2016-01-07 Nr. AB-598-3-61-3-01192-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-761-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01192-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–7), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 17 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Kartu kamerose buvo laikoma nuo 3 iki 12 asmenų, tokiu būdu neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto vienam asmeniui. Kameros buvo perpildytos, jose drėgna, šalta, trūksta oro, tamsu, bloga ventiliacija, dalį kameros ploto užima baldai bei sanitarinis mazgas. Kalint tokiose kamerose buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, nebuvo galimybės judėti, turėjo naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje, tai žemino jo orumą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad rūkantys ir nerūkantys buvo laikomi kartu. Dėl kalinimo minėtomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nuolat jaučia baimę. Taip pat blogas apšvietimas turėjo įtakos jo regėjimui, kadangi jis daug skaito. Be to, asmens apžiūros prieš etapavimą atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, patalpose šalta, drabužius turi dėti į nešvarias dėžes. Kadangi Lukiškių TI-K pareigūnai neužtikrino higienos normose nustatytų kalinimo sąlygų, prašė priteisti iš atsakovo 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, rėmėsi Europos žmogaus teisių teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija tokio pobūdžio bylose.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 12–21) nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl jo laikymo laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 9 d. Iki 2012 m. balandžio 30 d. Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, pateikė tik 2015 m. vasario 17 d. ir praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų senaties terminą. Atsiliepime nurodė, kokiose kamerose, kokio dydžio ir kiek asmenų buvo laikoma ginčo laikotarpiu. Taip pat nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė laikotarpius, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių, kalėjimą ir areštinę. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis).

Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su įmone, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio nuostatas. Tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė V. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą, V. Z. skundą teismui dėl žalos atlyginimo išsiuntė 2015 m. vasario 17 d., konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. vasario 16 d. įskaitytinai praleido ieškinio senaties terminą. Kadangi pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, byloje nesant duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, sprendė, jog atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra pagrindo. Teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. balandžio 30 d.

Teismas pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teismas iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, nustatė, kad bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. balandžio 29 d. įskaitytinai) – iš viso 73 dienas, du pusdienius vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 72 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas ir abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Nagrinėjamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atliko buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Dėl pareiškėjo teiginio apie kamerų drėgmę, oro trūkumą pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkto reikalavimus. Teismas taip pat nustatė, kad byloje duomenų, jog pareiškėjas su prašymu dėl jo laikymo kamerose su nerūkančiais asmenimis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, nėra. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl jas vertino kaip nepakankamas pažeidimui konstatuoti.

Teismas, įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgdamas į pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K trukmę, į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais (iš viso 72 dienas) buvo perpildytos, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteisė 450 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas V. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 106–110) nurodo, kad teismas neteisingai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas reikalavimo pagrindą nurodė Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pagal kurį bendrose gyvenamosiose patalpose rūkyti draudžiama. Lukiškių TI-K tenka pareiga užtikrinti, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lukiškių TI-K, laikydama pareiškėją kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nesiimdamas veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendrojo naudojimo patalpose, pažeidė teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K, duomenys apie jo žalingus įpročius nebuvo užfiksuoti, todėl jis visą laiką buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru. Laikant jį su rūkančiais asmenimis, buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teismas vertino, kad 72 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tačiau nevertino, jog buvo pažemintas pareiškėjo orumas, pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, todėl turėtų būti priteista žymiai didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu, pritaikęs daliai pareiškėjo reikalavimų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su priimtu teismo sprendimu iš dalies nesutinka, teigdamas, jog teismas neįvertino visų jo skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų, be kita ko, ir aplinkybės, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo, tinkamos oro temperatūros kamerose, taip pat nerūkančiųjų asmenų laikymo atskirai nuo rūkančiųjų (b. l. 1–7).

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisinimo sąlygomis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, taip pat su tuo, kad nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, ventiliacija, oro temperatūra kamerose, naudojantis sanitariniu mazgu jam nebuvo užtikrintas privatumas ir tai žemino jo orumą, neužtikrintas nerūkančiųjų asmenų laikymas atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo jis patyrė neturtinę žalą, jis buvo žeminamas, buvo žeidžiamas jo orumas.

Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės įvertino ir pasisakė tik apie neteisėtų veiksmų buvimą, kiek tai yra susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų veiksmų nevertino, tik abstrakčiai nurodė, kad kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, abejoti Lukiškių TI-K paaiškinimais nėra pagrindo. Dėl pareiškėjo teiginio apie jo laikymą kartu su rūkančiais asmenimis nurodė, kad pareiškėjas su prašymu dėl jo laikymo kamerose kartu su nerūkančiais asmenimis į Lukiškių TI-K nesikreipė (b. l. 95-98). Kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų apšvietimu, sanitarinio mazgo įrengimu, oro temperatūra kamerose, pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų apskritai nepasisakė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo (nerūkančio) laikymu kartu su rūkančiais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tik esant įvertintiems visiems neteisėtiems veiksmams ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą tikrąją neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas kitų skunde nurodytų aplinkybių nėra konkretizavęs, nepateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl nepakankamos pažeidimui konstatuoti. Teisėjų kolegija tokias teismo išvadas vertina kaip ydingas ir nesutinka su tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Toks vertinimas taip pat gali būti taikomas ir kalbant apie duomenis, pagrindžiančius netinkamų kalinimo sąlygų įtaką asmens sveikatai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti ir atsižvelgti į pareiškėjui kylančius sunkumus pateikiant tam tikrus įrodymus dėl jo padėties ir statuso, kiek tai yra susiję su pareiškėjo nurodomais atsakovo galimai neteisėtais veiksmais.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas visų argumentų dėl atsakovo atstovo galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, neatsižvelgė į su pareiškėjo statusu susijusius sunkumus teikiant įrodymus bei įrodinėjant skundo pagrindą ir dalyką, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstais laikė pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus kamerų ploto trūkumą), konstatavo, jog nėra įrodymų apie pareiškėjo sveikatos pakenkimą, tačiau kuo remiantis padarė tokias išvadas nėra aišku, kadangi byloje pateikti patikrinimo aktai (b. l. 25–65) ginčo laikotarpiui nėra aktualūs, duomenys apie pareiškėjo sveikatą nebuvo išreikalauti, atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nepasisakė ir įrodymų šiuo klausimu nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Toks sprendimas yra priimamas atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje turi būti nustatomos ir vertinamos naujos aplinkybės, suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, paaiškinimus nurodytais aspektais. Atitinkamai, nurodytos aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą administracinę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė