamas prašymas įtraukti į apskaitą ir paaiškinamos neįtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą priežastys.

Daro išvadą, kad Tvarkos aprašo 4 punkte nustatyti pagrindai, kada asmuo gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje Gedimino pr. 24-40, Vilniuje, iš esmės yra vienas pagrindas – asmuo negali būti įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Todėl mano, kad Tvarkos aprašo 4 punktas neprieštarauja nei Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymui, nei Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklėms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo paliko nenagrinėtą. Pasiūlė pareiškėjui pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka – prieš kreipiantis į teismą, kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar atitinkamų jo punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu.

Nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-333 patvirtino Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašą (b. l. 7-9). Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 2 dalį pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje yra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams, Vyriausybės norminiams aktams.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatas norminis administracinis aktas yra vienas iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-333 „Dėl asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtintas Tvarkos aprašas atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teismo vertinimu, pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas pripažintinas norminiu teisės aktu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo prasme, nes nustato asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką (Tvarkos aprašo 1 punktas).

Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtinta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, kurios 1 dalies 1-2 punkte nustatyta išankstinė bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kai Vyriausybės atstovas nustato, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, t. y. Vyriausybės atstovas iš pradžių motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą.

Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Ir tik tuomet, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti, per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą.

Įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės atstovas prieš kreipdamasis į teismą iš pradžių turėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar jo atitinkamų punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą, tačiau tokios bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos nesilaikė ir dar galima ja pasinaudoti. Teismas pažymėjo, kad nesilaikius neteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos teisme pareiškėjo pareiškimas neturėjo būti priimtas nagrinėti ir jį turėjo būti atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

To nepadarius skundo priėmimo stadijoje ir šias aplinkybes nustačius teisminio nagrinėjimo metu, procesas negali būti tęsiamas ir pareiškėjo skundas turi būti paliktas nenagrinėtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Atskiruoju skundu pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde nurodo:

Tai, jog norminių teisės aktų teisėtumo tyrimui netaikoma išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra, expressis verbis numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuriame nustatyta, jog netaikant išankstinio naginėjimo ne teismo tvarka procedūros apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo). Pažymi, kad ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka tampa privaloma tik kai ji yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007). Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatyta ne išankstinė nagrinėjimo ne teisme procedūra, o Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka.

Sistemiškai įvertinęs Savivaldybių administrcinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 bei 3 punktų, 5 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 5 daies nuostatas, daro išvadą, kad įstatymų leidėjas nustatė reguliavimą tais tvejais, kai Vyriausybės atstovas abejoja dėl savivaldybės administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų teisėtumo ir kitokią, nei nustatyta Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, t. y. teisę tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis iš 4 straipsnio 1 dalyje bei 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos. Analogiškos išimtys įtvirtintos ir to paties straipsnio 3 ir 4 dalyse ir 5 straipsnio 6 dalyje.

Pastebi, kad ABTĮ 33 straipsio 3 dalyje nurodyta, kad terminai pareiškimams, kuriuose prašoma ištirti norminių dministrcinių teisės aktų teisėtumą administraciniam teismui paduoti nenustatomi. Tuo tarpu, kai Vyriausybės atstovas ginčydamas savivaldybių administravimo subjektų priimtus norminius teisės aktus savo įgaliojimus įgyvendintų vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka, jam būtų taikomas 10 dienų terminas kreiptis į teismą ir taip būtų nepagrįstai ribojama ir varžoma Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą dėl norminių teisės aktų teisėtumo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas yra lex specialis ABTĮ atžvilgiu, todėl kilus abejonėms dėl minėtuose įstatymuose įtvirtintų Vyriausybės atstovo teisių turi būti vadovaujamasi specialiuoju teisės aktu, kuris nustato specialią Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Vertina, kad Tvarkos aprašas nėra norminis administracinis teisės aktas.

Nurodo, kad atsižvelgiant į administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011) teismas, esant ginčui, konkrečią išvadą dėl teisės akto pobūdžio gali priimti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Vertina, kad teismas visiškai nemotyvavo savo išvados dėl Tvarkos aprašo priskyrimo norminiam administraciniam teisės aktui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Įgyvendinamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtino Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai nustato, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus siūlo panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. Pastarųjų įgaliojimų įgyvendinimo tvarka nustatyta Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, pagal kurios 1 punktą, nustatęs nurodytas aplinkybes, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pirmiausia pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti, pastarasis per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 1 d. 2 p.). Taigi Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjektų veiklos tiesiogiai kyla iš Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, 2010 m. gruodžio 6 d. administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vyriausybės atstovas prieš kreipdamasis į teismą iš pradžių turėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar jo atitinkamų punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą, tačiau tokios bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos nesilaikė ir dar galima ja pasinaudoti. Nesilaikius šios įstatyme nustatytos akto ginčijimo procedūros pareiškėjo pareiškimas neturėjo būti priimtas nagrinėti teisme ir jį turėjo būti atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. To nepadarius skundo priėmimo stadijoje ir šias aplinkybes nustačius teisminio nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Taip pat kolegija pažymi, kad ginčijamo akto – Tvarkos aprašo – pobūdžio nustatymas šioje proceso stadijoje neturi reikšmės, kadangi ta pati akto ginčijimo tvarka taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams.

Remiantis išdėstytu, darytina išvada, jog pareiškėjo atskirasis skundas negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartis iš esmės yra pagrįsta ir teisėta, ir nėra pagrindo jos naikinti, todėl ši nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius

Skirgailė Žalimienė