2019-01-16 Nr. AB-1599-3-62-3-02073-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-43-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02073-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.4; 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. D. ir akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15.2.)-2D-11438; 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2D-12935 (7.9); 3) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. (15.17)-2D-13613; 4) įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos pripažinti pareiškėjo E. D. butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), tinkamu naudoti po šildymo būdo pakeitimo išduodant statinio dalies pripažinimo tinkamu naudoti aktą; 5) įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos surašyti neteisėtos statybos darbų aktą vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsniu, kuriame būtų nurodyti privalomi reikalavimai, galioję 2010 m. lapkričio 1 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo metu, kuriuos pareiškėjas E. D. turėtų įvykdyti, kad buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), atsijungimas nuo centralizuotų šilumos tinklų būtų pripažintas teisėtu.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Kauno energija” 2014 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 20-2191 informavo pareiškėją apie sprendimą nuo 2014–2015 metų šildymo sezono pradžios pradėti skaičiuoti mokesčius už buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), centralizuotą šildymą, jei nebus pateikta teisėtą buto atsijungimą nuo centralizuotų šildymo sistemos tinklų pagrindžiančių dokumentų. Realiai butas nuo 2001 metų buvo atjungtas nuo centralizuoto šildymo ir už jo šildymą AB „Kauno energija“ mokesčių neskaičiavo. Pareiškėjas su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, vėliau į Lietuvos apeliacinį teismą, tačiau jo ieškinys AB „Kauno energija“ buvo atmestas. Teismai sprendimuose motyvavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis pabaigė atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūras pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl jo atsijungimas negali būti laikomas teisėtu.

3. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. atliko naujus buto kadastrinius matavimus, kurių ir 2010 m. lapkričio 1 d. deklaracijos pagrindu 2015 m. spalio 9 d. buvo išduotas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Šiame išraše vėl nurodytas teisėtai įrengtas vietinis šildymo būdas. Pareiškėjas 2015 m. spalio 16 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, kuris 2016 m. sausio 11 d. gautame atsakyme Nr. /15.2/-2D-370 nurodė, kad savavališkos statybos faktas nenustatytas - t. y., jog nuo centralizuotų šilumos tinklų atsijungta teisėtai. Šį atsakymą, kaip papildomą įrodymą, pareiškėjas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui. Tačiau teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame nustatyta, kad buto šildymo būdas pakeistas pažeidžiant statybos darbus reglamentuojančius teisės aktus. Dėl to pareiškėjas 2016 m. liepos 13 d. su prašymu vėl kreipėsi į atsakovą ir prašė Statybos įstatymo 28 straipsnio pagrindu surašyti neteisėtos statybos darbų aktą, kad galėtų įteisinti statybos darbus pagal reikalavimus, galiojusius 2010 m. lapkričio 1 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo metu. Atsakovas pareiškėjo prašymo neišnagrinėjo, o 2016 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (15.2.)-2D-11438) tik priminė, kad 2016 m. sausio 11 d. raštu jau išsamiai atsakė dėl atliktų statybos darbų bute ir buto įregistravimo Nekilnojamo turto registre. Atsakovas taip pat patarė kreiptis į Valstybinę energetikos inspekciją, nors Energetikos inspekcija ir Energetikos ministerija nėra įgaliotos reglamentuoti statybos darbų ir spręsti dėl jų įteisinimo.

4. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014 jau yra išaiškinęs, jog ne visiems ginčams, kilusiems šilumos tiekimo srityje, taikomas Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reikalavimas kreiptis į Energetikos inspekciją ir Komisiją. Privaloma ginčų neteisminio nagrinėjimo tvarka, nustatyta Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taikoma ginčams, kilusiems dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priklauso Energetikos inspekcijos ir Komisijos kompetencijai. Vartotojų ir energetikos įmonės ginčams, kilusiems kitu pagrindu, ši ikiteisminė tvarka neprivaloma. Be to, ir pati Energetikos inspekcija 2014 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. 2R-2547 atsakydama į pareiškėjo prašymą, taip pat 2015 m. balandžio 27 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-4202-781/2015 nurodė, kad nagrinėjami klausimai dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo teisėtumo nėra priskirti Valstybinės energetikos inspekcijos kompetencijai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (15.2.)-2D-11438 su skundu kreipėsi į Energetikos inspekcijos viršininką, kuris 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2D-12935(7.9) atsisakė nagrinėti skundą. Papildomai pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu pripažinti jo patalpas tinkamomis naudotis po 2001 metais atlikto ir užbaigto 2010 m. lapkričio 1 d. statybos darbų užbaigimo deklaracija šildymo būdo pakeitimo, ir išduoti šių patalpų, kaip statinio dalies pripažinimo tinkamu naudotis, aktą, kuris yra numatytas Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. (15.17)-2D-13613 atsisakė pripažinti patalpas tinkamomis naudotis ir išduoti šių patalpų pripažinimo tinkamomis naudotis aktą, nes toks aktas, kuris nuo 2010 m. lapkričio 1 d. vadinamas statybos užbaigimo aktu, nėra išduodamas atlikus statinio dalies šildymo būdo pakeitimą, kuris yra atliekamas paprastojo remonto darbais. Pareiškėjas su tokiais atsakovo sprendimo motyvais nesutinka. Nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančioje Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad statybos darbų priskyrimo atskiroms statybos rūšims ypatumus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 280 1.2.18 punktas reglamentuoja, kad Aplinkos ministerija įgaliota nustatyti statinio projekto rengimo tvarką ir sudedamąsias dalis, statybos darbų priskyrimo atskiroms statybos rūšims ypatumus, nesudėtingų statinių sąrašą ir statinių priskyrimo nesudėtingiems statiniams ypatumus. Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 1 d.) nustatė, kad statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskirtinas statinio paprastajam remontui. Pareiškėjas akcentavo, kad šildymo būdo keitimas nuo 2010 m. spalio 1 d. priskiriamas paprastajam remontui ir patenka išskirtinai į Statybos įstatymo reglamentavimo sritį.

6. Pareiškėjas nurodė, kad šilumos tiekimo ir vartojimo santykius Šilumos ūkio įstatymas reglamentuoja, nes šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nustato, jog tais atvejais, kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato buto ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Vartotojas, siekdamas nutraukti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį privalo pakeisti jo patalpų šildymo būdą ir jas pripažinti tinkamomis naudoti, gaudamas šių patalpų, kuriose pakeistas šildymo būdas, pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Tokią sąlygą nustato įstatymas, todėl atsakovas, gavęs vartotojo prašymą privalo atlikti statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūrą, kuri turi būti užbaigta išduodant statinio dalies pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Atsakovo aiškinimas, kad statinio dalis negali būti pripažįstama tinkamu naudoti po šildymo būdo pakeitimo tik todėl, kad šildymo būdas yra keičiamas paprastuoju remontu, yra nepagrįstas ir padaro Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį beprasme.

7. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 13 d. kreipėsi į Inspekcijos Kauno skyrių su prašymu dėl buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), atsijungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų teisėtumo arba surašyti savavališkos statybos aktą ir nurodyti privalomus reikalavimus, galiojusius 2010 m. lapkričio 1 d. deklaracijos užpildymo metu, arba nurodyti, jog visi reikalavimai yra įvykdyti ir todėl atsijungimas nuo centralizuotų šilumos tinklų yra teisėtas. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (15.2)-2D-11438 (toliau – ir skundžiamas raštas 1) atsakė pareiškėjui, kad išsamus atsakymas jam buvo pateiktas 2016 m. sausio 11 d. raštu. Taip pat buvo paaiškinta, kad bute, kuriame statybos darbai yra užbaigti ir teisiškai įregistruoti, statybos valstybinė priežiūra nevykdoma. Atsakovas pasiūlė pareiškėjui buto šildymo sistemos klausimais kreiptis į Valstybinę energetikos inspekciją. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į atsakovą dėl 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. priimtų sprendimų apskundimo. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 2D-12935 (toliau – skundžiamas raštas 2) nurodė, kad priimti sprendimai dėl 2016 m. rugsėjo 1 d. skunde nurodyto neypatingo statinio paprastojo remonto darbų, nenumatyti Taisyklių 56.4.4 papunktyje, todėl vadovaujantis Taisyklių 46.3 papunktyje 2016 m. rugsėjo 1 d. prašyme nurodytų aplinkybių nenagrinės. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo gautas pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 3 d. prašymas išduoti buto pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (15.17)-2D-13613 (toliau – skundžiamas raštas 3) motyvuotai paaiškino pareiškėjui, kodėl jo prašomo akto išduoti negali.

9. Pažymėjo, kad valstybės įmonės Registrų centro 2015 m. spalio 9 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog buto šildymas – vietinis centrinis šildymas. Išrašo 10.2 p. nurodyta, kad kadastro duomenų tikslinimo įregistravimo pagrindas – 2010 m. lapkričio 1 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr.

1. Deklaracijoje nurodyta, kad bute buvo atlikti esančios bendrosios namo inžinerinės (šildymo) sistemos dalies atjungimo nuo namo centrinio šildymo sistemos iš centralizuotų šilumos tinklų paprastojo remonto darbai. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), 12.11 punkto nuostatas, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra statinio paprastojo remonto darbai.

Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.) 6 priede buvo apibrėžti atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui. Remiantis šiuo reglamentu, statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nereikėjo jokio statybą leidžiančio dokumento (tarp jų ir pritarimo paprastojo remonto aprašui), o taip pat ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punkte numatyto statinio projekto (paprastojo remonto aprašo) (STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 2 ir 6 punktai).

Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gegužės 23 d.) 24 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kokiais atvejais atsakovui turi būti pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą. Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies reikalavimai neprivalomi nesudėtingų statinių statybos ir statinio paprastojo remonto atveju ir gali būti vykdomi, tik jeigu to pageidauja statytojas. Statybos techniniame reglamente STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtintame Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d.

įsakymu Nr. 1D-828, yra nustatyta statybos užbaigimo procedūra. STR „Statybos užbaigimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.) 8.3 papunktyje buvo nustatyta, kad deklaracija apie statybos užbaigimą - statytojo (užsakovo, savininko, valdytojo) ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas.

Reglamento 43 punkte nustatyta, kad statybos užbaigimo data laikoma akto ar deklaracijos pasirašymo (patvirtinimo, jei deklaraciją tvirtinti privaloma) data. Ginčo atveju deklaracijos pasirašymo data nurodyta 2010 m. lapkričio 1 d. Statybos įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą, kurios neprivaloma patvirtinti ir įregistruoti Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje, galiojimą panaikina statytojas arba teismas. Pareiškėjas nėra kreipęsis į teismą dėl deklaracijos ir nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų panaikinimo.

Visas šis teisinis reglamentavimas 2016 m. sausio 11 d. rašte ir ginčijamame rašte 1 buvo paaiškintas pareiškėjui. Pareiškėjas šiuos raštus apskundė atsakovui, kuris skundžiamu raštu 2 atsakė, kad pareiškėjo skundas nebus nenagrinėjamas ir pasiūlė dėl šių raštų teisėtumo kreiptis tiesiogiai į teismą. Nurodė, kad Taisyklių 46.3 punkte nustatyta, jog skundas ar pranešimas, paduotas dėl Inspekcijos administracijos padalinių administracinių sprendimų, nenumatytų šių Taisyklių 56.4 ir 56.5 punktuose nenagrinėjamas.

10. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju statybos užbaigimas buvo įformintas užpildžius deklaraciją apie statybos užbaigimą (nors ji pagal statybos metu galiojusio Statybos įstatymo 24 str. 2 p. nebuvo privaloma) ir kreipiantis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl šildymo sistemos būdo pakeitimo įregistravimo. Taigi šiuo atveju statybos užbaigimas buvo įformintas nepažeidžiant galiojusio teisinio reglamentavimo ir savavališkos statybos akto atsakovas surašyti neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti buto pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Į šį pareiškėjo prašymą buvo atsakyta skundžiamu raštu 3, kuriuo statybos užbaigimo aktą (anksčiau vadintą pripažinimo tinkamu naudoti aktu) atsakovas išduoti atsisakė. Atsižvelgiant į STR „Statybos užbaigimas“ nuostatas, pakeitus šildymo būdą, t. y. atlikus neypatingo statinio paprastojo remonto darbus, statybos užbaigimo aktas neišduodamas. Pabrėžė, kad atsakovas neturi kompetencijos ir įgaliojimų aiškinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos teisės aktų, ir atitinkamai kompetentinga tik dėl šildymo būdo pakeitimo tiek, kiek tai susiję su atitinkamai statinio projektavimu, statybą leidžiančio dokumento išdavimu bei atitinkamų statybos darbų užbaigimu - t. y. tiek, kiek tai patenka į Statybos įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų, priimtų įstatymų leidėjo įgaliotos Aplinkos ministerijos, reguliavimo sritį.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Atsiliepime nurodė, kad AB „Kauno energija“ 2001 m. kovo 15 d. protokolo Nr. 01-03 pagrindu leido laikinai atjungti centrinio šildymo sistemą atnaujinimui bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), trečiajam suinteresuotam asmeniui L. D.. Jis savo vardu, kaip buto savininkas, 2010 m. lapkričio 1 d. užpildė Deklaracija apie statybos užbaigimą. Pareiškėjas (jau kaip buto savininkas) 2015 m. rugsėjo 23 d. taip pat užpildė Deklaraciją apie statybos užbaigimą. Ši statybos užbaigimo deklaracija nebuvo suderinta su daugiabučio namo savininkų bendrija. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 23 d. pateikė statybos užbaigimo deklaraciją, todėl atsakovo raštai apie 2010 metų statybos užbaigimo deklaraciją, nepažeidžia jo, kaip buto savininko, teisių. Esant dvejoms statybos užbaigimo deklaracijoms, nėra aišku, kurio laiku iš tikrųjų atlikti darbai. Atliekant buto inventorizaciją konstatuojamos bute esančios faktinės aplinkybės, nevertinant šių faktinių aplinkybių atsiradimo teisėtumo ir atitikimo norminiams aktams. Ginčo situacijoje vadovautis tik registro duomenimis nepagrįsta.

13. Pažymėjo, kad buto šildymas nuo centralizuoto šilumos tiekimo gali būti atjungtas ne tik pagal Statybos įstatymo reikalavimus, bet ir pagal kitus norminius aktus, kurie buvo taikomi iki 2010 m. lapkričio 1 d. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 buvo patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), o 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 šios Taisyklės buvo pakeistos ir nauja Taisyklių redakcija galiojo iki 2010 m. lapkričio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendime nagrinėdamas, ar Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d.

įsakymais patvirtintų Taisyklių 250, 251, 252, 253, 254, 255, 256, 257, 258, 259, 260, 261, 262 ir 263 punktai, bei Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Taisyklių 2010, 211, 212, 213, 214, 215, 216, 217 ir 218 punktai neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai, pripažino, kad 2003 m. birželio 30 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d. Taisyklių 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus atjungimo darbus atlikti pagal kituose aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 ir 259 punktai ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą - pažymą, 206–263 punktai neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai.

Taip pat pripažino, kad 2010 m. spalio 25 d. Energetikos ministro patvirtintų Taisyklių 210, 216 punktai ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus darbus atlikti pagal kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus savo lėšomis, 217 punktas ta apimtimi, kiek numatyta, kad pastato karšto vandens įrenginiai atjungiami dalyvaujant šilumos tiekėjo įgaliotam asmeniui, neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsniui. Taisyklių 257 punktas (2008 m. gruodžio 4 d. redakcija) numato, kad daugiabučio namo buto savininkas gali atjungti savo šilumos vartojimo įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo sistemos tik nepažeisdamas kitų butų savininkų teisių bei teisėtų interesų.

Pareiškėjas tokios išvados šioje byloje nepateikė. Pareiškėjas byloje nepateikė Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto - pažymos ir buto šilumos įrenginių atjungimo akto.

14. Šio ginčo kontekste taip pat akcentavo, kad atsakovas buto šildymo atjungimą vertina tik Statybos įstatymo aspektu – t. y., ar reikalingas savivaldybės atstovo sutikimas atjungti butą, ar reikalingas projektas darbams atlikti. Atsakovas nevertina atsijungimą kitų norminių aktų aspektu (pvz., ar reikalingas kitų bendraturčių sutikimas, nereikalauja išvados, ar nebus pažeidžiamos likusiųjų šilumos vartotojų teisės ir teisėti interesai, nereikalauja šilumos įrenginių atjungimo akto) ir nekontroliuoja, ar buvo laikomasi kitų norminių aktų reikalavimų. Pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą pripažinti butą tinkamu naudotis po šildymo būdo pakeitimo išduodant statinio dalies pripažinimo tinkamu naudotis aktą (nesant namo bendrijos sutikimo, Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos, nesant informacijos, ar nepažeisdami kitų butų savininkų teisės bei teisėti interesai, nesant pastato valdytojo (administratoriaus) ir šilumos tiekėjo atstovų pasirašyto šilumos vartojimo įrenginių atjungimo akto, neatlikus Taisyklėse numatytų kitų reikalavimų) negali būti patenkinamas. Buto šilumos tiekimo sistemos atjungimas nuo namo šilumos tiekimo sistemos negali būti pripažintas teisėtu vien tik atsakovui pripažinus butą tinkamu naudotis. Tik atlikus visus reikiamus veiksmus pagal teisės aktų visumos reikalavimus (ne vien tik pagal Statybos įstatymą) galima spręsti, ar buto šildymas yra atjungtas teisėtai ir butas pripažintinas tinkamu naudotis.

II. 15. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo E. D. skundą atmetė.

16. Teismas iš byloje pateiktų įrodymų viseto nustatė, kad Teismų informacinės sistemos Liteko (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4202-781/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-280-798/2016) duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog pareiškėjui nuo 2013 m. gegužės 31 d. (Dovanojimo sutarties sudarymo data) nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kuris iki to priklausė L. D. (trečiajam suinteresuotam asmeniui).

AB „Kauno energija“ Techninė komisija 2001 m. kovo 15 d. protokolu Nr. 01-03 nutarė leisti buto savininkui (trečiajam suinteresuotam asmeniui) laikinai atjungti buto šildymo įrenginius nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Šilumos objekto tikrinimo 2001 m. spalio 8 d. akto Nr. 43643 duomenys patvirtina, kad šilumos įrenginiai laikinai atjungti, nes atliekamas kapitalinis buto remontas. AB „Kauno energija“ nuo to momento mokesčių už buto centralizuotą šildymą neskaičiavo. AB „Kauno energija“ 2014 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 20-2191 informavo pareiškėją, kad nuo 2014–2015 metų šildymo sezono pradžios pradės skaičiuoti mokesčius už buto centralizuotą šildymą.

Įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad buvo savininkui buvo leista tik laikinai atjungti savo butą nuo centralizuotos šilumos sistemos, tačiau butas jau daugiau kaip 14 metų (13 metų visiškai nemokėta už šilumą) atjungtas nuo centrinio šildymo sistemos, nors teisiškai nebuvo tinkamai įformintas buto atjungimas nuo centrinio šildymo sistemos. Bendrosios kompetencijos teismai taip pat nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2001 metais buvo įformintas tik laikinas šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos - t. y. leidimas galiojo iki 2001–2002 metų šildymo sezono pradžios.

Nagrinėdami ginčą teismai pabrėžė, kad buto savininkas, gavęs laikiną leidimą atjungti ir siekdamas užbaigti buto atjungimo nuo centralizuotų tinklų teisinę procedūrą, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 723 „Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo”, Ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, Statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d.

įsakymu Nr. 245 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.05.03:1997, Kauno miesto savivaldybės valdybos patvirtinta Gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarka. Šiuose teisės aktuose, galiojusiuose veiksmų atjungiant buto šildymą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos metu, buvo nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto savininkas daugiabučiame name. Vėliau ši procedūra buvo reglamentuojama įstatymais.

17. Teismas nurodė, kad paminėtas teisinis reglamentavimas, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose civilinėse bylose (Liteko duomenys) suteikia butų savininkams teisę atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Buto savininkas (pareiškėjas šioje byloje), taip pat ir ankstesnis buto savininkas (trečiasis suinteresuotas asmuo) šios tvarkos akivaizdžiai nesilaikė. Bendrosios kompetencijos teismų procesiniais sprendimais taip pat nustatyta, kad ankstesnis buto savininkas (trečiasis suinteresuotas asmuo) 2001 metais atjungė buto šildymo ir karšto vandens tinklus nesilaikydamas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20, nustatytos tvarkos ir nesiėmė priemonių įteisinti faktinę situaciją iki 2013 m. gegužės 31 d. buto Dovanojimo sutarties sudarymo su pareiškėju šioje administracinėje byloje. Naujojo turto savininko teisės ir pareigos yra išvestinės iš buvusio savininko teisių ir pareigų, todėl visa apimtimi perėmęs nuosavybės teises į įsigytą butą, pareiškėjas perėmė ir buvusio objekto savininko prisiimtas pareigas. Taigi po 2013 m. gegužės 31 d. Dovanojimo sutarties sudarymo, pareiškėjui kilo pareiga įteisinti šildymo ir karšto vandens tinklų atjungimo nuo centralizuotos sistemos faktą.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismas, padėdamas pareiškėjui įgyvendinti procesines teises, nurodė, kokiu būdu jis turi galimybę įteisinti buto atjungimą nuo centralizuotos sistemos. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje nurodyta, kad reikalingi atlikti buto remonto darbai priskirti paprastajam remontui (situacija vertinta 2016 m. balandžio 12 d. galiojančių teisės aktų pagrindu). Konstatuota, kad pareiškėjo butas yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje, todėl pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) ir statinio statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje arba kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose. Pareiškėjas, pageidaudamas atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos (pakeisti buto, esančio daugiabučiame name šildymo būdą), privalo parengti paprastojo remonto aprašą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą – įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo rašytinį pritarimą paprastojo remonto aprašui.

19. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde prašė įpareigoti atsakovą priimti sprendimus (administracinius aktus) vadovaujantis 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusiu teisiniu reglamentavimu. Pareiškėjas 2016 m. liepos 13 d. prašyme atsakovui taip pat pabrėžė, kad jam aktualus ginčo situacijos teisinis reglamentavimas, galiojęs 2010 m. lapkričio 1 d. Vertindamas atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. atsakymą Nr. (15.2)-2D-11438 teismas taip pat rėmėsi ir atsakovo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (15.1)-2D-370 turiniu, kadangi 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašte yra nuoroda į 2016 m. sausio 11 d. rašte išdėstytas aplinkybes. Paminėtos aplinkybės suponuoja teismui pareigą ginčo situaciją vertinti teisinio reglamentavimo, galiojusio 2010 m. lapkričio 1 d., nes to prašo pareiškėjas. Be to, 2010 m. lapkričio 1 d. buvo pasirašyta ir vėliau pateikta VĮ Registrų centras Deklaracija apie statybos užbaigimą ginčo bute.

20. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Statybos įstatymo, Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatomis, pažymėjo, kad buto savininkas (statytojas) 2010 m. lapkričio 1 d. neturėjo pareigos Deklaraciją pateikti atsakovui. Be to, šios Deklaracijos pagrindu buvo atlikti kadastrinių duomenų pakeitimai Nekilnojamojo turto registre. Nuo 2015 metų pasikeitė tokio pobūdžio darbų teisinė kvalifikacija ir teisinis reglamentavimas (jis iš esmės detaliai išdėstytas Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje), tačiau kilusio ginčo išsprendimui ir atsižvelgiant į skundo reikalavimus, tai nėra teisiškai reikšminga. Dėl paminėtų priežasčių nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą surašyti neteisėtos statybos darbų aktą, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsniu, kuriame būtų nurodyti privalomi reikalavimai statytojui, galioję 2010 m. lapkričio 1 d. Deklaracijos užpildymo metu.

21. Teismas nurodė, kad VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 9 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys patvirtina, jog pareiškėjo buto šildymas – vietinis centrinis šildymas. Išrašo 10.2 punkte pažymėta, kad kadastro duomenų tikslinimo įregistravimo pagrindas – 2010 m. lapkričio 1 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1. Paminėtoje Deklaracijoje nurodyta, kad bute buvo atlikti esančios bendrosios namo inžinerinės (šildymo) sistemos dalies atjungimo nuo namo centrinio šildymo sistemos iš centralizuotų šilumos tinklų paprastojo remonto darbai. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad kreiptasi į teismą dėl 2010 m. lapkričio 1 d. Deklaracijos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų panaikinimo. Teismas vertino, kad 2010 m. lapkričio 1 d. pabaigus paprastojo remonto darbus, pripažinimo tinkamu naudoti aktas nėra išduodamas, nes teisiškai neprivalomas. Dėl to nėra teisinės galimybės įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjo butą tinkamu naudoti po šildymo būdo pakeitimo išduodant statinio dalies pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

22. Įvertinęs prašomų panaikinti administracinių aktų turinį (kartu vertinamas ir atsakovo 2016 m. sausio 11 d. raštas), teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo skundas dalyje, kurioje prašoma panaikinti atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15.2.)-2D-11438, 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2D-12935(7.9) ir 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. (15.17)-2D-13613, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Ginčijamuose raštuose detaliai atsakyta į pareiškėjo prašymus, smulkiai išdėstytas ginčo situacijos teisinis reglamentavimas, taip pat pagrįstai bei motyvuotai atsisakyta surašyti Savavališkos statybos aktą arba Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Teismas iš esmės pritaria šiuose administraciniuose aktuose išdėstytam ginčo situacijos teisiniam reglamentavimui, kuris išdėstytas ir šiame teismo sprendime, taip atsakovo priimtiems sprendimams. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad ginčo bute atliktas ir 2010 m. lapkričio 1 d. užbaigtas paprastasis remontas nebuvo atsakovo vertinimo objektas, nes tai nepateko į atsakovo kompetenciją. Ginčijami sprendimai taip pat neprieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo imperatyvioms nuostatoms, nes teisiškai motyvuoti ir argumentuoti, paremti teisės aktų normomis, todėl naikinti jų nėra pagrindo.

23. Teismas kitus pareiškėjo skundo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į skundą argumentus vertino kaip perteklinius, neturinčius lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

III. 24. Pareiškėjas E. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. (15-17)-2D-13613 ir įpareigoti Inspekciją pripažinti pareiškėjo butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), tinkamu naudoti po šildymo būdo pakeitimo, išduodant Statinio dalies pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kadangi teismas nusprendė, kad aktas negali būti išduodamas, nors pripažino, jog vartotojas teisėtai pakeitė statinio dalies šildymo būdą, tai reiškia kad teismas nepagristai atsisakė apginti vartotojo teisę vienašališkai nutraukti šilumos tiekimo sutartį, pakeitus statinio dalies ( buto) šildymo būdą. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas pažeidė jo teisę į teisminę gynybą, atmesdamas jo reikalavimą įpareigoti atsakovą surašyti Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą todėl, kad toks aktas, pagal galiojantį įstatymą, negali būti išduodamas, o tuo pačiu metu pripažindamas, kad vartotojo teisė vienašališkai nutraukti sutartį, pakeitus šildymo būdą paprastu remontu, nėra ginama, nes įstatymas nebenumato šios teisės gynybos priemonių - Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimo. Tokia situacija prieštarauja Konstituciniam teisminės gynybos principui. Šiuo atveju, nustatęs, kad pagal Šilumos ūkio įstatymą Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas privalomas, tačiau pagal Statybos įstatymą nebeišduodamas, teismas privalėjo konstatuoti įstatymų leidybos spragą, kurią privalėjo bylos nagrinėjimo metu užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai), suformuodamas praktiką dėl tokio akto išdavimo, o ne atmesdamas pareiškėjo prašymą tik todėl, kad tokio akto išdavimo nebenumato Statybos įstatymas.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika panašaus pobūdžio bylose ir teigia, kad jo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo įteisinimas įvyko 2010 m. lapkričio 1 d. Deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą/paskirties pakeitimą pagrindu, kuri, nors jos registracija viešame registre nebuvo privaloma, yra įregistruota viešame registre, o pati Deklaracija ir viešo registro įrašas apie vietinį šildymo būdą nėra panaikinti.

27. Nurodo, kadangi pareiškėjo namo ir buto jame šildymo būdas niekada nebuvo įregistruotas kaip centrinis iš centralizuotų sistemų, šiuo pagrindu galima būtų teigti, kad centralizuoto šildymo pareiškėjo name apskritai nebuvo jokiu teisėtu pagrindu. Tačiau, pareiškėjo nuomone, sutarties su šilumos tiekėju nutraukimui visgi yra būtinas Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Kadangi Civilinio kodekso 6.391 straipsnis nustato, kad šio skirsnio normos taikomos aprūpinant elektros, šilumos energija, dujomis, naftos ir naftos produktais, vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę, pareiškėjas tvirtina, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimo deklaravimo 2010 m. lapkričio 1 d., nes Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimo momentą sieja su šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimu, pripažįstant statinio dalį tinkama naudoti. Todėl pareiškėjui yra būtinas Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas tam, kad galėtų pasinaudoti savo teise vienašališkai nutraukti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį.

28. Nurodo, kad pareiškėjo ir trečiojo asmens sutarties nutraukimo momentas turi būti vertinamas pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatas, o tam yra būtinas Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kurį atsakovas atsisako išduoti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimo pagrindus, neatsižvelgdamas, kad pareiškėjas negali pasinaudoti Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį, kol negaus Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto.

29. Pareiškėjo nuomone, pirmos instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti Statinio dalies pripažinimo tinkamu naudoti aktą, aiškiai nepasisakė, kad šis aktas neprivalomas, kai yra pateikiama Deklaracija, nors skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas savo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą paaiškino, kad Šilumos ūkio įstatymas reglamentuoja šilumos tiekimo ir vartojimo santykius, nes šio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nustato, kad tais atvejais, kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato buto ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Vartotojas, siekdamas nutraukti Šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį, pakeitus jo patalpų šildymo būdą, privalo jas pripažinti tinkamomis naudoti, gaudamas šių patalpų, kuriose pakeistas šildymo būdas, Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Tokią sąlygą nustato įstatymas, todėl atsakovas, gavęs vartotojo prašymą, privalo atlikti statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūrą, kuri turi būti užbaigta išduodant Statinio dalies pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Atsakovo aiškinimas, kad statinio dalis negali būti pripažįstama tinkamu naudoti po šildymo būdo pakeitimo tik todėl, kad šildymo būdas yra keičiamas paprastuoju remontu, yra nepagrįstas ir padaro Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį beprasme. Todėl jei Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nustato, kad tais atvejais, kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas), pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato buto ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys, vartotojas, siekdamas nutraukti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį, turi teisę reikalauti, kad jo patalpos būtų pripažintos tinkamomis naudoti, išduodant šių patalpų, kuriose pakeistas šildymo būdas, Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

30. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas tinkamai taikant materialiosios teisės normas, išsamiai išnagrinėjus byloje esančius duomenis ir įvertinus jų tarpusio ryšį, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

32. Pažymi, kad pareiškėjas E. D. nepagrįstai reikalauja įpareigoti Inspekciją 2010 metais atliktiems paprastojo remonto statybos darbams išduoti Statinio dalies pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kadangi teisės aktai to nenumato. Remiantis STR „Statybos užbaigimas“ 8.2 punktu, statybos užbaigimo aktas nustatyta tvarka surašomas, kai yra naujai pastatytas ar rekonstruotas statinys. Inspekcijos Kauno skyrius pareiškėjui nurodė, kad pakeitus šildymo būdą (t. y. atlikus neypatingo statinio paprastojo remonto darbus), statybos užbaigimo aktas neišduodamas.

33. Akcentuoja, kad pertvarkant pastato šildymo bendrąją inžinerinę sistemą reikia (taip pat ir 2010 m. reikėjo) vadovautis ne tik statybos įstatymu ir su statyba susijusiais poįstatyminiais teisės aktais, bet ir CK 4.75, 6.390 straipsnių nuostatomis, Šilumos ūkio įstatymu, Šilumos gamybos statinių ir šilumos perdavimo tinklų, statinių (šildymo ir karšto vandens sistemų) statybos rūšių ir šilumos gamybos ir šilumos perdavimo įrenginių įrengimo darbų rūšių aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 1-172, bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės). Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 1 punkte nustatyta, kad taisyklės reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 2 punkte nustatyta, kad taisyklės privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir karšto vandens vartotojams bei kitiems šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems asmenims. Inspekcija neturi kompetencijos ir įgaliojimų aiškinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos teisės aktų, ir atitinkamai kompetentinga tik dėl šildymo būdo pakeitimo tiek, kiek tai susiję su atitinkamai statinio projektavimu, statybą leidžiančio dokumento išdavimu bei atitinkamų statybos darbų užbaigimu, t. y., tiek, kiek tai patenka į Statybos įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų, inter alia priimtų įstatymų leidėjo įgaliotos Aplinkos ministerijos, reguliavimo sritį.

34. Pažymi, kad aplinkybė, jog šildymo ir karšto vandens tinklų atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo iki galo neįteisintas, konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4202-781/2015 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-280-798/2016, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas, taip pat išsamiai pasisakyta, kokių dokumentų trūko ir kokios procedūros buvo neatliktos, siekiant tinkamai ir teisėtai atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos.

35. Nurodo, kad nors E. D. apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas raštas 3 yra surašytas pažeidžiant įstatymų nustatytus reikalavimus ir prašo jį panaikinti, tačiau nenurodo, kokius konkrečiai teisės aktų reikalavimus Inspekcija skundžiamu raštu 3 pažeidė, taip pat neįvardina, kokie konkrečiai padaryti procedūriniai pažeidimai. Inspekcijos nuomone, net ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus skundžiamą raštą 3, apelianto teisės nebūtų apgintos ir atitinkamai ginčas iš esmės (kilęs tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo) nebūtų išspręstas, nes tiek iš byloje esančių rašytinių įrodymų, tiek iš AB „Kauno energija“ atsiliepimo bei paaiškinimų, teiktų teismo posėdžio metu, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju šildymo ir karšto vandens tinklų atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo iki galo neįteisintas, kadangi apeliantas tinkamam atsijungimui nuo pastato šildymo bendrosios inžinerinės sistemos užbaigti neatliko dalies procedūrų bei nepateikė dalies dokumentų. Taigi skundžiamo rašto 3 panaikinimas E. D. nesukeltų norimų bei siekiamų teisinių pasekmių, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Jokių procedūrinių pažeidimų surašant skundžiamą raštą 3, padaryta nebuvo, jis surašytas tinkamai, yra teisėtas ir pagrįstas, o tai, kad pareiškėjo netenkina skundžiamame rašte išdėstytos faktinės aplinkybės ir argumentai, negali būti pagrindu pripažinti, jog pats raštas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant procedūras, įstatymus ar poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius Inspekcijos veiklos ir kompetencijos sritį.

36. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, nes teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai pritaikė statybų procesą reglamentuojančias teisės normas, išanalizavo ir įvertino įrodymų visetą, jų įrodomąją reikšmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.

38. Nurodo, kad AB „Kauno energija“ buto šildymo atjungimą nuo namo šilumos tiekimo sistemos laiko neteisėtu (nėra pateikti atsijungimo dokumentai, kaip tai reglamentuoja teisės aktai) ir mano, kad vadovautis tik registro centro duomenimis yra klaidinga ir nepagrįsta. Kol atsijungimas nėra įteisintas, tokie vartotojai turi pareigą mokėti už šilumos energiją, o sutartis su šiuo vartotoju laikoma sudaryta. Kadangi tiek buvęs buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas L. D., tiek dabartinis šio buto savininkas E. D., nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisėtą buto šildymo įrenginių atjungimą nuo namo šildymo sistemos, AB „Kauno energija“ pagrįstai skaičiuoja mokesčius už šilumą.

39. Atkreipia dėmesį, kad vertinant buto šildymo įrenginių atjungimą (teisėtas ar ne) nuo namo šildymo sistemos, negalima vadovautis tik Statybos įstatymo nuostatomis, būtina vadovautis ir kitais norminiais teisės aktais, kurie galiojo iki 2010 m. lapkričio 1 d. Pažymi, kad Statybos inspekcija situaciją vertina tik savo kompetencijos ribose (kiek tai reglamentuoja Statybos įstatymas). Inspekcija nevertina ar buvo suderintas ir gautas namo bendraturčių sutikimas, ar atlikus remonto darbus, nebus pažeidžiamos kitų namo vartotojų teisės ir teisėti interesai, ar buvo laikomasi kitų norminių teisės aktų.

40. AB “Kauno energija” nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra objektyvus ir teisingas. Nurodo, kad Pareiškėjo E. D. prašymą įpareigoti Statybos inspekciją pripažinti butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), tinkamu naudoti po šildymo būdo pakeitimo išduodant statinio dalies pripažinimo tinkamu naudotis aktą, kuomet nėra pateiktas namo bendraturčių sutikimas, nesant Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto, nesant šilumos tiekėjo ir namo administratoriaus pasirašyto šilumos įrenginių atjungimo nuo namo šildymo sistemos akto ir neatlikus Šilumos tiekimo-vartojimo taisyklėse numatytų reikalavimų, negalima tenkinti ir pripažinti buto atjungimą teisėtu, net jei ir Statybos inspekcija pripažintų butą tinkamu naudoti. Tik atlikus visus reikiamus veiksmus pagal teisės aktuose numatytus reikalavimus, galima būtų spręsti, ar buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), šildymo įrenginiai teisėtai atjungti nuo namo šildymo sistemos ir ar butas gali būti pripažintas tinkamu naudoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

42. Apeliacinės instancijos teismas nustatydamas šio ginčo nagrinėjimo ribas pažymi, kad administraciniai teismai pagal savo kompetenciją, nustatytą ABTĮ 3 straipsnyje, nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

43. Remdamasi šiomis nuostatomis teisėjų kolegija nevertina kokius veiksmus privalo atlikti pareiškėjas siekdamas įteisinti buto atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, o tik patikrina ar atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymus ir, ar priimti atsakovo sprendimai yra teisėti.

44. Šio ginčo atveju pareiškėjas, ginčydamas atsakovo sprendimus, reiškia dvejopą reikalavimą: įpareigoti atsakovą išduoti statinio dalies pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir surašyti neteisėtos statybos darbų aktą.

45. Pirmosios instancijos teismas pilnai išnagrinėjo šiuos reikalavimus ir patvirtino, kad atsakovas pareiškėjo nurodytų aktų surašyti neturėjo pagrindo.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, joms pritaria ir jų nekartodamas tik papildo jas teisės, taikytinos šiam ginčui, aiškinimu.

47. Dėl pareiškėjo reikalavimo taikyti ginčui teisinį reguliavimą, galiojusį 2010 m. lapkričio 1 d. pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu teisėtai, teisės aktų nustatyta tvarka, pradėjo buto šildymo inžinerinių tinklų pertvarkymą ir tuo pagrindu realiai susiklostė visuomeninių santykių ratas, kuriam turi būti taikomos tuo metu galiojančių teisės aktų normos. Todėl šio ginčo atveju taikytinas bendras teisės lex retro non agit (teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį), principas kylantis iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“. Taip pat pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę, poįstatyminių teisės aktų galiojimas atgal yra negalimas, nes poįstatyminis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas atsakovui atlikti veiksmą remiantis teisės normomis, galiojusiomis 2010 m. lapkričio 1 d., yra nepagrįstas.

48. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 102 punkte, galiojusiame atsakovo sprendimų priėmimo metu (akto redakcija, galiojusi nuo 2016-03-11 iki 2016-12-03), nustatyta, kad baigęs inžinerinių sistemų (šildymo, dujotiekio, elektros tiekimo) pertvarkymo darbus, pastato savininkas privalo gauti Inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą bei teisės akte (Taisyklių 1 priedo 32 punktas) nustatyta tvarka gauti baigtų pertvarkyti pastato šilumos įrenginių ir statinio pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir jų kopijas pateikti šilumos tiekėjui.

49. Pareiškėjas, neatlikęs Taisyklių 102 punkte nustatyto veiksmo, tai yra, negavęs Inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymos, negali tęsti atsijungimo nuo centralizuotų inžinerinių tinklų procedūros. Todėl pagal šį teisinį reguliavimą pareiškėjo skundo reikalavimai, siekiant įteisinti statinio šildymo sistemos pertvarkymą, atsakovui yra nepagrįsti.

50. Statybos darbų teisinis reguliavimas yra nustatytas ne tik Statybos įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose (Statybos įstatymo 8 straipsnis). Todėl kiekvienos statybos atveju būtina vadovautis ir specialiais teisės aktais, nustatančiais pasirinktos statybos apimtį bei paskirtį. Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas atliktus statybos darbus įvardijo kaip statinio paprastasis remontas, jis, vykdydamas šildymo inžinerinių sistemų pertvarkymą, privalėjo vadovautis ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tokių darbų atlikimo tvarka.

51. Pareiškėjas, nesilaikęs teisės aktais nustatytos tvarkos, negali tikėtis pasekmių tokių, kokių siekė, tai yra, įteisinti buto atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad šio ginčo apimtyje nėra pagrindo pripažinti teisinio reguliavimo spragos, nes pareiškėjas neatliko procedūrų, nustatytų inžinerinių sistemų pertvarkymui ir tai yra pagrindinė aplinkybė, ribojanti pareiškėjo teisę pasirinkti kitą buto šildymo būdą.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ir (ar) naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė