2017-01-10 Nr. AB-749-3-65-3-00498-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3522-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00498-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), priteisti 1 500 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinės (toliau – ir Visagino PK areštinė, areštinė) kamerose (b. l. 2–3).

Nurodė, kad jis nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. sausio 14 d. periodiškai buvo laikomas Visagino PK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Areštinės kamerose rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjo teigimu, paprašęs areštinės pareigūnų leisti būti kamerose su nerūkančiais asmenimis sulaukdavo atsakymo, kad areštinės kamerose nėra vietų. Teigė, kad atvykęs į Visagino PK areštinę neturėdavo galimybės nusiprausti ir išsiskalbti drabužius, nes nebūdavo karšto vandens. Atvykus į areštinę visada patekdavo į netvarkingas, pilnas šiukšlių, purvinas kameras. Areštinėje nėra išduodamas valymo inventorius. Areštinėje nebuvo galimybės tinkamai pasivaikščioti kiemelyje, nes jis yra labai mažo ploto. Areštinėje nebuvo spaudos ir kitokios literatūros. Areštinės kamerose sanitarinis mazgas yra atviras; prabuvus savaitę arba dvi, pareiškėjas jausdavo nemalonius prisigėrusius į kūną ir drabužius kvapus. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir būdavo labai tvanku. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų laikymo sąlygų Visagino PK areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime prašė skundą atmesti (b. l. 11–15).

Teigė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikomas dvivietėje arba trivietėje kamerose, kameros nebuvo perpildytos, jų plotas atitiko nustatytą reglamentavimą. Pažymėjo, kad visose areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie buvo įrengti 2011 m. Visagino PK areštinėje įrengta ventiliacinė sistema yra mechaninė, kuri įjungiama nustatytu laiku. Visi nerūkantys asmenys jiems paprašius būti kamerose su nerūkančiaisiais būna perkeliami į atitinkamas kameras. Be to nurodė, kad sanitariniuose mazguose sumontuoti antivandaliniai klozetai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Tvirtino, jog areštinės kamerose sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema atitinka teisės aktų reikalavimus. Karštas vanduo yra dušinėse, kuriomis asmenys naudojasi pagal nustatytą tvarką ir laiką. Nurodė, jog teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemų dydžio, vienam asmeniui tenkančio ploto pasivaikščiojimo kieme. Taip pat nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo policijos įstaigų areštinėse pateikti sulaikytiems asmenims spaudą. Teigė, kad asmenys laikomi areštinėje turi teisę vieną kartą per 15 dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais. Pažymėjo, kad pareiškėjas jo laikymo Visagino PK areštinėje metu nepateikė skundų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų kamerose, be to savo skunde teismui nenurodė duomenų dėl sveikatos sužalojimo ar kitų aplinkybių, pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. sausio 14 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – Veiklos taisyklės).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Visagino PK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Remiantis atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis bei remiantis duomenimis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, buvo daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 70 dienų, iš jų – 38 dienas (su pertraukomis) pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 32 dienas pareiškėjas buvo laikomas šio reikalavimo nepažeidžiant, taigi Visagino PK areštinės pareigūnai neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai, reguliuojantys minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto dydžio užtikrinimą.

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad atvykęs į Visagino PK areštinę neturėdavo galimybės nusiprausti ir išsiskalbti drabužius, nes nebūdavo karšto vandens. Teismas rėmėsi Higienos normos HN 37:2009 55, 60, 20 punktais, Veiklos taisyklių 7.12 punktu. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Visagino PK areštinės kamerose sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, o karštas vanduo yra dušinėse. Dušinėse asmenys gali nusiprausti ir išsiskalbti drabužius. Teisės normų įgyvendinimą patvirtina byloje pateiktame Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus (toliau – ir Utenos VSC Zarasų skyrius) 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 nustatyti patikrinimo rezultatai. Utenos VSC Zarasų skyrius yra nustatęs, kad į Visagino PK areštinę patekę asmenys yra tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais, prausiasi sanitarinės švaryklos duše. Asmenys laikomi areštinėje vieną kartą per savaitę maudosi duše. Jokių pažeidimų dėl karšto vandens dušinėse minėto patikrinimo metu Utenos VSC Zarasų skyrius nenustatė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui periodiškai atvykus ir būnant Visagino PK areštinėje teisė nueiti į dušą paprastai būdavo užtikrinama. Teismas nustatė, kad tik 2015 m. sausio 7 d. – 2015 m. sausio 14 d. laikotarpiu pareiškėjui atvykus į areštinę, nėra duomenų, kad jis buvo vedamas į dušą, kita vertus, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į areštinės administraciją su prašymais leisti nusiprausti duše ar skundais dėl neužtikrintos teisės nusiprausti duše, karšto vandens nebuvimo dušinėse, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama savo asmens higiena pasirūpinti pačiam areštinės kamerose, nes areštinėse laikomų asmenų kasdieniniam švarinimuisi (prausimuisi) yra skirta būtent sanitariniame mazge įrengta praustuvė. Esant nurodytoms aplinkybėms ir byloje nenustačius aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė pasirūpinti savo asmens higiena, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo, vertinami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas teigė, kad jam žala buvo daroma ir tuo, kad atvykus į areštinę visada patekdavo į netvarkingas, pilnas šiukšlių, purvinas kameras. Areštinėje nėra išduodamas valymo inventorius, todėl negalėdavo susitvarkyti kamerų. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 52 punktu. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal nustatytą tvarką areštinės kamerose tvarką palaiko patys sulaikytieji asmenys. Jiems paprašius, atnešami valymo įrankiai, šluostės, skudurai ir kibirėliai. Kai sulaikyti asmenys išvyksta iš areštinės, valytoja su dezinfekcinėmis priemonėmis išvalo kameras. Šiuo teiginius patvirtino Utenos VSC Zarasų skyriaus atliktų patikrinimų rezultatai. Minėta įstaiga yra konstatavusi, kad areštinės kamerų grindų, sienų, lubų vidaus apdaila yra lengvai valoma ir dezinfekuojama. Visos patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu. Dušinių, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės plaunamos karštu vandeniu su valikliais turinčiais dezinfekcinių medžiagų. Asmenys laikomi areštinėje aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama. Utenos VSC Zarasų skyrius ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidimų dėl valymo inventoriaus bei kamerų patalpų netvarkos nėra nustatęs. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitais kamerose buvusiais asmenimis turėjo realias galimybes pasirūpinti kamerų tvarka ir švara. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas skundais būtų kreipęsis į Visagino PK areštinės administraciją dėl neišduodamo valymo inventoriaus ir pan. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybės, teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu neturtinė žala buvo daroma tuo, kad jis buvo neaprūpintas švaros ir valymo priemonėmis bei inventoriumi, todėl kamerose negalėjo palaikyti tinkamos švaros ir tvarkos.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atviri nuo gyvenamosios patalpos. Prabuvęs savaitę arba dvi, pareiškėjas jausdavo nemalonius kvapus, kurie prisigerdavo į kūną ir drabužius. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir būdavo labai tvanku. Teismas rėmėsi Higienos normos HN 37:2009 20, 23 punktais. Byloje nustatyta, kad Visagino PK areštinės kamerose 2011 metais buvo sumontuoti nauji metaliniai, antivandaliniai, gamintojo į vientisą komplektą sujungti unitazai-praustuvės-lentynėlės. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 125 cm aukščio pertvaromis.

Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema. Higienos norma HN 37:2009 nebuvo nustačiusi reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas. Utenos VSC Zarasų skyrius, ginčo laikotarpiu atlikęs areštinės periodinę kontrolę, jokių pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo Visagino PK areštinės kamerose nenustatė. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Visagino PK areštinė būtų pažeidusi Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo, teismas nustatė, kad Visagino PK areštinės kamerose 2011 metais buvo pakeisti langai, kiekvienoje kameroje įrengtas skaidraus stiklo langas. Visagino PK areštinėje įrengta ventiliacinė sistema yra mechaninė, kuri įjungiama nustatytu laiku. Utenos VSC Zarasų skyrius ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidimų, susijusių su areštinės kamerų vėdinimu bei ventiliacija, nėra nustatęs. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nesamos ventiliacijos, nepakankamo vėdinimo areštinės kamerose atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl nepakankamo vėdinimo, papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiai dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į teisės aktų nustatytus ventiliacijos reikalavimus, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į areštinės administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais, be to nenurodė jokių įrodymų, kad jam nebuvo galimybės atidaryti langus ir pravėdinti kameros patalpas. Šie aukščiau nurodyti duomenys, paneigė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo Visagino PK areštinių kamerų vėdinimo, todėl jie atmesti kaip nepagrįsti, tokiu būdu konstatuota, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtinta, kad ginčo laikotarpiu policijos įstaiga neužtikrino pareiškėjui tinkamų kamerų vėdinimo sąlygų.

Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo padaryta ir tuo, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Higienos normos 37:2009 6, 13 punktais, Veiklos taisyklių 10.10 punktu. Daryta išvada, jog teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, tokios sąlygos gali būti užtikrintos, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose patalpinti atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė visi nerūkantys asmenys jiems paprašius būti kamerose su nerūkančiaisiais būna perkeliami į atitinkamas kameras. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atsižvelgė, kad pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kokiais konkrečiais laikotarpiais buvo pažeidžiama jo teisė būti kameroje su nerūkančiais asmenimis, t. y. aplinkybes apie šį pažeidimą išdėstė labai abstrakčiai, bei nepateikė duomenų apie savo pareikštus prašymus patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis, ar Visagino PK areštinės pareigūnams teiktus skundus dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenims ir policijos įstaigos priimtus sprendimus. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, jog Visagino PK areštinės administracija ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę nebūti patalpose, kuriose jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Visagino PK areštinės kamerose buvo kartu laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys.

Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo daroma ir tuo, kad areštinėje nebuvo galimybės tinkamai pasivaikščioti kiemelyje, nes jis yra labai mažo ploto. Teismas atsižvelgė į Higienos normos HN 37:2009 11 punkto, Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, Veiklos taisyklių 7.10, 54 punktų nuostatas. Pareiškėjas, iš esmės pripažindamas, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam buvo suteikiama, tvirtino, kad neturėjo galimybės tinkamai pasivaikščioti kiemelyje, nes jis yra labai mažo ploto. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas buvo reglamentuojamas Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte. Kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad areštinėje nėra išduodami jokie spaudos leidiniai. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, teismas nustatė, jog teisės aktai, reglamentuojantys areštinių veiklą, nenumato, jog policijos areštinėje laikomi asmenys privalomai būtų aprūpinami spaudos leidiniais ar kita literatūra. Veiklos taisyklių 7.14 punktas nustato, areštinėje laikomų asmenų teisę vieną kartą per 15 dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais. Tokiu būdu daryta išvada, jog pareiškėjas galėjo naudotis jam giminaičių ar artimųjų perduodamais spaudos leidiniais, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neišduodamų spaudos leidinių atmesti kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertino kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, buvo daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui tenkančio minimalaus kameros ploto norma buvo pažeista nežymiai, pareiškėjas buvo laikomas Visagino PK areštinėje periodiškai. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad Visagino PK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog pareiškėjui priteistina 250 Eur suma laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 184–186).

Apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo metu (ir ginčui aktualiu laikotarpiu) asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas. Be to, ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Higienos norma HN 37:2009. Pažymi, kad Areštinė nuo jos pastatymo nebuvo rekonstruojama ar kapitaliai remontuojama, todėl ir kameros plotas vienam asmeniui turi būti taikomas ne mažesnis nei 3,6 kv. m, ko ir buvo laikomasi. Teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė materialinės teisės normą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. sausio 14 d. jį laikant Visagino PK areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas Visagino PK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 70 dienų, iš jų 38 dienas (su pertraukomis) – pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 5 kv. m ploto reikalavimą, o 32 dienas – šio reikalavimo nepažeidžiant; kitus pareiškėjo teiginius dėl kalinimo sąlygų netinkamumo atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, kuri prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normą, kadangi teismas vadovavosi Veiklos taisyklių 80 punktu, nors asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindų, numatytų ABTĮ 13 straipsnyje, pasisakys tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1316 „Dėl normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų normavimo sričių paskirstymo tarp valstybės institucijų“ (Žin., 2004, Nr. 156-5701) 9 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (Žin., 2009, Nr. 68-2782), 3 punktu ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 (Žin., 2003, Nr. 68-3095; 2010, Nr. 9-451), 5 punktu, Kalėjimų departamento direktorius Įsakymo 1.3.1 punkte nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 12 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir siekdamas tiksliau reglamentuoti teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklą, 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtino Veiklos taisykles, kurių 1 punkte įtvirtinta, kad Veiklos taisyklės nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčą kaip ir kilęs šioje byloje, 2016 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1070-146/2016 yra išaiškinęs, kad Įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms, o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios; tai matyti iš Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio, kuriuo kompetencija tvirtinti suėmimo vykdymo įstaigų (tardymo izoliatorių ir teritorinių policijos įstaigų areštinių) vidaus tvarkos taisykles pavesta toms ministerijoms (ministrams), į kurių administravimo sritį patenka tardymo izoliatoriai arba teritorinių policijos įstaigų areštinės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams įstatymus įgyvendinančiųjų teisės aktų lygmenyje, turi būti atsižvelgiama ne į Įsakymą, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015; 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015; 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016; 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-616-146/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1070-146/2016 ir joje nurodytose nutartyse suformuota praktika, todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog Visagino areštinėje buvo laikomasi Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytos 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui normos, yra teisiškai nereikšminga, nes šiuo atveju turėjo būti taikoma Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta 5 kv. m gyvenamojo ploto normą, kuri pareiškėjo atveju Visagino areštinėje 38 dienas (su pertraukomis) buvo pažeista.

Apibendrinus šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, galima teigti, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė