2016-10-14 Nr. AB-19990-3-62-3-00438-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2631-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00438-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 16 611 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5–6).

Pareiškėjas skunde ir atsiliepime į Alytaus pataisos namų atsiliepimą nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN nežmoniškomis sąlygomis, neužtikrinant teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Tvirtino, kad gyvenamojo ploto norma asmeniui buvo žymiai mažesnė nei nurodė atsakovo atstovas atsiliepime į jo skundą, nes, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, į gyvenamųjų patalpų plotą buvo įskaičiuotas baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas. Nurodė, kad gyvenamųjų patalpų langai buvo užstatyti lovomis, todėl dienos šviesos į patalpas patekdavo mažai, o tai kėlė nepatogumų skaitant ar rašant. Be to, gyvenamosiose patalpose nebuvo mechaninės ventiliacijos, patalpos buvo vėdinamos per langus, kurie atsidarydavo nepakankamai, todėl vasarą būdavo tvanku, o žiemą – šalta. Dėl vietos stokos tarpai tarp lovų buvo labai maži, todėl vienu metu pasikloti lovas nebuvo įmanoma, tai keldavo nepatogumus ir pasipiktinimą. Jam padarytą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 16 611 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–14).

Nurodė, jog pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto normos pažeidimas buvo nežymus, ploto norma buvo pažeista minimaliai. Be to, paaiškino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, kuris neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose dėl nuolatinės jų rotacijos keičiasi, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose (ne kameroje) ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, sportuoti įstaigos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, sporto salėje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla. Be to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Tai kompensavo santykinai mažą gyvenamųjų patalpų plotą. Atlikdamas bausmę, pareiškėjas 20 būryje dirbo Alytaus PN ūkio brigadoje, todėl dienos metu dirbdavo, o į gyvenamąsias patalpas grįždavo tik miegoti. Paaiškino, kad nuteistiesiems sudaryta galimybė pagal nustatytą grafiką praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Alytaus pataisos namai yra sudarę sutartį su V. M. IĮ, įstaigoje pagal poreikį atliekama dezinfekcija, dezinsekcija bei deratizacija. Alytaus visuomenės sveikatos centras, 2012 m. gruodžio 12 d. ir 2014 m. sausio 14 d. atlikęs patikrinimus, jokių higienos reikalavimų pažeidimų Alytaus PN nenustatė. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas į Alytaus PN administraciją nesikreipė. Alytaus PN nežemino nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) orumo, nesielgė su juo nežmoniškai, t. y. jam nebuvo sudarytos išskirtinės blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo H. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl 16 611 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė iš pareiškėjo Alytaus pataisos namams 5 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b. l. 110–115).

Pareiškėjas iš atsakovo reikalavo neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. netinkamomis sąlygomis – laikant jį perpildytose patalpose, esant netinkamai patalpų ventiliacijai, nepakankamam natūraliam apšvietimui.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.

1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. gyveno 20 būrio 2 miegamajame, laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. kalėjo 20 būrio 6 miegamajame, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. – 20 būrio 3 miegamajame. Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. ir nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjui teko mažesnis (0,14 ir 0,07 kv. m.) nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, todėl darė išvadą, jog pareiškėjui nurodytais laikotarpiais atliekant bausmę Alytaus PN, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas netinkamai skaičiavo gyvenamųjų patalpų plotą, į jį įskaičiuodamas plotą užimamą baldais, sanitariniais ir kitais įrenginiais, tačiau, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų gyvenamųjų kambarių vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo teismas atmetė, kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas tvirtina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus apšvietimas bei ventiliacija neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-10 patvirtina, kad 2014 m. sausio 2-3 d. atlikus Alytaus PN IV lokalinio sektoriaus 20 būrio 6 miegamojo patikrinimą, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų gyvenamųjų patalpų natūraliai ir dirbtinei apšvietai, vėdinimui, oro judėjimo greičiui, santykinei oro drėgmei bei oro temperatūrai pažeidimų nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl jo netinkamų buvimo sąlygų Alytaus PN IV lokalinio sektoriaus 20 būrio 6 miegamajame atmetė kaip nepagrįstus.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, šią aplinkybę patvirtino ir atsakovo atstovo pateikti įrodymai, todėl Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimų pažeidimas nenustatytas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog į bylą atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie Alytaus PN IV lokalinio sektoriaus 20 būrio 2 ir 3 miegamųjų natūralią apšvietą, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl minėtų gyvenamųjų patalpų natūralios apšvietos neatitikties Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimams lieka nepaneigtos.

Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę, patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu yra kreipęsis į medikus dėl stuburo, galvos skausmų, nuotaikos kaitos, nemigos ir pan. Tokie pareiškėjo patirti sveikatos sutrikimai, teismo vertinimu, gali būti priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjui netinkamų kalinimo sąlygų sukeltais nepatogumais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors ir pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno pakankamai ilgą laiko tarpą, tačiau gyvenamojo ploto norma buvo pažeista minimaliai. Be to, nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, koplytėlę, užsiimti kita leistina veikla. Teismas byloje nustatė, jog pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. dirbo Alytaus PN maisto išdavėju. Taigi, įvertinus bylos duomenis, daryta išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė dirbti bei užsiimti sportine, kūrybine ar panašia veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Alytaus PN būtų ženkliai pablogėjusi ir kad būtų taikytas stacionarinis gydymas. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo natūralaus apšvietimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. H. R. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas – 9,60 Eur transporto išlaidų, susijusių su atsakovo atstovo atvykimu į teismą. ABTĮ 44 straipsnis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tame tarpe ir patirtų transporto išlaidų atlyginimą (ABTĮ 45 str. 1 d., 2 d.). Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl, proporcingai atmestų pareiškėjo reikalavimų daliai, iš pareiškėjo H. R. Alytaus pataisos namams teismas priteisė 5 Eur išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas H. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti (b. l. 134–135).

Apeliaciniame skunde pažymi, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis patalpose, kurios neatitinka nustatytų reikalavimų. Taip pat pareiškėjas teigia, kad dėl blogų įkalinimo sąlygų jam sutriko sveikata, prasidėjo nuotaikų kaita, galvos, stuburo skausmai, nemiga, susilpnėjo rega. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą brėžinį, iš kurio matyti, jog patalpos neatitiko nustatytų ploto reikalavimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. 1. 143–145) prašo atmesti apeliacinį skundą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Akcentuoja, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir neįrodė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Pareiškėjas H. R. pateikė atsiliepimą į Alytaus pataisos namų atsiliepimą (b. 1. 149–153). Nurodė, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje.

Teigia, kad atsakovo pateikti duomenys apie patalpų plotą yra neteisingi. Akcentuoja, kad patalpos neatitiko nustatytų ploto reikalavimų, nes vienam asmeniui turi būti garantuojama 3,6 kv. m. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog pareiškėjas visą dieną dirbdavo, o tik vakare grįždavo į patalpas miegoti. Teigia, kad nėra tarpų tarp langų ir sienos bei lovų, langai vos prasidaro. Pažymi, kad renovuotose patalpose turi būti mechaninė vėdinimo sistema, kurios pareiškėjo kalinimo metu nebuvo. Pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas, kadangi jo kameroje, priešingai, nei kitose kamerose, jis negali rūkyti. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog galėjo sportuoti ir dvasiškai tobulėti, nes turėjo dirbti. Teigia, jog egzistuoja visos 3 sąlygos, būtinos valstybės atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Alytaus pataisos namuose kalinant netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (dėl per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo natūralaus apšvietimo), tačiau reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisiant pinigines lėšas netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Atsiliepime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pareiškėjas H. R. prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą siejo su aplinkybe, kad Alytaus PN buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose langai buvo uždengti lovomis, neatsidarydavo (buvo tik orlaidės), mechaninė vėdinimo sistema neįrengta.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog apskaičiuojant jam tekusį gyvenamąjį plotą, turėjo būti vadovaujamasi jo pateiktu brėžiniu, pažymėtina, jog nei skunde, nei šiame brėžinyje nėra nurodyta, kuri konkrečiai patalpa yra pavaizduota. Be to, šiame brėžinyje pavaizduota tiek pat lovų (10), kiek ir yra nustatyta buvus visose Alytaus PN patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Iš byloje esančių duomenų (b. l. 16–20, 64), vadovaujantis nurodytu kamerų plotu ir lovų, įrengtų tose kamerose, skaičiumi, matyti, kad ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d., pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose (20 būrio 2, 6 miegamieji), kuriose jam teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, t. y. vienam asmeniui teko 2,96 kv. m ir 3,03 kv. m gyvenamojo ploto, o kitomis dienomis minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Be to, teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nurodytas gyvenamasis plotas taip pat buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekusi erdvė dar labiau sumažėjo (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Atitinkamai, pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog dėl kameros užstatymo lovomis buvo mažai vietos praeiti tarp lovų, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013). Kita vertus, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pareiškėjas pats nurodė, kad Alytaus PN jis dirbo, be to, turėjo galimybę leisti laisvalaikį ne gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjas neturėjo būti ir nebūdavo visą parą patalpose, kuriose buvo jo miegamosios vietos, o turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, todėl manytina, kad pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

HN 76:2010 24 punkte nustatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Alytaus pataisos namų 2015 m. liepos 17 d. rašte Nr. 8-1112 nurodyta, kad 20 būrio 2, 3 ir 6 miegamuosiuose langai yra geros būklės, miegamieji vėdinami atidarius langus, duomenų, kad vėdinimas per šiuos langus negalimas ar netinkamas, nėra: pats pareiškėjas nesikreipė į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar kitą instituciją su tokio pobūdžio skundais, o Alytaus visuomenės sveikatos centras, tikrinęs Alytaus PN patalpas pagal kitų asmenų skundus, nenustatė gyvenamųjų patalpų vedinimo trūkumų. Taigi, kadangi 20 būrio 2, 3 ir 6 miegamieji buvo vėdinami per langus, pareiškėjo teiginys, jog juose turėjo būti įrengta mechaninė vėdinimo sistema, yra nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad lovomis uždengus langus, patalpų natūrali apšvieta nebuvo tinkama. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šiuo klausimu pateikė tik Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-10 dėl Alytaus PN 20 būrio 6 miegamojo apšvietos, o dėl kitų miegamųjų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas (2 ir 3), jokių duomenų nepateikė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl 20 būrio 2 ir 3 miegamųjų natūralios apšvietos neatitikties HN 76:2010 22 punkto reikalavimams liko nepaneigtos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Alytaus PN nebuvo užtikrinta pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma, natūrali apšvieta, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė tam tikrus naujus nusiskundimus tik savo atsiliepime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šių aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs savo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, su jais nebuvo siejamas žalos, prašomos atlyginti nagrinėjamoje byloje, atsiradimas. Atsižvelgiant į tai, naujai nurodytos aplinkybės, kuriomis nebuvo grindžiamas pareiškėjo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, reikalavimas, kurios taip pat nebuvo nurodytos apeliaciniame skunde, šiuo atveju nevertinamos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl jo turimų sveikatos sutrikimų taip pat nesudaro pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi nėra duomenų, jog asmens sveikatos istorijoje nurodytų pareiškėjo sveikatos problemų priežastis yra nagrinėjamoje byloje nustatyti jo kalinimo sąlygų pažeidimai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė