2017-12-29 Nr. AB-5-3-61-3-04953-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-851-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04953-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 30.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. 2015 m. rugsėjo 11 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija, atsakovas) priėmė nutarimą „Dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Litesko“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo paskyrė UAB „Litesko“ įspėjimą už Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo (toliau – Įstatymas) 191 straipsnio pažeidimą, nurodant, kad pareiškėjas nėra įvykdęs Įstatymo 191 straipsnio įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc. šilumos ir (ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje.

2. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo nutarimu, pateikė skundą (I t., b. l. 1–28) teismui, prašydamas panaikinti Komisijos 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. O3-502 „Dėl UAB „Litesko“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ 3.1 punktą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčas kilo dėl to, jog Komisija klaidingai, neteisėtai, nepagrįstai ir plečiamai aiškino Įstatymo 191 straipsnio normą, t. y. atsakovo nuomone, biokuro įsigijimo per energetikos išteklių biržą ne mažiau 10 proc. dalies imperatyvas esą taikomas ne šilumos tiekėjui – pareiškėjui kaip juridiniam asmeniui in corpore (liet. visi, visi drauge), bet individualiai kiekvienam pareiškėjo filialui (ar netgi dar smulkesniems pareiškėjo struktūriniams padaliniams, nesantiems filialais) atskirai. Pareiškėjo nuomone, filialai, nesantys šilumos tiekėjais ir neturintys šilumos tiekimo licencijos, negalėjo būti vertinami atskirai nuo pareiškėjo, kaip Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodyto šios normos adresato, t. y. „šilumos tiekėjo“. Atsakovas, priimdamas Nutarimą, savavališkai sukūrė Įstatyme naudojamos sąvokos „šilumos tiekėjas“ kriterijus, taip ne tik iškreipdamas Įstatymo 191 straipsnio normą, bet ir veikdamas ultra vires (liet. viršijant įgaliojimus). Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas savo raštuose bei Nutarime ignoravo tai, kad Įstatymo 191 straipsnio nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos, o tuo atveju, jei dėl jų kiltų neaiškumų, jie turėtų būti aiškinami remiantis kitais konkretų sektorių reglamentuojančiais teisės aktais (pvz., Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 2 straipsnio 41 dalimi). Pareiškėjas teigė, kad jis laikytinas šilumos tiekėju, kadangi jo filialams nėra išduotos atskiros šilumos tiekimo licencijos. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ignoravo tai, jog nei vienas pareiškėjo filialas nėra nei energijos išteklių biržos dalyvis, nei energijos išteklių rinkos dalyvis, kaip tai apibrėžia Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 7 dalys.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jam už inkriminuojamą pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą gali būti skiriama nuobauda nuo 289 eurų iki 1 procento pareiškėjo metinių pajamų. Pareiškėjo teigimu, maksimali bauda akivaizdžiai ne tik prilygsta, bet ir ženkliai viršija baudžiamojoje atsakomybėje taikomų baudų dydžius, todėl inkriminuojamas pažeidimas neabejotinai yra traktuojamas kaip baudžiamasis, todėl pareiškėjas turi teisę į tokias procesines garantijas, kokias turėtų baudžiamajame procese, t. y. jo atžvilgiu turėtų būti taikomas in dubio pro reo (liet. visi neaiškumai aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad net jeigu teismas laikytų, kad Įstatymo 191 straipsnio nuostatos yra aiškintinos atsakovo pateiktu būdu, Nutarimo 3.1 punktas yra neteisėtas, kadangi jame netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos, reglamentuojančios mažareikšmį pažeidimą (VAĮ 369 str.).

6. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime (II t., b. l. 1–13) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyrius (toliau – ir Skyrius) išanalizavo įmonių pateiktus duomenis apie faktinius biokuro pirkimus per 2014 metus ir, remdamasis Komisijos valdoma Kuro duomenų surinkimo sistema, nustatė, kad šilumos ir (ar) elektros gamybai biokurą 2014 metais Lietuvoje naudojo 54 energetikos įmonės, iš kurių 45 – centralizuoto šilumos tiekimo įmonės (įskaitant UAB „Litesko“ filialus), 9 – reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai. Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ne mažiau kaip 10 proc. biokuro 2014 m. įsigyti energijos išteklių biržoje įvykdė 19 energetikos įmonių (16 centralizuoto šilumos tiekimo įmonių ir 3 reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai). Likusi dalis energetikos įmonių, įskaitant UAB „Litesko“ filialą „Alytaus energija“, UAB „Litesko“ filialą „Marijampolės šiluma“, UAB „Litesko“ filialą „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje, UAB „Litesko“ filialą „Telšių šiluma“, UAB „Litesko“ filialą „Vilkaviškio šiluma“, UAB „Litesko“ filialą „Kelmės šiluma“ ir UAB „Litesko“ filialą „Palangos šiluma“, Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje neįvykdė.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prekyba energijos ištekliais biržoje užtikrina skaidrios, sąžiningos, lygiateisės rinkos formavimąsi, biržos kaina yra geriausiai rinkos situaciją atspindinti kaina, nes ji susiformuoja konkurencingoje rinkoje, naudojant skaidrų, lygiateisį prekybos modelį, todėl atitinkamai įstatymų leidėjas nustatė privalomą energetikos įmonių dalyvavimą biržoje tokiu būdu siekiant realizuoti vieną pagrindinių valstybinio šilumos ūkio valdymo tikslų – mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimą. Įstatymų leidėjas, siekdamas mažiausių sąnaudų įsigyjant energijos išteklius principo realizavimo, siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ūkio subjektai būtų skatinami biokuro pirkimus vykdyti per energijos išteklių biržą (juo labiau, kad pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatas biržoje įsigyjamo biokuro dalis kasmet didėja: 2015 m. – 50 proc., 2016 m. – 100 proc.), kas garantuoja mažesnius kuro įsigjimo kaštus ir galutinę kainą vartotojui. Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teikti pirmenybe biržai, kuris išreiškiamas prievole biržoje įsigyti konkrečią biokuro kiekio dalį, būtų taikomas tam ūkio subjektui, kurio veiklai nustatoma ir taikoma valstybės reguliuojama kaina, todėl skaičiuojant šilumos kainos dedamąsias bei vertinant kuro sąnaudų pagrįstumą ir į kainą įtrauktiną jų dalį, analizuojami šilumos gamybos ar tiekimo veiklą vykdančio ūkio subjekto duomenys apie vykdytus biokuro pirkimus. Atsakovo nuomone, Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma atitinka tikrąją įstatymų leidėjo valią, išplaukiančią tiek iš Įstatymo, tiek iš ŠŪĮ nuostatų, kas savo ruožtu nereiškia plečiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo.

9. Atsakovas pažymėjo, kad UAB „Litesko“ bendrovė, turinti Komisijos išduotą šilumos tiekimo licenciją, veiklą vykdo keliose skirtingose Lietuvos teritorijose per bendrovės įsteigtus filialus. Šilumos tiekimo licencijos, išduotos UAB „Litesko“ Komisijos 2004 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 03-25, suteikta teise šilumos tiekimą UAB „Litesko“ filialai vykdo licencijos priede nurodytose teritorijose, tai yra visose filialų aptarnaujamose savivaldybių teritorijose. Kiekvieno šiose teritorijose veikiančio filialo metinis pagaminamas šilumos kiekis viršija įstatyme nustatytą 10 GWh dydį, todėl šiems asmenims šilumos tiekimo licenciją išduoda ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja Komisija, šią teisę suteikusi minėtu nutarimu patvirtinus bendros visiems šiems šilumos tiekėjams licencijos išdavimą. Tai reiškia, kad UAB „Litesko“ išduota licencija suteikia teisę visiems filialams vykdyti licencijuojamą šilumos tiekimo veiklą filialo veiklos teritorijose. Tai kartu reiškia, kad, remiantis ŠŪĮ nuostatomis, sprendžiant licenciją išduodančios ir licencijuojamos veiklos priežiūrą vykdančios institucijos nustatymo klausimą, yra vertinamas ne juridinio asmens, o filialo metinis pagamintos šilumos kiekis. Šiuo metu kiekvienam bendrovės filialui, veikiančiam atitinkamoje teritorijoje, būdingos skirtingos būtinosios sąnaudos, įskaitant kuro sąnaudas; skirtinga kuro struktūra, kiekvienam filialui priskiriamas atskiras turtas ir įsipareigojimai, Komisijai teikiami ne bendri įmonės įsigyto kuro duomenys – kiekvienas iš šių filialų minėtus duomenis deklaruoja atskirai. Todėl valstybės reguliuojamos šilumos kainos dedamosios pagal ŠŪĮ įtvirtintus reikalavimus sąnaudų priskyrimui nustatomos ne UAB „Litesko“, o kiekvienam UAB „Litesko“ filialui.

10. Komisija, nustatydama, ar yra pagrindas skirti įspėjimą, turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar atitinkami energetikos įmonės veiksmai, skiriant įspėjimą, gali būti prilyginti mažareikšmiam pažeidimui. Išanalizavusi Nutarimu dėl ataskaitos konstatuoto reguliuojamos veiklos pažeidimo padarymo faktines bei teisines aplinkybes, Komisija nustatė, kad pažeidimas tenkina Energetikos įstatyme bei Sankcijų skyrimo taisyklėse, patvirtintose Komisijos 2014 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. O3-44 (toliau – ir Taisyklės), įtvirtintas pažeidimo mažareikšmiškumo sąlygas. Atsakovas pažymėjo, kad įspėjimas yra viena iš Energetikos įstatyme numatytų sankcijų rūšių, kuris neturi piniginės išraiškos ir savo prasme yra priemonė, nukreipta į pažeidimą padariusią įmonę siekiant parodyti, kad ši nesilaikė ar netinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų ir skirta skatinti ją ištaisyti nustatytus veiklos trūkumus. Įspėjimas nesukūrė pareigos pareiškėjui mokėti piniginę baudą ir Energetikos įstatyme įtvirtintų sankcijų kontekste yra pati švelniausia poveikio priemonė, kuri gali būti pritaikyta ūkio subjektui.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Nutarimas galimai prieštarauja VAĮ, nurodydamas, jog VAĮ 369 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad šis straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, muitinei, finansų rinkos priežiūrą, energetikos kontrole, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams. Be to, įpareigojimas kiekvienam bendrovės filialui įsigyti ne mažiau kaip 10 proc. biokuro energijos išteklių biržoje negali būti įgyvendinamas nedelsiant, nes Komisijos nustatyto pažeidimo pobūdis lemia tęstinės visus kalendorinius metus trunkančios pareigos vykdymą.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu (I t., b. l. 163–171) pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad UAB „Litesko“ 2004 m. kovo 4 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-25 išduota šilumos tiekimo licencija Nr. L4-ŠT-27 (pakeista 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 03-122 ir 2013 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 03-625), suteikianti teisę vykdyti šilumos tiekimo veiklą Alytaus miesto (Alytaus rajono savivaldybė), Biržų miesto, Rinkuškių kaimo (Biržų rajono savivaldybė), Druskininkų miesto, Leipalingio miestelio, Viečiūnų kaimo (Druskininkų savivaldybė), Kazlų Rūdos miesto (Kazlų Rūdos savivaldybė), Kelmės ir Tytuvėnų miestų (Kelmės rajono savivaldybė), Marijampolės miesto, Daukšių, Kumelionių, Meškučių, Patašinės, Trakiškių, Triobiškių, Igliaukos, Paežerės kaimų (Marijampolės savivaldybė), Palangos miesto (Palangos miesto savivaldybė), Telšių miesto, Rainių kaimo (Telšių rajono savivaldybė), Vilkaviškio, Kybartų ir Virbalio miestų, Pilviškių miestelio, Paežerių kaimo (Vilkaviškio rajono savivaldybė) teritorijoje bei šiems Kauno mieste Garso g. 4, Pienių g. 2, 4, 6, 8, 14, Vandžiogalos g. 4A, 4B, 4C, 4D, 8, 9, 10, 11, 12, 84A esantiems pastatams (Kauno miesto savivaldybė), išskyrus kitose atitinkamų savivaldybių ar Komisijos išduotose licencijose apibrėžtas teritorijas.

14. Komisija, išanalizavusi įmonių pateiktus duomenis apie faktinius biokuro pirkimus per 2014 metus ir, remdamasi Komisijos valdoma Kuro duomenų surinkimo sistema, nustatė, kad šilumos ir (ar) elektros gamybai biokurą 2014 m. Lietuvoje naudojo 54 energetikos įmonės, iš kurių 45 centralizuoto šilumos tiekimo įmonės (įskaitant UAB „Litesko“ filialus) ir 9 reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai, iš kurių Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ne mažiau kaip 10 proc. biokuro 2014 m. įsigyti energijos išteklių biržoje įvykdė 19 energetikos įmonių (16 centralizuoto šilumos tiekimo įmonių ir 3 reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai). Likusi dalis energetikos įmonių, įskaitant UAB „Litesko“ filialą „Alytaus energija“, UAB „Litesko“ filialą „Marijampolės šiluma“, UAB „Litesko“ filialą „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje, UAB „Litesko“ filialą „Telšių šiluma“, UAB „Litesko“ filialą „Vilkaviškio šiluma“,UAB „Litesko“ filialą „Kelmės šiluma“ ir UAB „Litesko“ filialą „Palangos šiluma“, Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje neįvykdė. Komisija, įvertinusi šias aplinkybes, Nutarimu konstatavo Įstatymo 191 straipsnio pažeidimus ir paskyrė pareiškėjui įspėjimą bei įpareigojo UAB „Litesko“ laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti Įstatyme įtvirtinto dydžio biokuro kiekį energijos išteklių biržoje.

15. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija klaidingai, neteisėtai, nepagrįstai ir plečiamai aiškino Įstatymo 191 straipsnio normą. Teismas, palaikydamas Komisijos poziciją, nurodė, kad pareiškėjas, turintis Komisijos išduotą šilumos tiekimo licenciją, veiklą vykdo įvairiose Lietuvos teritorijose (aptarnaujamose savivaldybių teritorijose) per įsteigtus filialus. Jeigu kiekvieno šiose teritorijose veikiančio filialo metinis pagaminamas šilumos kiekis viršija ŠŪĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą 10 GWh dydį, Komisija šiems asmenims išduoda šilumos tiekimo licenciją ir kontroliuoja jų licencijuojamą veiklą.

Taigi, Komisija, išdavusi bendrą pareiškėjui ir jos filialams (šilumos tiekėjams) licenciją vykdyti šilumos tiekimo veiklą filialo veiklos teritorijose (savivaldybių teritorijose), kartu sprendžia licencijuojamos veiklos priežiūrą, vertina ne tik juridinio asmens, o ir filialo metinį pagamintą šilumos kiekį. Pagal byloje pateiktus duomenis kiekvienam pareiškėjo filialui, veikiančiam atitinkamoje teritorijoje (atitinkamoje savivaldybės teritorijoje), būdingos skirtingos būtinosios sąnaudos, įskaitant kuro sąnaudas, skirtinga kuro struktūra, kiekvienam filialui priskiriamas atskiras turtas ir įsipareigojimai, Komisijai yra teikiami ne bendri pareiškėjo įsigyto kuro duomenys, o kiekvienas filialas paminėtus duomenis deklaruoja atskirai.

Taigi valstybės reguliuojamos šilumos kainos dedamosios pagal ŠŪĮ įtvirtintas nuostatas sąnaudų priskyrimui nustatomos ne pareiškėjui, o kiekvienam pareiškėjo filialui. Įstatymo 191straipsnio 1 dalyje nustatytą įpareigojimą 2014 metais įvykdė du pareiškėjo filialai, t. y. UAB „Biržų šiluma“ (biržoje įsigyto biokuro kiekis sudarė 30,9 proc. viso biokuro), UAB „Druskininkų šiluma“ (biržoje įsigijęs 81,3 proc. viso biokuro). Todėl biokuro įsigijimas energijos išteklių biržoje užtikrina mažiausias kuro įsigijimo sąnaudas, o šio pirkimo būdo taikymas tik dviejuose iš devynių pareiškėjo filialų reiškia, kad pareiškėjas, paneigdamas Įstatyme nustatytus nuostatas bei įstatymų leidėjo tikslus bei siekius, selektyviai mažiausių sąnaudų principą realizavo tik tam tikroje veiklos teritorijoje (savivaldybių teritorijose), pažeidė likusiose veiklos teritorijose dalyse esančių šilumos vartotojų interesus gauti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimo paslaugą mažiausiomis sąnaudomis.

16. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo leidėjo tikslas buvo mažinti energijos kainas (šilumos) galutiniams energijos vartotojams, sukurti palankias sąlygas didinti biokuro dalį centralizuotos šilumos tiekimo sektoriaus energijos balanse, užtikrinti, kad Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais, kad vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis, taip pat bus skatinama vietos gamintojų plėtra bei naujų biokuro tiekėjų atsiradimas rinkoje.

Be to, įtvirtinus energetikos įmonėms privalomą biokuro biržos kiekio pirkimą biržoje, suteikiama galimybė biokuro pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo lygiomis sąlygomis konkuruoti smulkiems biokuro rinkos dalyviams. Smulkių biokuro tiekėjų įtraukimas į biokuro prekybos rinką leidžia veikti vienodomis sąlygomis su stambiaisiais rinkos dalyviais, todėl šilumos kainos mažėjimas turės teigiamos įtakos ne tik buitiniams šilumos vartotojams, tačiau leis šilumos energijos išlaidas smulkiajam verslui. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas konstatuojamos nutarimo dalies, kad UAB „Litesko“ filialas „Alytaus energija“, UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“,UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje, UAB „Litesko“ filialas „Telšių šiluma“, UAB „Litesko“ filialas „Vilkaviškio šiluma“, UAB „Litesko“ filialas „Kelmės šiluma“ ir UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje neįvykdė, taip pat įpareigojimo atlikti veiksmus, apskritai neginčijo, vadinasi, sutiko su Komisijos padaryta išvada, jog pareiškėjas nėra įvykdęs Įstatymo 191 straipsnio įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc.

šilumos ir(ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje. Be to, pareiškėjo vykdytas pažeidimas buvo nutrauktas pasibaigus pareigos vykdymo laikotarpiui, t. y. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pašalinti pažeidimo padariniai. Todėl teismo nuomone, Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma atitinka tikrąją įstatymų leidėjo valią, išplaukiančią tiek iš Įstatymo, tiek iš ŠŪĮ nuostatų, kas savo ruožtu nereiškia plečiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo.

17. Teismas konstatavo, kad Komisija turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar atitinkami pareiškėjo veiksmai, skiriant įspėjimą, gali būti prilyginti mažareikšmiam pažeidimui, nes nustatytos reguliuojamos veiklos pažeidimo padarymo faktinės bei teisinės aplinkybes, atitinka Energetikos įstatymo ir Taisyklėse įtvirtintas pažeidimo mažareikšmiškumo sąlygas. Įspėjimas yra pati švelniausia poveikio priemonė numatyta Energetikos įstatyme numatytų sankcijų rūšių, kuris neturi piniginės išraiškos ir savo prasme yra priemonė, nukreipta į pažeidimą padariusią įmonę siekiant parodyti, kad ši nesilaikė ar netinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų bei skirta skatinti ją ištaisyti nustatytus veiklos trūkumus.

18. Taip pat teismas darė išvadą, jog Nutarimas, kuriuo konstatuotas pareiškėjo pažeidimas, paskirtas įspėjimas už Įstatymo 191 straipsnio pažeidimą, nurodant, kad pareiškėjas nėra įvykdęs Įstatymo 191 straipsnio įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc. šilumos ir (ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje bei įpareigota laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti Įstatyme įtvirtinto dydžio biokuro kiekį energijos išteklių biržoje, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo naikinti Komisijos nutarimo 3.1 punkto skunde išdėstytais argumentais.

III. 19. Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 156–176), kuriuo prašo Vilniaus apygrados administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkti.

20. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas bei nemotyvavo savo išvadų. Jis nesutinka su pirmosios inatancijos teismo sprendime pateiktu Įstatymo 191 straipsnio aiškinimu. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas Nutarimą, savavališkai sukuria Įstatyme naudojamos sąvokos „šilumo tiekėjas“ kriterijus, taip ne tik iškreipdamas pačią Įstatymo 191 normą, bet ir veikdamas ultra vires (liet. viršijant įgaliojimus). Atsakovas, aiškindamas Įstatymo 191 straipsnyje naudojamą šilumos tiekėjo sąvoką, nukrypsta nuo expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais tiesiogiai) konkrečios normos ir ją aiškinančius kriterijus pateikia savo nuožiūra, užuot remdamasis konkrečiomis Įstatymo, ŠŪĮ ar kitų teisės aktų nuostatomis.

21. Be to, pareiškėjo teigimu, atsakovas savo raštuose bei Nutarime ignoruoja tai, kad Įstatymo 191 straipsnio nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos, o tuo atveju, jei dėl jų kiltų neaiškumų, jie turėtų būti aiškinami remiantis kitais konkretų sektorių reglamentuojančiais teisės aktais, tokiu būdu atsakovas nepagrįstai pateikia plečiamąjį Įstatymo 191 straipsnio aiškinimą. Įstatymo 191 straipsnio 1 dalis visiškai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad ji skirta ne šilumos tiekėjų „filialams“ ar „teritorijoms, kuriomis yra nustatyta atskira šilumos kaina“, ne „atskiroms vietos savivaldybių ar netgi jų dalių teritorijoms“, ne „šilumos tiekimo sistemoms“, „šilumos tiekėjų padaliniams“ ar „katilinėms“, tačiau specifiškai „šilumos tiekėjams“. Vadinasi, nagrinėjamu atveju turi būti aiškinama būtent ši sąvoka, o bet koks Įstatymo 191 straipsnyje naudojamos sąvokos plečiamasis aiškinimas yra negalimas.

22. Atsakovo teiginio, kad šilumos tiekėjais gali būti ir juridinio asmens filialas, nepagrįstumą patvirtina ir Lietuvių kalbos instituto išvada. 2015 m. liepos 3 d. išvadoje (priedas Nr. S-22) Lietuvių kalbos institutas nurodo, kad aptariama „šilumos tiekėjo“ sąvoka, ŠŪĮ, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatose pateiktų sąvokų kontekste bei vadovaujantis bendrinės lietuvių kalbos taisyklėmis yra aiškintinas kaip juridinis asmuo (in corpore (liet. visi, visi drauge)), tačiau ne kaip juridinio asmens dalis (filialas, skyrius, padalinys, atskira juridinio asmens veiklos teritorija).

23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Įstatymo 191 straipsnis taikomas ūkio subjektų filialams. Pareiškėjas pažymi, kad jam išduotoje licencijoje filialai nėra minimi, kadangi jiems ir negalėtų būti suteikiama šilumos tiekimo licencija, todėl tokie juridinio asmens padaliniai nėra laikomi šilumos tiekėjais, kaip tai imperatyviai apibrėžia ŠŪĮ 2 straipsnios 39 dalis. Nors atsakovas ir teigia, jog Įstatyme naudojamą sąvoką „šilumos tiekėjas“ reikia aiškinti atsižvelgiant į veiklos teritorijas, tačiau kartu atsakovas ignoruoja aplinkybę, kad visose veiklos teritorijose, dėl kurių filialų priėmė Nutarimą, verstis šilumos tiekimo veikla paties atsakovo yra išduota vienintelė licencija ir ji išduota tik pareiškėjui kaip juridiniam asmeniui in corpore (liet. visi, visi drauge).

24. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Komisija savo išaiškinimus dėl konkrečios normos turinio suformulavo jau praėjus ataskaitiniam laikotarpiui. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, manydamas, jog Įstatymo 191 straipsnis yra netinkamai suformuluotas, turėjo kreiptis į įstatymų leidėją dėl normos pakeitimo. Tačiau, jau pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, atsakovas pateikė išaiškinimą dėl įstatymo 191 straipsnio nuostatos, kuris iš esmės pakeičia pareiškėjo vykdomos veiklos šilumos tiekimo srityje taisykles. VAĮ eksplicitiškai nustato, kad viešojo administravimo subjektai vykdo ne tik teisės aktų įgyvendinimo funkcijas, bet ir priežiūros funkcijas, tuo tarpu priežiūros funkcija yra neatsiejama nuo ūkio subjektų konsultacijos. Atsakovas nagrinėjamu atveju yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis priežiūros institucijos funkcijas ir pareiškėjo atžvilgiu, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginiai, kad jis tik įgyvendina teisės aktus, todėl pagrįstai nepateikė jokios konsultacijos dėl Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies taikymo, yra nepagrįsti.

25. Nagrinėjamu atveju Nutarime konstatuota, kad dalis pareiškėjo filialų atskirai pažeidė Įstatymo 191 straispnio 1 dalyje nustatytą įpareigojimą. Už pareiškėjui inkriminuojamą pažeidimą pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą gali būti skiriama nuobauda nuo 289 eurų iki 1 procento pareiškėjo metinių pajamų. Maksimali pareiškėjui galima skirti bauda akivaizdžiai ne tik prilygsta, bet ir ženkliai viršija baudžiamojoje atsakomybėje taikomų baudų dydžius, todėl pareiškėjui inkriminuojamas pažeidimas neabejotinai yra traktuojamas kaip baudžiamasis (kriminalinis), todėl pareiškėjas turi teisę į tokias procesines garantijas, kokias turėtų baudžiamajame procese.

26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo argumento, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, veikė ultra vires (liet. viršijant įgaliojimus). Nagrinėjamu atveju atsakovas peržengė jam suteiktos kompetencijos ribas, konstatuodamas Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą daliai pareiškėjo filialų, nes tokia Komisijos kompetencija nėra numatyta Energetikos įstatyme. Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsakovas gali skirti baudas tik energetikos įmonėms už pažeidimus, vykdant reguliuojamąją veiklą. Tuo tarpu atsakovas Nutarime konstatavo, jog pažeidimą atliko ne pareiškėjas, tačiau kai kurie pareiškėjo filialai ar net dar smulkesni struktūriniai padaliniai atskirai. Tokiu būdu, pareiškėjo teigimu, atsakovas peržengė jam suteiktos kompetencijos ribas ir priėmė nepagrįstą Nutarimą.

27. Komisija dar nuo 2008 metų, nustatydama bazines šilumos kainas, taikomas pareiškėjo aptarnaujamai Sargėnų teritorijai, iš esmės pati patvirtino, kad padalinys, tiekiantis šilumą Sargėnų teritorijoje, nėra laikomas atskiru šilumos tiekėju, priešingu atveju šilumos kainos jo atžvilgiu būtų patvirtintos savivaldybės, o ne Komisijos. Tokia nuosekli Komisijos praktika, kuri yra tiesiogiai susijusi su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis, yra pakankamai konkreti, kad pareiškėjo būtų prilyginama konsultacijai. Tokiu būdu, pareiškėjui veikiant Komisijos suteiktos konsultacijos ribose, poveikio priemonės pareiškėjui nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomos apskritai. Dėl šių priežasčių Komisija nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu netaikė VAĮ 363 straipsnio 2 dalies nuostatų, nurodančių, kad tuo atveju, jei ūkio subjekto pažeidimą nulėmė priežiūros institucijos konsultacija, poveikio priemonės tokiam ūkio subjektui neturi būti taikomos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Nutarimo 3.1 punktas yra naikintinas kaip priimtas nesivadovaujant VAĮ 363 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

28. Be to, pereiškėjo teigimu, Nutarimo 3.1 punktas yra neteisėtas, kadangi jame netinkamai pritaikytos VAĮ nuostatos, reglamentuojančios mažareikšmį pažeidimą.

29. Atsakovas Komisija atsiliepime (II t., b. l. 181–194) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Komisija pažymi, kad pareiškėjas, aiškindamas Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, išimtinai remiasi lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, kuris paremtas pažodiniu teisės normoje įtvirtino žodžio ar žodžių junginio tikrosios reikšmės atskleidimu. Komisija neneigia lingvistinio teisės aiškinimo svarbos, priešingai – manytina, kad lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas leidžia užtikrinti formalių teisės reikalavimų paisymą ir atitinkamo teisinio turinio vienodą supratimą. Tačiau tai nėra vienintelis būdas tinkamas metodas aiškinti teisės normą. Atsakovas teigia, jog įstatymų leidėjas, siekdamas mažiausių sąnaudų įsigyjant energijos išteklius principo realizavimo, siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ūkio subjektai būtų skatinami biokuro pirkimus vykdyti per energijos išteklių biržą (juo labiau, kad pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatas biržoje įsigyjamo biokuro dalis kasmet didėja: 2015 m. – 50 proc., 2016 m. – 100 proc.), kas savo ruožtu garantuoja mažesnius kuro įsigjimo kaštus ir galutinę kainą vartotojui. Iš to darytina išvada, kad Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teikti pirmenybę biržai, kuris išreiškiamas prievole biržoje įsigyti konkrečią biokuro kiekio dalį, būtų taikomas tam ūkio subjektui, kurio veiklai nustatoma ir taikoma valstybės reguliuojama kaina. Todėl skaičiuojant šilumos kainos dedamąsias ir vertinant kuro sąnaudų pagrįstumą ir į kainą įtrauktinąją dalį, analizuojami šilumos gamybos ar tiekimo veiklą vykdančio ūkio subjekto duomenys apie vykdytus biokuro pirkimus.

31. Taip pat atsakovas pažymi, kad šiuo metu kiekvienam bendrovės filialui, veikiančiam atitinkamoje teritorijoje, būdingos skirtingos būtinosios sąnaudos, įskaitant kuro sąnaudas; skirtinga kuro struktūra, kiekvienam filialui priskiriamas atskiras turtas ir įsipareigojimai, Komisijai teikiami ne bendri įmonės įsigyto kuro duomenys – kiekvienas iš šių filialų minėtus duomenis deklaruoja atskirai. Todėl valstybės reguliuojamos šilumos kainos dedamosios pagal ŠŪĮ įtvirtintus reikalavimus sąnaudų priskyrimui nustatomos ne UAB „Litesko“, o kiekvienam UAB „Litesko“ filialui.

32. Atsakovas nesutinka su prareiškėjo teiginiais, jog Komisija iki 2014 m. pradžios privalėjo pateikti viešą konsultacija dėl Įstatymo nuostatų aiškinimo. Atsakovas nurodo, kad Komisija yra valstybės politiką įgyvendinanti, o ne formuojanti institucija, turinti VAĮ nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus atlikti viešąjį administravimą, kuris apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veiklą, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.

33. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl pažeidimo mažareikšmingumo ir nurodo, kad VAĮ 369 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad šis straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, muitinei, finansų rinkos priežiūrą, energetikos kontrolę, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams. Komisijos išvada dėl sankcijos pobūdžio buvo paremta proporcingumo principo taikymu, t. y. Komisija, skirdama sankciją, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurių visuma leido traktuoti pažeidimą kaip mažareikšmį, kaip to reikalauja VAĮ 369 straipsnio 1 dalis. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog tiek VAĮ 369 straipsnio 1 dalis, tiek Energetikos įstatymo 36 straipsnio 6 dalis įtvirtinta vieninga principinė nuostata, jog mažareikšmio pažeidimo atveju griežčiausios poveikio priemonės (piniginės baudos) netaikomos, o viešojo administravimo subjekto vykdoma priežiūros funkcija įgyvendinama skiriant švelnesnio pobūdžio sankciją – įspėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

35. Ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimo „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“, kuriuo UAB „Litesko“ skirtas įspėjimas už Įstatymo 191 straipsnyje nustatyto įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc. šilumos ir (ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje pažeidimo, teisėtumo.

36. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjo UAB „Litesko“, šilumos gamintojo, šią veiklą pagal išduotos licencijos sąlygas vykdančio per savo padalinius įvairiose šalies teritorijose, filiale „Alytaus energija“, filiale „Marijampolės šiluma“, filiale „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje, filiale „Telšių šiluma“, filiale „Vilkaviškio šiluma“, filiale „Kelmės šiluma“, filiale „Palangos šiluma“ elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalis, 2014 metais įsigyta energijos išteklių biržoje, neviršijo 10 procentų. Kaip matyti iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, skundžiamo akto ir kitų dokumentų, ginčas iš esmės kilo dėl Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo: bylai reikšmingos redakcijos Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-493, redakcija, galiojusi 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) nustatė, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 procentų; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 procentų. Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau. Trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais.

37. Komisija minėtą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškina kaip nustatančią įpareigojimą kiekvienam UAB „Litesko“ padaliniui, veikiančiam atitinkamoje teritorijoje, su konkrečiam padaliniui priskiriamu atskiru turtu ir įsipareigojimais, skirtinga kuro struktūra ir būdingomis sąnaudomis, tarp jų ir kuro, apie kurio įsigijimus duomenis kiekvienas padalinys deklaruoja atskirai, sąnaudomis. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, teigia priešingai – Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškina kaip nustatančią įpareigojimą UAB „Litesko“ in corpore (liet. visi, visi drauge), kuri, o ne jos struktūriniai padaliniai, ir yra šilumos gamintojas šią veiklą, kuriai vykdyti išduota viena licencija, reguliuojančių teisės aktų prasme.

38. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pritaręs Komisijos pozicijai dėl Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimo, taip pat nenustatęs kitų pagrindų panaikinti Nutarimą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

39. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas skundas teismui dėl ginčijamo Nutarimo neteisėtumo, t. y. netinkamu Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimu, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principų bei esminių procesinių garantijų pažeidimu, Komisijos veikimu ultra vires (liet. viršijant įgaliojimus), pažeidimo, jį pripažinus padarytu, mažareikšmiškumu ir kitų poveikio priemonių netaikymu.

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį keisti ar naikinti, be to, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimo. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas, ginčydamas Komisijos pateikiamą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatų turinio aiškinimą, kaip jau pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas, akcentuoja šios normos lingvistinę išraišką, be jokio pagrindo ignoruodamas tiek šio teisinio reglamentavimo tikslus, tiek jo santykį su kitomis energetikos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis: aiškinant šio teisinio reglamentavimo tikslus, visų pirma, primintina, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat gina vartotojo interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 ir 4 d.). Šios Konstitucijos nuostatos detalizuotos tiek bendruosiuose energetikos veiklos Lietuvos Respublikoje tiksluose (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 3 str. 1 d.), tiek atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus reglamentuojančių įstatymų tiksluose (Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 3 str. 1 d., Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. ir kt.), todėl į tai turi būti atsižvelgiama aiškinant Įstatymo nuostatas (Įstatymo 4 str. 2 d.).

42. Kaip pagrįstai procesiniuose dokumentuose akcentuoja Komisija, vienas šilumos ūkio reglamentavimo tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 1 p.), kuris įgyvendintas ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnyje, skirtame šilumos kainodarai, 2014 metais ir šiuo metu, be kita ko, nustatančiame, kad: šilumos kainos, kurios yra vienanarės arba dvinarės (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 1 d.), grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d.);

į šilumos ir (ar) karšto vandens kainą įtraukiant pagrįstas sąnaudas už kurą, privalo būti įvertinama, ar energetikos įmonė laikėsi Įstatyme numatytų įpareigojimų. Kai kuro, naudojamo šilumos ir (ar) karšto vandens gamybai, įsigijimas buvo vykdomas ne per energijos išteklių biržą, pagrįstomis sąnaudomis pripažįstama ir į šilumos ir (ar) karšto vandens kainos kintamąją dedamąją gali būti įtraukiamos įmonės biokuro įsigijimo sąnaudos, neviršijančios vidutinės biokuro kainos arba vidutinės biokuro biržos kainos.

Vidutinę biokuro kainą ir vidutinę biokuro biržos kainą, vadovaudamasi savo nustatyta tvarka, nustato Komisija (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 3 d.); Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nurodytas kuro, naudojamo šilumos ir (ar) karšto vandens gamybai, sąnaudų įtraukimo į šilumos ir (ar) karšto vandens kainą ribojimas pagal vidutinę biokuro biržos kainą nėra taikomas tais atvejais, kai energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 4 d.);

šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 5 d.); šilumos tiekėjas, kuris realizuoja ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, vadovaudamasis šilumos kainų nustatymo metodikomis ir atsižvelgdamas į savivaldybės institucijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pastabas, parengia ir teikia Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai bei savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos projektą.

Savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai bazinės kainos suderinimo dokumentus ir (ar) pagrįstas pastabas. Komisija, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato šilumos bazinę kainą. Dalyvauti nustatant šilumos bazines kainas kviečiamos šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos. Kartu nustatomi tiekimo efektyvumo rodikliai. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatytas šilumos bazines kainas skelbia savo interneto svetainėje.

Šilumos tiekėjas, valdantis skirtingose savivaldybėse esančias šilumos tiekimo sistemas, gali teikti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatyti skirtingas šilumos bazines kainas šioms sistemoms. Šilumos tiekėjas, teikdamas pasiūlymą dėl skirtingų šilumos bazinių kainų šilumos tiekimo sistemoms, esančioms skirtingose savivaldybėse, nustatymo, privalo jį teikti dėl visų skirtingose savivaldybėse esančių šilumos tiekimo sistemų. Šilumos tiekėjas arba savivaldybė turi teisę teisme apskųsti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl nustatytų šilumos bazinių kainų (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 6 d.).

43. Atsižvelgiant į aptartas ir kitas Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, kurios tik detalizuotos Šilumos kainų nustatymo metodikoje, patvirtintoje Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatos, neignoruojant teleologinio ir sisteminio teisės normų aiškinimo metodų, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinti pareiškėjo nurodytu būdu nėra galima, kadangi tai prieštarautų šio teisinio reglamentavimo tikslams, kiltų abejonių dėl tokios normos atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui.

44. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principų bei esminių procesinių garantijų pažeidimo, Komisijos veikimo ultra vires (liet. viršijant įgaliojimus), pažeidimo mažareikšmiškumo ir kitų poveikio priemonių netaikymo: pareiškėjo teiginiai, susiję su Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies, t. y. normos už kurios pažeidimą jam skirta sankcija, turinio neaiškumu ir su tuo susijusia Komisijos pareiga konsultuoti ūkio subjektus, kaip jau minėta, nėra pagrįsti, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad kitoms tokią veiklą vykdančioms įmonėms ar jas vienijančiai asociacijai būtų kilę abejonių dėl Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo 2014 metais; iš esmės pritarus Komisijos argumentams dėl Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies turinio aiškinimo, pareiškėjo teiginiai dėl Komisijos veikimo ultra vires (liet. viršijant įgaliojimus) bei Viešojo administravimo įstatymo 363 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurios, be to, taikomos esant klaidingai konsultacijai, yra nepagrįsti;

Viešojo administravimo įstatymo 369 straipsnio nuostatos, kaip nustato jo 3 dalis, energetikos kontrolę atliekantiems subjektams yra rekomendacinės, tuo tarpu Energetikos įstatymo, kurio nuostatos, skiriant sankcijas energijos išteklių rinkos dalyviams už pažeidimus vykdant reguliuojamąją energetikos veiklą, yra privalomos (Įstatymo 281 str. 1 d.), 36 straipsnio 6 dalis (2013 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XII-576 redakcija), nustatė, kad Komisija visais atvejais, skirdama baudą ir (ar) kreipdamasi į teismą skirti laikiną apribojimą vykdyti veiklą didmeninėje energijos rinkoje, kartu nustato protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip du mėnesiai, pažeidimui pašalinti.

Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, tai yra energetikos įmonė, didmeninės energijos rinkos dalyvis nepadarė esminės žalos kitų asmenų interesams, nutraukė pažeidimą, pašalino pažeidimo padarinius, o šio įstatymo reikalavimų laikymasis atsižvelgiant į faktines aplinkybes gali būti užtikrintas kitais būdais ir (ar) kitomis priemonėmis, Komisija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos ir (ar) nesikreipdama į teismą skirti laikiną apribojimą vykdyti veiklą didmeninėje energijos rinkoje.

Taigi, netgi šį pažeidimą vertinant kaip mažareikšmį, pareiškėjui vis tiek turėjo būti skirtas įspėjimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan