2017-07-31 Nr. AB-14592-3-62-3-01176-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1907-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01176-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. prašymą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti jam iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas) neteisėtai sumažintą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., t. y. 4 738,29 Eur.

Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus nustatytus priedų už suteiktas kvalifikacines kategorijas dydžius ir taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje reglamentuota sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka prarastą atlyginimą sumažina iki asmens orumą žeminančio dydžio, t. y. nuo 4 738,29 Eur iki 2 798,94 Eur, ir pažeidžia asmens konstitucinę teisę į teisingą apmokėjimą už darbą.

Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė pareiškėjo reikalavimą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas įsiteisėjusį Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus Grąžinimo įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Šis įstatymas, atsakovo teigimu, yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Atsakovas nurodė, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo priteisimo tenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas sprendė, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjas dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas nurodė, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016.

Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas bei atsižvelgęs į aktualius Konstitucinio Teismo nutarimus, konstatavo, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: tenkinti pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio skirtumo (4 738,29 Eur), susidariusio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., priteisimo.

Pareiškėjas teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika, tačiau priėmė sprendimą neatsižvelgdamas į individualų pareiškėjo atvejį, o šabloniškai pritaikydamas kitų teismų vertinimus. Pareiškėjo nuomone, teismas, nevertindamas individualių faktinių aplinkybių, neteisingai taikė kitose bylose apibrėžtas teisės aiškinimo taisykles ir nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad darbo užmokestis jam buvo sumažintas be jo raštiško sutikimo, nesilaikant Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytų reikalavimų, o tokie veiksmai, pareiškėjo teigimu, prieštarauja, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pareiškėjo nuomone, teismo pateikti argumentai rodo vienašališką situacijos vertinimą, palaikant stipresnę ginčo pusę – valstybę. Pareiškėjo reikalavimas atmestas, neįvertinus įstatymų leidėjo deliktinės atsakomybės. Įstatymų leidėjas, nustatydamas mažesnių nei patirti nuostolių kompensavimo mechanizmą, kuris įpareigoja įstatymo leidėjo valios vykdytojus – valstybės institucijas ir įstaigas, valstybės tarnautojui grąžinti neproporcingai mažesnę nei prarasta darbo užmokesčio dalį, neprisiima visiškos atsakomybės dėl savo neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir sudaro pakankamą pagrindą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų vertinimo priimti sprendimą vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pareiškėjo vertinimu, nustatydama privalomą visuomeninių santykių reglamentavimą, įstatymų leidžiamoji valdžia turi vadovautis ne savo asmeniniais, bet jai valdžios galią delegavusios visuomenės ir kiekvieno piliečio interesais.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas, pritardamas teismo sprendimo motyvams ir nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-l11-520/2016). Atsakovas mano, kad nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. R. (statutiniam valstybės tarnautojui) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (4 738,29 Eur) priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, tuo metu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. pareiškėjo prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo.

Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė teisės aktus, nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai taikė teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Grąžinimo įstatymu, pagal kurį, pareiškėjo teigimu, jam grąžintino darbo užmokesčio dalis neproporcingai sumažinama iki 2 798,94 Eur, ir tokiu būdu yra pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė į teisingą apmokėjimą už darbą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjo teiginiai, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams, nes pareiškėjas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjo (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pat pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

Pareiškėjo teisinė padėtis bei jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su valstybės deliktine atsakomybe, ir teigia, kad pareiškėjui yra padaryta žala, kuri turi būti teisingai atlyginta, be teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą, neįvertinęs valstybės deliktinės atsakomybės. Šie apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šioje byloje pareiškėjo paduotą skundą, kuriame pareiškėjas yra suformulavęs reikalavimą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai (darbdaviui) ir nurodęs aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas (skundo pagrindas), neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo vertinti ir nustatinėti aplinkybes, susijusias su valstybės deliktine atsakomybe, nes jokie reikalavimai valstybei nėra pareikšti, o minėtas skundo reikalavimas nėra grindžiamas pareiškėjui padaryta žala. Dėl to ir teisėjų kolegija šių argumentų nenagrinėja iš esmės ir dėl jų nepasisako.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) yra nustatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai ir turiniui. Pagal šiuos reikalavimus skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 ir 8 p. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija)). Skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą; atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007; 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442–30/2011).

Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija)). ABTĮ 87 straipsnis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) reglamentuoja sprendimo turinį.

Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių individualiai, nesilaikė ABTĮ 81 straipsnyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) numatytos pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, nes pareiškėjas nenurodo jokių jo pateiktų įrodymų, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas ar kuriuos privalėjo išreikalauti iš kitų asmenų, ir kurie buvo ypač teisiškai reikšmingi šiai bylai išspręsti.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) reikalavimus.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė