2020-09-30 Nr. AB-18199-3-62-3-01492-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1783-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01492-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. (S. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. buvo gydomas LAVL 11 korpuso 305 kameroje. Pareiškėjas tvirtino, kad ši kamera buvo nevalyta; lova sulaužyta; jam suteiktas netinkamos kokybės minkštasis inventorius ir patalynė; nebuvo išduodamos higienos ir valymo priemonės; kameroje nebuvo šilto vandens, po šiltu vandeniu galėjo praustis tik kartą per savaitę; LAVL išdavė kito paciento nešiotas ir nedezinfekuotas šlepetes. Be to, S. J. nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo laikomas LAVL 11 korpuso 204 palatoje. Teigė, kad šioje palatoje buvo antisanitarinės sąlygos, jam vėl buvo išduotos kito asmens nešiotos šlepetės, po ko susirgo kojų grybeliu ir turėjo gydytis; kameroje sanitarinis mazgas buvo sulaužytas, higienos priemonių neišdavė, net prašant raštu, pareiškėjo prašymai būdavo nenagrinėjami. Duše buvo šaltas vanduo, slidu, nebuvo pakabų drabužiams, pertvarų tarp dušo kabinų. Laisvės atėmimo vietų ligoninė neišsiuntė pareiškėjo prokuratūrai adresuoto skundo, t. y. pareigūnai piktnaudžiavo tarnyba, nuslėpė LAVL daromus nusikaltimus, dėl ko nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teigė, kad pareiškėjo skundai nebuvo registruojami ir į juos nebuvo atsakinėjama.

3. Pareiškėjas vertino, kad LAVL kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos ir pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų LAVL veikų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emociniu stresu, dvasiniais išgyvenimais, patirtais nepatogumais ir patyčiomis.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 305 lova ir sanitarinio mazgo unitazas yra techniškai tvarkingi, dušo patalpose yra įrengta sieninė pakaba. Ūkio skyriaus darbuotojai reguliariai ir pagal nuteistųjų (suimtųjų) skundus ar personalo pastebėtus patalpų trūkumus atlieka patalpų technines apžiūras, kurių metu rastus trūkumus užfiksuoja ir per minimalius terminus pašalina. Įstaigoje yra įrengta centralizuota karšto vandens sistema, pareiškėjo gydymosi laikotarpiu karšto vandens tiekimo sutrikimų nebuvo nustatyta. Dušo kabinos įrengtos taip, kad nuteistieji (suimtieji) prausiasi po vieną, vietos persirengti ir pasidėti drabužius yra pakankamai. Visi iš pareiškėjo gauti skundai užregistruoti, į juos buvo atsakyta. Pagal nuteistųjų prašymus išduodami valymo inventorius ir priemonės.

6. LAVL nurodė, kad įstaigoje yra dezinfekavimo kamera, kurioje, išvykus pacientui, dezinfekuojamas visas jo naudotas minkštasis inventorius, kartą per savaitę iš pacientų surenkami nešvarūs skalbiniai ir išduodami švarūs. Pareiškėjui pateikus prašymą, higienos priemonės jam buvo išduotos. Teigė, kad gavus pareiškėjo skundą dėl netinkamų pareigūnų veiksmų, LAVL administracija atliko tyrimą, išsiaiškino visas aplinkybes ir netinkamo pareigūnų elgesio nenustatė. Atkreipė dėmesį, kad suimtųjų (nuteistųjų) laikymo trukmė laikino sulaikymo kameroje priklauso nuo objektyvių aplinkybių, tokių kaip atvykstančiųjų ar išvykstančiųjų skaičius, atliekamų kratų ir gydytojo apžiūrų laikas. Pabrėžė, kad apibūdindamas patirtą neturtinę žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d., nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. Pareiškėjas patikslintame skunde surodė, kad jis buvo gydomas laikotarpiais nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d., nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d. bei nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d., tačiau prašyme nurodė laikotarpius nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. ir nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d. (30 dienų). Todėl teismas sprendė, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Teismas nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam buvo išduotas netinkamas minkštas lovos inventorius ir patalynė, atsižvelgė į LAVL argumentus, jog pareiškėjui atvykus į LAVL jam buvo išduotas patalynės komplektas, vieną kartą per savaitę nešvarus minkštasis inventorius iš pacientų yra surenkamas ir išduodamas švarus. Teismas nustatė, kad byloje pateiktų Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalų duomenys patvirtina, jog čiužiniai ir minkštasis inventorius LAVL buvo dezinfekuojami. LAVL 2018 m. birželio 5 d. rašto Nr. 7-378, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2018 m. gegužės 8 d. skundą dėl patalynės, duomenimis, pareiškėjui buvo išduotas švarios ir nesuplyšusios patalynės komplektas, dėl minkštojo inventoriaus į administraciją pareiškėjas nesikreipė. Todėl teismas minėtą pareiškėjo nusiskundimą atmetė kaip nepagrįstą bylos duomenimis.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerose buvo sulaužyti, neveikiantys klozetai, o kameroje Nr. 305 jam buvo suteikta sulūžusi lova, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus į bylą įrodymus, ir sprendė, jog LAVL vykdė teisės aktų reikalavimus ir užtikrino pareiškėjui tinkamas sąlygas kamerose Nr. 204 bei Nr. 305.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo išduotos higienos priemonės net ir raštiškai to paprašius, be to, jam buvo išduodamos ir valymo priemonės kameroms tvarkyti ir valyti, padarė išvadą, kad nėra objektyvaus pagrindo abejoti LAVL pateiktais duomenimis. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl valymui skirtų priemonių neišdavimo. Be to, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo išduotos valymo priemonės, skunde pateikė deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio paaiškinimus, jog valymo inventoriaus ir priemonių neišdavimas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl valymo priemonių ir inventoriaus neišdavimo atmetė kaip deklaratyvius.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad buvo vedamas maudytis po šiltu dušu tik vieną kartą per savaitę, į dušą buvo tiekiamas šaltas vanduo, duše buvo slidu, nebuvo pertvarų, pakabos drabužiams, sprendė, kad pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, todėl LAVL Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkto reikalavimo nepažeidė. Teismas taip pat sprendė, kad skunde tik deklaratyviai nurodyta, jog, netinkamas dušo įrengimas pažeidžia pareiškėjo teises, tačiau nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio, sietino su šiais pažeidimais. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pažeistos teisės išsimaudyti po šiltu dušu, dėl pertvarų nebūvimo, privatumo neužtikrinimo ir persirengimo patalpos neįrengimo duše atmetė kaip nepagrįstus.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jo skundai nebuvo registruojami arba į juos nebūdavo atsakinėjama, teismas, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjo skundai ir prašymai buvo priimami ir registruojami, į juos buvo atsakoma, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m. birželio 21 d. jis perdavė LAVL administracijai skundą, kad jis būtų išsiųstas Generalinei prokuratūrai, tačiau jo skundas nebuvo išsiųstas, jį išnagrinėjo LAVL Kriminalinės žvalgybos skyrius. Pareiškėjas prašė spręsti klausimą dėl kreipimosi į prokurorą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų, nuslepiant pareiškimą, ir piktnaudžiavimo tarnyba.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 21 d. perdavė skundą LAVL administracijai. LAVL parengtas 2018 m. liepos 4 d. atsakymas Nr. 7-439 patvirtina, kad skundas nebuvo persiųstas, į jį atsakė pats atsakovo atstovas. Klaipėdos apygardos prokuratūra, susipažinusi su pareiškėjo skundu ir atsakymu į jį, 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 4-S-3764 S. J. pranešė, kad LAVL atsakyme į esminius S. J. pareiškimo argumentus atsakė, bei išaiškino priimto sprendimo apskundimo tvarką. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 1 dalimi, teismas nenustatė LAVL pareigūnų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl sprendė, jog pagrindo kreiptis į prokurorą nėra.

15. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo neteisėti veiksmai ir žalos padarymo faktas nenustatyti, todėl valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negalima.

III. 16. Pareiškėjas S. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir kviesti į teismo posėdį liudytojus.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra neobjektyvus, formalus, nepagrįstas. Atsakovo atstovas pateikė suklastotus dokumentus, kurie prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Teismas nepagrįstai vertino bylos aplinkybes atsakovo atstovo naudai. Teismas neturėjo teisės keisti ginčo laikotarpį, nes patikslinęs skundą pareiškėjas tik nurodė, jog nesirgo grybeliu nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. Taigi byla neišnagrinėta visapusiškai ir sprendimas priimtas ginant atsakovą.

18. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino pareiškėjo teisės pažeidimo dėl išduoto nešvaraus čiužinio bei patalynės. Nurodo, kad ginčo metu pareiškėjas buvo tik suimtasis, bausmės neatlikinėjo, todėl teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK). Teismas netyrė, kur dingo pareiškėjo teikti skundai, kurie buvo užregistruoti, nebuvo apklaustas gedimą konstatavęs santechnikas, todėl teismas nepagrįstai neišreikalavo įrodymų. Taigi būtina iš naujo atlikti įrodymų vertinimą ir kviesti į teismo posėdį atsakovo atstovą bei liudytojus. Teismas neteisingai vertino pareiškėjo nusiskundimą dėl šilto dušo. Pažymi, kad jis grįžęs iš LVAL gavo neįgalumą iš dalies dėl atsakovo atstovo veiksmų.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir LVAL argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Pažymi, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Vertina, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, o byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas taisykles.

21. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos padarytas neigiamas poveikis. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pareiškėjas pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų turi aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes ir nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų LAVL, atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, spręsdamas, kad pareiškėjo skunde nurodytos pretenzijos dėl laikymo LAVL yra nepagrįstos ir neįrodytos.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjas teigia, kad teismas tinkamai neįvertino ir neištyrė skunde nurodytų aplinkybių, neišreikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

27. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, neišreikalautų iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

29. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jam išduotu minkštu lovos inventoriumi ir patalyne, kameroje esančių klozetų būkle, kameroje Nr. 305 buvusia lova, higienos priemonių ir valymo priemonių bei inventoriaus išdavimu, maudymosi po šiltu dušu trukme bei dušo įrengimu, skundų registracija / atsakinėjimu į juos. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti.

31. Byloje nėra nustatyta neteisėtų LAVL administracijos ar pareigūnų veiksmų. Šiuo atveju taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvimas LAVL sukėlė tokios apimties neigiamas pasekmes ar tokį jo subjektinių teisių pažeidimą, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Pastebėtina, kad teismas teisingai nustatė ginčo laikotarpį iš pareiškėjo patikslinto skundo rezoliucinės dalies (1 t., b. l. 34), kuri patvirtina, jog pareiškėjas prašė priteisti žalą dėl, jo nuomone, netinkamų sąlygų gydymo metu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. ir nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d., todėl jis apeliaciniame skunde nepagrįstai kvestionuoja nustatytus ginčo laikotarpius. Taip pat pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

32. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas netyrė, kur dingo pareiškėjo teikti skundai, kurie buvo užregistruoti, nes iš skundžiamo teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, jog teismas vadovavosi byloje esančiais įrodymais ir jų visuma, kurie patvirtina, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčo laikotarpiu buvo užregistruoti 5 pareiškėjo skundai (1 t., b. l. 70) ir atsakovo atstovo LAVL pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad į pareiškėjo skundus ir prašymus buvo atsakoma teisės aktų nustatyta tvarka (1 t., b. l. 37, 167, 174, 184, 187, 193, 198). Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų ir argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė. Pareiškėjui neneigiant, kad jis buvo vedamas praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, pagrįstai byloje konstatuota, jog LAVL Higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimo nepažeidė, kadangi minėtas teisinis reguliavimas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Byloje netinkamą dušų įrengimą pagrindžiančių įrodymų ir pagrįstų argumentų nenustatyta, be to, pareiškėjas neindividualizavo šio nusiskundimo ir jo nesusiejo su subjektyviais neigiamais išgyvenimais, t. y. nenurodė priežastinio ryšio. Pareiškėjo argumentas, kad jis grįžęs iš LVAL gavo neįgalumą iš dalies dėl atsakovo atstovo veiksmų, yra atmestinas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas, nes šio teiginio nepagrindžia nei byloje esanti medžiaga, nei pats pareiškėjas apeliaciniame skunde.

33. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad būdamas LAVL patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Todėl teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

34. Nenustačius LAVL administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

35. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė