2023-01-04 Nr. AB-308-3-62-3-01729-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-73-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01729-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės pataisos namų (po reorganizavimo nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir pataisos įstaiga, Marijampolės PN), 17 498 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. atlieka bausmę Marijampolės PN 3 būrio 319 sekcijoje, kurioje gyvenimo sąlygos neatitinka teisės aktuose numatytų reikalavimų. Teigė, jog minėta patalpa buvo perpildyta, joje gyveno nuo 5 iki 7 asmenų, trūko gyvenamojo ploto. Dėl perpildytų patalpų nuolat trukdavo oro. Patalpos sienos nuolat būdavo drėgnos, kadangi buvo prie prausyklos, nuo lubų lašėdavo vanduo. Taip pat nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Teigė, jog jis dirbo Marijampolės PN 0,75 etato ir negalėdavo savo laiku išeiti pasivaikščioti. Dėl to patyrė didelius išgyvenimus, skausmus tiek fizine, tiek emocine prasme, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas 3 būrio 319 patalpoje gyveno laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. balandžio 5 d., jos plotas 18,21 kv. m ir joje įrengtos 5 miegamosios vietos. Nurodė, jog patalpoje užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas gyvenamas patalpas galėjo vėdinti per langą. Pareiškėjas nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. dirbo Marijampolės PN 0,5 etatu, o nuo 2019 m. gruodžio 6 d. dirba 0,75 etato. Pareiškėjas priklauso paprastajai grupei ir jam priklauso 3 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Atsakovas pripažino, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo darbo ir pasivaikščiojimo laikas sutapdavo, tačiau pabrėžė, jog pareiškėjas buvo įdarbintas atsižvelgiant į jo paties prašymą bei galėjo kreiptis į administraciją ir suderinti darbo grafiką taip, kad galėtų laiko skirti darbui ir poilsiui. Pataisos įstaiga užtikrina nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore. Į pataisos įstaigos administraciją su skundais pareiškėjas nesikreipė. Nesant neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas bei įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie patalpų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių, teisinio reglamentavimo, nustatančio vienam asmeniui tenkančią ploto normą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimų ploto normos užtikrinimo aspektu kontekste sprendė, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpoje buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamojo tipo patalpose ginčo laikotarpiu. Nenustatęs pažeidimo, teismas atmetė pareiškėjo argumentus ir dėl oro trūkumo.

7. Teismas dėl skunde akcentuojamos drėgmės patalpose, nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, kaip tai numato higienos norma. Teismas vertino skundo argumentus šiuo aspektu kaip deklaratyvius, be to, nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas atsakovo atstovui, kitoms kompetentingoms institucijoms reiškė pretenzijas dėl galimo pažeidimo.

8. Teismas, spręsdamas dėl skundo argumentų neužtikrinant pareiškėjui pasivaikščiojimo teisės, vadovaudamasis į bylą pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, nustatė pareiškėjo darbo Marijampolės PN darbo laiką, taip pat vertino į bylą pateiktų pasivaikščiojimo grafikų turinį, apžvelgė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 5 punkte, 103 straipsnio 1–3 dalyse, 117 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismas akcentavo, kad teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra vienas iš tų nustatytų pagrindų, kuriuo būtų galima riboti nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Teismas atmetė atsakovo atstovo teiginius, kad pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į pataisos įstaigą su prašymu suderinti jo darbo grafiką, nes būtent atsakovo atstovas, kaip pareiškėjo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, turėjo sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. nebuvo sudaryta galimybė pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais pasivaikščioti gryname ore, kadangi darbo grafikas bei pasivaikščiojimo grafikas sutapo, o kitomis savaitės dienomis pasivaikščiojimo teisė buvo užtikrinta. Pareiškėjui nuo 2019 m. gruodžio 6 d. pradėjus dirbti 0,75 etato (nuo 8 val. iki 15 val.) iki 2021 m. gegužės 3 d. pasivaikščiojimo teisė nebuvo užtikrinta ne tik pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, tačiau iš dalies ir antradieniais bei ketvirtadieniais, kadangi trūko vienos valandos, nors tokia pareiškėjo teisė numatyta BVK 73 straipsnio 5 punkte. Laikotarpiu nuo 2021 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. liepos 13 d. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti antradieniais ir ketvirtadieniais, o pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais tik iš dalies (t. y. skirtos 2 val. pasivaikščiojimo, kai teisės aktai numato 3 val.). Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pažeidė BVK nuostatas, neužtikrindamas pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

10. Teismas vertino, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kurią galima atlyginti tik pinigais, nes pažeidimas buvo intensyvus, truko ilgą laiko tarpą (nuo 2019 m. rugsėjo 3 d.). Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo gryname ore teisė yra viena pagrindinių pataisos namuose laikomų asmenų teisių, tiesiogiai numatyta įstatyme. Nesuteikimas pareiškėjui galimybės pasivaikščioti gryname ore negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę bei gyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo padaryta žala sveikatai, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 250 Eur.

III. 11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti.

12. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas išreiškė norą dirbti ir žmogiška, jog neužtektų paroje laiko visuomet užtikrinti teisę į pasivaikščiojimą. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą.

13. Atsakovo atstovas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų dėl neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio bylose kontekste akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas negali tapti pasipelnymo šaltiniu. Neturtinės žalos atlyginimas yra nukreiptas į prarastų neturtinių vertybių atkūrimą, kurių pareiškėjas neįrodė. Be to, pataisos įstaiga veikė tinkamai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Be to, EŽTT neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą išreiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas už pažeistą teisę į pasivaikščiojimą gryname ore turi būti didinamas, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad 2015–2018 metais sirgo plaučių liga, todėl buvimas gryname ore jam yra būtinas. Teisė į pasivaikščiojimą nebuvo užtikrinama ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais. Pareiškėjas, pabrėždamas ir tai, kad jam už darbą nebuvo sumokėtas atlyginimas, prašo už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 16 d. priteisti jam iš atsakovo 1 700 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. liepos 12 d.

16. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Atsakovo atstovas Marijampolės PN, nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamoje dalyje pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą formuluoja prašymą priteisti jam iš atsakovo 1 700 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo prašymas apeliacinėje proceso stadijoje nenagrinėtinas, kadangi pareiškėjas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepadavė. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į atsakovo atstovo paduoto apeliacinio skundo ribas.

19. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribose svarbu įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tuo aspektu, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi pareiškėjas, kaip dirbantis, negalėjo pasivaikščioti tiek laiko gryname ore, kiek nustato BVK.

20. Pabrėžtina, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendžiant ginčus dėl teisės į pasivaikščiojimus gryname ore užtikrinimo dirbančiam nuteistajam. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra vienas iš tų pagrindų, kuriuo būtų galima riboti nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Būtent atsakovo atstovas, kaip pareiškėjo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, turi sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore, todėl tokio pobūdžio bylose atmetami atsakovo atstovo argumentai, jog pareiškėjas turėjo kreiptis į savo darbdavį su prašymu suderinti jo darbo grafiką atsižvelgiant į kalinimo įstaigos režimą (dienotvarkę). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad net pripažinus pagrįsta atsakovo atstovo nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas darbo metu turėjo pertraukas, kurių metu jis galėjo laiką praleisti gryname ore, tai nesuteikia pagrindo tvirtinti, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nes darbo laikas, net jei tai būtų darbo pertraukų laikas, nėra skirtas įgyvendinti BVK 103 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Todėl nustačius, kad pareiškėjui jo darbo dienomis nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore, konstatuojamas teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimas. Skaičiuojant pažeidimo trukmę iš ginčo laikotarpio išskaičiuojamos dienos (pvz., savaitgaliai), kurių metu pareiškėjas nedirbo ir įgyvendino teisę pasivaikščioti gryname ore (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-462-756/2020; 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-910-520/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-502/2020; ir kt.).

21. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaudamasi tuo, teisėjų kolegija šioje byloje neturi pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (pateiktų išaiškinimų) analogiško pobūdžio kaip ir ši bylose.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimo dalį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas konstatuoti, kad teismas neteisingai įvertino bylos duomenis bei padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos aplinkybių skundžiamoje sprendimo dalyje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir iš naujo jų šioje nutartyje nebedėsto, pažymėdama tik tai, kad atsakovo atstovas nenurodė konkrečių motyvų, apeliaciniame skunde apsiribodamas tik abstraktaus pobūdžio argumentais, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas aptariamu aspektu.

23. Vertindama atsakovo atstovo argumentus dėl teismo parinkto neturtinės žalos kompensavimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

25. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl konstatuotina, kad yra pagrindas pareiškėjui kompensuoti jo patirtą neturtinę žalą priteisiant jos atlyginimą pinigais. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę bei mastą (žr. šios nutarties 9 punktą), pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė adekvačią ir proporcingo dydžio sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, kurios nėra pagrindo sumažinti.

27. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (po reorganizavimo nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnyba), apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis