2022-05-04 Nr. AB-10822-3-61-3-05093-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2276-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05093-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, Komisija nenurodė argumentų, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti jų skundo nagrinėjime. Pareiškėjai nesutiko, kad nėra pagrindo jiems suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, kadangi jie nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nurodė, kad jų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, jog pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjų teigimu, ginčijamuose sprendimuose šios aplinkybės nebuvo įvertintos, todėl nepagrįstai atmestas prieglobsčio prašymas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjai pažymėjo, kad vien toks veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjai skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų įvardijamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė. Atsakovo teigimu, pareiškėjų pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą (pareiškėjai neįvardino jokių konkrečių persekiojimo aplinkybių, prašymą grindė tik (duomenys neskelbtini)).

6. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjų skundo argumentu, kad Departamentas neprašė įrodymų iš (duomenys neskelbtini), todėl nesurinko objektyvių duomenų, vadovavosi Įstatymo 71 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjams buvo sudarytos visos galimybės pagrįsti savo pasakojimą dokumentais, tačiau jie jokių dokumentų Departamentui nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei kartu su skundu nepateikė, taip pat nepaaiškino, kokias aplinkybes galėtų patvirtinti ar paneigti pareiškėjų nurodyta bendrovė.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalis dėl Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų. Kitus pareiškėjų skundo reikalavimus teismas atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai prašo prieglobsčio dėl to, jog (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nustatė, kad Departamento apklausos metu pareiškėjas į klausimą, kas jam gresia kilmės valstybėje, atsakė, kad (duomenys neskelbtini).

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, įvertino pareiškėjų pasakojimus apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją ir sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

12. Teismas vadovavosi Aprašo 99.1.1 punktu, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų nurodomas persekiotojas yra (duomenys neskelbtini), ir pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Teismas pažymėjo, kad Departamentas tyrimo metu duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), nerado, o prieglobsčio prašytojai nepateikė.

13. Teismas vadovavosi Aprašo 22 punktu, nurodė, kad Departamentas sprendime įvertino pareiškėjų paaiškinimus, jų individualią situaciją, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, tačiau pareiškėjų pasakojimą apie tariamai patirtą persekiojimą, atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjų pasakojimas nėra detalus, nėra patvirtintas patikimais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja apklausų metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausos metu taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai nenurodo, kad kilmės valstybėje būtų patyrę persekiojimą, o grėsmę kilmės valstybėje grindžia su ateityje galimai galinčia įvykti situaciją, tačiau tai negali būti vertinama kaip reali grėsmė, kadangi pareiškėjai nepateikia jokių objektyvių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) – negali būti vertinami kaip reali grėsmė. Teismas nurodė, kad pareiškėjų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius išvykti iš kilmės valstybės, yra neišsamus, pareiškėjai nenurodo jokių faktų, kuriuos būtų galima vertinti kaip persekiojimą. Pareiškėjai tiek teismo posėdžio metu, tiek apklausų metu, pasakodami apie gresiantį pavojų, nebuvo detalūs, neišsiplėsdavo, į užduodamus klausimus atsakinėdavo trumpai. Teismas pažymėjo, kad Departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjų teiginių apie galimai gresiantį pavojų kilmės valstybėje. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų baimė susidurti su persekiojimo veiksmais (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma visiškai pagrįsta.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentą, kad Departamentas neprašė įrodymų iš (duomenys neskelbtini), todėl nesurinko objektyvių duomenų, vadovavosi Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu ir pažymėjo, kad Departamentas, atlikdamas tyrimą, pareiškėjams sudarė visas galimybes pateikti įrodymus, tačiau pareiškėjai nei Departamentui, nei teismui dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjų prieglobsčio prašymą, nepateikė. Be to, pareiškėjai nenurodė, kokias aplinkybes jų minima (duomenys neskelbtini) pagrįstų.

15. Teismas konstatavo, kad Departamentas įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojų pasakojimus, taip pat atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją ir pagrįstai nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojams suteikimo poreikį. Pareiškėjų deklaruojamą baimę grįžti teismas vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai savo pareiškimą dėl jiems kylančios individualios grėsmės kilmės valstybėje grindė tik subjektyvia nuomone, nepateikė nei teismui, nei Departamentui objektyvių įrodymų dėl pagrįstos baimės patirti persekiojimą ar didelę žalą. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai sprendimu nesuteikė pareiškėjams pabėgėlio statuso.

16. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas sprendė, kad pareiškėjai be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Teismas pažymėjo, kad Departamento surinkti duomenys nepatvirtino pareiškėjų hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus, todėl pagrįstai nenustatyta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose.

17. Teismas nurodė, kad, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas pagrįstai vertino, ar prieglobsčio prašytojų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas pažymėjo, kad Departamentas nerado informacijos, jog jie dėl to galėtų susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Teismas nurodė, kad Departamento sprendime įvertintos prieglobsčio prašytojų galimybės saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini) ir nurodyta, jog kilmės valstybėje yra likę prieglobsčio prašytojo giminaičiai, t. y. (duomenys neskelbtini) jie turi giminių, su kuriais bendravo. Prieglobsčio prašytojai visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Ginčijame sprendime įvertintos pareiškėjų galimybės saugiai keliauti, įvertintos pareiškėjų galimybės pasinaudoti įvairių organizacijų pagalba. Teismas konstatavo, kad Departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojams gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

18. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo ir pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas konstatavo, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui ir pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Vertindamas pareiškėjų argumentus, kad Komisija skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas vadovavosi Aprašo 222 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Be to, pareiškėjai savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

III. 21. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

22. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjai nurodo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nurodo kilmės valstybės informaciją ir pažymi, kad (duomenys neskelbtini). Nors asmeniškai pareiškėjai iki šiol nėra susidūrę su konfliktu, tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Departamento sprendime nėra surinkta jokios naujausios informacijos apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pažymi, kad jų šeima yra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė kylančia grėsme iš (duomenys neskelbtini), t. y., pareiškėjo įvardijamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Atsakovas pažymi, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė. Nors pareiškėjai skunde nurodo, kad jų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini), atsakovo teigimu, pareiškėjų pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą (pareiškėjai neįvardino jokių konkrečių persekiojimo aplinkybių, prašymą grindė tik (duomenys neskelbtini)). Atsakovas nurodo, kad ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Atsakovo teigimu, pareiškėjai negrindė savo prieglobsčio prašymo aplinkybėmis, kad kilmės valstybė prieš juos naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas nurodo, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

25. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad jų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei pagal du kriterijus, nes (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymi, kad Departamento sprendime išdėstyta detali, Departamento surinkta ir pareiškėjų pasakojimo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini), kuri nepatvirtina, kad pareiškėjai savo kilmės valstybėje yra persekiojami ir kad jiems reikalinga tarptautinė apsauga. Atsakovas akcentuoja, kad vaikų atveju individualių savarankiškų aplinkybių, sąlygojančių prieglobstį, neidentifikuota, todėl jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad jų teisinė padėtis buvo neatsiejama nuo sprendimų, priimamų jų tėvų atžvilgiu, Departamentas pagrįstai nesuteikė prieglobsčio ir pareiškėjų vaikams (pažymėtina, kad pareiškėjai skunde nepateikė jokių argumentų, kodėl jų vaikams dėl jų individualių aplinkybių turėjo būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nepateikė tokius argumentus galinčių pagrįsti duomenų).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjams nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

27. Dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. balandžio 22 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

28. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

29. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjams (duomenys neskelbtini) nustatytas draudimas penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjams (duomenys neskelbtini) uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

30. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjams galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

31. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

33. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

34. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

35. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

37. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

38. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

40. Byloje nustatyta, jog pareiškėjai prašyme dėl prieglobsčio nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

41. (duomenys neskelbtini).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų paaiškinimus, teiktus atsakovui apklausų metu, pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus argumentus ir teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjų duotus paaiškinimus, kitą bylos medžiagą, sutinka su Departamento išvada, jog pareiškėjų istorija apie grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Departamento sprendime akcentuota, kad duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojai nepateikė. Įvertinus prieglobsčio prašytojų pasakojimą apie priežastis, lėmusias jų išvykimą iš (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pareiškėjai nepateikė persekiojimo faktų, jų pasakojimai apie patiriamus nepatogumus nėra detalūs, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų nurodomas aplinkybes. Be to, pareiškėja Departamento apklausos metu patvirtino, jog realių grasinimų jie nesulaukė.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjų paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje (jų gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jų baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

44. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjų atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai). Priešingai, atsakovas surinko su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Departamentas atliko visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje (jų gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjų pasakojimui trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjai, grįžus į kilmės valstybę jų sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, atsakovo nustatytas aplinkybes apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, konstatuotina, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų prieglobsčio suteikimo sąlygų.

45. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Be to, priešingai, nei teigia pareiškėjai, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjų kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Pareiškėjų atveju buvo išsamiai įvertinta aktuali informacija apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Departamento sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

47. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Departamentas vadovavosi neaktualiais duomenimis apie pareiškėjų kilmės šalį, pažymėtina, jog pareiškėjai jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių Europos prieglobsčio paramos biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1277-520/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1348-629/2022 ir kt.).

48. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams (duomenys neskelbtini) nustatytas draudimas penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjams (duomenys neskelbtini) uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė