2020-02-12 Nr. AB-3081-3-62-3-00653-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-486-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00653-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurobonds“ apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurobonds“ skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Eurobonds“ (toliau – ir UAB „Eurobonds“, pareiškėjas) skundu teismo prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2018 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (7.45-4)K-850 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. sausio 29 d. skundą-prašymą dalyje dėl informacijos ir išrašų iš dokumentų informacinės valdymo sistemos pateikimo.

2. Pareiškėjas skunde ir pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 29 d. pateikė skundą-prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog prašo suteikti informaciją, dokumentus susipažinimui ir atsakymus į klausimus: a) kokia tvarka Inspekcijoje yra vykdoma operatyvių patikrinimų pavedimo, pavedimų priedų, kuriais pratęsiami operatyvių patikrinimų terminai, mokesčių administratoriaus nurodymų apskaita (registravimas); b) kas ir kokiomis priemonėmis Inspekcijoje vykdo vidinę operatyviųjų patikrinimų terminų pratęsimo kontrolę; c) pateikti išrašą iš Inspekcijos dokumentų valdymo informacinės sistemos ar kitos sistemos, iš kurios matytųsi, kaip buvo apskaityti 1 punkto a) papunktyje nurodyti Inspekcijos priimti sprendimai ir jų priėmimo datos; d) paaiškinti, kokia tvarka naudojamas antspaudas, kokiais atvejais dokumentai tvirtinami / netvirtinami anspaudu, dėl kokių priežasčių tokie patys dokumentai mokesčių mokėtojui siunčiami ir su anspaudu ir be jo.

3. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teisės aktų normomis, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies normos. Pažymėjo, jog prašymo 2 punkto a), b), d) papunkčiai gali būti laikomi prašymais gauti informaciją, tačiau dėl prašymo 2 punkto c) papunkčio atsakovas privalėjo pateikti atsakymą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio normas. Tuo tarpu atsakovas pateikė tik formalų atsakymą, nurodydamas bendrąsias teisės normas.

4. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas atsiliepime ir atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad mokesčių administratorius, siekdamas tinkamai, operatyviai vykdyti įstatymo suteiktus įgaliojimus, savo veikloje naudoja informacines sistemas, kurios padeda tinkamai bei efektyviai valdyti dokumentus. Darbo organizavimo ir dokumentų valdymo informacinėje sistemoje (toliau – ir DODVS) yra registruojami visi dokumentai, tame tarpe ir mokesčių mokėtojų prašymai, skundai, pranešimai ir kt. dokumentai, reikalingi mokesčių administratoriaus funkcijoms vykdyti. Mokesčių administratoriaus pareigūnas, vykdydamas jam priskirtą užduotį, per DODVS parengia atsakymą, kuris pagal nustatytą darbo tvarką gali būti derinamas, vizuojamas, pasirašomas, registruojamas. DODVS sistemoje visų išvardintų įvykių užfiksavimas yra aktualus mokesčių administratoriaus pareigūnui, parengusiam raštą / išvadą ar kitą dokumentą, kadangi tokiu būdu užtikrinama tinkama dokumento eiga bei jo sekimas, t. y. asmens duomenys tvarkomi raštvedybos tvarkymo tikslu. Šie duomenys mokesčių mokėtojui nėra aktualūs, kadangi visa būtina informacija tokia kaip, pvz. dokumento data, registracijos numeris, pasirašantysis asmuo bei kt. informacija, yra nurodomi mokesčių administratoriaus siunčiamame sprendime mokesčių mokėtojui, kuris parengiamas vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintomis Dokumentų rengimo taisyklėmis.

6. Atsakovas pažymėjo, kad institucijos informacinių sistemų išrašai yra susiję su vidinių Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) procedūrų, darbo organizavimo institucijos viduje informacija, kuri nėra vieša informacija apie institucijos veiklą, skelbtina / teiktina asmeniui pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnį bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnį, todėl prašomi išrašai nebuvo pateikti. Be to, pareiškėjas, prašydamas tokios informacijos, nenurodo teisinio tokių duomenų panaudojimo pagrindo, t. y. nenurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas bei tokių duomenų gavimo teisinis pagrindas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 36 straipsnį mokesčių mokėtojas turi teisę gauti iš mokesčių administratoriaus informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti, todėl pareiškėjo prašomų duomenų pateikti nebuvo jokio teisinio pagrindo.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu panaikino Inspekcijos 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (7.45-4)K-850 c) punktą bei įpareigojo Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. sausio 29 d. skundo-prašymo 2 punkto c) papunktį. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

8. Teismas, akcentuodamas VAĮ 2 straipsnio 14–16 dalyse, 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 14 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką šių nuostatų taikymo kontekste, nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 29 d. kreipėsi į atsakovą su skundu-prašymu, kuriuo 2 punktu prašė suteikti informaciją, dokumentus susipažinimui ir atsakymus į klausimus: a) kokia tvarka Inspekcijoje yra vykdoma operatyvių patikrinimų pavedimo, pavedimų priedų, kuriais pratęsiami operatyvių patikrinimų terminai, mokesčių administratoriaus nurodymų apskaita (registravimas); b) kas ir kokiomis priemonėmis Inspekcijoje vykdo vidinę operatyviųjų patikrinimų terminų pratęsimo kontrolę; c) pateikti išrašą iš Inspekcijos dokumentų valdymo informacinės sistemos ar kitos sistemos, iš kurios matytųsi, kaip buvo apskaityti 1 a) punkte nurodyti Inspekcijos priimti sprendimai ir jų priėmimo datos; d) paaiškinti, kokia tvarka naudojamas antspaudas, kokiais atvejais dokumentai tvirtinami / netvirtinami antspaudu, dėl kokių priežasčių tokie patys dokumentai mokesčių mokėtojui siunčiami ir su antspaudu ir be. Ginčijamu 2018 m. vasario 27 d. sprendimu atsakovas pareiškėjo prašymo netenkino.

9. Teismas nurodė, kad iš ginčijamo sprendimo a), b), d) punktų akivaizdu, jog šiose dalyse pateikiama išsami informacija į pareiškėjo konkrečius klausimus, nurodytus prašymo 2 punkto a), b), d) papunkčiuose, susijusi apskritai su vykdomais operatyvių patikrinimų pavedimais, operatyvių patikrinimų terminų pratęsimų tvarka ir sąlygomis, vykdoma vidine operatyviųjų patikrinimų terminų pratęsimų kontrole, antspaudų naudojimu, dokumentų tvirtinamu / netvirtinamu anspaudu, todėl šioje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Teismas pažymėjo, kad prašymo 2 punkto c) papunkčiu pareiškėjas prašė pateikti išrašą iš Inspekcijos dokumentų valdymo informacinės sistemos ar kitos sistemos, iš kurio matytųsi, kaip buvo apskaityti a) punkte nurodyti Inspekcijos priimti sprendimai, susiję su konkrečiu Operatyvaus patikrinimo 2017 m. gruodžio 13 d. pavedimu Nr. FR1043-7330, ir jų priėmimo datos. Atsakovas ginčijamo sprendimo c) punktu prašymo netenkino.

11. Įvertinęs nustatytus duomenis, teismas konstatavo, kad Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį aktą, sukėlusį pareiškėjui teisines pasekmes, nesilaikė VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pažeidė gero administravimo principą, nes administracinis aktas (minėta jo dalis) yra nemotyvuotas (nenurodytos ginčo konkrečios faktinės aplinkybės, konkretūs teisės aktai, reglamentuojantys operatyvaus patikrinimo atlikimo tvarką ir sąlygas, nepateiktas teisinis nustatytų faktų vertinimas, nenustatytas juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti). Atsakovas vadovavosi tik bendrosiomis normomis, jų konkrečiai nesiedamas su pareiškėjo prašymo motyvais ir reikalavimais bei teisės normomis, reglamentuojančiomis operatyvaus patikrinimo atlikimo tvarką ir sąlygas. Teismas pabrėžė, kad visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų, su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme). Dėl to pripažino, kad sprendimo c) punktas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

12. Teismas konstatavo, kad sprendimo (jo dalies) nemotyvavimas negali būti grindžiamas viešojo administravimo subjektui suteikta diskrecija. Teismas pažymėjo, kad naudodamasi suteikta diskrecija valdžios institucija negali pažeisti imperatyvių teisės normų, teisės principų, diskrecija negali būti aiškinama kaip paneigianti viešojo administravimo subjekto pareigą pagrįsti savo priimamus sprendimus. Individualaus administracinio teisės akto motyvavimas sietinas su teisėtumo, gero administravimo principais, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis. Šiuo atveju atsakovas privalėjo remtis konkrečiomis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normomis, ištirti ir įvertinti visą ginčo situaciją, ją susieti su teisės aktų reikalavimais ir tik tuomet priimti sprendimą. Teismas nurodė, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo.

13. Teismas darė išvadą, kad ginčijamo sprendimo c) punktas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, o atsakovas įpareigotinas per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. sausio 29 d. skundo-prašymo 2 punkto c) papunktį ir priimti VAĮ 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.

III. 14. Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą dalyje, kuria panaikintas Inspekcijos skundžiamo sprendimo c) punktas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą visa apimtimi atmesti.

15. Atsakovas vertina, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

16. Atsakovas, akcentuodamas VAĮ 2 straipsnio 3 ir 17 dalyse, 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje, 11 straipsnio 1 dalyje, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, 12 straipsnyje, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką VAĮ aktualių bylai nuostatų taikymo kontekste, vertina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamo Inspekcijos sprendimo c) punktas nemotyvuotas ir jame nenurodytos teisės normos.

17. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjui skundžiamu Inspekcijos sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka, nepažeidžiant skundo-prašymo nagrinėjimo tvarkos ir terminų, buvo pateikta informacija pagal pareiškėjo 2018 m. sausio 29 d. skundą-prašymą, t. y. buvo paaiškinta, jog skundo-prašymo a) punkte minėti dokumentai – Operatyvaus patikrinimo pavedimas Nr. FR1043-7330, šio pavedimo priedas Nr. 2 bei Mokesčių administratoriaus nurodymas Nr.(12.7) FR0706-766, yra užregistruoti Inspekcijoje tomis datomis, kurios yra nurodytos minėtuose dokumentuose. Operatyvaus patikrinimo priedo Nr. 1 užregistravimo data yra 2018 m. sausio 11 d., o dokumente nurodyta data, 2018 m. gruodžio 11 d, yra nekorektiška. Taip pat nurodyta informacija apie skunde-prašyme iškeltų klausimų išnagrinėjimą bei buvo paaiškintos duomenų nepateikimo priežastys. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad pagal jo pateiktą informaciją, vadovaujantis VAĮ 22 straipsnio nuostatomis, buvo pradėta administracinė procedūra, apie kurios rezultatus pareiškėjas yra informuotas pateikiant 2018 m. kovo 13 d. administracinės procedūros sprendimą Nr. P22-60. Pareiškėjui buvo paaiškinta, jog institucijos informacinių sistemų išrašai yra susiję su vidinių VMI procedūrų, darbo organizavimo institucijos viduje informacija, kuri nėra vieša informacija apie institucijos veiklą, skelbtina / teiktina asmeniui pagal Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnį bei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnį ir prašomi išrašai nebuvo pateikti.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, prašydamas informacijos, nenurodė asmens duomenų naudojimo tikslo bei tokių duomenų gavimo teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į ginčijamo Inspekcijos sprendimo a) punkte pateiktą informaciją, laikytini nepagrįstais teismo motyvai ir išvados, užfiksuoti šios nutarties 11 punkte.

19. Atsakovo teigimu, teismo apibendrinta išvada oponuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis.

20. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui pateiktame 2018 m. kovo 13 administracinės procedūros sprendime Nr. P22-60, kuris yra skundžiamo Inspekcijos sprendimo pagrindimas ir sudedamoji dalis, buvo labai aiškiai išdėstyta, kokie teisės aktai reglamentuoja operatyvaus patikrinimo atlikimo tvarką, sąlygas. Todėl skundžiamame sprendime plačiau apie tai nepasisakyta.

21. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Inspekcijos apeliacinį skundą, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams skundžiamojoje dalyje, prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika VAĮ 8 straipsnio ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

22.1. apeliacinio skundo argumentai, susiję su tariamu skundžiamo Inspekcijos sprendimo dalies pakankamu motyvavimu, taip pat motyvų tariamu išdėstymu kitame akte, kuris nėra nagrinėjamo ginčo dalykas, nepatvirtina, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs faktines ginčo aplinkybes ar nukrypęs nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos;

22.2. apeliacinio skundo argumentai, susiję su tariamai netinkamu teisės normų aiškinimu ir / ar taikymu yra nepagrįsti, o argumentai, susiję su pareiškėjo prašytos informacijos pobūdžiu (tariami asmens duomenys) ir su atsakovo teise atsisakyti teikti tokią informaciją, apskirtai nevertintini, nes peržengiamos ginčo dalyko ribos. Teismas apskritai nevertino ir nesprendė, ar atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti teikti prašomą informaciją ir ar šį pagrindą pareiškėjo atžvilgiu pritaikė pagrįstai. Šiomis aplinkybėmis teismo sprendimas nebuvo grindžiamas, todėl jos visiškai nesusijusios su ginčijamos teismo sprendimo dalies pagrįstumu bei teisėtumu ir neturėtų būti vertinamos. Taip pat apeliacinio proceso metu nevertintini atsakovo argumentai, kurie neužfiksuoti Inspekcijos sprendimuose.

23. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skundžiamas Inspekcijos sprendimas neatitinka net minimalių individualaus administracinio akto pagrindimo reikalavimų, iš ginčijamo sprendimo nėra aiškus atsisakymo pateikti jo prašomą informaciją teisinis pagrindas, vadovautasi bendromis teisės nuostatomis, kurios reglamentuoja kitą teisinį santykį, jų nesusiejant su faktinėmis aplinkybėmis. Motyvai nėra pakankami, klaidinantys, nepateikti kriterijai, kodėl pareiškėjo prašoma informacija laikytina nevieša ir neteiktina. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjo prašoma pateikti informacija priskirtina vidaus administravimo sričiai, nesudaro pagrindo teigti, kad ši informacija VAĮ 2 straipsnio 1, 3 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 6 straipsnio kontekste yra nevieša.

24. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo apeliaciniame skunde pateikta pozicija, kad atsisakymo suteikti pareiškėjui informaciją motyvai buvo išdėstyti kitame administraciniame akte, kuriame įforminta kita savarankiška procedūra, yra nauja.

25. Pareiškėjas pastebi, kad atsakovas neteisingai aiškina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iškreipdamas ja suformuluotų taisyklių esmę. Pareiškėjo žiniomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią vientisoje administracinėje procedūroje priimami tarpiniai (negalutiniai) sprendimai (nesukuriantys materialinių teisinių padarinių), gali būti pripažįstami baigiamojo tos pačios procedūros administracinio akto sudedamąja (ir motyvuojamąja) dalimi, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad ši taisyklė gali būti aiškinama tokiu būdu, jog savarankiški ir atskirus viešojo administravimo srities klausimus išsprendžiantys administraciniai aktai galėtų būti vienas kito sudedamosiomis dalimis.

26. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentai, kuriais atsakovas peržengia ginčo ribas ir kurie apeliacinės instancijos teisme neturėtų būti vertinami, t. y. dėl netinkamai taikyto teisinio reglamentavimo, pareiškėjo prašomos informacijos traktavimo kaip asmens duomenų, tvarkomų vidaus administravimo tikslu, teisinio tokių duomenų panaudojimo nepateikimo pagrindo, yra atmestini, nes teismas sprendimą grindė teisės normomis tiek, kiek jos susijusios su sprendime vertintomis faktinėmis aplinkybėmis. Nei skundžiamame Inspekcijos sprendime, nei apeliaciniame skunde nenurodyta, kokių asmens duomenų pareiškėjas prašė iš atsakovo. Be to, pareiškėjas prašė tik išrašų iš dokumentų valdymo informacinės sistemos. Reikalavimus prašymui dėl informacijos suteikimo numato išimtinai Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnis, kuriame yra pateiktas baigtinis sąrašas duomenų, kuriuos asmuo privalo pateikti prašyme dėl informacijos suteikimo. Pareiškėjo prašymas atitinka šiame straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

27. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nagrinėjamu atveju konstatavo savarankišką skundžiamo Inspekcijos sprendimo panaikinimo pagrindą – motyvų nebuvimą. Tokio sprendimo dalies pagrindimui buvo pakankama remtis VAĮ 8 straipsnio nuostata ir šios nuostatos taikymą išaiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

28. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, sugalvodamas jam vienam suprantamus ir žinomus atsisakymo teikti informaciją (dokumentus) pagrindus, bando veikti ultra vires (viršijant įgaliojimus), kas iš esmės nedera su viešojo administravimo principais.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas kaip nemotyvuotas skundžiamo Inspekcijos sprendimo c) punktas, pakeičiant (papildant) šios teismo sprendimo dalies motyvus ir panaikinant skundžiamo Inspekcijos sprendimo c) punktą ne tik kaip nemotyvuotą, bet ir kaip priimtą nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo; panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kurioje buvo atmesta pareiškėjo skundo reikalavimo dalis dėl įpareigojimo pateikti informaciją ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. sausio 29 d. skundo-prašymo 2 punkto c) papunktį ir pateikti prašomą informaciją (dokumentų valdymo informacinės sistemos išrašus); priimti ir pridėti prie bylos rašytinius įrodymus, t. y. 2018 m. vasario 23 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. paklausimų VMI ir atsakymų į šiuos paklausimus su detaliais metaduomenimis nuorašus.

30. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

30.1. skundžiamo Inspekcijos sprendimo c) punktas ne tik nemotyvuotas, tačiau ir nepagrįstas ginčui taikytinomis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo normomis, todėl akivaizdžiai neatitinka imperatyvių VAĮ 8 straipsnio normų reikalavimų, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir yra naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas privalėjo nustatyti ir įvertinti visus skundžiamo Inspekcijos sprendimo dalies – c) punkto panaikinimo pagrindus ir juos pritaikyti, nes nuo to iš esmės priklausė ir kitų skundo reikalavimų išsprendimas, t. y. teisingas bylos išnagrinėjimas. Skundžiamo Inspekcijos sprendimo dalis – c) punktas panaikintas ne tik dėl to, kad yra nemotyvuotas, tačiau dar ir dėl to, kad nėra pagrįstas ginčo santykiui taikytinomis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo normomis;

30.2. teismui nenustačius ir nepritaikius visų skundžiamo Inspekcijos sprendimo dalies – c) punkto panaikinimo pagrindų, buvo sukurta situacija, kuomet formaliai pareiškėjui palankus teismo sprendimas (reikalavimo patenkinimas) negarantuoja realaus pažeistų pareiškėjo teisių apgynimo ir taip pažeidžia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Sisteminis teismo sprendimo turinio vertinimas leidžia daryti išvadą, kad teismas neįsigilino į bylos ginčo esmę ir jos neatskleidė, o pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui prašomą informaciją buvo formaliai atmestas jo apskritai neišnagrinėjus. Iš teismo sprendimo motyvų visumos aiškiai matyti, kad sprendimo dalis, kuria atmestas skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui prašomą informaciją, yra nemotyvuota, nes šis klausimas teismo sprendime apskritai neaptartas. Tai suponuoja, kad ginčijama teismo sprendimo dalis neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų, taip pat yra be motyvų ir dėl to naikintina ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

31. Pareiškėjo teigimu, teismas teisingai identifikavo pareiškėjo keliamo ginčo esmę, tačiau nenustatinėjo, nevertino ir nesprendė panaikintos skundžiamo Inspekcijos sprendimo dalies – c) punkto faktinių ir teisinių pagrindų, o apsiribojo išimtinai formaliu vos vienu iš VAĮ 8 straipsnyje numatytų kriterijų – sprendimo motyvavimo nustatymu ir įvertinimu.

32. Pareiškėjas nurodo, kad teismas iškreipė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad administracinio akto motyvų nebuvimas pats savaime yra savarankiškas administracinio akto panaikinimo pagrindas, tačiau nesutinka su vertinimu, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatęs ginčijamo individualaus administracinio akto motyvų trūkumus, teismas yra atleidžiamas nuo ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai jas ištirti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuo tinkamo skundžiamo Inspekcijos sprendimo panaikinimo pagrindo pritaikymo priklauso realus, o ne formalus, pareiškėjo pažeistų teisių apgynimas. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus reikia suprasti taip, kad teismo proceso metu išsakyti atsakovo argumentai negali tapti ginčijamo akto motyvais, t. y. sudedamąja dalimi, jeigu jie nebuvo nurodyti ginčijamame akte. Atitinkamai, teismas, nustatęs esminius ginčijamo akto motyvų trūkumus, turi nevertinti skundžiamame Inspekcijos sprendime nenurodytų motyvų, išsakytų jau po šio sprendimo priėmimo.

33. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skundžiamo Inspekcijos sprendimo dalis – c) punktas turi būti panaikintas dar ir tuo pagrindu, kad šiuo aktu išreikštas atsisakymas pateikti informaciją nėra pagrįstas teisės aktų normomis, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalis, o būtent – nenustačius ir neįrodžius Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 15 straipsnyje numatytų atsisakymo teikti informaciją pagrindų.

34. Pareiškėjo teigimu, VAĮ 6 straipsnio 1 dalies, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies nuostatos pagrindžia jo teisę prašyti iš atsakovo pateikti jam informaciją būtent tokia forma, kokia ir prašė pateikti. Svarbu įvertinti tai, ko nepadarė teismas, ar ginčo situacijoje atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti teikti prašomą informaciją, nes nuo to priklauso skundžiamo Inspekcijos sprendimo dalies – c) punkto pagrindimas įstatymų normomis (pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį privaloma akto teisėtumo sąlyga).

35. Pareiškėjas, akcentuodamas baigtinį Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose įtvirtintą sąrašą pagrindų, kuriuos nustatęs viešojo administravimo subjektas gali teisėtai atsisakyti pateikti asmens prašomus dokumentus, pažymi, kad teismas nevertino, ar skundžiamo Inspekcijos sprendimo c) punkte nurodyti atsisakymo pateikti informaciją teisiniai pagrindai atitinka ginčo faktines aplinkybes ir ar šios normos ginčo atveju apskritai yra taikytinos. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Inspekcijos įvardintos VAĮ 6 straipsnio ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnio normos ginčo situacijai apskritai netaikytinos, o skundžiamo Inspekcijos sprendimo nepagrindimas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 15 straipsnio nuostatomis yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamo Inspekcijos sprendimo c) punktą.

36. Pareiškėjo teigimu, teismui be jokių motyvų atmetus jo skundo reikalavimo dalį dėl atsakovo įpareigojimo pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją, buvo paneigta jo teisė į teisminę gynybą, neužtikrintas realus teisės gauti informaciją gynimas.

37. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdyje nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos pareiškėjo prašomus įrodymus, kuriais buvo siekiama iliustruoti, kokios būtent informacijos buvo prašoma ir kad tokia informacija paprastai asmenims yra teikiama. Ši aplinkybė parodo, kad bylos nagrinėjimo metu teismas neįsigilino į ginčo esmę – prašomos informacijos pobūdį, pareiškėjo teisę tokią informaciją gauti, pagrindą atsakovui atsisakyti tokią informaciją teikti. Pareiškėjo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas neapsaugojo pareiškėjo nuo pakartotinio nepagrįsto ir neteisėto atsisakymo suteikti jam informaciją bei kreipimosi į teismą.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pridėti prie bylos rašytinius įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu atsisakė pridėti, bei kurie patvirtina, kad VMI, teikdama privatiems asmenims administracinius sprendimus elektroninių dokumentų forma, kartu pateikia ir detalius metaduomenis, kurie sugeneruoti šios institucijos dokumentų valdymo informacinės sistemos pagalba. Būtent to pareiškėjas ir prašė savo skundu, t. y. įpareigoti atsakovą pateikti jam informaciją (metaduomenis) dokumentų valdymo informacinės sistemos išrašų forma. Pareiškėjo teigimu, šiais įrodymais jis siekė parodyti, kad jam nesuprantama, kokiais pagrindais jam atsisakoma teikti tokius pačius duomenis dokumentų valdymo informacinės sistemos išrašų forma, kokie paprastai būna pateikiami net ir be jokio atskiro reikalavimo.

39. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

41. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos standarto LST ISP/IEC 27001:2013 „Informacinės technologijos. Saugumo metodai. Informacijos saugumo valdymo sistemos. Reikalavimai“ 12.4.1 papunkčiu, Techninių valstybės registrų (kadastrų), žinybinių registrų, valstybės informacinių sistemų ir kitų informacinių sistemų elektroninės informacijos saugos reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-832, 5.2 papunkčiu, atkreipia dėmesį, kad žurnaliniai įrašai yra skirti stebėti ir kontroliuoti įvairius duomenų saugai svarbius įvykius, t. y. žurnalinių įrašų pagrindinis tikslas – duomenų saugos kontrolė.

42. Atsakovas akcentuoja, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, tik sprendžia ginčus dėl teisės. Teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl neturėtų būti tenkinamas pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą pateikti prašomą informaciją, t. y. dokumentų valdymo informacinės sistemos išrašus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Ginčas šioje byloje kilo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo, kuriuo mokesčių administratorius išsprendė asmens prašymus pateikti informaciją, dokumentus ir atsakyti į klausimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Pareiškėjas UAB „Eurobonds“ prašo prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus (paklausimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir šios institucijos atsakymus su detaliais metaduomenimis). Teismas vertina, kad teikiami įrodymai nėra betarpiškai susiję su nagrinėjama byla, todėl šis prašymas netenkinamas.

45. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prašymo 2 punkto c) papunkčio nesilaikė VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pažeidė gero administravimo principą, administracinio akto atitinkama dalis yra nemotyvuota. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo išvados nepagrįstos.

47. Dėl šių atsakovo argumentų teismas primena, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).

49. Pažymėtina, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.

50. Be to, tokie viešojo administravimo institucijos veiksmai, kai nesiremiama gero administravimo principu siekiant padėti besikreipiančiam asmeniui įgyvendinti jo teises, o formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos, pripažintini neteisėtais (2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1816/2014).

51. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr.,pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011). Taigi tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su ginčijamo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (7.45-4)K-850 motyvais dėl prašymo 2 punkto c) papunkčio, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ši administracinio akto dalis iš esmės yra nemotyvuota (nenurodytos ginčo konkrečios faktinės aplinkybės, konkretūs teisės aktai, reglamentuojantys operatyvaus patikrinimo atlikimo tvarką ir sąlygas, nepateiktas teisinis nustatytų faktų vertinimas, nenustatytas juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti). Atsakovas vadovavosi tik bendrosiomis normomis, neaišku kokią Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio ar Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnio normą taikė, jų konkrečiai nesiejo su pareiškėjo prašymo motyvais ir reikalavimais bei teisės normomis, reglamentuojančiomis operatyvaus patikrinimo atlikimo tvarką ir sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sprendimo c) punktas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

53. Atsakovas apeliaciniame skunde išdėstė papildomas aplinkybes, kurių nėra ginčijame sprendime. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo.

54. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (7.45-4)K-850 turinio matyti, kad atsakovas dėl pareiškėjo prašymo 2 punkto c) papunkčio administracinę procedūrą baigė. Todėl teismas nepripažįsta tolimesnio atsakovo susirašinėjimo su atsakovu ginčijamo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (7.45-4)K-850 sudėtine dalimi. Dėl aukščiau paminėtų argumentų atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

55. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis pageidauja, kad teismas iš esmės išnagrinėtų jo skundą ir įpareigotų atsakovą pateikti prašomą informaciją.

56. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).

57. Be to, atsakovo veikla teikiant asmenims informaciją pagal jų prašymus laikytina viešojo administravimo veikla – administracinės paslaugos teikimu. Teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, tik sprendžia ginčus dėl teisės. (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Viešojo administravimo institucijai nepriėmus teisėto sprendimo, administracinė procedūra tampa nebaigta. Teismo veikla veikti vietoje vykdomosios valdžios institucijos nebūtų suderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių atskyrimo principu. Dėl šių argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškinęs bei tinkamai pritaikęs materialines teisės normas, reglamentuojančias šį ginčą, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurobonds“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan