9d1e2322-bf29-4893-8a9e-bc2647feefcb · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-599-148/2015             Proceso Nr. 1-54-1-00460-2014-8Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.2.; 1.2.3.1. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. lapkričio 12 d.Vilnius   Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos),teisėjų: Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,nuteistajam M.

K.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:          M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams,                          bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.             Procesas dėl nukentėjusiojo E. R. neturtinės žalos civilinio ieÅ¡kinio nutrauktas.Nukentėjusiosios J.

R. 14 481 eurų neturtinės žalos civilinis ieškinys tenkinti iš dalies ir priteista iš M. K. 8926,97 eurų J. R. neturtinei žalai atlyginti.               Nukentėjusiosios J. R. neturtinės žalos civilinis ieškinys nukentėjusiųjų T. R. ir D. R. naudai tenkintas iš dalies ir priteista iš M. K. po 2000 eurų T. R. ir D. R. neturtinei žalai atlyginti.               Nukentėjusiojo R. R. 5792,40 eurų civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M.

K. R. R. 2196,20 eurų neturtinei žalai atlyginti.               Nukentėjusios A. R. 30 000 eurų neturtinės žalos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. K. nukentėjusiajai A. R. 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti.  Priteista iš M. K. nukentėjusiajai A. R. 290 eurų jos turėtos proceso išlaidos advokato pagalbai apmokėti.  Priteista iš M. K. nukentėjusiajai J. R. 400 eurų jos turėtos proceso išlaidos atstovo pagalbai apmokėti.

            Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :               M. K. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 4 d., apie 00.15 val., savo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Biržų rajone, tarpusavio konflikto metu su E. R. suduodamas ne mažiau 8 smÅ«gių jam į galvos sritį ir kitas kÅ«no vietas, padarydamas galvos sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį odos nubrozdinimu virÅ¡ugalvio deÅ¡inėje pusėje, poodine kraujosruva deÅ¡inės akies virÅ¡utiniame voke ir deÅ¡inės ausies kauÅ¡elyje, kraujosruva pakauÅ¡io minkÅ¡tuosiuose audiniuose, kraujo iÅ¡siliejimu po minkÅ¡taisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, poodines kraujosruvas deÅ¡iniajame žaste, odos nubrozdinimus pilvo deÅ¡inėje pusėje, kraujosruvÄ krÅ«tinės kairės pusės minkÅ¡tuosiuose audiniuose, dėl ko nuo galvos sumuÅ¡imo nukentėjusysis mirė, taip tyčia nužudė E. R..

             Nuteistojo M. K. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylÄ dėl M. K. nutraukti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir vadovaujantis BK 28 straipsnio 4 dalimi, 63 straipsnio 2 dalies 5 punktu, M. K. paskirti Å¡velnesnę negu įstatymo numatytÄ bausmę. Taip pat skunde praÅ¡oma sumažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį.              Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl M.

K. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad teismo iÅ¡vados, jog nuteistojo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, turtui nukentėjusysis nekėlė tiesioginės, realios ir akivaizdžios grėsmės, dėl kurios bÅ«tų reikėję gintis, yra neteisingos ir nepagrįstos, kadangi jos nepatvirtintos teismo posėdžio metu iÅ¡tirtais įrodymais ir padarytos tinkamai neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes. Teismas neteisingai nustatė, kad nukentėjusioji A. R. ir liudytoja O. B. vienodai nurodė, jog tuo metu, kai pamatė pribėgantį nuteistÄ jį, E. R. užgesino automobilio variklį, kadangi tokias aplinkybes nurodė tik nukentėjusioji A.

R., kuriai buvo nustatytas 5 promilių girtumas ir pats teismas dalį Å¡ios nukentėjusios parodymų atmetė kaip prieÅ¡taraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams. Apeliantas yra įsitikinęs, kad teismas turėjo atmesti kaip nepatikimus ir Å¡ioje dalyje A. R. dėl pirmiau nurodytų aplinkybių duotus parodymus, nes jie skyrėsi nuo liudytojos O. B. duotų parodymų (3 t., b. l. 16). IÅ¡ Å¡ių parodymų matyti, kad prieÅ¡ingai negu nurodo teismas, E. R., pamatęs ateinantį M. K. ne iÅ¡jungė automobilio variklį, bet variklis užgeso, tačiau net ir varikliui užgesus, automobilyje buvę tik iÅ¡daužęs langÄ , nes E. R. pats durelių neatidarė, užvedimo raktelių nedavė, todėl M.

K. iÅ¡traukė E. R. iÅ¡ automobilio ir vieninteliu smÅ«giu (suėmęs pečių srityje) trenkė nukentėjusįjį į automobilio konstrukcijÄ (statramstį ar stogo kraÅ¡tÄ ), ko pasėkoje ir galimai buvo padarytas nukentėjusiajam sužalojimas pakauÅ¡io minkÅ¡tuosiuose audiniuose, kraujo iÅ¡siliejimas po minkÅ¡taisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, ko pasėkoje E. R. mirė.           Apelianto nuomone, pagal Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes, remiantis teismų praktika dėl bÅ«tinosios ginties taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010), Å¡ioje situacijoje turėjo bÅ«ti taikomos BK 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos.

Å ioje byloje kėsinimosi pavojingumÄ rodo tai, kad nukentėjusysis, bÅ«damas girtas, kėsinosi pavogti nuteistajam M. K. priklausantį automobilį, prieÅ¡ tai pagrobęs iÅ¡ miegančio M. K. rÅ«bų automobilio variklio užvedimo raktÄ , ir juo važiuoti ne tik pats, tačiau ir vežti dar tris žmones, tame tarpe ir nuteistojo sugyventinę ir jų vaiko motinÄ , tokiu bÅ«du sukeldamas tiesioginį ir realų pavojų ne tik M. K. nuosavybei, bet ir jo sugyventinės ir kitų asmenų sveikatai ir net gyvybei, tai yra siekė pažeisti ir net pažeidė pavogdamas automobilio raktelius ir atvirai vogdamas (jau matant atbėgančiam prie automobilio M.

K.) automobilį baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis ne iÅ¡jungė variklį, o varikliui užgesus, užsirakino automobilyje ir mėgino jį vėl užvesti, pats iÅ¡ automobilio nelipo – buvo nuteistojo jėga iÅ¡trauktas, ir iÅ¡ karto suduoti smÅ«giai, tai yra nukentėjusysis sudarė tokiÄ situacijÄ , kuriÄ M.

K. įvertino kaip grėsmingÄ , realiai pradėtÄ pavojingÄ kėsinimÄ si į jo nuosavybę ir kitų asmenų sveikatÄ , o gal net ir gyvybę. Visa tai rodo, kad M. K. turėjo teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį, jo veiksmai buvo atsakas į nukentėjusiojo prieÅ¡ingus teisei veiksmus, jo gynimosi bÅ«das buvo akivaizdžiai teisingas ir jis sudavė E. R. ne siekdamas sužaloti nukentėjusįjį, o norėdamas užkirsti keliÄ jam priklausančio automobilio pagrobimui bei vairavimui esant neblaiviam, taip keliant pavojų ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvybei.

Byloje esančios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto iÅ¡vados, kad galimai neteisėtas E. R. elgesys galėjo iÅ¡provokuoti M. K. spontaniÅ¡kai panaudoti fizinį smurtÄ jo atžvilgiu, anot apelianto, rodo, smurto vartojimÄ nukentėjusiojo atžvilgiu nulėmė nuteistojo M. K. sumiÅ¡imas bei iÅ¡gÄ stis dėl turto ir sugyventinės bei kitų asmenų gyvybės bei sveikatos, taip pat žinojimas, jog nukentėjusysis, anksčiau pavogęs automobilį, juo važinėjo bÅ«damas girtas ir sukėlė autoįvykį, sugadino kito žmogaus turtÄ .

Apeliantas taip pat yra įsitikinęs, kad atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. K. nužudė E. R., veikdamas netiesiogine tyčia, be to, byloje nustatyta, kad E. R. elgesys galėjo iÅ¡provokuoti M. K. spontaniÅ¡kai panaudoti fizinį smurtÄ jo atžvilgiu, akivaizdu, kad M. K. bÅ«tinosios ginties ribų neperžengė, jo atlikti gynybos veiksmai atitiko kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ , padaryta žala nebuvo didesnė negu interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi ir, kuriuos nuteistasis gynė.

          Dėl viso to, kas pirmiau buvo iÅ¡dėstyta, apelianto nuomone, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 9 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas, o baudžiamoji byla M. K. atžvilgiu nutraukta BPK 327 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.            Tuo atveju, jeigu teismas padarytų iÅ¡vadÄ , kad buvo peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos, apeliantas skunde praÅ¡o taikyti BK 62 straipsnį ir M. K. skirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Apelianto įsitikinimu, byloje yra visos BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui numatytos sÄ lygos. Byloje nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad prisipažino ir nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl nusikaltimo padarymo, iÅ¡ dalies atlygino turtinę žalÄ , jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis neteistas, dirba ir darbdavio charakterizuojamas iÅ¡skirtinai teigiamai, iÅ¡laiko Å¡eimÄ (ne tik savo vaikÄ , bet ir sugyventinės du nepilnamečius vaikus), paskyrus jam realiÄ laisvės atėmimo bausmę, vienai sugyventinei bus sunku vienai juos iÅ¡laikyti ir prižiÅ«rėti, dėl ko nukentės nepilnamečių vaikų interesai, be to, nutrÅ«ks ir nuteistojo teigiami socialiniai ryÅ¡iai.

            Apeliantas skunde taip pat nesutinka ir teismo sprendimu dėl nukentėjusiesiems priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas yra įsitikinęs, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į nukentėjusiojo aiÅ¡kiai neteisėtÄ , net gi nusikalstamÄ veikimÄ , suponavusį nuteistojo elgesį. Pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali bÅ«ti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Dėl viso to, anot apelianto, Å¡ios sumos turi bÅ«ti mažintinos.

            Be to, apeliantas mano, kad yra nepagrįstai priteista nukentėjusiajai A. R. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes ji ne tik neturėjo pakankamai artimų ryÅ¡ių su broliu, bet gi pati buvo jo muÅ¡ama ir žalojama. Be to, ji pati atliko neteisėtus veiksmus – sėdo girta į girto brolio grobiamÄ miegojusio nuteistojo žinioje esantį automobilį ir ketino vykti kartu, neužkirsdama kelio jos girtam broliui vogti automobilio. Pačios nukentėjusios veiksmai akivaizdžiai prieÅ¡tarauja geros moralės principams ir elgesiui.

Teismas taip pat, anot apelianto, Å¡ioje dalyje priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ , nes neatribojo ir nukentėjusiajai teikiamos psichologinės pagalbos apimties (ar dėl įgÅ«džių auginti vaikus neturėjimo, ar dėl padarytos traumos dėl brolio žūties buvo teikiamos konsultacijos).             Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas praÅ¡o apeliacinį skundÄ patenkinti, prokurorė praÅ¡o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies, sumažinti iÅ¡ nuteistojo M.

K. priteistos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai A. R. iki 2000 Eur.             Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai iÅ¡spręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 2, 4 punktai).              Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylos aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino nuteistÄ jį M. K. kaltu, kad jis nužudė E. R..

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iÅ¡ dalies sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas paskyrė per griežtÄ bausmę M. K., taip pat netinkamai iÅ¡sprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ nukentėjusiajai A. R..             Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesÄ . Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiÅ¡kiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu.

Ä®rodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sÄ sajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-455/214;

Nr. 2K-509/2010). Apeliaciniame skunde neginčijama, kad M. K. sudavė smÅ«gius E. R., taip pat neginčijama nuteistojo kaltė dėl E. R. mirties, tačiau nurodoma, jog jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, turėjo teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį ir jÄ tinkamai įgyvendino. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį ir neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1,           2 dalys).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. R. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir į galvos smegenų skilvelius. E. R. lavono tyrimo metu nustatyti šie sužalojimai:

a) galvos sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs odos nubrozdinimu virÅ¡ugalvio deÅ¡inėje pusėje, poodine kraujosruva deÅ¡inės akies virÅ¡utiniame voke ir deÅ¡inės ausies kauÅ¡elyje, kraujosruva pakauÅ¡io minkÅ¡tuosiuose audiniuose, kraujo iÅ¡siliejimu po minkÅ¡taisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius. Sužalojimai susiformavo nuo mažiausiai keturių trauminių poveikių kietais bukais daiktais, galimai trumpame laikotarpyje iki mirties į kÄ nurodo melsvai violetinė kraujosruvų spalva, smÅ«giuojant kumščiu ar panaÅ¡iai į veido sritį ir po suduoto smÅ«gio griuvus ir atsitrenkus į kietÄ pagrindÄ pakauÅ¡io sritimi. Tam neprieÅ¡tarauja sužalojimų pobÅ«dis ir lokalizacija. Gyviems asmenims dėl tokių sužalojimų sveikata sutrikdoma sunkiai;

b) poodinės kraujosruvos deÅ¡iniame žaste, odos nubrozdinimas pilvo deÅ¡inėje pusėje, kraujosruva krÅ«tinės lÄ stos kairės pusės minkÅ¡tuose audiniuose. Sužalojimai susiformavo nuo mažiausiai keturių trauminių poveikių kietais bukais daiktais, galimai trumpame laikotarpyje iki mirties į kÄ nurodo melsvai violetinė kraujosruvų spalva, smÅ«giuojant kumščiu, įspiriant ar panaÅ¡iai. Å ie sužalojimai mirčiai įtakos neturėjo, gyviems asmenims dėl tokių sužalojimų sveikata sutrikdoma nežymiai.

Didžiausias trauminio poveikio intensyvumas morfologiÅ¡kai stebimas pakauÅ¡io srityje, todėl tikėtina, kad E. R. mirties priežastimi buvo bÅ«tent Å¡ios srities traumavimas. Tai patvirtina byloje esanti specialisto iÅ¡vada Nr. M 291/14(05).              Byloje objektyviai nustatyta, kad įvykio vakarÄ sodyboje buvo nuteistasis, liudytojai - nuteistojo sugyventinė O. B., J. P., E. J., nukentėjusioji A. R., žuvusysis E. R.. J. P. ir M. K. tÄ vakarÄ alkoholio nevartojo. Nuteistajam nuėjus miegoti, naktį jis iÅ¡girdo, kad kažkas užvedė jo automobilį.

Ä®vykio vakarÄ automobilio rakteliai buvo nuteistojo kelnių, kurias pasidėjo Å¡alia, kiÅ¡enėje. Buvo tamsu, jis nubėgo prie automobilio, kuriame vairuotojo vietoje sėdėjo E. R., Å¡alia vairuotojo, keleivio pusėje sėdėjo O. B., o A. R. ir E. J. - ant automobilio galinių sėdynių. Nuteistasis iÅ¡daužė vairuotojo pusės automobilio langÄ , E. R. traukė iÅ¡ automobilio, kai tada abu susistumdė. Susistumdymo metu nuteistasis sudavė E. R. į veidÄ . Po suduotų smÅ«gių E. R. nukrito ant žemės, prie automobilio, tuomet gulinčiam dar basomis kojomis keletÄ kartų įspyrė į kitas kÅ«no vietas.

Nuteistasis nuo pat pradžių kaltę pripažino bei nuosekliai parodė, kad sudavė E. R. 3-4 smÅ«gius kumščiu į veidÄ ir du kartus spyrė jam į Å¡onÄ , žudyti nenorėjo. Teigė, kad buvo savaitgalis, sodyboje pramogavo. Apie 22 val. nuėjo miegoti, o apie 0.15 val. iÅ¡girdo, kad kažkas užvedė jo automobilį. Ä®vykio vakarÄ automobilio rakteliai buvo jo kelnių, kurias pasidėjo Å¡alia, kiÅ¡enėje. E. R. žodinio leidimo pasinaudoti maÅ¡ina neturėjo. Be to, E. R. buvo neblaivus, o nuteistajam reikėjo anksti ryte važiuoti į darbÄ .

Buvo tamsu, basas, tik su apatiniais rÅ«bais, nubėgo prie automobilio, norėjo sustabdyti ir neleisti iÅ¡važiuoti, bet į praÅ¡ymÄ sustoti nereagavo. Jis trenkė kumščiu į automobilio stogÄ , bandė atidaryti automobilio vairuotojo dureles, tačiau jos buvo užrakintos, o durų langas - atidarytas, todėl kiÅ¡o rankÄ , bandydamas atidaryti dureles iÅ¡ vidaus, bet iÅ¡dužo vairuotojo durelių stiklas. Atidarė dureles ir paprašė E. R. atiduoti automobilio raktelius, bet Å¡is raktelių nedavė.

E. R. traukė iš automobilio, kai šis išlipo iš mašinos, tada abu staigiai susistumdė, kadangi jis nenorėjo leisti važiuoti. E. R. ir anksčiau pavogdavo automobilio raktelius, pasisavindavo automobilį, anksčiau policijos pareigūnai buvo sulaikę E, R. su nuteistojo automobiliu. Be to, žino, kad E. R. buvo pavogęs R. A. automobilį ir jį, būdamas neblaivus, sudaužė. Gal jis pirmas trenkė E. R., o po to E. R. trenkė jam. Viskas įvyko labai staigiai, jam buvo šokas. Susistumdymo metu gal du - tris smūgius sudavė E. R.

į veidÄ . SmÅ«giai buvo stiprÅ«s, po suduotų smÅ«gių E. R. nukrito ant žemės, prie automobilio, ten, kur buvo pripilta žvyro, ir nesikėlė, gulinčiam dar tris kartus basomis kojomis nestipriai įspyrė – vienÄ kartÄ Ä¯ Å¡onÄ , du kartus į sėdmenų sritį. Kitų smurtinių veiksmų neatliko. Apeliacinės instancijos teisme atliktas dalinis įrodymų tyrimas, perskaityti nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei apklaustas pats nuteistasis. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M.

K. parodė, jog patvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ä®vykio vakarÄ jis, iÅ¡eidamas miegoti, pasiėmė su savimi automobilio raktelius, visi kiti asmenys, iÅ¡skyrus J. P., liko vartoti alkoholį automobilyje. Naktį jis matė, kad jo automobilis važiavo, tačiau užgeso. Kai automobilis buvo iÅ¡ vidaus užrakintas, jis staigiai iÅ¡daužė stiklÄ , atėmė raktelius, sudavė smÅ«gius vienas kitam su E. R..Ä®vykio vietoje buvę liudytojai O. B., E. J. ir nukentėjusioji A. R. iÅ¡ esmės patvirtino nuteistojo parodymus.

Jie visi patvirtino, kad kai nuteistasis nuėjo miegoti, jie toliau Å¡ventė bei vėliau sumanė nuvažiuoti į Å¡ventę. E. R. kažkur išėjo ir jau grįžo su automobilio rakteliais. Jis užvedė automobilį, kuris pajudėjo atbuline eiga, tuomet visi pamatė atbėgantį M. K.. Liudytoja O. B. parodė, kad tuo metu E. R. dar kartÄ bandė užvesti automobilį, tačiau jam nepavyko. Nukentėjusioji, taip pat buvusi automobilyje, A. R. parodė, kad E. R. buvo užvedęs automobilį, tačiau automobilis nepajudėjo iÅ¡ vietos.

Liudytojas E. J. minėtų aplinkybių neatsimena, kadangi buvo labai stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, tik parodė, jog E. R. jam sakė, kad „važiuosim į Å¡okius“. Taigi visų įvykio vietoje buvusių asmenų parodymais nustatyta, kad E. R., neturėdamas leidimo, nuėjo į namÄ , kur miegojo M. K., paėmė automobilio raktelius, ir grįžęs užvedė automobilį, turėdamas tikslÄ vežti kitus asmenis į Å¡ventę. Taip pat nustatyta, kad savo automobilio variklį iÅ¡girdęs M.

K. atbėgo prie automobilio ir bÅ«tent jis sudavė smÅ«gius E. R., nuo kurių Å¡is krito ant žemės ir nebeatsikėlė.Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryÅ¡ys. Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. K. sudavė E. R. smÅ«gius į galvos sritį ir bÅ«tent po M. K. suduotų smÅ«gių E. R. mirė. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. M 291/14(05) konstatuota, kad E. R. mirtį lėmė kraujo iÅ¡siliejimas po galvos smegenų minkÅ¡taisiais dangalais ir į galvos smegenų skilvelius.

Visi sužalojimai padaryti per neilgÄ laikotarpį. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tarp kaltinamojo smurtinių veiksmų ir kilusių padarinių – E. R. mirties - yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys.          Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. K. veikÄ kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei teisingai nustatė kaltės formÄ ir rūšį.

Teismas teisingai nurodė, jog M. K., suduodamas smÅ«gius E. R. į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no dalį – galvÄ , suprato, kad tokiais savo veiksmais kėsinasi į E. R. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę E. R. ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sÄ moningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nužudė E. R., veikdamas netiesiogine tyčia. BÅ«tinoji gintis yra atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sÄ lygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus.

Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010).

Kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ , turi bÅ«ti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties vertinimÄ . BÅ«tinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (iÅ¡traukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalÄ kitam asmeniui negali bÅ«ti laikomi bÅ«tinÄ ja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).

Paprastai teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį iÅ¡nyksta kartu su kėsinimosi pabaiga. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali bÅ«ti laikomi padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai, itin didelę reikÅ¡mę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos iÅ¡vados dėl teisės į bÅ«tinÄ jÄ gintį padarymas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandÅ«roje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo bÅ«tinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo.

Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas bÅ«tinÄ ja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant bÅ«tinosios ginties buvimÄ priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Dėl to didelę reikÅ¡mę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiÅ¡kiai motyvavo, kad Å¡ioje baudžiamojoje byloje kėsinimasis iÅ¡ tiesų buvo – kėsinamasis buvo į nuteistojo tėvui priklausantį automobilį, tačiau kėsinimasis jau buvo pasibaigęs. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad E. R., nukentėjusioji A.

R., liudytojai O. B., E. J. buvo automobilyje ir ruošėsi su juo išvykti. Nukentėjusioji A. R. ir liudytoja O. B. vienodai nurodė, jog tuo metu, kai pamatė pribėgantį M. K., automobilio variklis jau buvo užgesintas. Be to, ir pats nuteistasis, kaip ir liudytojai nurodė, jog ištraukė E. R. iš automobilio ir sudavė smūgius E. R. jau prie automobilio. Akivaizdu, jog tuo metu, kai M. K. sudavė smūgius E. R. incidentas dėl važiavimo automobiliu jau buvo pasibaigęs, pavojingos situacijos nebebuvo, t. y.

M. K. ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, turtui nukentėjusysis nekėlė tiesioginės, realios ir akivaizdžios grėsmės, dėl kurios būtų reikėję gintis. Be to, ir pats nuteistasis dar ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad bėgant link automobilio variklis buvo užgesintas (1 t., b. l. 107). Taigi kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad M. K., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, neveikė būtinosios ginties situacijoje, nes kėsinimasis jau buvo pasibaigęs. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad jei apeliacinės instancijos teismas laikys, kad nėra pagrindo M.

K. atžvilgiu nutraukti baudžiamosios bylos esant baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei – veikimo bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, tuomet praÅ¡oma skirti Å¡velnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, taikant BK 62 straipsnio nuostatas laikant, kad veikÄ nuteistasis padarė peržengdamas bÅ«tinosios ginties ribas. Å is apeliacinio skundo praÅ¡ymas taip pat atmetamas.              BK specialiojoje dalyje nėra atskiros normos, apibrėžiančios nužudymo peržengiant bÅ«tinosios ginties ribas sudėtį.

BÅ«tinosios ginties ribų peržengimo sÄ voka pateikta BK 28 straipsnio 3 dalyje: bÅ«tinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiÅ¡kiai neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. To paties straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad bÅ«tinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , tačiau bausmė jam gali bÅ«ti Å¡velninama remiantis Å¡io kodekso 62 straipsniu. BÅ«tinosios ginties ribų peržengimas gali bÅ«ti konstatuojamas, kai nustatytų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog ginamojo pobÅ«džio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingÄ kėsinimÄ si, tačiau gynyba neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir jau aptarta, kad tuo metu, kai nuteistasis sudavė smūgius nukentėjusiajam, nukentėjusiojo E. R. veiksmai, susiję su nuteistojo automobilio vairavimu, jau buvo pasibaigę. Nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi, nuo kurio būtų reikėję gintis ar ginti savo nuosavybę. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BK 28 straipsnio 3 dalį asmuo traukiamas atsakomybėn dėl gyvybės atėmimo viršijant būtinosios ginties ribas tik esant tiesioginei tyčiai atimti gyvybę ar sunkiai sužaloti žmogų.

Faktinės bylos aplinkybės rodo, kÄ teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kad M. K. tyčia buvo netiesioginė. Taigi nesant bÅ«tinosios ginties situacijos, jos ribų peržengimas taip pat negalimas. Todėl Å¡velninti nuteistajam bausmę taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas nėra teisinės galimybės. Taip pat nėra ir kitų BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytų sÄ lygų visumos, dėl kurių M. K. galėtų bÅ«ti paskirta Å¡velnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.Vis dėlto, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M.

K. bausmę, netinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, nepakankamai įsigilino į jo asmenybę bei veikos pavojingumÄ . Teismas tik formaliai taikė bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, tinkamai neindividualizavo bausmės remiantis BK 41 straipsniu ir BK 54 straipsnio 2, 3 dalimis, o paskirtÄ bausmę akcentavo iÅ¡ esmės tik į nubaudimo funkcijÄ , t. y. suteikė pirmenybę nubaudimo paskirčiai. Teisėjų kolegijos nuomone, M. K. paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiÅ¡kiai per griežta ir prieÅ¡tarauja teisingumo principui.Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ padariusiam asmeniui.

Viena iÅ¡ bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę.             Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sÄ lyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumÄ ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo bÅ«do bei jo ankstesnio elgesio padarinys.

Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiÅ¡kia, kad valstybės taikomos priemonės turi bÅ«ti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi bÅ«ti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie bÅ«tų akivaizdžiai neadekvatÅ«s nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti pusiausvyra (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).Pirmosios instancijos teismas iÅ¡skirtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu ar nuteistojo asmenybe, kurios leistų tvirtinti, kad M.

K. sankcijoje numatyto dydžio laisvės atėmimo bausmės skyrimas prieÅ¡tarautų teisingumo, bausmės proporcingumo principams, nenustatė. Kaip minėta, kolegijos manymu, to nepadarė nepagrįstai.              Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Teismų praktikoje Å¡is bausmės Å¡velninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibÅ«dinančių nusikalstamos veikos ir Å¡iÄ veikÄ padariusį asmenį pavojingumÄ , visumos vertinimu bei iÅ¡vada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014). Teisme turi bÅ«ti nustatytos iÅ¡skirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis, negu rÅ«Å¡inis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobÅ«džio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-515/2010, 2K-160/2011, 2K-150/2014).

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė net tris M. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas pripažino M. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ bei nuoÅ¡irdžiai gailisi, savo noru atlygino dalį padarytos žalos bei nusikaltimo padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai, 2 dalis). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.IÅ¡ tiesų nuteistasis M.

K. padarė vienÄ baigtÄ labai sunkų nusikaltimÄ , veikdamas netiesiogine tyčia. Padaryto nusikaltimo pasekmės neatstatomos – mirė žmogus. Tačiau skiriant bausmę Å¡iuo konkrečiu atveju kolegija laiko, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra mažesnis, negu rÅ«Å¡inis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, taip pat nuteistojo asmenybė yra mažiau pavojinga, nusikaltimas nebuvo planuotas ar tendencingas nuteistojo elgesiui bÅ«dingas veiksmas. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad M. K. laikomas neteistu, iki veikos ir po jos padarymo iÅ¡ esmės charakterizuojamas teigiamai, dirba, darbdavių charakterizuojamas iÅ¡skirtinai teigiamai (1 t., b. l. 124), psichikos sveikatos centre dėl priklausomybės ir psichikos ligų neregistruotas, su sugyventine augina vienÄ mažametį vaikÄ , taip pat padeda iÅ¡laikyti sugyventinės du nepilnamečius vaikus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į M. K. elgesį viso proceso metu - jis po nusikaltimo padarymo ėmėsi priemonių nusikaltimo pasekmėms suÅ¡velninti – nukentėjusiajai J. R. atlygino visÄ turtinę ir neturtinės žalos dalį, nukentėjusiajam R. R. taip pat atlygino dalį neturtinės žalos, nukentėjusioji J. R. parodė, kad nuteistasis buvo atvažiavęs su gėlėmis, bet žodžiu neatsiprašė (2 t., b. l. 130), nukentėjusysis E. R. parodė, kad M.

K. buvo atvažiavęs po laidotuvių ir jo atsiprašė (2 t., b. l. 131), nukentėjusysis E. R., kuris reiÅ¡kė neturtinės žalos civilinį ieÅ¡kinį jo atsisakė ir raÅ¡tu patvirtino, kad nuteistajam pretenzijų neturi (2 t., b. l. 182). BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas pateikė teismui mokėjimo nurodymus, iÅ¡ kurių matyti, kad nuteistasis, bÅ«damas Å iaulių tardymo izoliatoriuje, perveda visiems nukentėjusiesiems pinigus žalai atlyginti, taip pat pinigus O. B. vaiko iÅ¡laikymui.

Å ios aplinkybės rodo, jog M. K. supranta savo neteisėto elgesio pasekmes, dėl to iÅ¡gyvena, ėmėsi priemonių pasekmėms suÅ¡velninti, be to, kaip jau minėta, jo atsakomybę lengvina net trys aplinkybės, nėra jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi akivaizdu, kad nuteistojo M. K. asmenybės pavojingumas nėra didelis. Lygiai taip pat svarbu iÅ¡analizuoti ir pačios nusikalstamos veikos pavojingumÄ , jÄ lėmusias aplinkybes. Kaip jau minėta, Å¡iÄ aplinkybę pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas žuvusiojo E. R. elgesys.

Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ . Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog iÅ¡ byloje esančių įrodymų matyti, kad E. R. savo elgesiu (automobilį vairuodavo, neturėdamas tam teisės ir bÅ«damas neblaivus – už tai sistemingai buvo baudžiamas administracinėmis nuobaudos nuo 2007 metų (1 t., b. l. 23-28,), kuris pasireiÅ¡kė ir aptariamo įvykio dienÄ , kuriam, akivaizdu, jog įtakos turėjo ir E. R. bÅ«sena (buvo neblaivus – kraujyje rasta 3,65 promilės, Å¡lapime 4,44 promilės etilo alkoholio), sukėlė nuteistojo atitinkamÄ reakcijÄ .

KeletÄ kartų anksčiau bÅ«damas baustas, taip pat už nuteistojo tėvui R. K. priklausančio automobilio vairavimÄ , esant neblaiviam (1 t., b. l. 31), bei bÅ«damas teistas už svetimo turto – automobilio - vagystę (2 t., b. l. 175-178), bei elgdamasis netinkamai ir jį pakartodamas įvykio dienÄ , E. R. nevertino savo elgesio kaip rizikingo, nors galėjo ir turėjo numatyti, jog toks jo elgesys gali paskatinti M. K. nusikalsti. Tuo labiau, jog aplinkybes dėl automobilio vairavimo neblaiviam, vagystę žinojo M.

K.. Taigi ypatingai svarbu, kad Å¡ioje situacijoje, kai nuteistojo automobilį, slapta iÅ¡ jo miegančio kelnių kiÅ¡enės išėmęs raktelius, bandė vairuoti nukentėjusysis, tai be abejonės turėjo įtakos nuteistojo elgesiui ir lėmė bÅ«tent tokiÄ M. K. reakcijÄ ir tokius veiksmus. Paminėtinas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 88TPK-84/2014, iÅ¡ kurio matyti, jog nusikalstamos veikos padarymo metu M. K. galėjo suvokti pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį bei valdyti savo veiksmus ir nebuvo fiziologinio afekto bÅ«senoje, galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau galimai neteisėtas E. R. elgesys galėjo iÅ¡provokuoti M.

K. spontaniÅ¡kai panaudoti fizinį smurtÄ jo atžvilgiu (2 t., b. l. 44-46). Taigi ypatingai svarbu, kad M. K. nusikalstama veika buvo atsitiktinė, nebuvo planuota, prieÅ¡ingai – jis buvo nuėjęs miegoti, kai iÅ¡girdo jo automobilio, kurio raktelius buvo pasiėmęs, užvedimo garsÄ . Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K- 420/2006). Skiriant bausmę M. K. pirmosios instancijos teismas į BK 54 str. 2 d. iÅ¡vardintas aplinkybes atsižvelgė formaliai ir jų tinkamai neįvertino.

Taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, kolegijos nuomone, pagrindas yra, nes byloje tikrai yra iÅ¡imtinės aplinkybės, apibÅ«dinančios nuteistojo asmenybę bei pačiÄ veikÄ . Atsižvelgiant į visas Å¡ias aplinkybes kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas M. K. aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui bei BK 41 str. nuostatoms apie bausmės paskirtį, taip pat ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimui. Dėl to nuosprendis keičiamas ir nuteistajam bausmė skiriama taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Å iuo atveju skirti nuteistajam kitos rÅ«Å¡ies bausmę nėra pagrindo, kadangi iÅ¡dėstytos iÅ¡imtinės aplinkybės neduoda pagrindo skirti kitos rÅ«Å¡ies bausmę. Nuteistajam kolegija skiria Å¡velnesnę, negu sankcijoje numatyta, terminuoto laisvės atėmimo bausmę.Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka ir teismo sprendimu dėl nukentėjusiesiems priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti, praÅ¡o jÄ mažinti. Apeliacinis skundas Å¡ioje dalyje taip pat tenkintinas iÅ¡ dalies dėl teismo netinkamai iÅ¡spręsto neturtinės žalos atlyginimo klausimo nukentėjusiajai A.

R.. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai J. R. priteisė iš M. K. 8926,97 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiesiems T. R. ir D. R. po 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam R. R. 2196,20 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstas ir teisingas sumas nukentėjusiesiems. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Neturtinės žalos atlyginimo srityje žalos dydis, t.y. kiekvieno asmens teisė pačiam nustatyti padarytos žalos ribÄ , o teismo funkcija nustatyti teisingÄ piniginę kompensacijÄ už padarytÄ neturtinę žalÄ . Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, o bÅ«tent: teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Teismas įvertino, kad nukentėjusioji J.

R. yra žuvusiojo mama, dėl sÅ«naus netekties pablogėjo jos sveikata, žlugo jos lÅ«kesčiai. Dėl patirtų dvasinių iÅ¡gyvenimų nukentėjusioji J. R. patyrė moralinę žalÄ . Esant teismo iÅ¡tirtiems įrodymams, teismas pagrįstai pripažino, jog nukentėjusios J. R. iÅ¡gyvenimai dėl sÅ«naus netekties – yra dideli. Bylos duomenys – nukentėjusiųjų pateiktas laiÅ¡kas (2 t., b. l. 183-184), visų nukentėjusiųjų parodymai nurodo, kad ryÅ¡ys tarp J. R., kitų Å¡eimos narių ir sÅ«naus E. R. buvo artimas, nuolatinio pobÅ«džio, emocine prasme tvirtas, medicinos dokumentų iÅ¡raÅ¡as apie gydymÄ si dėl patirto streso (2 t., b. l. 148) patvirtina nukentėjusios J.

R. parodymus, jog po sÅ«naus mirties jai pablogėjo sveikata. Taip pat teismas įvertino ir žuvusiojo tėvo, brolio bei sesers iÅ¡gyvenimus netekus artimo Å¡eimos nario. Teismas įvertino ir paties nukentėjusiojo E. R. rizikingÄ elgesį įvykio metu, nusikalstamos veikos pasekmes bei vadovavosi teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais ir siekiant užtikrinti prieÅ¡ingų interesų pusiausvyrÄ . Kolegijos manymu, motinai, tėvui, seseriai ir broliui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos atitinka teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo principus, bylos aplinkybes bei galiojančiÄ teismų praktikÄ , todėl mažinti jų nėra pagrindo.Tačiau nukentėjusiajai A.

R. priteista 5000 Eur dydžio neturtinė žala, įvertinus visas reikÅ¡mingas aplinkybes, kolegijos manymu, iÅ¡ tiesų yra per didelė ir turi bÅ«ti mažinama. Byloje nustatyta, kad M. K. nužudė nukentėjusios A. R. brolį E. R.. Dėl patirtų dvasinių iÅ¡gyvenimų nukentėjusioji patyrė neturtinę žalÄ , kuri turi bÅ«ti atlyginta. Kaip nuosprendyje nurodė teismas, bylos duomenys patvirtina, kad ryÅ¡iai tarp nukentėjusios A. R. ir E. R. buvo nuolatinio pobÅ«džio, artimi ir emociÅ¡kai tvirti, medicinos dokumentų iÅ¡raÅ¡ai apie gydymÄ si dėl centrinių nervų susirgimo net ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (2 t., b. l. 152, 179), Biržų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus dokumentai, jog A.

R. sirgo, lanko psichologo konsultacijas Vaiko teisių apsaugos skyriuje (2 t., b. l. 151) - patvirtina nukentėjusios A. R. parodymus, jog dėl brolio mirties ji labai išgyvena, pablogėjo jos sveikata. Taip pat teismas teisingai atkreipė dėmesį, jog aplinkybės, jog A. R. lanko psichologo konsultacijas Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir dėl kitų priežasčių - socialinių (motinystės) įgūdžių stiprinimo, jog Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu E. R. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo A.

R. ir jos nevieÅ¡o įžeidimo, rodo, kad nukentėjusios santykiai tarp nukentėjusios ir E. R. buvo ne visada nuoÅ¡irdÅ«s, kaip teigia nukentėjusioji, bet minėti dokumentai patvirtina, kad yra buvę ir konfliktų, ir ne tik patirti iÅ¡gyvenimai dėl brolio netekties, bet ir pačios nukentėjusios asmenybė, gyvenimo bÅ«das lemia lankymÄ si pas specialistus. Kita vertus, teismas nepakankamai įvertino tÄ aplinkybę, jog nukentėjusioji A. R. taip pat buvo įvykio vietoje, pati skatino savo žuvusį brolį elgtis netinkamai, važiuoti į Å¡ventę, tai yra pati elgėsi neatsakingai, neatsargiai ir rizikingai, todėl Å¡iai nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas priteisiant 2000 Eur, kaip ir kitiems žuvusiojo broliui ir seseriai.

Kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, daro iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent tokia suma ir atitiks teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus, Å¡io instituto paskirtį, galiojančiÄ teismų praktikÄ .Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 4 punktais, n u s p r e n d ž i a: Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti.M. K., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimÄ 3 (trejiems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria iÅ¡ nuteistojo M.

K. priteista 5000 Eur (penki tÅ«kstančiai eurų) nukentėjusiajai A. R. neturinės žalos atlyginimo, priteisiant iÅ¡ nuteistojo M. K. 2000 Eur (du tÅ«kstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. R..KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkė                                                                  Regina Gaudutienė Teisėjai                                                                          Daiva Pranytė-Zalieckienė      Linas Å iukÅ¡ta