9ce2c8c4-53b5-4e1c-9f7e-180a2c67bd2c · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2A-124-553/2019 Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00349-2017-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 2.6.1.5; 2.6.4 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. kovo 21 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės L. J. M. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „BÅ«sto paskolų draudimas“ ieÅ¡kinį atsakovei L. J. M. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys V. M. ir D. M.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo iÅ¡ laiduotojo.

2. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės L. J. M. 48 232,17 Eur skolos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.

3. Nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 7 d. tarp AB „Swedbank“ (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) (toliau – Bankas) ir V. M. bei D. M. (toliau – kredito gavėjai) sudaryta bÅ«sto kreditavimo sutartis (toliau – Kredito sutartis), pagal kuriÄ Bankas kredito gavėjams suteikė 75 301 Eur kreditÄ bÅ«sto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui, kredito grÄ Å¾inimo terminas 2037 m. rugpjūčio 7 d. Ä®sipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti 2007 m. rugpjūčio 7 d. su atsakove sudaryta laidavimo sutartis (toliau – Laidavimo sutartis).

Kredito grÄ Å¾inimas 2007 m. rugpjūčio 13 d. apdraustas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kredito draudimo sutartimi, terminas – 2024 m. balandžio 30 d. Kredito gavėjai nevykdė Kredito sutartį prisiimtų įsipareigojimų, todėl Bankas 2010 m. gegužės 11 d. Kredito sutartį nutraukė ir kreipėsi į ieÅ¡kovę dėl draudimo iÅ¡mokos gavimo. IeÅ¡kovė 2010 m. liepos 10 d. priėmė sprendimÄ dėl 74 467,47 Eur draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo. 2013 m. liepos 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Bankas perleido ieÅ¡kovei visas turėtas reikalavimo teises (75 744,63 Eur), kylančias pagal Kredito sutartį.

Vilniaus miesto 20-asis notarų biuras iÅ¡davė vykdomÄ jį įraÅ¡Ä dėl 74 467,47 Eur skolos, 5 proc. palÅ«kanų ir 1 277,16 Eur skolos Bankui iÅ¡ieÅ¡kojimo. Pardavus hipoteka įkeistÄ butÄ , esantį KniaudiÅ¡kių g. 113-30, Panevėžyje, likusį įsiskolinimÄ sudaro 48 054,12 Eur, 5 proc. palÅ«kanos ir vykdymo iÅ¡laidos. 2014 m. birželio 19 d. ieÅ¡kovė ir Bankas pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį dėl vykdomajame įraÅ¡e nurodytos skolos Bankui dalies – 1 277,16 Eur.

IeÅ¡kovė kreipėsi į atsakovę kaip laiduotojÄ , tačiau pastaroji skolos negrÄ Å¾ino. IeÅ¡kovė nurodo, kad ieÅ¡kinio rengimo dienÄ atsakovės įsiskolinimas pagal Laidavimo sutartį sudaro 48 232,17 Eur, kuriuos praÅ¡o iÅ¡ atsakovės priteisti.

4. Atsakovė su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad įvykus draudiminiam įvykiui ir ieÅ¡kovei atsiskaičius su Banku, atsakovės prievolė Bankui pagal Laidavimo sutartį pasibaigė, todėl ji negalėjo bÅ«ti perleista ieÅ¡kovei. Apie prievolės perleidimÄ Laidavimo sutartyje nebuvo sutarta. Atsakovė įsipareigojo tik Bankui atsakyti visu savo turtu, jeigu kredito gavėjai tinkamai neįvykdys Bankui visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį, bet ne ieÅ¡kovei, jeigu Å¡i pakeis pirminį kreditorių – BankÄ .

Kredito gavėjai, už kuriuos ji laidavo, tinkamai įvykdė savo prievolę, kuriÄ Ä¯vykdė įstatymo numatyta civilinės prievolės užtikrinimo priemone – bÅ«sto paskolos apdraudimu. Atsakovė draudimo sutarties sudarymo procese nedalyvavo, pagal draudimo sutartį jokių įsipareigojimų neprisiėmė. Laidavimo sutartis pasibaigė ieÅ¡kovei grÄ Å¾inus bÅ«sto paskolÄ , todėl ji negalėjo bÅ«ti perleista. IeÅ¡kovė nenurodo teisinių santykių kvalifikavimo, ar reikalavimus kildina iÅ¡ subrogacijos ar regreso, bet kuriuo atveju tiek vienerių, tiek trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminai yra praleisti, todėl atsakovė praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 48 232,17 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo 48 232,17 Eur sumos nuo ieškinio priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 96,61 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 22 d. papildomu sprendimu priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės 948 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų bei grÄ Å¾ino ieÅ¡kovei 38 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

7. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieÅ¡kovei iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ , atsakovės kaip laiduotojos įsipareigojimai prieÅ¡ BankÄ yra pasibaigę. Nors bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė, tačiau laiduotojas ir kreditorius gali susitarti, kad laidavimas galioja iki visiÅ¡ko paskolos grÄ Å¾inimo. IeÅ¡kovė kaip draudikė, iÅ¡mokėjusi pagal kredito draudimo sutartį draudimo iÅ¡mokÄ dėl laiku nesugrÄ Å¾intos paskolos, perėmė iÅ¡ Banko teisę reikalauti iÅ¡mokėtos sumos iÅ¡ atsakingo už žalÄ asmens, t. y. iÅ¡ atsakovės kaip neįvykdžiusios laidavimo pareigos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnis reglamentuoja subrogacijÄ , kurios esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje Å¡io vietÄ užima draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo atlyginimÄ . Subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančiÄ nukentėjusį ir žalÄ padariusį asmenis.

BankÄ ir atsakovę sieja bÅ«sto kredito sutarties ir Laidavimo sutarties sÄ lygos. IÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ , pasikeitė tik sandorių Å¡alis – vietoje Banko juo tapo ieÅ¡kovė, kitos sutarties sÄ lygos nepasikeitė. Kredito gavėjų draudikas – ieÅ¡kovė, iÅ¡mokėjusi draudimo iÅ¡mokÄ , perėmė visas Banko teises ir pareigas, susijusias su Å¡iam padaryta žala – nesugrÄ Å¾intu kreditu ir nesumokėtomis palÅ«kanomis. IeÅ¡kovei subrogacijos pagrindu taip pat perėjo ir teisė į iÅ¡laidų, susijusių su Banko pastangomis iÅ¡siieÅ¡koti skolÄ , atlyginimÄ .

Ginčo dėl susidariusios skolos dydžio nėra, todėl teismas ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kinio senatis nepraleista, nes pagrindinė prievolė – kredito ir laidavimo sutartys nėra pasibaigusios, todėl pareikÅ¡tam reikalavimui taikomas bendrasis 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 8. Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 8.1. Sprendimas negalioja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, nes yra nemotyvuotas, nepasisakyta dėl teisės taikymo, padarytos išvados nepagrįstos byloje esančiais įrodymais bei teisine argumentacija. Todėl neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas naikintinas. 8.2. Teismas neatskleidė teisinių santykių turinio. Laidavimo sutarties 10.1 papunktyje numatyta, kad ji galioja iki visiško prievolių Bankui pagal kredito sutartį įvykdymo.

Laidavimo sutartis pasibaigia visiÅ¡kai atsiskaičius su Banku, nepaisant atsiskaitančio asmens. IeÅ¡kovei su Banku atsiskaičius 2013 m. birželio 13 d., Å¡iÄ dienÄ pasibaigė ir Laidavimo sutartis, nes pasibaigusi pagrindinė sutartis daro pasibaigusia ir Laidavimo sutartį. PasiraÅ¡ydama draudimo sutartį ieÅ¡kovė žinojo Laidavimo sutarties sÄ lygas, todėl prisiėmė su tuo susijusiÄ rizikÄ . 8.3. Esant dviem ir daugiau prievolės užtikrinimo bÅ«dų, prievolės užtikrinimo davėjai vienas kito atžvilgiu iÅ¡lieka savarankiÅ¡ki (be įsipareigojimų vienas kitam).

Todėl asmuo, užtikrinęs prievolės įvykdymÄ ir jÄ Ä¯vykdęs, neįgyja reikalavimo teisės į kitÄ prievolės įvykdymo davėjÄ , nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė į apeliantę. 8.4. Laidavimo sutartyje nebuvo nuostatos, kad naujajam kreditoriui įvykdžiusiam prievolę už kredito gavėjus, laidavimo sutartis nepasibaigs, o jam pereis reikalavimo teisė. 8.5. Teismas nepagrįstai teisinius santykius kvalifikavo kaip subrogacinius, nes ieÅ¡kovei, iÅ¡mokėjusiai draudimo iÅ¡mokÄ , pereina teisė reikalauti iÅ¡mokėtų sumų iÅ¡ atsakingo už padarytÄ Å¾alÄ asmens.

Tačiau Bankui žalÄ padarė ne laiduotoja, o kredito gavėjai, kurie atsako asmeniÅ¡kai, nes laidavimo sutartis yra pasibaigusi nuo 2013 m. birželio 13 d. Subrogacija galima tik esant draudiminiams teisiniams santykiams, tačiau apeliantė buvo laiduotoja, o ne draudiminių santykių dalyvė. Å iuo atveju nėra ir regreso teisinių santykių. 8.6. IeÅ¡kovė perėmė visas teises ir pareigas skolininkų atžvilgiu pagal kredito sutartį, bet ne pagal laidavimo. Apeliantė nėra kredito sutarties Å¡alis, o Laidavimo sutartis nesuteikė Bankui teisės reikalavimus, kylančius iÅ¡ Å¡ios sutarties, perleisti tretiesiems asmenims. 8.7.

Ä®keisto turto nerealizavus iÅ¡ varžytynių, jis buvo ieÅ¡kovės perimtas ir tapo jos nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, kad buto vertė nesumažėjo, o svyruoja tik kainų pokyčiai rinkoje, todėl net ir esant pagrįstam ieÅ¡kiniui, įvertinus ieÅ¡kovės prisiimtÄ draudimo rizikÄ , teismas turėjo taikyti CK 1.5 straipsnį ir ieÅ¡kinį atmesti. 8.8. Teismas nepagrįstai netaikė ieÅ¡kinio senaties. 2013 m. birželio 13 d. yra visiÅ¡ko su Banku atsiskaitymo diena, todėl iÅ¡ subrogacijos kilusiems ginčams taikomas 1 metų ieÅ¡kinio senaties terminas yra praleistas.

Taip pat praleistas ir 3 metų senaties terminas, ginÄÄ kvalifikuojant kaip žalos atlyginimÄ regreso tvarka.

9. IeÅ¡kovė atsiliepimu į apeliacinį skundÄ prašė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 9.1. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, absoliučių jo negaliojimo pagrindų nėra. Apeliantės argumentai prieÅ¡tarauja tiek įstatyminiam reglamentavimui, tiek sutarčių turiniui ir yra nepagrįsti. 9.2. Apeliantė, pasiraÅ¡iusi Laidavimo sutartį, tapo solidari kredito gavėjų bendraskolė, atsakanti visu savo turtu ir ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjai.

Laidavimo sutartis nenumatė draudimų ar bÅ«tinybės gauti apeliantės sutikimÄ Bankui perleisti savo reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, tinkamai įvykdžiusiam prievoles pagal kredito sutartį už kredito gavėjus. 9.3. BÅ«sto kredito draudimo sutartis sudaryta, vadovaujantis draudimo taisyklėmis Nr. 004, kurių 64 punkte nustatyta, kad draudikui, iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ , pereina visos naudos gavėjo turimos reikalavimo teisės, kurias draudikas regreso tvarka įgyja nuo reikalavimo perleidimo sutarties pasiraÅ¡ymo momento.

Draudimo sutartį pagal įgaliojimÄ pasirašė apeliantė, todėl jai minėtos draudimo sÄ lygos buvo žinomos. 9.4. Bankas turėjo teisę perleisti reikalavimo teises ieÅ¡kovei, įvykdžiusiai prievolę už kredito gavėjus ir laiduotojÄ , nei kredito sutartis, nei Laidavimo sutartis tokio draudimo nenumatė, todėl reikalavimo perleidimo sutarties pasiraÅ¡ymas nepažeidė nei įstatyminio reglamentavimo, nei sutarčių (CK 6.101 straipsnis). 9.5. Laidavimo sutarties 10.1 papunktis numato, kad laidavimas baigiasi tik kredito gavėjams tinkamai įvykdžius prievolę pagal kredito sutartį, o nagrinėjamu atveju kredito gavėjai įsiskolinimo vis dar nėra padengę.

IeÅ¡kovei iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ , kredito sutartis nepasibaigė, nes tik tinkamas prievolės įvykdymas gali atleisti jos Å¡alis nuo tolimesnio prievolės vykdymo. Draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas nėra tinkamas kredito gavėjų prievolės įvykdymas. 9.6. Nagrinėjamu atveju taikomi regreso teisiniai santykiai, o ne subrogacijos. IeÅ¡kovės reikalavimai apeliantei kyla ne iÅ¡ draudimo teisinių santykių, o iÅ¡ kredito, laidavimo ir reikalavimo perleidimo sutarčių, nes, perėmusi visas Banko teises pagal minėtas sutartis, ieÅ¡kovė yra naujasis kreditorius. 9.7.

Ginčui taikytinas bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas, nes reikalavimas kildinamas iÅ¡ kredito sutartimi prisiimtų teisių ir pareigų, todėl ieÅ¡kinio senaties terminas nepraleistas. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 10. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 7 d. tarp Banko ir kredito gavėjų buvo sudaryta Kredito sutartis. Kredito gavėjų prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas užtikrintas: nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka); apeliantės laidavimu pagal 2007 m. rugpjūčio 7 d. Laidavimo sutartį ir kredito draudimu pagal su ieÅ¡kove 2007 m. rugpjūčio 13 d. pasiraÅ¡ytÄ bÅ«sto kredito draudimo sutartį. Kredito gavėjams nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Bankas 2010 m. gegužės 11 d.

Kredito sutartį nutraukė. IeÅ¡kovė 2010 m. liepos 10 d. priėmė sprendimÄ dėl 74 467,47 Eur draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo, draudimo iÅ¡moka Bankui iÅ¡mokėta dalimis, 2013 m. birželio 15 d. sumokėta paskutinė iÅ¡mokos dalis. 2013 m. liepos 12 d. ir 2014 m. birželio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimis Bankas perleido ieÅ¡kovei visas turėtas reikalavimo teises, kylančias pagal Kredito sutartį. IeÅ¡kovė kreipėsi į apeliantę kaip laiduotojÄ dėl skolos grÄ Å¾inimo. Pastarajai nustatytu terminu skolos negrÄ Å¾inus, ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį dėl 48 232,17 Eur įsiskolinimo pagal Laidavimo sutartį priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinį tenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, padavė apeliacinį skundÄ .

12. Apeliantė skundžiamo sprendimo neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ grindžia tuo, kad (1) sprendimas yra nemotyvuotas, todėl negalioja dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo; (2) teismas nepagrįstai teisinius santykius kvalifikavo kaip subrogacinius, nėra ir regreso teisinių santykių; (3) praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas; (4) prievolė pagal Laidavimo sutartį yra pasibaigusi, nes ieÅ¡kovei iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ Bankui, pagrindinė sutartis pasibaigė; (5) ieÅ¡kovė neįgijo reikalavimo teisės į apeliantę, taip pat ieÅ¡kovė perėmė visas teises ir pareigas pagal kredito sutartį, o laidavimo sutartis nesuteikė Bankui teisės reikalavimus, kylančius iÅ¡ Å¡ios sutarties, perleisti tretiesiems asmenims; (6) įvertinus ieÅ¡kovės prisiimtÄ draudimo rizikÄ , teismas turėjo taikyti CK 1.5 straipsnį ir ieÅ¡kinį atmesti.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (Å¡ios nutarties 10 punktas), toliau nutartyje pasisakytina minėtais apeliantės iÅ¡dėstytais argumentais (CPK 320 straipsnis). Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo 13. Apeliantė nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, teismo iÅ¡vados teisiÅ¡kai neargumentuotos, kas sudaro pagrindÄ sprendimo panaikinimui CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija su Å¡iuo apeliantės argumentu nesutinka.

14. CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiÅ¡kas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas nenaikinamas vien dėl motyvų neiÅ¡samumo, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas iÅ¡nagrinėjo pareikÅ¡tus reikalavimus.

15. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡dėstė motyvus, kuriais remiantis sprendė, jog pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys yra pagrįstas. Ä®vertinus apeliacinio skundo argumentus matyti, kad apeliantė iÅ¡ esmės nesutinka su teismo motyvais dėl materialiosios teisės normų taikymo ginčo atveju. Pažymėtina, kad materialiosios teisės normų atitinkamas taikymas ir teismo argumentacija, sprendžiant tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ , su kuria nesutinka apeliantė, negali lemti iÅ¡vados, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Motyvų teismo sprendime iÅ¡samumas ir pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti sprendimo trÅ«kumus Å¡iais aspektais, tai savaime nereiÅ¡kia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes, kaip minėta, tokį pagrindÄ konstatuoti galima tik tuomet, kai teismo procesiniame sprendime visiÅ¡kai nėra motyvų.

16. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nurodytos šios nutarties 12 punkte. Dėl teisinių santykių kvalifikavimo 17. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip subrogacinius, apeliantės vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra ir regreso teisinių santykių. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka iš dalies.

18. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip subrogacijos. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimÄ perėjimÄ draudikui (subrogacijÄ ), 1 dalis numato, kad draudikui iÅ¡mokėjusiam draudimo iÅ¡mokÄ , pereina teisė reikalauti iÅ¡mokėtų sumų iÅ¡ atsakingo už padarytÄ Å¾alÄ asmens. Nors CK šeÅ¡tosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimÄ trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacijÄ ), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant Å¡io skyriaus ir kitų CK straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimÄ prievolėje, taip pat CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogacijÄ draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininkÄ : kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininkÄ , skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininkÄ ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas iÅ¡moka pagal draudimo sutartį draudimo iÅ¡mokÄ draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėjÄ ir žalÄ padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi Å¡ios prievolės Å¡alis: draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Tokia pozicija iÅ¡dėstyta ir kasacinio teismo praktikoje ( žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008, kt.).

19. Taigi, subrogacijos atveju draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , perima reikalavimo teises iÅ¡ draudėjo, t. y. subrogacija galima tik kai žalÄ padaręs asmuo ir draudėjas yra skirtingi asmenys. Nagrinėjamu atveju draudėjais buvo kredito gavėjai, neturintys jokių reikalavimo teisių, prieÅ¡ingai, dėl jų veiksmų (neveikimo) įvyko draudžiamasis įvykis. Todėl subrogacijos institutas Å¡iuo atveju netaikytinas, nes žala kilo ne draudėjui (draudėjams) dėl trečiojo asmens veiksmų, o bÅ«tent žalÄ padarę (prievolės neįvykdę) asmenys ir draudėjai sutampa. Be to, 2017 m. rugpjūčio 13 d. bÅ«sto kredito draudimu naudos gavėjas nurodytas Bankas, todėl Å¡ios rÅ«Å¡ies draudimas yra skirtas ne draudėjų (kredito gavėjų), o bÅ«tent Banko interesų apsaugai, todėl ieÅ¡kovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ginčo santykius kvalifikuoti kaip subrogacijÄ (CK 6.1015 straipsnis), yra pagrįsta.

20. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės reikalavimai apeliantei kyla ne iš draudimo teisinių santykių, o Kredito sutarties ir Laidavimo sutarties pagrindu. Ieškovė, reikalavimo teisės perleidimo sutartimis, perėmusi Banko reikalavimo teises į kredito gavėjus pagal Kredito sutartį, tapo naujuoju kreditoriumi. Taip pat ir CK 6.51 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, kas laikytina regresiniu reikalavimu.

Taigi, regresas yra asmens teisė reikalauti iÅ¡ skolininko to, kÄ jis už skolininkÄ sumokėjo pastarojo kreditoriui (CK 6.111 – 6.114 straipsniai). Regreso atveju atsiranda nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininkÄ : kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininkÄ , skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininkÄ ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį.

Todėl nagrinėjamu atveju susiklostė bÅ«tent regreso teisiniai santykiai. Dėl ieÅ¡kinio senaties 21. Apeliantė praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Apeliantės teigimu, yra pasibaigęs tiek vienerių metų (draudimo teisiniams santykiams), tiek trejų metų (žalos atlyginimas) terminas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti. Pirmosios instancijos teismas su Å¡iais apeliantės argumentais nesutiko, su jais sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

22. IeÅ¡kinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimÄ , jeigu per šį laiko tarpÄ suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu apginti pažeistÄ teisę (CK 1.124 straipsnis). Ginčo Å¡aliai pareikalavus taikyti ieÅ¡kinio senatį, yra pagrindas atmesti ieÅ¡kinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad Å¡is terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Gavęs Å¡alies praÅ¡ymÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį, teismas, visų pirma, turi patikrinti, ar reiÅ¡kiamiems reikalavimams taikoma ieÅ¡kinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieÅ¡kinio senaties terminas yra praleistas.

Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Å ios taisyklės iÅ¡imtis nustato Å¡is kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad iÅ¡ regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

23. Kaip minėta, ieÅ¡kovė regresinį reikalavimÄ apeliantei dėl skolos priteisimo reiÅ¡kia kredito ir laidavimo sutarčių pagrindu. Taigi, senaties termino pradžia skaičiuojama nuo ieÅ¡kovės paskutinės draudimo iÅ¡mokos dalies iÅ¡mokėjimo Bankui, t. y. 2013 m. birželio 15 d. Atsižvelgiant į tai, kad reiÅ¡kiamas reikalavimas nesusijęs nei su draudimo teisiniais santykiais (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), nei su žalos atlyginimu (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), kuriems atitinkamai taikomas vienerių ir trejų metų senaties terminas, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas bendrasis deÅ¡imties metų ieÅ¡kinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nagrinėjamu atveju nėra praleistas (Å¡ios nutarties 11 punktas).

Dėl ginčo esmės 24. Ieškovė apeliantės prievolę dėl 48 232,17 Eur skolos kildina iš Laidavimo sutarties, kuria apeliantė įsipareigojo atsakyti kredito gavėjo kreditoriui – Bankui, jei kredito gavėjai neįvykdys visos ar dalies savo prievolės pagal Kredito sutartį. Pažymėtina, kad apeliantė neginčija nei Laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nei jų dydžio, tačiau teigia, kad Laidavimo sutartis yra pasibaigusi bei ieškovė į apeliantę reikalavimo teisių nėra neįgijusi.

Pirmosios instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutiko, su tokiais argumentais sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

25. Pagal CK 6.76 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimÄ ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (Å¡alutinė) prievolė, kuri atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariÄ jÄ prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

CK 6.50 straipsnyje nustatyta, jog prievolę visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, iÅ¡skyrus atvejus, kai Å¡alių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas jÄ Ä¯vykdytų asmeniÅ¡kai. Kreditorius taip pat negali priimti prievolės įvykdymo iÅ¡ trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieÅ¡taraujÄ s tokiam įvykdymui, iÅ¡skyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ atvejį. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

26. Laidavimo sutartimi apeliantė įsipareigojo visu savo turtu atsakyti Bankui su kredito gavėjais kaip solidarÅ«s skolininkai ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjai, jei pastarieji neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Kredito sutartį (3.1, 3.2 ir 3.3 papunkčiai). Byloje ginčo nėra, kad kredito gavėjai Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl Bankas 2010 m. gegužės 11 d. Kredito sutartį nutraukė. Kaip minėta, kredito gavėjų prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas taip pat buvo užtikrintas ir kredito draudimu, todėl Bankui nutraukus Kredito sutartį, ieÅ¡kovė (draudikė) iÅ¡mokėjo Bankui draudimo iÅ¡mokÄ ir reikalavimo perleidimo sutartimis perėmusi visas reikalavimo teises, kylančias pagal Kredito sutartį, pareiÅ¡kė reikalavimÄ apeliantei kaip laiduotojai, kuri laidavo už kredito gavėjus Bankui.

27. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad prievolė pagal Laidavimo sutartį yra pasibaigusi. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieÅ¡kovei iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ Bankui, pagrindinė sutartis baigėsi, todėl baigėsi ir jos prievolė pagal Laidavimo sutartį. Pažymėtina, kad vienas iÅ¡ prievolės pasibaigimo pagrindų yra tinkamas jos įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Kredito sutarties bendrosios dalies 15.1 papunktyje numatyta, kad kredito sutartis galioja iki tol, kol kredito gavėjai įvykdys Bankui visus savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį.

Laidavimo sutarties 10.1 papunktyje taip pat numatyta, kad laidavimas baigiasi kredito gavėjams tinkamai įvykdžius prievolę pagal Kredito sutartį. Taigi, apeliantės laidavimÄ bÅ«tų pagrindas pripažinti pasibaigusiu tik tuo atveju, jei bÅ«tent kredito gavėjai bÅ«tų įvykdę prievolę Bankui. Tačiau nagrinėjamu atveju kredito gavėjai prievolės tinkamai neįvykdė, nes nevykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų Bankui grÄ Å¾inti kreditÄ , mokėti palÅ«kanas ir kitus mokėjimus (įmokas), dėl ko Kredito sutartis buvo nutraukta ir jų prievolę Bankui įvykdė ieÅ¡kovė sudarytos bÅ«sto kredito draudimo sutarties pagrindu.

Taigi, teisėjų kolegija sutinka su ieÅ¡kove, kad pastarajai iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ Bankui, apeliantės kaip laiduotojos prievolės pagal Laidavimo sutartį nepasibaigė, nes tik kredito gavėjų tinkamas prievolės įvykdymas gali atleisti jos Å¡alis nuo tolimesnio prievolės vykdymo, o draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas nelaikytinas tinkamu kredito gavėjų prievolės įvykdymu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Laidavimo sutarties laikyti pasibaigusia nėra pagrindo.

28. CK 6.70 straipsnio, reglamentuojančio prievolių įvykdymo užtikrinimo bÅ«dus, 1 dalyje numatyta, kad prievolių įvykdymas gali bÅ«ti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais bÅ«dais. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai prievolės įvykdymo užtikrinimui gali taikyti ne vienÄ jos įvykdymo užtikrinimo bÅ«dÄ , o kelis. Pažymėtina, kad prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių galiojimas priklauso ne viena nuo kitos galiojimo, o nuo pagrindinės prievolės vykdymo ir galiojimo.

Be to, nei Kredito sutartyje, nei Laidavimo sutartyje nenumatyta, kad Bankui pasinaudojus viena iÅ¡ prievolės užtikrinimo priemonių, kita prievolės užtikrinimo priemonė bÅ«tų laikoma pasibaigusia. PrieÅ¡ingai, Laidavimo sutarties 10.1 papunktyje numatyta, kad laidavimas baigiasi kredito gavėjams tinkamai įvykdžius prievolę pagal Kredito sutartį. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad esant dviem ir daugiau prievolės užtikrinimo bÅ«dų, prievolės užtikrinimo davėjai vienas kito atžvilgiu iÅ¡lieka savarankiÅ¡ki (be įsipareigojimų vienas kitam), o asmuo, užtikrinęs prievolės įvykdymÄ ir jÄ Ä¯vykdęs, neįgyja reikalavimo teisės į kitÄ prievolės įvykdymo davėjÄ .

29. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieÅ¡kovė negalėjo įgyti reikalavimo teisės į apeliantę. Visų pirma, tokiÄ teisę ieÅ¡kovei suteikia įstatymas – CK 6.50 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Antra, ir bÅ«sto kredito draudimo taisyklių Nr. 004 64 punkte nustatyta, kad draudikui (ieÅ¡kovei), iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ , pereina visos naudos gavėjo (Banko) turimos reikalavimo teisės į nekilnojamÄ jį ir/ar kitÄ turtÄ , įkeistÄ pagal bÅ«sto kreditavimo sutartį, ir kitos papildomos teisės. Å ių taisyklių 64 punkte nustatytas reikalavimo teises ieÅ¡kovė regreso tvarka įgyja nuo reikalavimo perleidimo sutarties pasiraÅ¡ymo momento (BÅ«sto kredito draudimo taisyklių 67 punktas).

Taigi, draudimo sutartimi, kuriÄ pagal įgaliojimÄ pasirašė pati apeliantė, nustatyta, kad ieÅ¡kovei iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ Bankui, ieÅ¡kovei pereis Banko, kaip hipotekos kreditoriaus, reikalavimo teisės į kredito gavėjus, tuo pačiu ir į laiduotojÄ , kuri su kredito gavėjais solidariai atsakinga tokia pačia apimtimi kaip ir pastarieji.

30. Kreditoriaus teisę perleisti reikalavimÄ reglamentuoja CK 6.101 straipsnis, t. y. kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visÄ reikalavimÄ ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieÅ¡tarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (1 dalis). Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (2 dalis).

Å iuo atveju 2013 m. liepos 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Bankas (pradinis kreditorius) perleido ieÅ¡kovei (naujasis kreditorius) visas reikalavimo teises kredito gavėjų atžvilgiu, kylančias pagal Kredito sutartį (Å¡ios sutarties 1.1 papunktis), taip pat pagal 2007 m. rugpjūčio 27 d. hipotekos lakÅ¡tÄ bei kitas įstatymų ar Kredito sutartyje nustatytas teises (Å¡ios sutarties 1.2 papunktis), Bankas ieÅ¡kovei perdavė ir reikalavimo teises patvirtinančius dokumentus (Å¡ios sutarties 2.1 papunktis).

Taigi, minėta reikalavimo perleidimo sutartimi Bankas ieÅ¡kovei perdavė ir reikalavimo teises tiek į kredito gavėjus, tiek į apeliantę kaip laiduotojÄ pagal Laidavimo sutartį. Be to, nei Kredito sutartis, nei Laidavimo sutartis nenumatė tokio draudimo, todėl minėta reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidė nei įstatyminio reglamentavimo, nei sudarytų sutarčių nuostatų. Bankas turėjo teisę perleisti ieÅ¡kovei reikalavimo teises pagal Kredito sutartį, taip pat ir pagal prievolės įvykdymui užtikrinti sudarytÄ Laidavimo sutartį.

Pradiniam kreditoriui (Bankui) ir ieškovei sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, tarp ieškovės ir apeliantės tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovė įgijo teisę apeliantei reikšti reikalavimus, kuriuos apeliantei turėjo teisę reikšti pradinis kreditorius (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).

31. Atsižvelgiant į pirmiau iÅ¡dėstytus argumentus, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovės reikalavimas apeliantei vykdyti Laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – solidariai atsakyti su kredito gavėjais pagal Kredito sutartį, pagrįstas. Nesutiktina su apeliante, kad net ir esant pagrįstam ieÅ¡kiniui, įvertinus ieÅ¡kovės prisiimtÄ draudimo rizikÄ , teismas turėjo taikyti CK 1.5 straipsnį, t. y. vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, ir ieÅ¡kinį atmesti. Pažymėtina, kad prievolės turi bÅ«ti vykdomos sÄ Å¾iningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos Å¡alims turi įstatymo galiÄ (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties 32. Apibendrinus iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nėra pagrindo. Todėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Apeliacinį skundÄ atmetus, apeliantės patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjos Danguolė Martinavičienė Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė Aldona Tilindienė