9d2c76af-e357-4e74-af04-7591d3025e6a · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-2717-611/2013Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02115-2011-0Procesinio sprendimo kategorija.: 30.4.1; 121.14; 121.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2013 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovių Z.

A. ir J. U. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos, Z. A., J. U., R. J., J. A., J. A. dėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos, Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, savarankiÅ¡kų reikalavimų nepareiÅ¡kiantys tretieji asmenys Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaras Č.

T., D. M. U., Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarė D. V.. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : Ginčo esmė              ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimÄ Nr.79-1939 „Dėl piliečio J. A. nuosavybės teisės į žemę (miÅ¡kÄ ) atstatymo”;

2) panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimÄ Nr.2.11-42-2070 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę (miÅ¡kÄ ) kaimo vietovėje pilietei J. U.”;

3) panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimÄ Nr.2.11-42-2071 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę (miÅ¡kÄ ) kaimo vietovėje piliečiui A. S. A.”;

4) panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimÄ Nr.2.11-42-2072 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę (miÅ¡kÄ ) kaimo vietovėje pilietei M. G. K.”;

5) pripažinti negaliojančia Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V. iÅ¡duoto 1998-10-13 paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimo (reg. Nr. 6398), dalį, kuria J. A. priklausančiÄ kompensacijÄ už 4,4 ha žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), paveldėjo jo žmona Z. A.;

6) pripažinti negaliojančiu Elektrėnų savivaldybės notaro biuro notarės D.M. U. 2005-04-19 iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimÄ (reg. Nr.2133), kuriuo 120/445 dalių 4,4500 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0900, kadastrinis Nr.7967/0002:240 ir 102/304 dalis 3,0400 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0955, kadastrinis Nr.7967/0002:241, esančių (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, paveldėjo J. A.;

7) pripažinti negaliojančia Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro Č. T. 2008-02-06 iÅ¡duoto paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo (reg. Nr. 584) dalis, kuriomis 80/445 dalių 4,4500 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0900, kadastrinis Nr.7967/0002:240 ir 102/304 dalis 3,0400 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0955, kadastrinis Nr.7967/0002:241, esančių (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo R. J. ir J. A.;

8) priteisti iÅ¡ Z. A. 9400 Lt valstybei.IeÅ¡kovas nurodė, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimu Nr.79-1939 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. A. turėtÄ Å¾emę, kompensuojant jo sÅ«nui J. A. pinigais už 4,4 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimais Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. A. turėtÄ Å¾emę, grÄ Å¾inant natÅ«ra bendrÄ 7,49 ha žemės sklypÄ Å¾emės Å«kio veiklai (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise: 3,45 ha J.

U., 1,82 ha Marytei G. K. ir 2,22 ha A. S. A.. Nurodė, kad V. A. mirė (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo bÅ«ti turto savininkas turto nusavinimo (nacionalizacijos) metu. Po jo mirties iki 1940-07-22 nacionalizacijos ginčo žemės sklypÄ kartu valdė jo žmona E. ir lygiomis dalimis jo įpėdiniai - vaikai J., P., J., B., O., M., taip pat sesuo I. Asmenys, kuriems ginčijamais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, galėjo pretenduoti ne į visÄ V. A. iki 1922-05-02 valdytÄ 13,33 ha žemės plotÄ , o tik į atitinkamas jiems tenkančias dalis.

M. J. (J. U. motina) ir J. A. galėjo pretenduoti tik į savo pačių iki nacionalizacijos turėtos žemės dalį, o M. G. K. ir A. S. A. galėjo pretenduoti į atitinkamas dalis jų tėvo ar motinos iki nacionalizacijos valdytos žemės dalies plotÄ ir visi asmenys, pateikę dokumentus, kad yra E. A. vaikai ar anÅ«kai, galėjo pretenduoti į pastarosios valdytos žemės dalies atitinkamas dalis. J. A., M. G. K., J. U. ir A. S. A. atkuriant nuosavybės teises buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, todėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimas Nr.79-1939 ir 2005-02-08 sprendimai Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 turi bÅ«tu naikintini kaip neteisėti ir prieÅ¡taraujantys aukÅ¡tesnės galios teisės aktams.

Panaikinus administracinius aktus, naikintinos ir Å¡ių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės: Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V. 1998-10-13 iÅ¡duoto paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimo (reg. Nr.6398) dalis, Elektrėnų savivaldybės notaro biuro notarės D.M. U. 2005-04-19 iÅ¡duotas paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimas (reg. Nr.2133) ir Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro Č. T. 2008-02-06 iÅ¡duoto paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo (reg.

Nr. 584) dalis. IeÅ¡kovas taip pat nurodė, kad kadangi teisę į kompensacijÄ J. A. įgijo neteisėto Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimo pagrindu, todėl teisė į kompensacijÄ negalėjo bÅ«ti perduota ir Z. A.. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos atstovė ieÅ¡kinį palaikė, prašė jį tenkinti ir panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Nurodė, kad visi kiti ieÅ¡kovo reikalavimai yra iÅ¡vestiniai ir dėl jų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiÅ«ra.Atsakovė J.

U. su ieÅ¡kiniu nesutiko, nurodė, kad jis nepagrįstas, prašė jį atmesti. PaaiÅ¡kino, kad teismas turi atsižvelgti į LR Žemės Å«kio ministerijos 1992-04-21 ir LR Teisingumo ministerijos 1992-04-07 paaiÅ¡kinimÄ dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo, kurio 4 punkte nurodyta, kad „Jeigu žemės nuosavybės akte įraÅ¡yti keli savininkai ir jų dalys nenurodytos, jiems atstatoma nuosavybės teisė į žemę pagal notariÅ¡kai patvirtinÄ susitarimÄ . Mirus savininkams, nuosavybės teisė į žemę atstatoma jų vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui pagal notariÅ¡kai patvirtinÄ susitarimÄ .

Å iuo atveju žemė negali likti valstybės nuosavybėje (iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai nekilnojamas turtas įstatymo nustatyta tvarka iÅ¡perkamas), jeigu bent vienas pretendentas pareiÅ¡kė norÄ atstatyti nuosavybės teisę į žemę“. Vilniaus apskrities valdytojo administracija, o vėliau Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija pagrįstai vadovavosi LR Žemės Å«kio ministerijos 1992-04-21 ir LR Teisingumo ministerijos 1992-04-07 paaiÅ¡kinimais, tačiau pažymose, iÅ¡vadose, bei ginčijamuose sprendimuose turėjo nurodyti žemės savininkus, taip kaip ir SemeliÅ¡kių kaimo skirstymo viensėdžiais 1930-01-07 patvirtinto plano eksplikacijoje, atitinkamai “A.:

J., P., J. ir B. – V. sÅ«nų, A. – O. ir M., A. I. ir A. E.”. Tai, jog Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija ginčijamuose sprendimuose žemės savininku nurodė V. A. laikytina tik formaliu pažeidimu ir nėra pagrindas administraciniams aktams naikinti.             Atsakovė Z. A. su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad byloje taikytinas ieÅ¡kinio senaties terminas, įtvirtintas LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 19 str. 1 d., numatančioje, kad Å¡io įstatymo 17 str. nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo gali bÅ«ti apskųsti teismui per 30 dienų nuo Å¡ių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Ginčijamas įsakymas priimtas 1995 m. lapkričio 28 d., nuo jo priėmimo praėjo Å¡eÅ¡iolika metų, ieÅ¡kinyje minimos Seimo kontrolieriaus iÅ¡vados buvo gautos 2011-04-19, o į Vilniaus apygardos prokuratÅ«rÄ kreiptasi tik 2011-08-17. Be to, reikalavimui panaikinti 1998-10-13 paveldėjimo teisės liudijimÄ , patvirtintÄ Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V., reg. Nr.6398, taikomas 1 metų ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris taip pat praleistas. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad po V. A. mirties ginčo žemės sklypÄ valdė aÅ¡tuoni įpėdiniai, nepateikti duomenys apie jų giminystės ryÅ¡ius su žemės savininku V.

A., nepateikti įrodymai, kad J. A. ir jo teisių perėmėjai buvo iÅ¡mokėta 9400 Lt kompensacija. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai, panaikino Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimÄ Nr.79-1939 „Dėl pil. J. A. nuosavybės teisės į žemę (miÅ¡kÄ ) atstatymo”; panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimÄ Nr.2.11-42-2070 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę (miÅ¡kÄ ) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) J.

U.”; panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimÄ Nr.2.11-42-2071 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę (miÅ¡kÄ ) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) A. S. A.”; panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimÄ Nr.2.11-42-2072 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę (miÅ¡kÄ ) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) Marytei G. K.”. Teismas taip pat pripažino negaliojančia 1998-10-13 Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D.

V. iÅ¡duoto paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimo (reg. Nr.6398) dalį, kuria J. A. priklausančiÄ kompensacijÄ už 4,4 ha žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), paveldėjo jo sutuoktinė Z. A.; pripažino negaliojančiu Elektrėnų savivaldybės notaro biuro notarės D.M. U. 2005-04-19 iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimÄ (reg. Nr.2133), kuriuo 120/445 dalių 4,4500 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0900, kadastrinis Nr.7967/0002:240 ir 102/304 dalis 3,0400 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0955, kadastrinis Nr.7967/0002:241, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjo J.

A.; pripažino negaliojančia Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro Č. T. 2008-02-06 iÅ¡duoto paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo (reg. Nr. 584) dalis, kuriomis 80/445 dalių 4,4500 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0900, kadastrinis Nr.7967/0002:240 ir 102/304 dalis 3,0400 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0955, kadastrinis Nr.7967/0002:241, esančių (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo R. J. ir J. A.. Teismas priteisė iÅ¡ atsakovės Z. A. 9400,00 Lt valstybei, o iÅ¡ Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos 138,75 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybei.Teismas konstatavo, kad 30 dienų ieÅ¡kinio senaties terminas administraciniams aktams ginčyti nėra praleistas, nes ieÅ¡kovas apie vieÅ¡ojo intereso galimÄ pažeidimÄ sužinojo tik 2011-08-22, gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos raÅ¡tÄ , o į teismÄ su ieÅ¡kiniu kreipėsi 2011-09-26.

Nurodė, kad prokuroras, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , nėra subjektas, pretenduojantis į palikimÄ (bylos dalykas - ginčijamų administracinių aktų panaikinimas ir iÅ¡vestiniai reikalavimai), todėl nėra pagrindo taikyti CK 5.8 str. nustatytÄ vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1998-10-13 Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V. iÅ¡duoto paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimo (reg. Nr. 6398) dalį.Teismas pagal byloje esančius dokumentus padarė iÅ¡vadÄ , kad iki nacionalizacijos žemės sklypus nuosavybės teise valdė aÅ¡tuoni asmenys - V.

A. sÅ«nÅ«s J., P., J.., B., dukros O. ir M., žmona E. ir sesuo I.. Pažymėjo, kad sesuo I. A. negalėjo paveldėti po V. A. mirties pagal tuometinius įstatymus. Teismas nurodė, kad pagal atitinkamu laikotarpiu galiojančius teisės aktus, nuosavybės teisės atkuriamos tik į tÄ iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , kurio valdymas nuosavybės teise įrodytas atitinkamais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais ir kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininkui, turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) į jiems tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį, turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) į mirusiajam tenkančiÄ iÅ¡likusio nekilnojamojo turto dalį.

Todėl teismas konstatavo, jog Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimu Nr.79-1939 ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimais Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. A. turėtÄ Å¾emę. Teismas konstatavo, kad nustačius, jog 1995-11-28 ir 2005-02-08 administraciniai sprendimai priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pripažįstamos negaliojančiomis ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės: aukščiau paminėti paveldėjimo pagal įstatymÄ liudijimai.Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad 9400 Lt kompensacija paveldėtojai Z.

A. buvo iÅ¡mokėta, o šį faktÄ patvirtina savininko ir paveldėtojo pinigų pervedimo etapų iÅ¡raÅ¡ai, patvirtinantys, kad už žemę, esančiÄ (duomenys neskelbtini), J. A. 1997-10-31 pervesta 468 Lt, 1997-12-15 – 410 Lt, o nuo 1998-11-23 iki 2008-04-16 – paveldėtojai Z. A. į banko sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) pervesta 8522 Lt. Kadangi 1995-11-28 sprendimas Nr.79-1939, kurio pagrindu iÅ¡mokėta J. A. kompensacija, naikinamas, Å¡i kompensacija grÄ Å¾intina valstybei. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai Atsakovė Z.

A. pateikė apeliacinį skundÄ , praÅ¡ydama panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ . Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iomis aplinkybėmis:byloje privalo bÅ«ti taikomas 30 dienų ieÅ¡kinio senaties terminas, kurį nustato LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 19 str. 1 d. Ginčijamas įsakymas priimtas 1995-11-28, nuo jo priėmimo dienos praėjo Å¡eÅ¡iolika metų, ieÅ¡kinyje minimos Seimo kontrolieriaus iÅ¡vados buvo gautos 2011-04-19, o į Vilniaus apygardos prokuratÅ«rÄ kreiptasi tik 2011-08-17, todėl toks valstybės institucijų neveikimas negali bÅ«ti pateisinamas.

Ginčijant iÅ¡duotÄ 1998-10-13 paveldėjimo teisės liudijimÄ , vadovaujantis CK 5.8 str. turi bÅ«ti taikomas 1 metų ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris byloje taip pat praleistas.Nepateikta įrodymų, kad po V. A. mirties ginčo žemės sklypÄ valdė 8 įpėdiniai, taip pat nepateikti įrodymai apie įpėdinių giminystės ryÅ¡ius su žemės savininku V. A.. Nors ir pateiktas archyvo pažymėjimas, patvirtinantis įpėdinių nuosavybę, tačiau yra suėjęs įstatymų nustatytas jo pateikimo terminas, todėl nėra pagrindo vertinti Å¡io dokumento.Byloje nėra įrodymų, kad J.

A. ir jo įpėdiniams buvo iÅ¡mokėta 9 400 Lt kompensacija, nes pažyma nepatvirtina pinigų pervedimo fakto. Pažymi, kad dalis kompensacijos buvo iÅ¡mokėta J. A., o tik dalis paveldėta.Nurodo, kad vien tai, kad pažeista asmens nuosavybės teisė buvo atkurta ar kitaip atstatyta ne LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo nustatyta tvarka, savaime nereiÅ¡kia, kad egzistuoja vieÅ¡asis interesas, sudarantis pagrindÄ iÅ¡ asmens iÅ¡reikalauti nekilnojamÄ jį turtÄ .

Turi bÅ«ti įrodyta, kad asmuo neteistai įgyvendino jam nepriklausančiÄ teisę. Nurodo, kad nei J. A., nei ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų. J. A. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tiek į jo paties paveldėtÄ po tėvo V. A. mirties dalį, tiek ir į motinos dalį. Atsakovė J. U. pateikė apeliacinį skundÄ , praÅ¡ydama panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iomis aplinkybėmis:ginčijamų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo panaikinimas prieÅ¡tarautų teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo principams (CK 1.5 str.), nes byloje visiems pretendentams atkurta nuosavybės teisė į žemę, patvirtinant žemės savininko teisių perimamumÄ .

Teismas nepagrįstai žemės savininko seserį I. A. priskyrė V. A. įpėdiniams, nes ji valdė ir naudojosi buvusio savininko žeme, tačiau pagal tuo metu galiojusias teisės normas ji nebuvo įstatyminė įpėdinė. Žemės tvarkymo departamento SamiliÅ¡kių valsčiaus, SamiliÅ¡kių miestelio žemės vienkiemiais iÅ¡skirstymo plane, kuris patvirtintas 1930-01-07, nurodyta, kad AliÅ¡auskams priklauso trys žemės sklypai, tačiau bendrasavininkų dalys sklypuose nenurodytos. NorÄ atstatyti nuosavybės teises į žemę, priklausiusiÄ V.

A., iÅ¡reiÅ¡kė keturi pretendentai. Vilniaus apskrities valdytojo administracija, o vėliau Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija pagrįstai vadovavosi LR Žemės Å«kio ministerijos 1992-04-21 ir LR Teisingumo ministerijos 1992-04-07 paaiÅ¡kinimais dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę, buvusių savininkų valdytÄ bendrosios nuosavybės teise, kuriame nurodyta, jog jeigu žemės nuosavybės akte įraÅ¡yti keli savininkai ir jų dalys nenurodytos, jiems atstatoma nuosavybės teisė į žemę pagal notariÅ¡kai patvirtintÄ susitarimÄ .

Tai, jog Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija ginčijamose sprendimuose žemės savininku nurodė V. A., laikytina formaliu pažeidimu. IeÅ¡kovas atsiliepimu į atsakovės Z. A. apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:senaties terminas pagrįstai skaičiuojamas nuo prokuroro sužinojimo momento, nes prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, todėl kreipiantis į teismÄ ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ , termino tokiam ieÅ¡kiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiÅ¡kėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas vieÅ¡asis interesas.Prokurorui, ginančiam vieÅ¡Ä jį interesÄ , nėra taikomas CK 5.8 str. numatytas 1 metų senaties terminas, nes Å¡i norma taikytina tik pretenduojančiam į palikimÄ asmeniui. Kadangi po V.

A. mirties paveldėti jo nuosavybės teise valdyti žemės sklypai buvo valdomi visų paveldėtojų, tai kiekvienas gali pretenduoti tik į savo žemės sklypų dalį, o šiuo atveju administraciniais aktais atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į jų dėdėms ir tetai tenkančias žemės dalis. Atsakovai nors ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tačiau šiuo atveju neteisėtumo įrodyti nebūtina, nes atsakovų kaltės forma nešalina nuosavybės teisių atkūrimo reglamentuojančių teisės normų imperatyvų.

Byloje yra įrodymų, kad po V. A. mirties ginčo žemės sklypÄ valdė 8 įpėdiniai. Tai įrodo Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2011-09-20 pažyma, 1930-01-07 SamiliÅ¡kių miestelio žemės vienkiemiais iÅ¡skirstymo plano eksplikacija bei Trakų apsk. valsčių savivaldybių archyviniame fonde esanti SemeliÅ¡kių vls. 1940-1944 žemės mokesčių knyga. LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 10 str. numatytas dokumentų pateikimo terminas prokurorui, ginančiam vieÅ¡Ä jį interesÄ , netaikomas.Kadangi atsakovė Z.

A. priėmė visÄ palikimÄ , todėl iÅ¡ jos priteista visa už valstybės iÅ¡perkamÄ Å¾emę iÅ¡mokėta 9 400 Lt suma. IeÅ¡kovas atsiliepimu į atsakovės J. U. apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:tai, kad I. A. iki nacionalizacijos buvo ginčo žemės sklypų bendrasavininkė, patvirtina byloje esantys oficialÅ«s raÅ¡ytiniai įrodymai, kurie turi didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ , nei atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai.Sutinkamai su pirmos instancijos teismo sprendime nurodytais teisės aktais, asmenys galėjo pretenduoti tik į savo pačių arba tėvų iki nacionalizacijos turėtas žemes.

AnalogiÅ¡kai iÅ¡aiÅ¡kinta ir atsakovės nurodytame Žemės Å«kio ministerijos ir Teisingumo ministerijos paaiÅ¡kinime „Dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo", kurio 3 ir 4 p. nurodyta, kad mirus savininkams, nuosavybės teisė į žemę atstatoma jų vaikams, tėvams ir sutuoktiniui pagal notariÅ¡kai patvirtintÄ susitarimÄ . Jeigu vienas iÅ¡ bendrasavininkių mirė ir nepaliko įpėdinių - jo turėta žemės dalis atitenka valstybei.Ginčijamuose administraciniuose aktuose žemės savininku nurodymas V.

A. nėra tik formalus pažeidimas, nes paveldėjus jo turtÄ Å¾emės sklypai buvo valdomi visų paveldėtojų, tai yra, Å¡iuo atveju buvo atkurtos nuosavybės teisės į dėdėms ir tetai tenkančias žemės dalis. Tai yra esminis nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso nuostatų pažeidimas, nes nuosavybės teisės buvo atkurtos ne tik į buvusio savininko turėtÄ Å¾emę. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos pateikė atsiliepimus į atsakovių Z.

A. ir J. U. apeliacinius skundus. Nurodo, kad nesutinka su apeliaciniais skundais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, iÅ¡skyrus sprendimo dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo. AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:vadovaujantis CPK 83 str. 1 d. 5 p. prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieÅ¡kinys pareiÅ¡kiamas arba pareiÅ¡kimas paduodamas siekiant apginti vieÅ¡Ä jį, valstybės arba savivaldybės interesus, toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti vieÅ¡Ä jį, valstybės arba savivaldybės interesÄ , atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Taip pat LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 19 str. 2 d. nustatyta, kad bylose, kuriose skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo, Å¡alys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Nacionalinė žemės tarnyba yra ne savarankiÅ¡kas atsakovas, o valstybės, kurios interesais pareikÅ¡tas teisinis reikalavimas, atstovas, todėl bylinėjimosi iÅ¡laidos valstybei iÅ¡ jos pačios atstovo nepriteisiamos.

Atsakovė Z. A. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ atsakovės J. U. apeliacinį skundÄ , su kurio iÅ¡dėstytais argumentais visiÅ¡kai sutinka. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai Apeliaciniai skundai netenkinami.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovių J. U. ir Z. A. apeliacinių skundų argumentų.Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimu Nr.79-1939 J. A. atstatyta nuosavybės teisė į 5115 Lt vertės 4,44 ha žemės plotÄ , (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l.18). Be to, Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimais Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 J. U. atkurtos nuosavybės teisės į 3,45 ha, S.A.

A. – į 2,22 ha, o M.G. K. – 1,82 ha žemės plotus (duomenys neskelbtini) žemę grÄ Å¾inant natÅ«ra bendrosios nuosavybės teise su minėtais bendrasavininkiais 7,49 ha ploto žemės sklype (t. 1, b.l. 40-42). 2005-04-13 buvo įregistruota J. U., M.G. K. ir A.S. A. bendrosios nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini) suprojektuotus žemės sklypus: 4,4500 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 3,0400 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.61-64). Apeliaciniais skundais keliamas klausimas dėl minėtų Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę (miÅ¡kÄ ) kaimo vietovėje piliečiams J.

U., M.G. K. ir A.S. A., teisėtumo ir dėl Z. A. kompensacijos, gautos už žemės sklypÄ , remiantis Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimu Nr.79-1939 ir notaro iÅ¡duoto paveldėjimo pagal įstatymo teisės liudijimÄ , grÄ Å¾inimo pagrįstumo. Dėl prokuroro teisės pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ ir dėl ieÅ¡kinio senaties terminoCPK 49 str. 1 d. nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį vieÅ¡ajam interesui ginti.

ProkuratÅ«ros įstatymo 19 str. 1 d., 2 d. 1 p. taip pat įtvirtinta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimÄ , vieÅ¡Ä jį interesÄ gina įstatymų nustatytais atvejais bei tvarka ir, turėdami pagrindÄ manyti, jog yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami vieÅ¡Ä jį interesÄ , turi įgaliojimus kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu, pareiÅ¡kimu, praÅ¡ymu. Pažymėtina, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimu, egzistuoja vieÅ¡asis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesas bÅ«tų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2010 m. gegužės 31 d. nutartis byloje Nr.3K-3-240/2010).

Nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgalinimus turinčios valstybės institucijos. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigÅ«nų funkcijų vykdymas yra vieÅ¡ojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigÅ«nas ir institucija privalo be jokių iÅ¡lygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigÅ«nas pažeidžia įstatymÄ arba kitÄ teisės aktÄ , pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir vieÅ¡asis interesas, kad valstybės institucijų veikloje bÅ«tų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008).

Nustačius faktÄ , kad valstybės institucijos priimti aktai prieÅ¡tarauja imperatyviosioms normoms, neabejotinai yra vieÅ¡asis interesas, kad Å¡is pažeidimas bÅ«tų kuo greičiau paÅ¡alintas. Dėl to prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktÄ , ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktÄ reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis. Viena iÅ¡ tokių priemonių ir yra CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė inicijuoti civilinę bylÄ . Å iuo atveju civilinė byla inicijuojama vieÅ¡ajam interesui apginti, todėl apeliantės Z.

A. nurodyti argumentai dėl prokuroro reikalavimo teisės neturėjimo yra nepagrįsti ir atmetami.Be to, civilinėse bylose, kuriose ieÅ¡kinį pateikia prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ â€“ ginčydamas sprendimus atkurti nuosavybės teises, žemės sklypų perleidimo sandorius yra suformuota aiÅ¡ki ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktika, kaip nustatoma Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta trisdeÅ¡imties dienų ieÅ¡kinio senaties termino pradžia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ pažymėjo, kad ieÅ¡kinio senaties termino tokiam ieÅ¡kiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieÅ¡kovas (pareiÅ¡kėjas) gavo pakankamai duomenų apie tai, jog yra pažeistas vieÅ¡asis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis.

Prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka gavęs informacijÄ apie asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimÄ , ne kiekvienu atveju turi pagrindÄ manyti, kad administracinis aktas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ ir kad yra pagrindas kreiptis į teismÄ dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti ar administracinio akto turinys susijęs su vieÅ¡uoju interesu, ar jis (aktas) pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prokuroras apie tai, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininkas 2005-02-08 sprendimais Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 atkÅ«rė nuosavybės teises į žemės sklypÄ ir tuo galimai pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktus, buvo informuotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus raÅ¡tu dėl Nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso teisėtumo. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad Å¡is raÅ¡tas prokuratÅ«roje buvo gautas 2011-08-22 (t.1, b.l. 10-12).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia informacija sudarė tik teisines prielaidas spręsti dėl vieÅ¡ojo intereso pažeidimo ir kreiptis su ieÅ¡kiniu ginant vieÅ¡Ä interesÄ , tačiau tuo pačiu prokuroras privalėjo surinkti papildomÄ informacijÄ ir gauti reikalingus duomenis ieÅ¡kinyje nurodytinoms aplinkybėms pagrįsti. Konstatuotina, kad prokuroras ėmėsi reikiamų veiksmų, nedelsdamas surinko ieÅ¡kinio reikalavimÄ pagrindžiančius duomenis, kadangi prokuratÅ«ros 2011-09-20 parengtas ieÅ¡kinys Trakų rajono apylinkės teisme gautas 2011-09-26.

Visos Å¡ios aplinkybės įrodo, kad prokuratÅ«ra veikė aktyviai, su ieÅ¡kiniu kreiptis į teismÄ nedelsė, ieÅ¡kinį parengė nepraleidus numatyto trisdeÅ¡imties dienų termino, todėl konstatuotina, kad ieÅ¡kinio senaties terminas nebuvo praleistas. Be to, apeliantė Z. A. praÅ¡o taikyti ir CK 5.8 str. numatytÄ vienerių metų senaties terminÄ . Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad CK 5.8 str. reglamentuoja asmens, pretenduojančio į palikimÄ , teisę ginčyti palikimo priėmimo teisėtumÄ bei iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės liudijimÄ , įtvirtinant vienerių metų senaties terminÄ tokiam ieÅ¡kiniui paduoti, tuo tarpu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, prokuroras, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , nėra asmuo, pretenduojantis į palikimÄ , kuriam galėtų bÅ«ti taikomas CK 5.8 str.

įtvirtintas vienerių metų terminas tokiam ieÅ¡kiniui paduoti. Ä®vertinus visa tai, apeliantės Z. A. argumentai dėl praleisto ieÅ¡kinio senaties termino ar prokuroro teisės pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį, laikytini nepagrįstais ir yra atmetami. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentųCPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus CPK nustatytas iÅ¡imtis. Å ioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiÅ¡kia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sÄ sajumo, kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 177 str., 180 str., 182 str.). Apeliantės J. U. teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neobjektyviai įvertinus faktines bylos aplinkybes, sprendimo motyvuojamoji dalis yra neiÅ¡sami.

Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iÅ¡ teismo sprendimo, nepaisant to, kad teismas sprendime plačiai neanalizavo kiekvieno atsakovų atsiliepimuose nurodyto argumento, tačiau iÅ¡tyrė ir įvertino visus Å¡alių į bylÄ pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir padarė atitinkamas iÅ¡vadas. Be to, nors teismo argumentai sprendime pateikiami glaustai, tačiau Å¡i aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad Å¡alių paaiÅ¡kinimai ar argumentai liko neiÅ¡tirti.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimÄ dėl to, kas buvo sklypo savininkas nacionalizacijos metu, reikia vadovautis Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamų 2005-02-08 sprendimų priėmimo metu) 1 str. 2 d. 1 p., pagal kurį nacionalizuoto turto savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymÄ atkuriamos nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ .

Nekilnojamasis turtas jo nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu priklausė turto savininkui, todėl bÅ«tent to asmens nuosavybės teisė buvo pažeista. Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo prasme turto savininkais negali bÅ«ti laikomi asmenys, kurie iki turto nacionalizacijos buvo mirę, kadangi dėl fizinio asmens mirties fakto toks asmuo nustoja bÅ«ti turto savininku. Byloje nėra ginčo dėl to, kad V. A., kuriam priklausė 13,33 ha žemės plotas ir į kurį ginčijamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, mirė 1922-05-22, t.y. iki nacionalizacijos, kuomet 1940-07-22 Liaudies Seimas priėmė deklaracijÄ paskelbiant visÄ Lietuvos žemę valstybės nuosavybe, todėl konstatuotina, kad V.

A. negalėjo bÅ«ti traktuojamas kaip nekilnojamojo turto savininkas minėto įstatymo prasme, o nuosavybės teisės negali bÅ«ti atkurtos į jo iki mirties valdytÄ turtÄ . Tuo tarpu iÅ¡ ginčijamų Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2005-02-08 sprendimų matyti, kad J. U., A.S. A., M.G. K. atkurtos nuosavybės bÅ«tent į buvusio savininko V. A. nuosavybės teisėmis valdytÄ Å¾emės sklypo dalis, o ne į jį V. A. turto įpėdiniams priklaususias žemės sklypo dalis. Dėl nurodytų motyvų aplinkybė, kam atkurtos nuosavybės teisės, yra esminė, todėl aplinkybė, jog nuosavybės teisės atkurtos į V.

A. turėtÄ Å¾emę, negali bÅ«ti laikomas tik formaliu, kaip nurodo apeliantės, pažeidimu.Byloje pateikta 1930-01-07 SemeliÅ¡kių miestelio žemės vienkiemiais iÅ¡skirstymo eksplikacija patvirtina, kad V. A. priklausiusio 13,33 ha ploto žemės sklypÄ po jo mirties, 1930 m. valdė jo įpėdiniai sÅ«nÅ«s J., P., J. ir B., dukterys O. ir M., žmona E. ir jo sesuo I. A.. Å ioje eksplikacijoje nurodyta, kad savininkams priklauso trys sklypai, kurių bendras plotas yra 13,33 ha (t. 1, b.l.14-17). Be to, byloje nustatyta, kad V.

A. dukra O. mirė (duomenys neskelbtini), o žmona E. – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 111, t. 2, b.l.15). Byloje nėra duomenų, jog V. A. bÅ«tų palikęs testamentÄ , taigi po jo mirties turtÄ paveldėjo įstatyminiai įpėdiniai pagal V. A. mirties metu galiojusias Rusijos imperijos civilinių įstatymų sÄ vado X tomo 1 d. 1127 str., 1128 str., ir 1148 str. paveldėjimÄ reglamentuojančias nuostatas. IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad nacionalizacijos metu 13,33 ha žemės sklypÄ valdė Å¡eÅ¡i asmenys – sÅ«nÅ«s J., P., J., B., dukra M. bei sesuo I..

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad žemės sklypÄ nacionalizacijos metu valdė septyni asmenys, t.y. įskaitė ir žmonÄ E., kuri nacionalizacijos metu jau buvo mirusi, vis dėlto Å¡i aplinkybė nepaneigia, kad V. A. dukra M. (apeliantės J. U. mama) ir sÅ«nus J. galėjo pretenduoti tik į savo pačių iki nacionalizacijos turėtas žemės dalis, o V. A. sÅ«naus P. vaikai M.G. K. ir A.S. A. – į savo tėvo iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emės dalį.

Apeliantės J. U. argumentai, kad V. A. sesuo I. negalėjo bÅ«ti viena iÅ¡ V. A. žemės sklypo savininkų, yra nepagrįsti: tokius argumentus paneigia ne tik 1930-01-07 SemeliÅ¡kių miestelio žemės vienkiemiais iÅ¡skirstymo eksplikacija ir žemės mokesčių 1940-1944 m. sÄ raÅ¡ai (t.1, b.l. 70-75), tačiau ir teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos A. K. ir O. K., patvirtinusios, kad V. A. sesuo I. kartu valdė ir dirbo žemę su kitais įpėdiniais (t.2, b.l.28-29). Be to, apeliantės pateiktas Buto-Å«kio lapas, kuriame nurodyta, kad V.

A. sesuo I. yra išlaikoma brolėno, taip pat nepaneigia aplinkybės, kad po V. A. mirties, dalį jo žemės sklypo valdė jo sesuo I.. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, J. U. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, nurodant, kad V. A. sūnus J. po tėvo V. A. mirties išsikėlė gyventi kitur, o sūnus B. buvo kalinamas kalėjime, nagrinėjamu atveju nepaneigia fakto, kad po tėvo V. A. mirties jie paveldėjo jiems priklausančias žemės dalis ir jas valdė nacionalizacijos metu, o jų įpėdiniai ar jie patys turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į jiems priklausiusias žemės sklypo dalis.

Tokiu bÅ«du, konstatuotina, kad pretendentai J. U., M.G. K. ir A.S. A., kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir J. A. bei jo sutuoktinė Z. A., kurie gavo kompensacijÄ už žemės sklypÄ , negalėjo pretenduoti į kompensacijÄ už žemės sklypÄ ar tas V. A. žemės sklypo dalis, kurias nacionalizacijos metu valdė V. A. sÅ«nÅ«s J. ir B. bei sesuo I.. Ä®vertinus tai, darytina iÅ¡vada, kad ginčijamais administraciniais aktais atkÅ«rus J. U. (V. A. dukros M. dukros), M.G. K. ir A.S. A. (V. A. sÅ«naus P. vaikai) nuosavybės teises į žemės sklypo dalis, kurios jų tėvams (V.

A. vaikams) nepriklausė, buvo pažeistos imperatyvios LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 str. nuostatos bei vieÅ¡asis interesas. Apeliantė J. U. nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jos nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr.3K-3-122/2012 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi – apeliantės nurodytoje civilinėje byloje buvo padaryta aiÅ¡ki iÅ¡vada, kad visiems įpėdiniams atkurta nuosavybės teisė į žemę, patvirtinant žemės savininko teisių perimamumÄ , tuo tarpu nagrinėjamu atveju pretendentams į žemės sklypus buvo atkurtos ir jų broliams/tetai ar jų įpėdiniams priklausančios žemės dalys.Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys 1998-10-13 paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimas, kuriuo V.

A. sÅ«naus J. sutuoktinė Z. A. paveldėjo kompensacijÄ už 4,44 ha žemės sklypÄ (t.1, b.l.26), Z. A. 2011-06-30 raÅ¡to Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos raÅ¡tas, nurodant, kad jokių pretenzijų dėl Vilniaus apskrities valdytojo 1995-11-28 sprendimo iÅ¡mokėti jos vyrui 5115 Lt kompensacijÄ už jam atitekusį 4,44 ha žemės plotÄ ji neturi (t.1, b.l.37), Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus 2008-06-10 pažyma Nr.271, numatanti, kad J.

A. iÅ¡mokėta visa kompensacija pinigais (t. 1, b.l.27), savininko ir paveldėtojo pinigų pervedimų etapų iÅ¡raÅ¡ai, kuriuose matyti, kad už žemę, esančiÄ (duomenys neskelbtini) J. A. pervesta 468 Lt bei 410 Lt, o nuo Z. A. – 8 522 Lt, patvirtina, kad 9 400 Lt dydžio kompensacija J. A. ir jo turto paveldėtojai apeliantei Z. A. buvo iÅ¡mokėta, todėl prieÅ¡ingi apeliantės Z. A. argumentai laikytini nepagrįstais ir yra atmetami.Be to, atsakovė Z. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad prie ieÅ¡kinio pridėtam archyvo pažymėjimui, patvirtinančiam įpėdinių nuosavybę, pateikti yra suėjęs LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 10 str. nustatytas terminas, todėl teismas neturėjo pagrindo jo vertinti.

Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad minėto įstatymo 10 str. nustatytas terminas taikytinas piliečiams, padavusiems praÅ¡ymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ , tuo tarpu nagrinėjamu atveju, ieÅ¡kinį pareiÅ¡kus prokurorui, ginančiam vieÅ¡Ä jį interesÄ , toks terminas nėra taikomas.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Be to, kadangi apeliaciniuose skunduose nėra keliami klausimai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl paveldėjimo pagal įstatymÄ liudijimų pripažinimo negaliojančiais, teisėjų kolegija dėl teismo sprendimo Å¡ioje dalyje taip pat nepasisako.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš jo valstybei teismas priteisė 138,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, apeliaciniu skundu neskundė, o tik atsiliepime į atsakovių apeliacinius skundus užsiminė, kad iš jo negalėjo būti priteistas žyminis mokestis. Nesant apeliacinio skundo, teisėjų kolegija negali spręsti ir tenkinti šio atsakovo prašymo (CPK 320 str. 1 d.), o CPK 320 str. 2 d. įtvirtintų pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas teisėjų kolegija nenustatė.

Todėl Å¡is atsakovo praÅ¡ymas netenkinamas.Vadovaudamasi iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė iÅ¡ esmės pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , kurio panaikinti apeliacine tvarka apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).

Todėl tiek atsakovės Z. A., tiek J. U. apeliaciniai skundai atmetami. Atmetus atsakovių apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija nutarė: Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .              Teisėjai                                                    Andrutė Kalinauskienė                                                                  Loreta Lipnickienė                                                                               Andžej Maciejevski