2025-04-02 Nr. AB-5817-3-61-3-00484-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-429-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00484-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės, ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Prokurorų profesinės sąjungos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Prokurorų profesinės sąjungos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Prokurorų profesinė sąjunga (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas) 2025 m. sausio 10 d. raštą Nr. 17.9.-363 „Dėl Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2024 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 3V-14 teisėtumo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, atitinkantį administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. vasario 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis, akcentavo, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia panaikinti atsakovo Raštą, kuriame pasisakyta dėl Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2024 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 3V-14 „Dėl procesinės veiklos nutraukiant ikiteisminį tyrimą, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kontrolės stiprinimo“ (toliau –ir Įsakymas).

Teismas nurodė, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 1 dalies 5–6 papunkčiais, 214 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 14 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Kompetencijų nuostatai) 6.8 papunkčiu, siekiant užtikrinti tiksliai realizuojamą baudžiamojo proceso paskirtį ir uždavinius bei suvienodinti praktiką procese, Kauno apygardos prokuratūros prokurorams priimant proceso sprendimus – nutraukti ikiteisminius tyrimus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 38 straipsnio ir 40 straipsnio pagrindais.

Teismas pažymėjo, kad Rašte, be kita ko, nurodyta, jog Įsakymo nuostatų turinys aiškiai numato, kad aukštesnysis prokuroras teikia tik rekomendacinio pobūdžio gaires. Akto turinys atspindi siekį organizuoti teritorinės prokuratūros, kaip hierarchinės prokuratūros sistemos dalies, veiklą, užtikrinant jos atitiktį teisėtumo reikalavimams ir pasitelkiant proaktyvios veiklos kontrolės bei koordinavimo mechanizmus

Teismas vertino, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, jis privalėtų vertinti Įsakymo turinį. Tačiau pagal ABTĮ nuostatas administracinis teismas netiria prokurorų veiklos, susijusios su aukštesniojo prokuroro nurodymais ir (ar) rekomendacijomis, taip pat, kokius sprendimus priimti aukštesniam prokurorui atliekant prokurorų procesinės veiklos kontrolę, siekiant ikiteisminio tyrimo įgyvendinimo tikslų. Teismas sprendė, jog tokio pobūdžio prokurorų veikla nelaikytina viešuoju administravimu, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 18 dalį.

Teismas darė išvadą, kad Įsakymas pagal turinį ir formą priskirtinas vidinio administravimo, tarnybinio pobūdžio dokumentams, kurių nagrinėjimas negali būti laikomas administracinės bylos ginčo dalyku, todėl skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

Vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertinęs ginčo teisinį pobūdį, nepagrįstai jį priskyrė išimtinai vidinio administravimo sričiai, todėl nepagrįstai atsisakė priimti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis klaidinga prielaida, padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai, nes šiuo atveju ginčas kyla ne dėl prokurorų veiksmų, tačiau dėl atsakovo priimto Rašto, kuris laikytinas administraciniu sprendimu, sukeliančiu jam teisines pasekmes.

Pareiškėjo įsitikinimu, Raštas ne tik neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, bet ir iš esmės užkerta jam kelią ginčyti Įsakymo teisėtumą bei ginti savo teisėtus interesus. Raštas pareiškėjui sukelia realias teisines pasekmes, kadangi juo galutinai nuspręsta, kad Įsakymas nėra neteisėtas, ir tokiu būdu iš pareiškėjo atimamos galimybės ginčyti Įsakymą.

Pareiškėjas tvirtina, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog skundo nagrinėjimas neišvengiamai reikalautų Įsakymo turinio vertinimo, nes jis, teikdamas skundą, nesiekė ginčyti Įsakymo turinio. Priešingai, pareiškėjas ginčija tai, kad viešojo administravimo subjektas – atsakovas, priėmė administracinį sprendimą, t. y. Raštą, kuris neatitinka jam keliamų reikalavimų ir, be kita ko, užkerta galimybę ginčyti Įsakymą.

Pareiškėjas paaiškina, kad siekdamas užtikrinti teisės viršenybės principo laikymąsi, jis 2024 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į atsakovą, norėdamas išsiaiškinti, ar Įsakymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), BPK nuostatoms, Prokuratūros įstatymui ir kitiems teisės aktams, be kita ko, prašė atsakovo įvertinti priimto Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsakovas 2025 m. sausio 10 d. pateikė Raštą, kuriame išdėstė savo poziciją dėl Įsakymo teisėtumo. Pareiškėjo įsitikinimu, Rašte pateiktos išvados nebuvo pagrįstos jokiais teisės aktais, nebuvo atlikta išsami analizė, argumentai buvo grindžiami bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais, o ne konkrečia teisine argumentacija, nebuvo laikomasi administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, tokių kaip apskundimo tvarkos, teisinio pagrindo nurodymo ir kt. Pareiškėjo vertinimu, Raštas nėra informacinio pobūdžio atsakymas, nes juo yra priimtas galutinis sprendimas, sukeliantis jam tam tikras teisines pasekmes.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino skundžiamo Rašto turinio ir apsiribojo tik formaliu jo vertinimu, dėl to buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjo nurodo, kad atsakovas tinkamai neišnagrinėjęs jo prašymo, priėmė Raštą, kuris neatitinka VAĮ įtvirtintų administraciniams sprendimams keliamų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, situacija, kai buvo priimtas nepagrįstas, nemotyvuotas ir teisės aktų neatitinkantis Raštas, o pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui yra užkertamas kelias ginti savo pažeistus teisėtus interesus. Todėl toks teisės aiškinimas ir taikymas paneigia teisės viršenybės principą ir prieštarauja asmens teisei į teisminę gynybą, kurią garantuoja tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai. Be to, pareiškėjas negali kreiptis į atsakovą dėl Rašto apskundimo, kadangi jame nėra nurodyta apskundimo tvarka, o pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs Rašto turinio ir jo sukeliamų teisinių pasekmių, nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas teigia, kad Raštas neatitinka VAĮ reikalavimų, nėra motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis ar teisės aktų normomis. Rašte nurodyti tik bendro pobūdžio motyvai, nesuteikiantys aiškumo dėl priimto sprendimo teisėtumo, o tai prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punkto nuostatoms. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai apsiribojo formaliu Rašto vertinimu, neanalizavo jo turinio bei juo pareiškėjui sukeliamų teisinių pasekmių, todėl nepagrįstai atsisakė priimti skundą, nes skundo priėmimo stadijoje negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kad skundžiamas Raštas negali būti administracinės bylos dalyku – tai turėtų būti įvertinta nagrinėjant ginčą iš esmės.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jis nurodo teisiškai pagrįstus argumentus, leidžiančius teigti, jog siekiamas inicijuoti ginčas priskiriamas administracinių teismų kompetencijai, nes skundžiami veiksmai yra atlikti viešojo administravimo srityje, o administracinio teismo atliekama patikra galėtų užtikrinti jo reikalavimus.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, turėtų įvertinti, ar jis yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas ir atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, nes tik išnagrinėjus reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, būtų galima nustatyti, ar atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, pateikė motyvuotą išvadą ir atsakė į keliamus klausimus, t. y. ar Raštas buvo priimtas teisėtai ir laikantis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje nepagrįstai padarė išvadą, jog skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, todėl nepagrįstai, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nustatęs, kad jis nenagrinėtinas administraciniuose teismuose.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčą priskyrė vidinio administravimo sričiai ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Tvirtina, kad Raštas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, užkerta pareiškėjui kelią ginčyti Įsakymo teisėtumą ir ginti savo teisėtus interesus, mano, jog toks teisės aiškinimas ir taikymas paneigia teisės viršenybės principą ir prieštarauja asmens teisei į teisminę gynybą. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino skundžiamo Rašto turinio ir juo pareiškėjui sukeliamų teisinių pasekmių, o apsiribojo tik formaliu Rašto vertinimu, todėl skundo priėmimo stadijoje nepagrįstai padarė išvadą, jog skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka ir atsisakė priimti skundą. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad Rašte nėra nurodyta jo apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (VAĮ 2 str. 18 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje.

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-246-492/2024).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2024 m. spalio 8 d. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, vadovaudamasi BPK 212 straipsnio 1 dalies 5–6 papunkčiais, 214 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Kompetencijos nuostatų 6.8 papunkčiu, siekiant užtikrinti tiksliai realizuojamą baudžiamojo proceso paskirtį ir uždavinius bei suvienodinti praktiką procese, Kauno apygardos prokuratūros prokurorams priimant proceso sprendimus – nutraukti ikiteisminius tyrimus BK 38 straipsnio ir 40 straipsnio pagrindais, priėmė Įsakymą. Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į atsakovą, siekdamas išsiaiškinti, ar priimtas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, BPK normoms, Prokuratūros įstatymui ir kitiems teisės aktams, taip pat prašė įvertinti priimto Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą bei pripažinus Įsakymą neteisėtu, jį panaikinti. Atsakovas 2025 m. sausio 10 d. priėmė Raštą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad aukštesniojo prokuroro atliekama prokuroro procesinės veiklos kontrolė, kaip kad reglamentuota teisės aktuose, nėra laikytina kišimusi į prokuroro nepriklausomumą, jei aukštesnysis prokuroras nenurodo, kokį procesinį sprendimą priimti. Rašte taip pat pažymėta, kad aukštesnysis prokuroras teikia tik rekomendacinio pobūdžio gaires. Akto turinys atspindi siekį organizuoti teritorinės prokuratūros, kaip hierarchinės prokuratūros sistemos dalies, veiklą, užtikrinant jos atitiktį teisėtumo reikalavimams ir pasitelkiant proaktyvios veiklos kontrolės bei koordinavimo mechanizmus. Šie mechanizmai yra suderinti su galiojančių teisės aktų reikalavimais ir vertintini kaip nepažeidžiantys prokuroro savarankiškumo. Todėl atsakovas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Įsakymą neteisėtu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo skundžiamo Rašto turinį, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei nurodytas aplinkybes sprendžia, jog pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, kad jo siekiamas inicijuoti ginčas yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas iš esmės ginčą kelia dėl Įsakymo teisėtumo, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, teismas privalėtų vertinti Įsakymo turinį, o pagal ABTĮ nuostatas administracinis teismas netiria prokurorų veiklos, susijusios su aukštesniojo prokuroro nurodymais ir (ar) rekomendacijomis, kokius sprendimus priimti, aukštesniam prokurorui atliekant prokurorų procesinės veiklos kontrolę, siekiant ikiteisminio tyrimo įgyvendinimo tikslų, nes tokio pobūdžio prokurorų veikla nelaikytina viešuoju administravimu pagal VAĮ. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Prokurorų profesinės sąjungos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis