2021-03-10 Nr. AB-5062-3-61-3-01033-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-230-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01033-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Lukiškių TI-K kameros buvo avarinės būklės, neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas buvo nuolat perkeliamas į kitas patalpas. Dėl kamerose nuolat tvyrančios drėgmės pareiškėjo patalynė bei čiužinys buvo drėgni, be to, patalynė buvo dėmėta, suplyšusi, įkalinimo įstaigos administracija patalynę keisdavo tik prieš patikrinimus. Sanitarinis mazgas visose kamerose nebuvo atskirtas nuo bendros patalpos ir kameros durų. Pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas ir dušo patalpose, kurios nebuvo atskirtos nuo pareigūnų. Be to, buvo persirengiama toje pačioje patalpoje, kurioje buvo prausiamasi, todėl drabužiai ir rankšluosčiai buvo drėgni. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų jis susirgo žvyneline. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad už kamerų lango buvo įrengtas šuns voljeras, šuo nuolat lodavo, todėl pareiškėjas negalėjo miegoti. Visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sienos buvo padengtos pelėsiu, pareiškėjui tekęs kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kamerose buvo graužikų bei parazitų, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas bei temperatūra.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose, pažymėjo, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko teisės aktų reikalavimus, dušuose buvo įrengtos pertvaros. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat buvo reikalaujama palaikyti švarą ir tvarką kamerose, tam buvo išduodamas inventorius ir priemonės. Įstaiga buvo sudariusi sutartį su buitinių kenkėjų monitoringo ir naikinimo įmone. Kameros buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į materialinius, finansinius ir darbo resursus. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nepagrįstas įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo E. L. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) buvo užtikrintas ne mažesnis nei 3,6 kv. m gyvenamasis plotas.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, todėl konstatavo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (517 parų). Šiuo laikotarpiu pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas.

8. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl dušo patalpų įrengimo ir privatumo jose neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nenumato, kad tardymo izoliatoriaus patalpose, kuriose prieš einant maudytis po dušu yra nusirengiama ir apsirengiama, būtų atskirai įrengiamos papildomos pertvaros ar kabinos. Reikalavimų privatumui užtikrinti persirengimo patalpose negalima prilyginti reikalavimams, keliamiems privatumui užtikrinti pačiuose dušuose. Dušu naudojosi tos pačios lyties asmenys, be to, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą, dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo persirengiant yra per daug abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė konkrečių su tuo susijusių neigiamų padarinių, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

9. Dėl pareiškėjo perkėlimo į kameras pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 8 skirtingose kamerose, jose buvo laikomas sąlyginai ilgą laiką, atsakovo atstovas turi teisę skirstyti asmenis į kameras savo nuožiūra organizuojant įkalinimo įstaigos užpildymą, todėl pareiškėjo periodinis perkėlimas į kitas kameras nelaikytinas neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja gyvūnų keliamo triukšmo, be to, nėra objektyvių galimybių nustatyti, ar ginčo laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, prie kurių lango buvo šuo, ar jis iš tiesų kėlė triukšmą, konkrečios kameros, kurioje jautė nurodomus nepatogumus, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais.

11. Įvertinęs byloje pateiktus Lukiškių TI-K patalpų patikrinimo aktus ir juose nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų (pelėsio, drėgmės, temperatūros, apšvietimo, buitinių kenkėjų, patalynės) kamerose laikė nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini) yra susijusi su netinkamomis kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis, taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovo atstovas netinkamai organizavo pareiškėjo gydymą.

12. Atsižvelgęs į byloje nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą – privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą 517 parų, taip pat į tai, kad dalį šio laiko pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistinas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. (apeliaciniame skunde nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo data – 2019 m. spalio 15 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo E. L. skundą.

14. Vilniaus PN dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką šiais klausimais. Atsakovo atstovo teigimu, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka tik paties pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas teismui turėjo pateikti kuo daugiau ir kuo svarbesnių ir reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimo faktą, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Be to, neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjui kilusių pasekmių, nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio mastui, intensyvumui bei pobūdžiui vertinti. Nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

15. Pareiškėjas E. L. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pažymi, kad nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo trumpalaikis, neturtinės žalos atlyginimas pinigais jam priteistas pagrįstai, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui E. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 517 parų pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas neužtikrinant privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K.

23. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

25. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

26. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

27. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

28. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Dainius Raižys