2017-02-17 Nr. AB-3852-3-61-3-02070-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2620-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02070-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 28.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 38–43) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6038, įpareigoti atsakovą Tarnybą skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-809-802/2016 ir Nr. A2-1823-494/2016 ir priteisti 100 Eur turtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. sausio 28 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, 2016 m. vasario 4 d. sprendimu patenkino prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2016 m. kovo 3 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje civilinėje byloje ir Tarnyba 2016 m. kovo 9 d. sprendimu patenkinto jo prašymą. Po šių sprendimų, Tarnyba, nesivadovaudama minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir privalomu joje pateiktu teismo išaiškinimu, 2016 m. balandžio 19 d. priėmė skundžiamus sprendimus, kuriais panaikino minėtus sprendimus suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjas turi 394,07 Eur įsiskolinimą, priteistą Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje išaiškino, jog pareiškėjui turėjo būti suteikta antrinė teisinė pagalba, kadangi pareiškėjo turimas įsiskolinimas ne patvirtina, bet paneigia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo galimybę, nes įsiskolinimas priteistas dėl teisinių pasekmių, atsiradusių Tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne Įstatymo 19 straipsnio pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus, nebuvo pakeista ar panaikinta, todėl turi įstatymo galią ir Tarnyba privalo ją vykdyti.

Pažymėjo, kad Tarnyba ir taip prarado teisę reikalauti sumokėti įsiskolinimą, nes yra suėjęs valstybės institucijoms nustatytas 2 metų skolos išieškojimo terminas. Pareiškėjas pabrėžė, jog yra valstybės išlaikomas asmuo ir gyvena iš menkos socialinės pašalpos, o priteistos skolos Tarnybai nesugebės atiduoti niekada, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos netenka visam laikui. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad priimtais skundžiamais sprendimais Tarnyba pažeidžia jo prigimtines teises, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintą teisę į teisminę gynybą.

Pažymėjo, kad dėl susiklosčiusios faktinės situacijos ir skundžiamų Tarnybos veiksmų, patyrė turtinę žalą, kuri pasireiškė kaip pareiškėjo išlaidos sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose (dokumentų vertimas į lietuvių kalbą), tačiau pareiškėjas neturi išsaugotų čekių, kuriais minėtas išlaidas patvirtintų teisme.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime (b. l. 49–51) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 pareiškėjas buvo įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 1 360,64 Lt (394,07 Eur) išlaidų, kurios susidarė už Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš pareiškėjo buvo priteistos vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi Tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui teisinės pagalbos teikimą dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo suteikta antrine teisine pagalba.

Pareiškėjo prašymo gavimo metu administraciniai teismai buvo konstatavę, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas tik su Įstatymo 19 straipsnyje reglamentuojamais atvejais, kai pareiškėjas neapmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kai jam yra teikiama 50 procentų valstybės finansuojama antrinė teisinė pagalba.

Tačiau vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą Nr. A-3610-442/2015, kurioje buvo sprendžiamas tarp pareiškėjo ir Tarnybos kilęs ginčas dėl 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-30-15, kuriuo atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kadangi pareiškėjas nebuvo apmokėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 priteistų 394,07 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, panaikinimo.

Šioje byloje buvo sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatyta pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas arba jų dalį, kurių asmuo neapmokėjo. Tai reiškė, kad pareiškėjui nesumokėjus 394,07 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias jis buvo įpareigotas apmokėti, jis neturėjo teisės gauti antrinės teisinės pagalbos, kuri jam buvo paskirta Tarnybos 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimais, todėl Tarnyba priėmė skundžiamus sprendimus nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Tarnyba manė, kad yra visos sąlygos, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nutraukti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimą, kadangi pareiškėjas nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų ir nesutinka jų apmokėti. Pažymėjo, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos teismo sprendimu yra priteisiamos į valstybės biudžetą, o išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 638 straipsnio 2 dalį vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Taip pat nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą žalą, nes skundžiamus sprendimus Tarnyba priėmė vadovaudamasi teisės normomis, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 79–84).

Teismas nustatė, kad Tarnyba 2016 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3396-1606 paskyrė advokatę I. I. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-264-855/2012. 2016 m. kovo 9 d. Tarnybos sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-784-3565 pareiškėjui paskirta advokatė I. I. teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-85-301/2011. Byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 394,07 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios susidarė už Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteiktą antrinę teisinę pagalbą, kuri buvo nutraukta pareiškėjui piktnaudžiaujant valstybės garantuojama teisine pagalba, tačiau šios sumos iki šiol nėra sumokėjęs.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Kaip matyti iš Tarnybos paaiškinimų, 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. kovo 9 d. Tarnybos sprendimai skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą buvo priimti, be kita ko, atsižvelgiant į 2015 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 pateiktą išaiškinimą, jog loginė ir lingvistinė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

Tarnyba, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, pagal kurį antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, ginčijamais 2016 m. balandžio 19 d. sprendimais Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-1606-6038 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui civilinėse bylose Nr. 2-264-855/2012 ir Nr. 2-85-301/2011 pagal Tarnybos 2016 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3396-1606 ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-784-3565.

Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 15 straipsnio 1 ir 3 dalimis, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir į jo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Atkreiptas dėmesys, kad sprendžiant analogiškas bylas teismai turi vadovautis jau ankstesniais (jei yra) atitinkamų teisės normų turinio, jų taikymo sampratos teismų pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad teismų praktika nėra statiška, ji gali plėtotis, o kartais ir būtina ją koreguoti, todėl vertinant, kuriuo teismo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad Tarnyba, priimdama skundžiamus sprendimus, vadovavosi vėlesne, aktualesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiškoje byloje. Pažymėta, kad analogiškas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto aiškinimas pakartotas ir dar vėlesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2016 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2304-822/2016, 2016 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2043-556/2016). Kadangi aktualūs nagrinėjamai bylai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai yra privalomi ir teismams, teismas, spręsdamas šioje byloje nagrinėjamą analogišką ginčą, vadovaujasi naujausiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kurie priimti, remiantis tomis pačiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurios yra nurodytos pareiškėjo skunde.

Taigi teismo vertinimu, Tarnyba, priimdama skundžiamus sprendimus, vadovavosi aktualia teismų praktika, kuri suvienodino ginčui tarp pareiškėjo ir Tarnybos dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą taikomų Įstatymo nuostatų aiškinimu. Kaip minėta, pareiškėjas nėra susimokėjęs už anksčiau jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, todėl minėta aplinkybė sudaro pagrindą neteikti jam antrinės teisinės pagalbos (Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p.), o tokią suteikus – ją nutraukti (Įstatymo 23 str. 1 d. 10 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamus Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6038. Teismui atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-809-802/2016 ir Nr. A2-1823-494/2016.

Dėl pareiškėjo teiginių apie Konvencijos nuostatų pažeidimą teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl valstybių pareigos teikti teisinę pagalbą civiliniame (ne baudžiamajame) procese, yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta valstybių pareiga teikti teisinę pagalbą kiekviename ginče, susijusiame su „civilinėmis teisėmis“. Vis dėlto pagal šią Konvencijos nuostatą valstybei gali kilti pareiga suteikti teisininko pagalbą, kai tokia pagalba neatskiriama nuo veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas). Klausimas, ar teisinės pagalbos teikimas yra būtinas teisingam bylos nagrinėjimui, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno atvejo faktus ir aplinkybes, ir priklauso, inter alia, nuo to, kokią reikšmę pareiškėjui turi byla, nuo taikytinos teisės ir procedūrų sudėtingumo, nuo pareiškėjo sugebėjimo pačiam veiksmingai save atstovauti ir nuo to, ar įstatyme nustatytas reikalavimas konkrečioje byloje būti atstovaujamam advokato. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jei ribojimais nepažeidžiama pati šios teisės esmė, jais siekiama teisėto tikslo ir jie yra proporcingi (1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78, 57 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl civilinių bylų Nr. 2-264-855/2012 ir Nr. 2-85-301/2011 atnaujinimo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo reikalavimo, dėl kurio jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pobūdį, į tai, kad reikalavimas, dėl kurio pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, yra nesudėtingas tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu, sprendė, kad ginčijami Tarnybos sprendimai nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, atsižvelgiant į išdėstytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nebuvo neproporcingai ribojantys pareiškėjo teisę kreiptis į teismą ar diskriminuojantis pareiškėją.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju, pripažinus, kad skundžiami Tarnybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, daryta išvada, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nesant vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo Tarnybai atlyginti žalą.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą (b. l. 87–93).

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo, jog pareiškėjas bedarbis, socialiai palaikomas asmuo ir gyvena tik iš pašalpos, o dėl to niekada negalės atsiskaityti su atsakovu, jo sufabrikuotoje byloje. Teismas ignoravo, jog atsakovas niekada nereikalavo šių sumų, negavo vykdomųjų dokumentų ir nenukreipė jų išieškojimui, jog baigėsi terminai šio įsiskolinimo reikalauti. Pirmos instancijos teismas nepasisakė, jog atsakovas pažeidžia Konvencijos 14 ir 6 straipsnius. Tvirtina, jog skola atsirado dėl pačios Tarnybos kaltės.

Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 pareiškėjas visiškai neteko savo teisių, garantuotų Konvencijos ir nacionalinės teisingumo sistemos. Lietuvos teismų sistema priėmė teismų praktiką, kuria grubiai pažeidžiama visų asmenų teisė pasiekti teisingumą ir teisminę gynybą, kurie dėl įvairių priežasčių turi įsiskolinimų Tarnybai ir dėl savo prastos socialinės padėties negali tų skolų padengti. Teigia, kad valstybė įvedė netinkamą praktiką, atimdama iš pareiškėjo ir kitų žmonių teisę į teisminę gynybą, remiantis diskriminaciniais motyvais – prasta socialine padėtimi. Tokiu būdu valstybė grubiai pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 13, 14 straipsnius.

Mano, jog nagrinėjamu atveju yra reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 ir 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3300-492/2015 pateiktas aiškinimas dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatų taikymo, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo materialinės ir nematerialinės žalos kompensavimą, kuri aiškiai buvo, bet be teisinės pagalbos pareiškėjas nemoka teismui jos suformuluoti ir įrodyti. Atsakovas pareiškėjui sistemiškai daro materialinę ir nematerialinę žalą. Savo veiksmais atsakovas padarė ir neturtinės žalos, kadangi pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.

Tas faktas, kad pirmos instancijos teismas pasirinktinai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika arba ignoruoja nurodytus precedentus, tik patvirtina aplinkybę, kad teismas buvo aiškiai neobjektyvus, tendencingas ir palaikė atsakovą.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 100) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimų Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6038 bei pareiškėjo V. S. reikalavimų įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-809-802/2016 ir Nr. A2-1823-494/2016 ir priteisti 100 Eur turtinę žalą teisėtumo ir pagrįstumo.

Šioje byloje ginčijamais 2016 m. balandžio 19 d. sprendimais Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-1606-6038 (b. l. 56, 57) Taryba nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2016 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3396-1606 ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-784-3565.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba, priimdama skundžiamus sprendimus, vadovavosi aktualia teismų praktika, kuri suvienodino ginčui tarp pareiškėjo ir Tarnybos dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą taikomų Įstatymo nuostatų aiškinimą. Atitinkamai nusprendė, kad nėra pagrindo panaikinti Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6038 bei įpareigoti Tarnybą skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-809-802/2016 ir Nr. A2-1823-494/2016. Konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, teismas atmetė ir pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti žalą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Nagrinėjamu atveju Tarnyba 2016 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3396-1606 paskyrė advokatę I. I. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-264-855/2012 atnaujinimo (b. l. 25). Tarnybos 2016 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-784-3565 pareiškėjui paskirta advokatė I. I. teikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-85-301/2011 atnaujinimo (b. l. 23–24).

Tačiau nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteisė 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-994-464/2011 šį sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio, kuriame nurodyti asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, 7 straipsnio 11 punkte numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 išplėstinė teisėjų kolegija sudaryta siekiant suvienodinti administracinių teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiama dėl atsisakymo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, teisėtumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 priėjo išaiškino, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymas nėra siejamas tik su Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti šiuo bylai aktualaus teisinio reglamentavimo išaiškinimu, pateiktu nurodytoje išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje, kuria suvienodinta praktika dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.). Tokios pozicijos laikomasi naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1045-556/2017, 2016 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-466-525/2016).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo sprendimu įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 394,07 Eur (1 360,64 Lt) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. pareiškėjas nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą. Kadangi Tarnyba 2016 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3396-1606 ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-784-3565 nusprendė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nors pagal esamas aplinkybes ją teikti turėjo būti atsisakyta, Tarnyba pagrįstai skundžiamais sprendimais nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo prievolės sumokėti teismo sprendimu priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas pasibaigimo nėra pagrįsti: vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 606 str. 2 d. (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija). Teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 7 d., todėl ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimo metu jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto pateikimo vykdyti terminas nebuvo pasibaigęs.

Pažymėtina, kad Tarnyba ginčijamus sprendimus priėmė vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame nurodoma, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Iš skundžiamuose sprendimuose išdėstytų aplinkybių matyti, kad antrinės teisinės pagalbos teikimą nuspręsta nutraukti ne dėl to, kad pareiškėjui būtų nurodyta apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį ir jis tai daryti būtų atsisakęs: Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrindas – jeigu paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgus į tai, kad vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog pareiškėjas nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, buvo pagrindas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Taigi, nors ginčijamuose sprendimuose netinkamai nurodyta teisės norma, kuria turėjo būti vadovaujamasi juos priimant (nurodytas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktas, o ne 1 punktas), įvertinus, kad buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimų naikinimas vien dėl šios priežasties prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams.

Pažymėtina, jog priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo teiginius dėl Konvencijos nuostatų pažeidimo ir padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijami Tarnybos sprendimai nebuvo neproporcingai ribojantys pareiškėjo teisę kreiptis į teismą ar diskriminuojantys pareiškėją. Apeliaciniame skunde argumentų, kurie duotų pagrindą daryti priešingą išvadą, pareiškėjas nenurodė.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijami Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimai yra teisėti, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė