2022-08-31 Nr. AB-22588-3-61-3-00417-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-298-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00417-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2019 m. birželio 9 d. jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K; teisių perėmėjas – Vilniaus PN) netinkamomis sąlygomis. Kamerose neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, sanitarinis mazgas įrengtas prie durų ir visiškai atviras, neveikė ventiliacija, langai nebuvo sandarūs, buvo su grotomis (sunku juos atidaryti ir vėdinti kamerą). Dušuose nebuvo pertvarų, atskiros patalpos persirengti. Skambinimo patalpoje tarp taksofono aparatų nebuvo pertvarų (vienu metu galėdavo skambinti 4 nuteistieji). Pareiškėjas teigė dėl tokių sąlygų patyręs daug išgyvenimų, nepatogumų, jam atsirado daugybė sveikatos problemų, nemiga ir pan. Pareiškėjo neigiami išgyvenimai nepriklauso nuo šalies ekonominės būklės, todėl į pastarąją aplinkybę neturėtų būti atsižvelgiama sprendžiant dėl jo patirtos neturtinės žalos. Bausmės atlikimo sąlygos neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose buvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas. Švarą ir tvarką kamerose turi palaikyti jose gyvenantys nuteistieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Kameros aprūpintos teisės aktuose numatytu inventoriumi, jose įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas įrengiamas kaip atskiros kabinos su durimis. Kamerose, kuriose jų negalima įrengti dėl techninių galimybių, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitveriamas 1,5 m aukščio pertvara, įrengiamos užuolaidos (jos uždengia matomumą ir nuo apžiūros langelio duryse). Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros (1,6 m aukščio ir 1,2 m pločio). Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Teisės aktai nereglamentuoja atstumų skambinimo patalpose tarp skambintojo (suimtojo / nuteistojo) ir skambintojo apsaugą ir priežiūrą vykdančio pareigūno, taip pat tarp skambintojo (suimtojo / nuteistojo) ir kitų skambintojų (suimtųjų/nuteistųjų). Atsakovas tvirtino, kad pareigūnai, kontroliuojantys ir vykdantys telefoninius pokalbius, nesiklausė nuteistųjų pokalbių su jų artimaisiais. Pareigūnai laikosi teisės aktų reikalavimų, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra duomenų apie pareiškėjo skundus Lukiškių TI-K administracijai ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsakovas manė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. B. skundą.

6. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2019 m. birželio 6 d. pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko nuo 3,52 kv. m iki 7,39 kv. m gyvenamojo ploto; neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto, – nuo 3,80 kv. m iki 7,95 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Tai, kad jam tekęs gyvenamasis plotas subjektyviai galėjo atrodyti mažesnis, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

7. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu teikė skundus dėl privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo, jo nesandarumo, neįrengtos atskiros vėdinimo sistemos. Teismas apžvelgė atsakovo paaiškinimus apie sanitarinių mazgų įrengimą, taip pat teisės normas, reglamentuojančias sanitarinių mazgų įrengimą bei nuteistųjų / suimtųjų priežiūrą. Pažymėjo, jog nėra byloje duomenų, kad pareigūnai nuolat stebėjo kamerų patalpas, bet, nepaisant to, svarbu atsižvelgti, kad net ir atliekant stebėjimą pareigūnams taikomi etikos reikalavimai. Įrengta sienelė ir pakabintos nuo lubų užuolaidos, kurias turi užsitraukti pats nuteistasis, neužtikrina privatumo atliekant asmens higienos procedūras, tačiau tokios faktinės aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Pareiškėjas neįvardijo jo privatumo pažeidimo atvejų, tad nekonkretizuotas ir neturtinės žalos pobūdis dėl šios kalinimo sąlygos ir, atitinkamai, neįrodytas jos dydis. Sienelės ir, esant poreikiui, užtraukiamos užuolaidos įrengimas yra pakankamas asmens privatumui užtikrinti atliekant asmens higienos procedūras, kadangi suteikia galimybę asmeniui būti visiškai nematomam tiek nuo kartu kameroje kalinčių asmenų, tiek ir nuo prižiūrėtojo. Jokių duomenų, kad sienelė ar pakabintos užuolaidos nebuvo techniškai tinkamos siekiant užtikrinti tokio paties lygio privatumo apsaugą kaip ir dušo kabinos užveriamos trumpam durys, nepateikta. Be to, teismas konstatavo, jog gyvenamosiose kamerose esantys langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu būtent per juos ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.

8. Teismas akcentavo, kad iš atsiliepimo į skundą ir pateiktų nuotraukų matyti, jog dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira. Taigi, pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas. Be to, net laikant, kad privatumas duše nebuvo užtikrinamas pareiškėjui didesniu lygmeniu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, dėl kurių privatumo duše neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pastebėta ir tai, kad dušo patalpos skiriamos naudotis vienos lyties nuteistiesiems ir naudojamos išimtinai švarinimosi tikslais, tam skiriant trumpą laiką (15 min, paprastai kartą per savaitę), todėl pareiškėjas nekonkretizavo privatumo pažeidimo šiose patalpose apskritai.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl privatumo naudojantis taksofonu neužtikrinimo, pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Teismų praktikoje paprastai nekonstatuojamas pataisos namų neteisėtas neveikimas dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada ir kaip buvo pažeistas jo privatumas naudojantis taksofonu (išskyrus patį taksofono įrengimą). Taigi, nenustatytinas pažeidimas šiuo aspektu.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju nekonstatuoti jokie neteisėti atsakovo veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, todėl negalimas ir neturtinės žalos atlyginimas.

III. 11. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

12. Pareiškėjas apžvelgia teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas nesutinka, kad jam teko nuo 3,80 kv. m iki 7,95 kv. m gyvenamojo ploto, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, tokią išvadą laiko pažeidžiančia Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas. Tvirtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vienam asmeniui turi būti užtikrinamas ne mažesnis nei 4 kv. m gyvenamasis plotas, neįskaitant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto. Pareiškėjas taip pat akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo. Be to, pareiškėjas mano, kad bylą išnagrinėjusi teisėja buvo šališka, pažeidė jo teises. Atsakovo atstovo teismui pateiktos nuotraukos neatitinka realybės, nes tai – nuotraukos kamerų, kuriose kali nuteistieji iki gyvos galvos, o ne suimtieji. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovo atsiliepimas į skundą jam buvo įteiktas kartu su teismo sprendimu, todėl jis negalėjo pateikti teismui atsikirtimo.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

14. Atsakovas apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pakartoja, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2019 m. birželio 9 d. dėl tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, sąlygų vėdinti kameras nesudarymo, privatumo naudojantis dušu ir telefonu nesudarymo yra atmestinos, tačiau teismas netinkamai įvertino pareiškėjo privatumo užtikrinimą naudojantis sanitariniu mazgu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtą žalą, vertindamas jam tekusį gyvenamąjį plotą ir privatumo užtikrinimą sanitariniame mazge nukrypo nuo suformuotos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, buvo šališkas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga papildyti, pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

18. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atsiliepimas į skundą jam buvo įteiktas kartu su teismo sprendimu, todėl pareiškėjas negalėjo pateikti teismui atsikirtimų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“, nustatė, kad skundą teismui pareiškėjo vardu elektrinių ryšių priemonėmis pateikė advokatė J. T., atstovavusi pareiškėjui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. (8.2)TP-20-T-3034-9828 pagrindu. Atsakovo atsiliepimas į skundą teisme buvo gautas 2021 m. kovo 1 d. ir elektroninių ryšių priemonėmis išsiųstas pareiškėjo atstovei advokatei 2021 m. kovo 8 d. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 3 dalį, tais atvejais, kai proceso šalis veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui; atstovas, gavęs šiuos dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais dokumentais <...>. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atsiliepimas į skundą pareiškėjui (jo atstovui) buvo įteiktas nepažeidžiant proceso teisės normų. Tai, ar pareiškėjo atstovas tinkamai vykdė savo pareigas pareiškėjui, nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

19. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

21. Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-894-629/2021).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai netaikė 4 kv. m minimalios gyvenamojo ploto normos ir iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto.

22. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, iš bendro kameros ploto neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjui taip pat teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pareiškėjas neginčijo atsakovo pateiktų duomenų apie tai, kuriose kamerose jis buvo laikomas, ir šių kamerų išmatavimus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo subjektinė teisė į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino jo pretenzijas dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 p., kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.).

24. Kita vertus, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

25. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kamerose, kuriose nebuvo techninių galimybių tai padaryti, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Atsakovas pateikė teismui nuotraukas, kuriose matyti sanitarinių mazgų atskyrimas abiem būdais, tačiau iš šių nuotraukų neaišku, kuriose kamerose jos darytos bei kada darytos, todėl pareiškėjo pretenzijos apeliaciniame skunde šiuo aspektu yra pagrįstos. Pagal atsakovo pateiktus duomenis apie tai, kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas ir kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo kabinos, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidomis.

26. Akcentuotina, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, juolab kad pareiškėjas dažnai buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu.

27. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (daugiau nei 10 mėnesių) buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 8 500 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (daugiau nei 10 mėnesių neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas dažnai kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad nėra duomenų apie pareiškėjo skundus ar patirtą sveikatos pablogėjimą, susijusį būtent su konstatuotu pažeidimu), prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo konstatavimu kaip pakankama satisfakcija nebūtų adekvatus atsakovo (jo atstovo) padarytam teisės pažeidimui.

Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

30. Pareiškėjas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, skundo argumentų atmetimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien tai, kad teismas bylos aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas šias aplinkybes įvertino nevisapusiškai ar šališkai. Pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai apie pirmosios instancijos teismo šališkumą nepagrįsti.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Iveta Pelienė

Virginija Volskienė