2021-08-19 Nr. AB-16308-4-52-3-00397-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3804-520/2021

Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00397-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

vertėjaujant Nur Mohamed Adi, Salar Mahmood,

dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui Arūnui Česnavičiui,

užsieniečiui D. H., jo atstovui advokatui Romui Jonuškai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo užsieniečio D. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio D. H. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir pareiškėjas, Centras) su teikimu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus ir prašė sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį D. H. (toliau – ir Užsienietis) Centre iki 2021 m. spalio 5 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. birželio 11 d. apie 07.50 val. Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos veikimo teritorijoje iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pėsčiomis, neteisėtai atėjo 32 (duomenys neskelbtini) piliečiais prisistatantys asmenys. Tarp jų buvo (duomenys neskelbtini) piliečiu prisistatantis pilietis D. D., gimęs (duomenys neskelbtini), kuris vėliau prisistatė kaip D. H. Užsienietis su savimi neturėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir apklausos metu paaiškino, kad iš savo šalies išvyko dėl savo saugumo, nes jo šalyje vyksta karas tarp grupuočių. Užsienietis teigė, kad asmens dokumentą iš jo paėmė kelionės vedlys Turkijoje ir negrąžino. Pareiškėjas pažymėjo, kad Užsienietis kelionės maršrutą pasakojo be detalių, negalėjo nurodyti vykimo maršruto, o išlipęs iš automobilio galutiniame taške, Užsienietis tikėjosi, kad yra Vokietijoje.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Užsienietis 2021 m. liepos 5 d. Centro pareigūno sprendimu buvo sulaikytas iki 48 val.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. birželio 30 d. rašto Nr. (21/26)-7K-808 (toliau – ir Raštas) matyti, jog Užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka. Migracijos departamentas, vadovaudamasis prieglobsčio prašytojo (Užsieniečio) pirminės apklausos metu pateikta informacija, nustatė, kad Užsieniečio kelionės tikslas buvo Europa, iš (duomenys neskelbtini) į Turkiją Užsienietis atvyko neteisėtai, kur susisiekė su vedliu, kuris pažadėjo nugabenti jį į Vokietiją.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas šiuo atveju nėra pakankamai proporcinga priemonė siekiamiems tikslams.

II. 6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. liepos 5 d. sprendimu laikinai sulaikė Užsienietį Centre trims mėnesiams, t. y. iki 2021 m. spalio 5 d., bet ne ilgiau iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas nustatė, kad Užsienietis 2021 m. birželio 11 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, kur buvo sulaikytas Centre, nes į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, t. y. neturėdamas dokumentų, patvirtinančių jo teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje, Užsienietis neteisėtai ir ne per pasienio kontrolės punktą kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio Lietuvos Respublikoje Užsienietis pasiprašė tik po sulaikymo, asmens dokumentų su savimi neturėjo, apklausos metu pakeitė savo asmens duomenis. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad, siekdamas išvengti galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, Užsienietis gali bandyti savavališkai išvykti ir pasislėpti, tuo sukeldamas nelegalios migracijos grėsmę Europos Sąjungos valstybių teritorijoje.

8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas (113 str. 4 d. 1 p., 2 p.), teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai.

9. Teismas pažymėjo, kad Užsienietis neturi artimų giminystės ar kitų socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo prieglobsčio byloje ir nustatęs prieglobsčio prašymo motyvų. Teismas atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jeigu Užsieniečiui bus taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė, nebus tinkamai užtikrinta jo apsauga Centre ir, atsižvelgus į Užsieniečio dedamas pastangas bet kokiu būdu išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, egzistuoja didelė tikimybė, jog jis pabėgs iš Centro ir nevykdys teismo sprendimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo Užsieniečiui taikyti alternatyvias sulaikymui priemones.

III. 10. Užsienietis apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 5 d. sprendimą ir taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – Užsieniečio apgyvendinimą Tarnyboje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.

11. Užsienietis, tvirtindamas, kad jam turėjo būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą ir pažymi, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatyme nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Kadangi teismas Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, kada negalima taikyti alternatyvios sulaikymui priemonės, buvimo nenustatė, alternatyvios sulaikymui priemonės netaikymas neatitiko Įstatymo nuostatų ir savo, kaip ultima ratio, prasmės, nebuvo proporcingas.

12. Užsienietis akcentuoja, kad jis savo teisėmis naudojosi sąžiningai, pažeidimų, dėl kurių būtų būtinybė jį sulaikyti, nėra padaręs, nėra davęs pagrindo suprasti, kad ketintų pasislėpti ar išvykti iš Lietuvos Respublikos, iš Lietuvos Respublikos nebuvo bandęs išvykti. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad Užsienietis deda pastangas išvengti išsiuntimo, nesivadovavo jokia objektyvia informacija ar įrodymais, o rėmėsi tik prielaida, todėl sulaikymo taikymas yra aiškiai per griežta, neproporcinga ir neteisinga Užsieniečio laisvės suvaržymo priemonė.

13. Užsienietis pažymi, kad, pritaikius Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą alternatyvią sulaikymui priemonę, Užsienietis būtų aprūpintas gyvenamąja vieta, maistu, būtiniausiomis paslaugomis, būtų užtikrintas Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet tuo pačiu būtų sudarytos sąlygos minimaliai judėti ir nebūtų per daug suvaržytos Užsieniečio laisvės. Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas atitiktų tiek Užsieniečio, tiek Migracijos departamento interesus.

14. Pareiškėjas Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad Užsieniečio tapatybė nėra nustatyta, o apklausų metu Užsienietis prisistatinėjo skirtingais vardais.

16. Pareiškėjas pažymi, kad iš Rašto matyti, jog Užsienietis aiškiai nurodė savo kelionės aplinkybes ir galutinį tikslą – Vokietija, t. y. Lietuvos Respublika nebuvo Užsieniečio tikslas, ir yra rizika, kad jis gali bėgti į kitas Europos Sąjungos valstybes (pvz., į Vokietiją). Tokiu atveju Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos neturės galimybės priimti ir įvykdyti atitinkamus sprendimus dėl jo teisinės padėties.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sulaikytiems asmenims yra sudarytos tinkamos sąlygos gyventi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo laikinai sulaikytas (duomenys neskelbtini) pilietis D. H. trims mėnesiams, t. y. iki 2021 m. spalio 5 d., bet ne ilgiau iki kol bus nustatyta jos teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (neturėdamas dokumentų, patvirtinančių jo teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje), neteisėtai ir ne per pasienio kontrolės punktą kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pasiprašė tik po sulaikymo, asmens dokumentų su savimi neturėjo, apklausos metu pakeitė savo asmens duomenis, konstatavo, kad egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Užsieniečiui taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, nes Užsienietis neturi artimų giminystės ar kitų socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo Užsieniečio prieglobsčio byloje ir nustatęs prieglobsčio prašymo motyvų.

20. Užsienietis su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad sulaikymas yra neproporcinga ir pernelyg griežta priemonė, pirmosios instancijos teismas nenustatė Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių negalima taikyti alternatyvių sulaikymui priemonių. Užsienietis akcentuoja, kad Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas atitiktų tiek Užsieniečio, tiek Migracijos departamento interesus.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra kraštutinė priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo teikimą, kuris buvo grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais, 5 dalimi (nurodyti 8 ir 10 punktai).

23. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 20 dalį prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Byloje nustatyta, kad Užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir galutinis sprendimas dar nėra priimtas, todėl spręstina, kad Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas.

24. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punktą prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, nagrinėjamu atveju įvertinamos, be kita ko, šios aplinkybės: užsienietis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jam pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu (8 p.); prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais (10 p.).

26. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tol, kol nėra įsiteisėjęs priimtas sprendimas dėl užsieniečio prieglobsčio prašymo, negalima teigti, kad asmens prieglobsčio prašymo motyvai jau yra galutinai išaiškinti, t. y. papildomas poreikis informacijai dėl šių motyvų jau negalėtų kilti (žr., pvz., 2019 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4351-1062/2019; 2021 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2771-261/2021; 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3729-968/2021).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad Užsieniečio tapatybė nėra nustatyta, jis nėra pateikęs asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, Užsienietis valstybės sieną kirto ne per pasienio punktą, apklausų metu teikė skirtingus duomenis apie savo vardą ir pavardę. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Užsieniečio tapatybė nėra nustatyta, Užsienietis, būdamas nesulaikytas ir siekdamas išvengti jo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini), gali bandyti slėptis nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jos prieglobsčio prašymo ir taip sutrukdyti įvertinti jos prieglobsčio prašymo (jį pagrindžiančių motyvų) pagrįstumą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina, kad Užsienietis gali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais.

28. Pasisakydama dėl Užsieniečio prašymo taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, teisėjų kolegija nurodo, kad alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo prieglobsčio prašytojams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui kriterijų taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kt. Akcentuotina, kad aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018).

29. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad Užsieniečio tapatybė nėra nustatyta, Užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis (nurodė skirtingus savo asmens duomenis, aktyviai dalyvavo riaušėse), todėl nėra pagrindo spręsti dėl alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo Užsieniečiui.

30. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas, nes Užsienietis neatitinka Įstatyme numatytų kriterijų. Užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, kad, nebūdamas sulaikytas, jis sieks išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl jo sulaikymas yra objektyviai reikalingas ir tai yra proporcinga priemonė byloje nustatytoms aplinkybėms dėl sulaikymo pagrindų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio D. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė