2018-03-14 Nr. AB-5279-3-61-3-05976-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-336-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05976-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. SPRE-2460 „Dėl taikytinų teisės aktų I. T. nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-2460); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (1.45)I-7388 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. SPRE-2460“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.45)I-7388).

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais duomenimis ir neatsižvelgta į Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nuostatas, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus, be to, skundžiamuose sprendimuose nepateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėja nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis ir kad nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu.

3. Pareiškėja paaiškino, kad Sprendime Nr. SPRE-2460 nuspręsta anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą Nr. 116300 bei nustatyta, kad jai darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove „Suzan Mars“ (toliau – ir Įmonė) galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Sprendime Nr. SPRE-2460 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (toliau – ir VDI, Valstybinė darbo inspekcija) 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl Įmonės veiklos Lietuvoje, kurio metu nustatė, jog Įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o joje įdarbinti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. 2014 m. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą Įmonės mokestinį tyrimą bei 2014 m. vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl Įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT). Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu Nr. SPRE-2460, su skundu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri Sprendimu Nr. (1.45)I-7388 pareiškėjos skundą atmetė, remdamasi Sprendime Nr. SPRE-2460 nurodytais pagrindais.

4. Pareiškėja manė, kad skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai neatsižvelgta į tai, jog 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas ir 2012 m. atliktas mokestinis tyrimas neturi jokios įrodomosios galios dėl pareiškėjos darbinės veiklos, kadangi nepriimtas jos, kaip darbuotojos, atžvilgiu, t. y. buvo tikrinama Įmonė, o ne jos darbuotojai. Tuo tarpu, skundžiamuose sprendimuose nėra įvardijami jokie patikrinimai dėl pareiškėjos, kaip darbuotojos, darbo Lietuvoje veikiančiose ir įregistruotose įmonėse.

5. Pareiškėja teigė, jog skundžiamų sprendimų argumentai dėl 2010 m. atlikto VDI patikrinimo dėl Įmonės neatitinka tikrovės, sprendimuose nepasisakyta dėl pareiškėjos darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Martenas“. Be to, pareiškėja Įmonėje dirbo nuo 2010 m. gegužės 1 d., tariamas VDI patikrinimas atliktas 2010 m. vasario 18 d., tačiau Tarnyba ir turėdama duomenis apie tariamą 2010 m. patikrinimą vis vien 2011 m. liepos 22 d. pareiškėjai išdavė A1 pažymėjimą. Pareiškėja teigė, kad ji dirbo ir už ją mokėti visi mokesčiai Lietuvos Respublikai, jos institucijoms, ir kad tai patvirtina Vilniaus AVMI 2012 m. gruodžio 21 d. Įmonės mokestinis tyrimas.

6. Pareiškėja nurodė, kad Įmonė nėra likviduota, remiantis bendra sąžiningumo prezumpcija darytina išvada, jog Įmonė yra veikianti, sąžiningai vykdo veiklą, o pareiškėja, kaip Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtoja, turi teisę į socialinę apsaugą, socialines išmokas. Pareiškėjos darbo sutartys sudarytos su Lietuvoje veikiančiomis ir UAB„Suzan Mars“ ir UAB „Martenas“, jos nepanaikintos ir galiojančios, Pareiškėjai, remiantis Reglamentu Nr. 883/2004, taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

7. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 48–51) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad Tarnyboje gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas Nr. 180000/511/233/2014 dėl pareiškėjai taikytinų teisės aktų nustatymo. Pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėja buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. kaip UAB „Martenas“ darbuotoja; pareiškėjai 2011 m. liepos 22 d. išduotas A1 pažymėjimas Nr. 116300 laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. (vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi). Tarnyba, vadovaudamasi Reglamentu (EB) Nr. 883/2004, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintu VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas), Sprendime Nr. SPRE-2460 anuliavo pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą Nr. 116300 bei nustatė, kad pareiškėjai darbo sutarties su Įmone galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 36–39) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

10. Fondo valdyba nurodė, kad pagal Fondo valdybos duomenis iki Sprendimo Nr. SPRE- 2460, kuriame panaikintas pareiškėjai išduotas A1 pažymėjimas Nr. 116300, priėmimo už laikotarpį, kuriam buvo išduotas A1 pažymėjimas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, pareiškėja valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai rodo, kad pareiškėja, kreipdamasi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiama socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad Įmonė faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Taigi, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, o Sprendimas Nr. SPRE-2460 iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.

12. Tarnybos Sprendime Nr. SPRE-2460 paminėta, kad pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėja draudžiama kaip UAB „Martenas“ darbuotoja, tačiau Sprendime Nr. SPRE-2460 nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su pareiškėjos darbo UAB „Martenas“ laikotarpiu, todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad skundžiamuose sprendimuose nepasisakyta dėl pareiškėjos darbo UAB „Martenas“.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 147–158) pareiškėjos skundą atmetė.

14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja. Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (7.2)S2-2710 (b. l. 80–82) informavo Vilniaus AVMI, kad dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo į ją kreipiasi (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai ir gyventojai, kurie yra pasirašę darbo sutartis su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, tarp kurių ir su UAB „Suzan Mars“, ir šių sutarčių galiojimo laikotarpiais vykdo savarankiškas veiklas Lenkijoje. Tarnybos duomenimis, šie asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemoka, neteikia ir mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Tarnyba prašė inicijuoti patikrinimą dėl rašte nurodytų įmonių galimai fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Analogišku prašymu Tarnyba 2015 m. sausio 26 d. raštu Nr. (7.2)S2-2689 kreipėsi ir į Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. spalio 29 d. raštu Nr. (12.12-30-8.)-46-KD-7110 (b. l. 85–86) informavo Tarnybą, kad atlikusi 2014 m. sausio 22 d. rašte Nr. (7.2)S2-2710 nurodytų įmonių operatyviuosius patikrinimus, padarė išvadą, jog šių įmonių veikla galimai nėra ekonominės naudos siekimas, o jos tikslas – įdarbinti kuo daugiau (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas, kurios yra garantuotos 1971 m. birželio 14 d. ES Ministrų Tarybos priimtu Tarybos Reglamentu dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje Nr. 1408/71, bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažus mokesčius Lenkijos Respublikoje.

15. Teismas nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. (25)SD-2582 (b. l. 89–90) atsakydama į Tarnybos 2015 m. sausio 26 d. prašymą, informavo, kad, be kita ko, atliko UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimą ir nustatė, jog UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, surasti nepavyko. Minėtos įmonės savininkai pasikeitė 2014 m. rugsėjo 29 d. Buvęs akcininkas paaiškino, kad buveinės registracijos adresu Įmonė veiklos nevykdė. Susisiekti su Įmonės atstovais nepavyko, dokumentų, susijusių su darbuotojų darbo santykiais, nebuvo pateikta.

16. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdyba 2015 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 25/10-1-13-163 (b. l. 97) informavo Tarnybą, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Suzan Mars“ galimai padarytos nusikalstamos veikos, 2016 m. birželio 22 d. raštu Nr. 25/10-1-13-11423 (b. l. 98) nurodė, kad dėl UAB „Suzan Mars“ atsakingo asmens padarytos neteisėtos veikos Vilniaus apygardos prokuratūra priėmė sprendimą procesą užbaigti baudžiamuoju įsakymu.

17. Teismas sprendė, kad į bylą pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiuose matyti, jog pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis (apie 42 Lt) (b. l. 132–137), tačiau, teismo vertinimu, nors šie duomenys formaliai patvirtina, kad pareiškėja atitinka Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje keliamą sąlygą, pagal kurią jai galėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai, tačiau Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlygos taikymui būtina, kad asmuo realiai dirbtų pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs tai, kad pareiškėja dėl darbo ir už jį mokamo atlygio iš savo gyvenamosios vietovės (duomenys neskelbtini) turėtų važiuoti į darbą Vilniuje, teismas darė išvadą, kad nurodyto darbo užmokesčio nebūtų užtekę padengti kelionės išlaidoms į darbą. Tokios darbo sąlygos ir užmokestis už jį nėra pagrįsti ekonomine logika, neatitinka protingumo kriterijų, todėl teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja nesiekė pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekė kitų tikslų, galimai vengė mokesčių mokėjimo, o pareiškėjos darbo santykių realumą paneigia ir Valstybinės darbo inspekcijos ir VMI atliktų UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimo rezultatai.

III. 18. Pareiškėja I. T. apeliaciniame skunde (b. l. 161–171) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino ginčijamų sprendimų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio kontekste, neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, teismo sprendimas yra šališkas ir nepagrįstas. Teismas neįvertino, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582 nurodė, jog VDI nenustatė teisinio pagrindo ir neturi objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl minėtų įmonių fiktyvios veiklos ir šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Taip pat teismas nepasisakė dėl VDI 2012 m. birželio 6 d. rašto Nr. (01)SD-8527, kuriame nurodyta, jog „<...> įmonėje inspektavimas nebuvo atliktas, nes įmonės registracijos adresu <...> (jos atstovų, darbuotojų) nebuvo rasta“, o neatlikus patikrinimo negalima nustatyti, ar pareiškėja dirbo, ar ne, taigi nėra paneigtas pareiškėjos darbo faktas. Be to, teismas nepasisakė ir dėl to, kad neįvyko ir tariamai atliktas 2015 m. VDI patikrinimas, nors ši aplinkybė nurodyta VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582 ir kituose dokumentuose. Lietuvos įstatymai nenustato imperatyvo veikti ir vykdyti veiklą buveinės registracijos vietoje, todėl ši aplinkybė yra nereikšminga ir negali būti vertintina kaip pagrindžianti ar paneigianti kokius nors bylos duomenis, ypač dėl pareiškėjos darbo fakto.

19.2. Pareiškėja Lietuvoje registruotoje įmonėje dirbo nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Tarnybos ginčijamu sprendimu anuliuotas A1 pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas 2011 m. liepos 22 d., o ginčijamas sprendimas priimtas 2015 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus 10 mėnesių nuo pareiškėjos darbo Įmonėje pabaigos bei 4 metams po to, kai buvo išduotas A1 pažymėjimas. Tarnyba skundžiamą sprendimą grindžia 2010 m. neįvykusiu VDI patikrinimu, kuris atliktas iki pareiškėjos darbo Įmonėje pradžios, VDI patikrinimai nebuvo atlikti pareiškėjos darbo Įmonėje laikotarpiu, tačiau nei skundžiamuose sprendimuose, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakoma, kas sieja neįvykusius VDI patikrinimus su pareiškėjos darbu Įmonėje.

19.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip ir ginčijamas Tarnybos sprendimas, grindžiami bendro pobūdžio pamąstymais, prielaidomis, kad Įmonė veiklos nevykdo, joje įdarbinti (duomenys neskelbtini) piliečiai nedirbo, bet ne objektyviais duomenimis apie Pareiškėją. Įmonės darbo sutartis su pareiškėja nepanaikinta, nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, todėl prezumpcija, jog pareiškėja Įmonėje faktiškai ir tinkamai dirbo, nepaneigta, todėl pirmos instancijos teismo teiginys, jog pareiškėjos su Įmone sudarytos darbo sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nepagrįstas. Be to, Vilniaus AVMI 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-FR1042-7773 užfiksuoti duomenys, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei aplinkybė, kad už pareiškėją įmokėtos socialinio draudimo įmokos nebuvo grąžintos, patvirtina, kad pareiškėja dirbo Lietuvoje, vidaus apskaitos bei buhalterinių dokumentų pildymas, finansiniai atsiskaitymai patvirtina, jog Įmonė veiklą vykdė.

19.4. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai. Aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves bet kokiu būdu ribojantį administracinį aktą, privalo įrodyti viešojo administravimo subjektas, todėl įrodinėjimo našta nagrinėjamu atveju tenka atsakovui.

19.5. Tvarkos aprašo 27 punkte numatyta, jog asmuo norėdamas gauti A1 pažymėjimą privalo Tarnybai pateikti jo darbo faktą įrodančius dokumentus – asmens dokumento kopiją bei darbo sutarčių kopijas, todėl šie duomenys laikytini pakankamais, siekiant įrodyti darbo faktą Lietuvoje. Teismas nurodė, jog Įmonė Lietuvoje veiklos nevykdė, o Pareiškėjos darbo faktas – neįrodytas, tačiau nei Vilniaus AVMI 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-FR1042-7773, nei VDI raštuose nenurodomi kompetentingų įstaigų sprendimai dėl įmonės ir jos darbuotojų darbo Lietuvoje fiktyvumo.

19.6. Lenkijos kompetentingai įstaigai pareiškėjai laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymą, Tarnyba nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė nei per nustatytą 2 mėnesių laikotarpį, nei teisės aktų nustatymui tapus galutiniam, o priešingai – su nustatymu sutiko (įtraukė pareiškėją į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu registrą, 2011 m. liepos 22 d. išdavėjai A1 pažymėjimą), be to, Tarnyba jokių pasikeitusių ir jai nežinomų aplinkybių ginčijamame sprendime nekonstatavo, todėl jos Sprendimas Nr. SPRE-2460 anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą bei taikyti Lenkijos socialinio draudimo teisę yra nepagrįstas ir neteisėtas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio prasme.

20. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 177) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas nurodo, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Atsakovo nuomone, apeliantė savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 178–181) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

23. Fondo valdyba remiasi jos atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais, taip pat nurodo, kad pareiškėjos teiginys, jog socialinio draudimo įmokų jai negražinimu yra pripažįstama, kad ji faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje dirbo, nepagrįstas, nes pagal Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Fondo valdybos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-149, socialinio draudimo įmokos grąžinamos tik draudėjui pateikus prašymą, o Įmonė dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių nesikreipė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. SPRE-2460 „Dėl taikytinų teisės aktų I. T. nustatymo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. (1.45)I-7388 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. SPRE-2460“ teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas Nr. 987/2009 bei 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Šie reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

27. VSDFV (Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamentu Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat tam tikrų dokumentų formas, be kita ko, Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent Aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

28. Pareiškėja, kaip matyti iš jos apeliacinio skundo turinio, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles, t. y. pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu.

29. Nagrinėjamu atveju Tarnyba 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. SPRE-2460 „Dėl taikytinų teisės aktų I. T. nustatymo“ (b. l. 12) nusprendė anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą Nr. 116300 ir nustatė, kad pareiškėjai darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėja Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. (1.45)I-7388 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. SPRE-2460“ (b. l. 42) pareiškėjos skundą atmetė.

30. Tarnyba Sprendime Nr. SPRE-2460 nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl Įmonės veiklos Lietuvoje, kurio metu nustatė, jog Įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o joje įdarbinti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 metais informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl Įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos.

31. VSDFV Sprendime Nr. (1.45)I-7388 nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl bendrovės veiklos Lietuvoje ir UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, surasti nepavyko. Buvęs bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu Įmonė veiklos nevykdė. Susisiekti su Įmonės atstovais nepavyko, dokumentų, susijusių su darbuotojų darbo santykiais, nebuvo pateikta. Taip pat VSDFV Sprendime Nr. (1.45)I-7388 nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko Įmonės mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d., kurio metu nustatė, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekti, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota FNTT tolimesniam tyrimui. VSDFV, įvertinusi turimus duomenis, pažymėjo, kad Įmonės sudarytos sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, todėl sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos Sprendimas Nr. SPRE-2460 teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliko jį galioti.

32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės normomis, konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Suzan Mars“ įdarbinta pareiškėja faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

34. Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad neva pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

35. Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

36. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai perkėlė įrodinėjimo naštą. Nagrinėjamu atveju atsakovas – administracinį sprendimą priėmęs subjektas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą, pagrindė jį surinktais duomenimis, o pareiškėja nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjos veiklą Lietuvoje paneigiančių duomenų.

37. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Valstybinės darbo inspekcijos ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad UAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėja sudarė tik fiktyvią darbo sutartį, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes nei skundžiami Tarnybos ir VSDFV sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.

38. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius