2018-11-28 Nr. AB-21695-3-65-3-00129-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2473-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00129-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl neveikimo ir aplaidumo, kuris pasireiškė jo laikymu netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su pertraukomis Areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) įvairiose kamerose, neužtikrinant jam teisės aktais nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m ploto. Be to, kaip faktinį neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, kad pasivaikščiojimų kiemelių plotas neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų. Teigė, kad Areštinės kamerose buvo blogas apšvietimas, nebuvo natūralios dienos šviesos. Pareiškėjas tvirtino, kad išvardyti pažeidimai prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei kitiems įstatymams. Dėl tokių neteisėtų Areštinės pareigūnų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą, sveikatos sužalojimą, orumo ir privatumo pažeidimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime (b. l. 12–14) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punktu, ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui būnant Areštinės kamerose Nr. 2, 3, 4, 13, 15, 16, 18, 22 dažniausiai teko apie 5 kv. m ploto arba nežymiai mažiau. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad visose Areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, be to, patikrinimų metu 2015 m. rugsėjo 11 d. ir 2016 m. spalio 7 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Panevėžio VSC) bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas (toliau – ir Nacionalinis VSC) nenustatė jokių pažeidimų, per visą buvimo Areštinėje laikotarpį pareiškėjas jokių skundų dėl sulaikymo sąlygų neteikė.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, atsakovas teigė, jog šioje byloje nėra nustatytos vienos iš atsakomybės sąlygų – neteisėtų pareigūnų veiksmų. Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui atsirado žalingi padariniai fizinei ar psichinei sveikatai, todėl manė, jog atsižvelgtina į teisminę praktiką, pagal kurią neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuotas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilius, ilgalaikius padarinius.

II. 6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo D. I. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš tinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., atlyginimo.

8. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 2 ir 3 straipsniais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) ir HN 134:2015 (įsigaliojusia nuo 2015 m lapkričio 1 d.) bei Areštinių veiklos taisyklėmis ir pažymėjo, kad vieną iš teisės pažeidimų pareiškėjas kildino iš jo laikymo Areštinės kamerose neužtikrinant teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto reikalavimo. Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

9. Atsakovo atstovo byloje pateikti įrodymai (b. l. 17) patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad su pertraukomis Areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., kamerose Nr. 2, 3, 4, 13, 15, 16, 18, 22 kartu su 1–3 suimtaisiais. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, kokį plotą kamerose užėmė sanitarinis mazgas, todėl teismas, vertindamas pareiškėjui tenkantį plotą, iš kamerų ploto išskaičiavo sanitarinio mazgo dalį ~1,3 kv. m. Pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje praleido 60 parų, iš jų: 16 kameroje 2 paras buvo laikomas su trimis asmenimis, pareiškėjui teko 4,17 kv. m; 5 paras praleido 13 kameroje kartu su vienu asmeniu, jam teko 4,45 kv. m; 7 paras buvo laikomas 18 kameroje kartu su dviem asmenimis, jam teko 4,17 kv. m ploto. Todėl teismas sprendė, kad Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas. Nurodytų argumentų pagrindu teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK 14 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

10. Dėl kamerų apšvietimo teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu reikalavimus kameros natūraliam apšvietimui nustatė HN 37:2009 21 punktas, HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficientas nebuvo nustatytas. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. Panevėžio VSC atliko patikrinimą Areštinėje (b. 1. 21–22), kurio metu nebuvo nustatyta pažeidimų, susijusių su apšvietimu. 2016 m. spalio 7 d. Panevėžio VSC Areštinėje atliko laboratorinius apšvietos matavimus (b. 1. 33–35), kurių metu nebuvo nustatyti jokie pažeidimai. 2016 m. rugsėjo 30 d. Nacionalinis VSC, atlikęs patikrinimą (b. 1. 19–20), pažeidimų nerado ir konstatavo, kad Areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis ir natūralus apšvietimas. Dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniam apšvietimui – kaitrinės lempos. Vadovaudamasis pateiktais duomenimis, teismas darė išvadą, kad apšvietimo sąlygos Areštinėje ginčo laikotarpiu atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.

11. Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punktu, 54 ir 58 punktais ir pažymėjo, kad HN 134:2015 pasivaikščiojimo kiemų įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinėje reglamentuojančių nuostatų neliko. Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas sprendė, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui jame turinčio tekti ploto teisės aktai nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto atmesti kaip nepagrįsti.

12. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko 14 parų) ir tai, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencija 3 straipsnį, sąlygomis.

13. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės ir pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 14 parų, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 7 paras), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju 110 Eur suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51–52), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir pareiškėjo skundą atmesti arba konstatuoti, jog vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

15. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas nurodo, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą nuspręsdamas, kad pareiškėjo patirtai žalai atlyginti neužtenka vien teisės pažeidimo pripažinimo fakto ir būtina pareiškėjo patirtą žalą kompensuoti pinigais. Panevėžio AVPK pripažįsta, kad 14 d. buvo pažeista teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą, tačiau šis neatitikimas, anot atsakovo, nesukėlė pareiškėjui neturtinės žalos, nes byloje nėra duomenų, jog laikymo Areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje nėra medicininių duomenų, kurie įrodytų pareiškėjo teiginius dėl realios žalos atsiradimo. Be to, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Pažeidimai nebuvo pasiekę minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgiant į trumpą sulaikymo laikotarpį, ir nėra jokių įrodymų dėl pareiškėjo patirtos žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis laikymo sąlygomis Panevėžio AVPK Areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo D. I. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Apeliacinį skundą pateikė atsakovas, kuris, iš esmės neginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, teigia, kad pareiškėjas dėl šių pažeidimų nepatyrė neturtinės žalos, o jei ir patyrė – kad tokiai žalai atlyginti būtų užtekę vien teisės pažeidimo pripažinimo fakto ir nebuvo būtina patirtą žalą kompensuoti pinigais.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., pareiškėjui būnant Areštinės kamerose Nr. 2, 3, 4, 13, 15, 16, 18, 22, 14 parų buvo pažeista jo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde minėto pažeidimo iš esmės neginčija, nepateikia jokių argumentų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes dėl aptartų teisės aktų pažeidimų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai dėl minimalaus jam tekusio ploto neužtikrinimo pagrįstai vertinti pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.).

21. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

22. Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-438/2018). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018).

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 110 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

25. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan