2016-05-11 Nr. AB-10615-3-61-3-03297-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1097-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03297-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. Z. su skundu (b. l. 1-7), kurį patikslino (b. l. 38-47) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1D-7212(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-7212(11)) kaip neteisėtą ir nepagrįstą;

3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, t .y. po 252,16 Lt kiekvieną mėnesį už laikotarpį nuo 2012 sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš viso 6 051,84 Lt;

4) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, ir Ministeriją nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti tokio dydžio valstybinę pensiją, kokia buvo apskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo;

5) teismui pripažinus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas nurodė, kad Ministerijos 1998 m. gruodžio 8 d. sprendimu jam paskirta 1 400,87 Lt valstybinė pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui valstybinė pensija mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Toks mažinimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir jų apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pareiškėjas rėmėsi, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52, 23 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Laikinojo įstatymo 15 straipsniu ir jo pakeitimais, taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos Pirmuoju protokolu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą, o tai leidžia abejoti, ar valstybinių pensijų mažinimas 2012 m.–2013 m. buvo būtina priemonė, t. y. ar atitiko teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržė asmenų, gaunančių tokias pensijas, teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymuose Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimą 2012 m. bei 2013 m. pratęsus ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, kyla abejonių dėl ekonomikos, finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei.

Taigi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 2 d. redakcijos) tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęsti 2012 m. – 2013 m., prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Tai patvirtina ir 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimas žiniasklaidai, 2013 m. balandžio 23 d.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažyma Nr. (12)-SN-03. Taip pat rėmėsi Konstitucijos 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, teigė, kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas nuo 2012 m. sausio 1 d. diskriminuotų pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo. Dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo pareiškėjas nurodė, kad dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo pirmą kartą su skundu į Vilniaus apygardos teismą pareiškėjas kreipėsi 2010 m. liepos 1 d., prašė panaikinti Ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4985(2) kaip neteisėtą ir nepagrįstą, solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės 991,47 Lt kiekvieną mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d iki teismo sprendimo priėmimo dienos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teismas patenkino skundą iš dalies, t. y. priteisė neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (2010 m. liepos 2 d. redakcija) buvo pakeistas 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. priimtuose įstatymuose, pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama ir 2012 m.–2013 m., todėl pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas tarp kitų pensininkų, tačiau tikėjosi, kad per 2012 m.– 2013 m. susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas bus išmokėtas.

Apie tai, jog minėta valstybinės pensijos skirtumas nebus išmokėtas, pareiškėjas sužinojo tik po to, kai 2013 m. vasario mėn. pabaigoje Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo iš Ministerijos atsakymą, kad Ministerija nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, bet siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2012 m.

– 2013 m. pareiškėjas sužinojo iš jau minėtos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03. Be to, pareiškėjas, susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, ir supratęs, kad be teismo sprendimo nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, 2013 m. liepos 26 d. raštu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2012 m.–2013 m.

Ministerija sprendime Nr. 1D-7212(11) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio aktualią redakciją pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat pateikė pažymą Nr. 11PP(P)-4730, kurioje nurodyta pareiškėjui paskirtos ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos bei išmokėtos valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas taip pat rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nurodė, kad, sistemiškai vertinant Konstitucinio Teismo doktriną, akivaizdu, jog pareiškėjas nėra praradęs teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Manydamas, kad negali būti tokios situacijos, kad asmuo, turintis teisę teisme apginti savo pažeistas teises ir paaiškėjus, kad 2012 m.–2013 m. susidaręs valstybinės pensijos skirtumas nebus išmokėtas, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 19 d., nepraleisdamas senaties termino, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, nes nuo 2012 m. sausio 1 d. nepraėjo 3 metai.

Atsakovas Ministerija, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Ministerija, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikinąją valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą perskaičiavo / perskaičiuoja ir mokėjo / moka pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. liepos 26 d. prašymą išmokėti per atitinkamą laikotarpį neišmokėtą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį valstybinės pensijos dalį, 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 1D-7212(11) paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias valstybinės pensijos sumažėjimą, nurodė teisinį pagrindą ir tai, kad išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo.

Pareiškėjo nurodytas valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, minėtame nutarime vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (ginčui aktualias redakcijas) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai nurodė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija, esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, ją gaunantiems asmenims galėjo būti mažinama ne daugiau kaip 20 procentų.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybinė pensija pareiškėjui nebuvo mažinama daugiau kaip 20 procentų, atitinkami Ministerijos veiksmai, išmokant pareiškėjui įstatymuose nustatyta tvarka sumažintą valstybinę pensiją, laikytini teisėtais, nepažeidžiančiais nei galiojusių, nei galiojančių teisės aktų. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, pagal kurį pratęstas atitinkamų teisės normų galiojimas, atitiktis Konstitucijai nepaneigta, todėl Ministerija neturi teisės galiojančių Laikinojo įstatymo normų nevykdyti. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas buvo laikinas ir kiekvienais metais įsigaliojo iš naujo, apie jo pritaikymą pareiškėjas sužinojo 2012, 2013 m. vasario mėn. gavęs pensiją už sausio mėnesį; tuo metu jau galiojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas kreiptis į teismą, o pareiškėjas šį terminą praleido; skundo 5 reikalavimas nepagrįstas faktiškai, nes dėl Laikinojo įstatymo pasikeitimo pareiškėjos valstybinė pensija neperskaičiuojama nuo 2014 m. sausio 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 75-80) administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, neišmokėtą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutraukė. Likusią pareiškėjo K. Z. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-183-365/2013, kuris įsiteisėjo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1278/2013), išspręstas klausimas, jog pareiškėjui iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas mažinta pagrįstai. Taigi, pareiškėjas ir šioje administracinėje byloje iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. prašo to paties, kas jau nuspręsta įsiteisėjusiu sprendimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktą teismas nutraukia bylą (jos dalį), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl teismas administracinę bylą Nr. I-346-815/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03297-2013-0) dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutraukė.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo (be kita ko, ir 15 straipsnio taikymo) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį atmestas kaip neturintis teisinio pagrindo. Atitinkamai ir reikalavimai sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą (nebeaktualus); panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1D-7212(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, ir Ministeriją nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti tokio dydžio valstybinę pensiją, kokia buvo apskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo (nebeaktualus), atmestini kaip neturintys teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas K. Z. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83-86) kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmesta ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Pažymi, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimą pratęsiant 2012 bei 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo valstybinei pensijai buvo taikomos tik specialiojo šiam santykiui įstatymo normos – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos (laikotarpiu nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gruodžio). Spendimo priėmimo metu Ministerija pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal jį nebetaikomas. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas patvirtina, kad pareiškėjo pensijos mažinimas ir 2012-2013 metų laikotarpiu buvo teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui K. Z. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kreipdamasis į teismą pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2012 sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš viso 6 051,84 Lt.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-183-365/2013, išspręstas klausimas, jog pareiškėjui iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas mažinta pagrįstai, taigi, pareiškėjas ir šioje administracinėje byloje iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. prašo to paties, kas jau nuspręsta įsiteisėjusiu sprendimu. Atsižvelgdamas į tai, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, pirmosios instancijos teismas administracinę bylą Nr. I-346-815/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03297-2013-0) dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutraukė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas kaip nepagrįstas ir priimti naują sprendimą, t. y. pastarosios sprendimo dalies dėl bylos dalies nutraukimo neginčija.

Atsižvelgdama į tai, pritardama pastarajai pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, laikydama ją teisėta ir pagrįsta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Kaip remdamasis bylos medžiaga nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nuo 1998 m. gruodžio 1 d. įgijo teisę į 1 279 Lt valstybinę pensiją neterminuotam laikui. Remiantis Ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 2/17-1351 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių invalidumo ir pensijų už tarnybą perskaičiavimo“ išrašu, pareiškėjui nuo 2004 m. gegužės 1 d. nuspręsta mokėti 1 400,87 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota ir sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui pervesta į jo sąskaitą banke 2010 m. vasario 26 d. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. liepos 26 d. prašymą, kuriame pareiškėjas, be kita ko, prašė išmokėti susidariusią paskirtos valstybinės pensijos nepriemoką, atstatyti paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą nuo 2013 m. liepos 1 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 1D-7212(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, be kita ko, nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šio teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, taip pat nurodė, kad: pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2013 m. birželio 11 d. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams, konstatavo, kad Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką. Ginčui aktualiu laikotarpiu – 2012 m. rugsėjo – 2013 m. gruodžio mėnesiais – pareiškėjui mokėta 1 148,71 Lt dydžio pensija.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, pareiškėjui K. Z. valstybinė pensija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pasisakant dėl pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjo argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Pastebėtina, kad aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija mažinama nebuvo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo K. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas