2017-01-24 Nr. AB-1812-3-61-3-00126-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2681-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00126-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano

Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gretai Kapačinskaitei,

dalyvaujant pareiškėjams B. C., J.

I., pareiškėjo uždarosios akcinės

bendrovės „Vilniaus energija“ atstovams advokatui R. S., advokatui R. Č., A.

S. (A. S.), A. G., pareiškėjo

Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentei A. A.,

advokatui A. S. ir atstovui K. J. J.,

atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams

P. K. ir V. S.,

trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės atstovei R. M.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjo

uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ir atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų

federacijos, J. I., B. C. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“

skundus atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai,

tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“,

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Vilniaus miesto savivaldybės

administracija, dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Lietuvos

nacionalinė vartotojų federacija (toliau – ir Federacija), B.

C. ir J. I. (toliau kartu vadinami pareiškėjais) kreipėsi

į teismą su prašymu (I t., b. l. 1–6):

1) panaikinti Valstybinės kainų

ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. gruodžio

15 d. nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai

akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ (toliau – ir Nutarimas 1);

2) įpareigoti Komisiją priimti

naują nutarimą dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“

(toliau – ir Bendrovė);

3) panaikinti Komisijos 2010 m.

gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus

energija““ (toliau – ir Nutarimas 2);

4) įpareigoti Komisiją priimti

naują nutarimą dėl karšto vandens kainos dedamųjų Bendrovei.

Pagrįsdami savo reikalavimus

paaiškino, kad Bendrovė 2009 m. gruodžio 11 d. raštu pateikė atsakovui šilumos

bazinės kainos dedamųjų projektą. Pareiškėjai mano, jog 2010 m. gruodžio 10 d.

Komisijos posėdyje patvirtinti šilumos bazinių kainų dydžiai yra nepagrįstai

dideli. Šiam posėdžiui buvo pateiktos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos

narių pastabos dėl šilumos bazinių kainų ir karšto vandens dedamųjų, tačiau į

jas neatsižvelgta. Pasak pareiškėjų, karšto vandens kainos nustatytos tokios,

kokių paprašė Bendrovė. Mano, jog priėmus ginčijamus nutarimus, pažeistas

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalies nuostatų saugomas viešasis

interesas.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį,

jog skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojo Komisijos 2009 m. liepos 8 d.

nutarimu Nr. 03-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ patvirtinta Šilumos

kainų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika), kurios normose įtvirtintas

reikalavimas nustatant šilumos bazinių kainų, kainų dedamųjų bei kainų

skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus, nustatymo tvarką, taikoma ir

pastarosios komisijos patvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros

energijos sąnaudų atskyrimo metodika. Pareiškėjai mano, jog termofikacinėse

(kogeneracinėse) elektrinėse privalo būti atliktas sąnaudų, kuro atskyrimas šilumos

ir elektros energijos gamybai, kas užtikrintų patikimą ir kokybišką šilumos

tiekimą vartotojams mažiausiomis kainomis.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32

straipsnio 2 dalį, šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo

būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo

(pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens

apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo

pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams

bei apskaitos sąnaudomis. Metodikos 47.8 punkte įtvirtinta, kad nustatant

šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo

principus, kainodaros reikalavimus ir nustatymo tvarką, taikoma taip pat ir

Komisijos patvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos

sąnaudų atskyrimo metodika. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 6,

7 dalimis, termofikacinėse (kogeneracinėse) elektrinėse privalo būti atliktas

sąnaudų, kuro atskyrimas šilumos ir elektros energijos gamybai.

Pareiškėjai, pateikdami prašyme

nurodomus skaičiavimus, vadovaujasi Komisijos Šilumos skyriaus 2010 m. gruodžio

2 d. pažymoje Nr. 05-292 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės

kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Pažyma)

įtvirtintais Bendrovės finansiniais, ekonominiais ir techniniais rodikliais.

Nurodo, kad Bendrovė 2004–2009 m. per šilumos bazinės kainos galiojimo

laikotarpį Kogeneracinėse elektrinėse kasmet už elektros energijos gamybą gavo po

13,4 milijonų litų pelno, o tai per 5 metų ataskaitinį laikotarpį visas pelnas

sudarė 67 milijonų litų.

Vadovaujantis Kogeneracinių

jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikos (toliau – ir

Atskyrimo metodika) 24 , 25, 29, 30 ir 31 punktais, pelnas, gautas iš elektros

energijos gamybos, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, naudojamas

perskirstant sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos gamybos. Pagal pelno

(nuostolio) koeficientą (PNK), nustatytą Atskyrimo metodikoje, 40 proc.

atsipirkusioms kogeneracinėms elektrinėms, šilumos gamybos sąnaudų dalis

atitinkamai mažėja ir įvertinama nustatant šilumos gamybos kainos dedamąją: 40 proc. / 100

proc. x 67 mln. litų = 26,8 mln. litų. Atsižvelgiant į tai, šilumos gamybos

sąnaudos turėjo būti sumažintos 26,8 mln. litų, kas tiesiogiai įtakoja šilumos

bazinę kainą. Be to, pastovios sąnaudos, lyginant su 2004 m. nustatyta šilumos

bazine kaina, išaugo nuo 90,80 mln. litų iki 147,994 mln. litų, t. y. 1,63

karto. 2004 metais šilumos bazinėje kainoje pastovios išlaidos sudarė 3,54

ct/kWh, o 2010 metais Kainų komisijos buvo patvirtinta 5,76 ct/kWh, t. y.

išlaidos išaugo 1,63 karto.

Pareiškėjų manymu, Komisija

nepagrįstai nustatė padidintas pastoviąsias sąnaudas dėl darbo užmokesčio

darbuotojams netinkamo įskaitymo (9,275 mln. Lt), ilgalaikio turto nepagrįsto

įtraukimo, nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų mažinimo, šilumos punkto

priežiūrų remonto (eksploatacijos) sąnaudų, veiklos sąnaudų. Pareiškėjų

apskaičiavimais, šilumos bazinėje kainoje sąnaudos turi būti sumažintos 72,4

mln. litų (šilumos gamyboje dėl pelno perskirstymo – 26,8 mln. litų; darbo

užmokestis – 9,275 mln. litų; nusidėvėjimas (amortizacija) – 15,22 mln. litų;

remontas ir priežiūra – 16,817 mln. litų), o karštam vandeniui – 4,281 mln.

litų.

Atsakovas Komisija teismui

pateiktame atsiliepime su pareiškėjų Federacijos, B. C. ir

J. I. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (I t., b. l.

91–106).

Pagrįsdamas savo poziciją atsakovas

paaiškino, kad Bendrovė 2009 m. gruodžio 11 d. raštu pateikė Komisijai ir

Vilniaus miesto savivaldybei šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą (toliau –

Projektas) bei dokumentus, reikalingus bazinės kainos skaičiavimams pagrįsti.

2010 m. rugpjūčio 27 d. papildomai pateikė Kuro balanso sudarymo

paaiškinimus bei 2003–2009 m. šilumos nuostolių Vilniaus šilumos tinkluose

dinamikos paaiškinimą Bendrovės šilumos bazinės kainos dedamųjų projekto

nagrinėjimui. 2010 m. kovo 17 d. ir 2010 m. birželio 3 d. buvo gautos Vilniaus

miesto savivaldybės tarybos narių, o 2010 m. vasario 2 d. raštu – Vilniaus

miesto savivaldybės mero pastabos dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų projekto.

Bendrovė 2010 m. birželio 30 d. Komisijai pateikė karšto vandens kainos

dedamųjų projektą. Pastabas dėl įmonės karšto vandens kainos dedamųjų projekto

2010 m. rugsėjo 28 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Komisijos Šilumos skyrius

patikrino įmonės pateiktą šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą bei karšto

vandens kainos dedamųjų projektą, o išvadas užfiksavo šio skyriaus Pažymoje. Komisija,

atsižvelgdama į Pažymoje išdėstytus Šilumos skyriaus siūlymus ir įvertinusi Savivaldybės

bei Bendrovės atskirai pateiktas ir kitas posėdžio metu išsakytas pastabas,

2010 m. gruodžio 15 d. priėmė skundžiamus nutarimus, kuriais nustatė šilumos

bazinės kainos dedamąsias bei karšto vandens kainos dedamąsias Bendrovei.

Pareiškėjai nepagrįstai teigia,

kad Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 32

straipsnio 4 dalį, Metodikos reikalavimus bei Lietuvos įstatymų saugomą viešąjį

interesą. Pažymi, kad vadovaujantis susiformavusia teismų praktika,

administracinių aktų ekonominio ir politinio tikslingumo vertinimas

nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl šiuo atveju teismas

turėtų apsiriboti tik teisiniu įvertinimu, ar Komisija, priimdama skundžiamus

nutarimus ir vadovaudamasi jai teisės aktų suteikta diskrecija, nepažeidė

teisės principų ir normų.

Komisija nesutinka, kad

priimdama skundžiamus nutarimus, galėjo pažeisti viešąjį interesą, nes, nustatydama

šilumos bazinės kainos bei karšto vandens kainos dedamąsias, veikė

įgyvendindama jai teisės aktais pavestas funkcijas ir siekdama užtikrinti

tinkamą vartotojų interesų apsaugą. Pareiškėjų prielaidos dėl viešojo intereso

pažeidimo yra nepagrįstos ir atmestinos. Komisijos manymu, pareiškėjai,

išskirdami kaip prioritetą mažiausių sąnaudų principą, netinkamai interpretuoja

šią nuostatą. Ją reikėtų vertinti sistemiškai, vadovaujantis protingumo

principu. Pareiškėjai šią nuostatą vertina pernelyg siaurai, neatsižvelgdami į

jos tikslą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos

tiekimą šilumos vartotojams. Kainos turi skatinti šilumos tiekimo įmones teikti

paslaugas vartotojams įmanomai mažiausiomis sąnaudomis, tačiau įmanomai mažiausios

sąnaudos taip pat turi būti ekonomiškai pagrįstos. Komisija, vykdydama jai

įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės

aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima

nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme

reglamentuotus tikslus, Komisija savo diskrecijos ribose pasirenka

tinkamiausią/optimaliausią abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo

variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Pareiškėjai nenurodo,

kokios procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių

įvertinimą bei pagrįstumą priimant skundžiamą nutarimą, buvo pažeistos. Šis

argumentas visiškai nepagrįstas ir klaidinantis. Komisija, priimdama nutarimą,

laikėsi visų taisyklių ir procedūrų. Skundžiami nutarimai neprieštarauja

aukštesnės galios teisės aktams. Komisija, nustatydama kainas, vadovavosi

teisės aktų nuostatomis, o nustatytos kainos yra ekonomiškai pagrįstos.

Atsakovo nuomone, pareiškėjai,

klaidingai įvertinę ekonominius rodiklius, kuriais Komisija rėmėsi

apskaičiuodama tiek šilumos bazinės kainos dedamąsias, tiek karšto vandens

kainos dedamąsias Bendrovei, nepagrįstai daro išvadą minėtų nutarimų tariamu

prieštaravimu teisės aktų nustatytam reguliavimui.

Atsiliepime nurodoma, kad

2004–2009 metų Bendrovės šilumos bazinė kaina buvo nustatyta Komisijos 2004 m.

vasario 17 d. nutarimu Nr. 03-22 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių

kainų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, vadovaujantis Centralizuotai

tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika, patvirtinta

Komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-43, o bendrame

technologiniame cikle susidarančios šilumos ir elektros energijos sąnaudos buvo

paskirstytos vadovaujantis fizikiniu sąnaudų atskyrimo metodu. Centralizuotai

tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika buvo pakeista ir

išdėstyta nauja redakcija Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 03-41.

Atsakovas pabrėžia, kad tiek nustatant Bendrovei 2004–2009 metų šilumos bazinę

kainą, tiek ir ją perskaičiuojant bei vienašališkai Komisijos 2008 m. birželio 26

d. nutarimu Nr. 03-76 nustatant, iš elektros energijos gamybos gauto pelno ar

nuostolių panaudojimas perskirstant sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos

gamybos nebuvo reglamentuotas. Minėtas sąnaudų perskirstymas reglamentuotas

Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo

metodikoje, patvirtintoje Komisijos 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr.

03-107.

Bendrovės 2004–2009 metais iš

elektros energijos gamybos gautas pelnas negali būti naudojamas šilumos gamybos

sąnaudų mažinimui pagal Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos

sąnaudų atskyrimo metodikoje nustatytus principus. Be to, pastarųjų jėgainių

šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje reglamentuotas iš

elektros energijos gamybos gauto pelno ar nuostolių panaudojimas perskirstant

sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos gamybos gali būti įgyvendintas tik

tokiu atveju, kai bendrame technologiniame cikle susidariusios sąnaudos

atskiriamos pagal veiklas (šilumos ir elektros energijos gamybai), taikant

vienodus sąnaudų atskyrimo principus. Nustatant 2004–2009 metų Bendrovei

šilumos bazinę kainą, sąnaudų atskyrimui buvo taikomas fizikinis sąnaudų

atskyrimo metodas, o Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos

sąnaudų atskyrimo metodikoje – alternatyvus sąnaudų atskyrimo metodas.

Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d.

nutarimu Nr. 03-316 nustatytos šilumos bazinės kainos dedamosios yra nustatytos

pagal Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo

metodikoje nustatytus sąnaudų atskyrimo principus, todėl minėtos metodikos V

dalyje nustatyti iš elektros energijos gamybos uždirbto pelno (nuostolių)

naudojimo, perskirstant sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos gamybos

principai, bus pritaikyti artimiausio šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo

metu.

Atsakovo teigimu, pareiškėjų

nurodyta 38,46 mln. Lt darbo užmokesčio sąnaudų suma yra su socialinio draudimo

įmokų sąnaudomis, pareiškėjai klaidingai interpretuoja Pažymoje išdėstytą

informaciją. Šilumos skyriaus apskaičiuotų darbo užmokesčio sąnaudų pagrindimas

yra pateiktas Pažymos 3.1 dalyje. Į nurodytas sumas jau įskaičiuotos veiklos

(administracinės) darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Pažymos 4 dalyje

„Veiklos sąnaudos“ pateiktas papildomas veiklos sąnaudų skaičiavimo

pagrindimas. Pareiškėjai, klaidingai interpretuodami Pažymoje pateiktus

duomenis, klaidina teismą teigdami, kad veiklos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos

buvo įskaičiuotos papildomai, t. y. Šilumos skyrius veiklos (administracijos)

darbo užmokesčio sąnaudas į šilumos kainą įskaičiavo du kartus.

Pareiškėjai, atsakovo manymu,

klaidingai naudodami Pažymoje pateiktus duomenis ir patys sudvigubinę veikos

(administracijos) darbo užmokesčio sąnaudas, klaidina teismą teigdami, kad

Šilumos skyriaus skaičiavimuose naudotas veiklos (administracijos) darbuotojų

vidutinis darbo užmokestis yra 5 360 Lt. Iš Pažymos 8 lentelėje pateiktų

duomenų matyti, kad šilumos tiekimo veiklą vykdo 755 darbuotojai, įskaitant 58

veiklos darbuotojus. Pažymos 18 psl. parašyta, jog „iš viso Šilumos skyrius

suskaičiavo 29 365,8 tūkst. Lt darbo užmokesčio sąnaudų ir 9 097,6 tūkst. Lt

soc. draudimo įmokų, kurios skaičiuojamos įstatymų nustatyta tvarka“.

Apskaičiuotas darbo užmokesčio sąnaudas (29,37 mln. Lt) padalinus iš numatyto

darbuotojų skaičiaus (755), gaunamas vidutinis 3 241 Lt darbo

užmokestis (įskaitant veiklos (administracijos) darbuotojus).

Šilumos skyrius bendrą darbo

užmokesčio fondą apskaičiavo vadovaudamasis Metodikos 80.1.3.2 punktu.

Skaičiavimuose taikė didesnį nei I šilumos tiekėjų grupės vidutinį darbo

užmokestį. Skunde nurodytas vidutinio darbo užmokesčio ir sąnaudų skaičiavimo

principas Šilumos kainų nustatymo Metodikoje nenumatytas.

Pareiškėjai nepagrįstai teigia,

kad Šilumos skyriaus nustatyta 730,2 mln. Lt reguliuojamo turto vertė, nuo

kurios skaičiuojamas nusidėvėjimas, apskaičiuota neteisingai, į ją įtrauktas ne

tik išnuomotas, bet ir nuosavas Bendrovės turtas, taip pat neeksploatuojamas ir

ne šilumos tiekimo veikloje naudojamas turtas. Be to, skaičiavimuose

neatskirtas elektros sektoriaus turtas dvejose elektrinėse.

Pagal Metodikos 80.1.2.1 punktą,

nusidėvėjimui apskaičiuoti naudojama nuosavo ir išsinuomoto turto vertė.

Bendrovės nuosavo turto vertė sudaro 1,2 mln. Lt (0,2 proc.) reguliuojamo turto

vertės, nuo kurios buvo skaičiuojamos nusidėvėjimo sąnaudos. Atsakovas akcentuoja,

kad elektrinių (E-2, E-3 ir Salininkų) turtas yra atskirtas vadovaujantis

Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo

metodikos 23.1.1 punktu. Turto atskyrimą įrodo įrašas Pažymos 3.2 dalyje, kad

„Kogeneracinių jėgainių turtas šilumos gamybai priskirtas pagal Sąnaudų

atskyrimo metodikoje nustatytus normatyvus (Lt/KW)”. Dalis skunde nurodyto

turto, įvardinto kaip neveikiantis, nereikalingas ir neeksploatuojamas, yra jau

nusidėvėjęs, o karšto vandens tinklai ir Smolensko gatvėje esantys pastatai

nėra su šilumos tiekimo veikla susijęs turtas, todėl Šilumos skyrius, vadovaudamasis

Metodikos 80.1.2 punkto nuostata, minėto turto prie reguliuojamo turto

nepriskyrė ir nuo jo nusidėvėjimo sąnaudų neskaičiavo. Tai įrodo, jog Komisijos

į šilumos bazinę kainą įtrauktos Bendrovės ilgalaikio turto nusidėvėjimo

(amortizacijos) sąnaudos yra apskaičiuotos tinkamai, vadovaujantis galiojančių

teisės aktų nuostatomis.

Pasak Komisijos, Bendrovės

2009–2013 metų ilgalaikė reguliuojamos veiklos investicijų programa Vilniaus

miesto savivaldybėje suderinta 2009 m. rugsėjo 9 d. Tarybos sprendimu Nr.

1-1181. Komisijoje ši investicijų programa suderinta Komisijos 2010 m. vasario 19

d. nutarimu Nr. 03-28, kuri vėliau patikslinta ir papildyta Komisijos 2010

m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 03-153 ir 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu

Nr. 03-159. Pagal šią programą Bendrovė į šilumos ūkį turėtų investuoti 121,4

mln. Lt. Atsakovas pažymi, kad dalis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos

patvirtintų investicijų Komisijoje nebuvo suderintos dėl nepakankamos Bendrovės

argumentacijos. Komisijos 2010m. vasario 10 d. pažymoje Nr. 05-36 „Dėl

uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2009–2013 metų ilgalaikės

reguliuojamos veiklos investicijų programos“ buvo nurodyta, kad „ilgalaikė

investicijų programa gali būti koreguojama iš įmonės gavus likusius nepateiktus

techninius investicijos duomenis bei nepateiktus duomenis apie investicijos

metu atliekamus darbų kiekius“. Su Komisija suderintoje ilgalaikėje

reguliuojamos veiklos investicijų programoje nurodyta 121,4 mln. Lt investicijų

suma baziniu laikotarpiu galimai bus koreguojama, t. y. didinama, todėl per

šilumos kainą gautas nusidėvėjimas bus panaudojamas investicijoms į šilumos

ūkį. Pareiškėjai nepagrįstai įžvelgia tiesioginę sąsają tarp Komisijos į

šilumos bazinę kainą įskaičiuotų nusidėvėjimo sąnaudų panaudojimo investicijoms

bei Įmonės būsimo pelno dydžio.

Kaip minėta, kad investicijų

planas yra suderintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo

9 d. sprendimu Nr. 1-1181, o pagal Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnio

nuostatas, Komisija neturi įgaliojimų jo keisti. Komisijos nustatyta šilumos

bazinė kaina atspindi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą. Pažymi,

kad turto perdavimo procedūros aptartos pasirašytoje turto nuomos sutartyje

tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės ir „Dalkia“

S.A.S. Komisijos kompetencija neapima šios sutarties sąlygų vykdymo priežiūros.

Nuomos sutarties sąlygų vykdymą ir investicijas į Vilniaus šilumos ūkį prižiūri

įsteigta sutarties vykdymo priežiūros komisija, į kurią įeina Vilniaus miesto

savivaldybės, UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Bendrovės atstovai. Sutartis

turi būti vykdoma taip, kad neprieštarautų imperatyvioms teisės aktų

nuostatoms.

Pareiškėjai konstatavo, kad

„sąnaudos šilumos punktų priežiūrai ir remontui į bazinę šilumos kainą

įtraukiamos neadekvačiai didelės, lyginant su gyventojų mokamomis sumomis,

tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių minėtų skaičiavimų

pagrįstumą. Komisija informuoja, kad į 2004–2009 metų šilumos bazinę kainą buvo

įskaičiuota 8,6 mln. Lt remonto sąnaudų, o ne 4,6 mln. Lt,

kaip teigiama skunde. Pažymi, kad į 2004–2009 metų šilumos bazinę kainą

sąnaudos, susijusios su šilumos punktais (nusidėvėjimo, remonto,

eksploatavimo), nebuvo įskaičiuotos. Į 2010–2015 metų šilumos bazinę kainą įskaičiuota

11,5 mln. Lt remonto sąnaudų, iš kurių 0,9 mln. Lt sudaro šilumos

punktų sąnaudos. Šios sąnaudos yra apskaičiuotos pagal I grupės lyginamuosius

rodiklius.

Atsakovas pamini, kad Šilumos

skyrius šilumos punktų priežiūros sąnaudas apskaičiavo pagal Vilniaus miesto

savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 1-1344 nustatytus

maksimalius šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus. Pagal

Bendrovės Komisijai pateiktus duomenis, daugiabučių namų, kuriuose šiluma

tiekiama iš Bendrovei priklausančių šilumos punktų, šildomas plotas yra 9,5

mln. kv. m. Skunde pareiškėjai nurodo 7,2 mln. kv. m šildomą plotą, kurio pagrindimo

(šaltinio) nepateikė. Nei skunde, nei pridedamoje medžiagoje nepateikta

objektyvių įrodymų, paneigiančių Komisijos Šilumos skyriaus Pažymoje atliktus

skaičiavimus, todėl, atsakovo nuomone, akivaizdu, jog pareiškėjai remiasi savo

pačių klaidingais skaičiavimais bei subjektyvia teisės aktų interpretacija

paremta prielaida.

Bendrovė teismui pateiktame

atsiliepime į pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti (I t., b. l.

79–89).

Pagrįsdama savo poziciją

paaiškino, jog skundžiami nutarimai tose dalyse, kurias nurodo pareiškėjai,

pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti nėra pagrindo. Aiškina, jog

pareiškėjai nepateikė konkrečių įrodymų, kuriais remiantis, galima paneigti

Komisijos nutarimuose nustatytų kainų apskaičiavimo pagrįstumą, nenurodo,

kokios procedūros pažeistos priimant šiuos nutarimus. Pareiškėjai remiasi ne

Komisijos padarytais teisės aktų pažeidimais, bet klaidingais argumentais dėl

to, kas laikytina per didelėmis sąnaudomis. Skunde nurodomos į 2004 m. bazinę

kainą įskaičiuotos sąnaudos neatitinka tikrovės. Pareiškėjai neatsižvelgia į

Šilumos ūkio įstatymo nuostatos esmę – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti

patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams. Tik patikimo ir kokybiško

šilumos tiekimo užtikrinimas gali apsaugoti viešąjį interesą ir nepažeisti

vartotojo teisių. Tai įvykdyti nebus įmanoma, jei Bendrovei bus taikomos

žemesnės šilumos kainos, nei jos pagaminimo, perdavimo, tiekimo, ir kt.

būtinieji kaštai.

Atkreipė dėmesį, jog skunde

pateikdami Bendrovei veiklų rezultatus vadovaujasi Pažymos 2 psl. grafike

pateiktais informacinio pobūdžio duomenimis. Pabrėžia, kad veiklų rezultatai

pateikiami iki apmokestinimo pelno mokesčiu. Sumokėjus šį mokestį, elektros

veiklos rezultatas mažėja.

Bendrovė pažymi, kad elektros

energijos tiekimo veiklos rezultatas apima ir iš atsinaujinančių energijos

šaltinių gaminamos elektros energijos pardavimus. Šilumos ir elektros veikų

kogeneracinėse jėgainėse rezultatai ir su tuo susiję principai gali būti

taikomi tik į ateitį, galiojant Kogeneracijos metodikai ir nustatant naujas

bazines kainas. Pareiškėjai nevertina 2009 m. elektros energijos gamybos

veiklos rezultato korekcijų, susijusių su elektros energijos gamybos veiklos

kainodara.

Atsiliepime pabrėžiama, kad

2008, 2009 m. Kogeneracijos metodika dar negaliojo. Tuo metu galiojo Komisijos

2004 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 03-22 patvirtintos Bendrovei bazinės kainos

laikotarpiui atliktas šilumos ir elektros veiklų kogeneracinėse jėgainėse

sąnaudų atskyrimas. Nustatant Bendrovės elektros energijos supirkimo kainą 2010

ir 2011 metams dėl kuro kainų prognozių korekcijų Komisija sumažino elektros

energijos kainą atitinkamai 18,8 ir 7,0 mln. Lt.

Bendrovės manymu, pareiškėjų

siūlymas šilumos tiekimo veiklos sąnaudas mažinti 26,8 mln. Lt

nepagrįstas, neatitinka 2004–2009 m. galiojusio teisinio reguliavimo, faktinės

situacijos, pažeidžia Kogeneracijos metodikos 19 punkto nuostatas.

Atsiliepime taip pat nurodyta,

jog anksčiau šilumos punktų priežiūros sąnaudos buvo įskaičiuojamos į šildymo

ir karšto vandens vidaus sistemų priežiūros tarifą, dabar šios sąnaudos tapo

šilumos kainos dalimi. Pažymi, kad bendra vartotojų mokėtina suma dėl to

nesikeičia.

Pasak Bendrovės, pareiškėjų

siūlymas darbo užmokesčio sąnaudas apskaičiuoti taikant vidutinį statistinį

darbo užmokestį Lietuvoje, nepagrįstas ir pažeidžia Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio

28 dalies ir Metodikos 80.1.3.2 punkto nuostatas. Pažymi, jog lyginant naują

šilumos tiekimo veiklos darbo užmokesčio fondą su 2004 m. darbo užmokesčio

fondu augimas sudaro 41 proc. Vidutinis darbo užmokestis šiuo laikotarpiu

šalyje išaugo 85 proc. Pareiškėjų argumentas dėl nepagrįstai išaugusio

darbo užmokesčio fondo atmestinas, nes, Bendrovės nuomone, neįrodytas ir

neatitinka faktinių aplinkybių.

Nurodo, jog pareiškėjų

teiginiai dėl turto vertės, įskaičiuotos į bazinę šilumos kainą, prieštarauja

kartu su 2009 m. gruodžio 11 d. raštu Komisijai ir Vilniaus miesto savivaldybei

pateiktam bazinės kainos projektui ir pateiktai medžiagai. Pareiškėjai

nepateikė jų minimo 467,9 mln. Lt dydžio turto vertės ir 30,98 mln.

Lt nusidėvėjimo sąnaudas pagrindžiančių skaičiavimų. Pažymi, kad 2004–2009 m.

bazinės šilumos kainos galiojimo metu buvo tokia situacija, kada į šilumos

kainą buvo įskaičiuotos mažesnės nusidėvėjimo sąnaudos nei atlikta investicijų.

Tais metais Bendrovė į šilumos tiekimo veiklą investavo 332 mln. Lt, o pajamos

iš nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą, sudarė 167 mln. Lt.

Pasak Bendrovės, pareiškėjai

nurodo neteisingą remontų sumą, įskaičiuotą į Komisijos 2004 m. vasario 17

d. nutarimu Nr. 03-22 nustatytą bazinę šilumos kainą. Turi būti ne 4,6 mln. Lt,

bet 8,6 mln. Lt. Šilumos punktų sąnaudos sudaro 29 001,8 tūkst. Lt, pareiškėjai

klaidingai nurodo 28 917 tūkst. Lt. Pareiškėjai, nepateikdami

jokių argumentų, nevertina 942,6 tūkst. Lt šilumos punktų remonto sąnaudų ir 12

085,2 tūkst. Lt šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų. Tuo pažeidžiamos Šilumos

ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos. Bendrovė nurodo, kad pareiškėjų

klaidingai apskaičiuota 12 100 tūkst. Lt apima tik šilumos punktų priežiūros

sąnaudas, į kurias neįeina šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos. Apskaičiuodami

šilumos punktų priežiūros sąnaudas taiko faktinių duomenų neatitinkantį šilumos

punktų šildomą plotą – 7,2 mln. kv. m. Faktinis plotas sudaro 9,5 mln. kv.m.

Bendrovės šilumos teikimo veiklai priskirtos veiklos (administracijos) sąnaudos

neviršija I šilumos tiekėjų grupės lyginamųjų rodiklių ir yra 0,09 ct/kWh

mažesnės. Neįtraukus šių sąnaudų į šilumos kainą, šilumos kainoje, bet kokiu

atveju turėtų būti numatytos papildomos darbo užmokesčio sąnaudos papildomiems

darbuotojams, kurie suteiktų atitinkamas veiklai vykdyti reikalingas apskaitos,

teisinės, finansines, žmogiškųjų išteklių ir kitų paslaugų apimtis.

Bendrovė nesutinka, kad tos

pačios sąnaudos, kurios įskaičiuotos į šilumos kainą, įskaičiuotos į karšto

vandens kainą. Tvirtina, kad dvigubo sąnaudų įtraukimo į skirtingas kainas

nėra. Aiškina, jog į karšto vandens kainą įskaičiuotos tik būtinosios

pastoviosios, su karšto vandens tiekimo veikla susijusios, sąnaudos bei

normatyvinis pelnas. Tos pačios sąnaudos neįskaičiuotos į šilumos tiekimo ir

karšto vandens tiekimo veiklas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (II t., b. l. 4–7)

į pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. prašymą

nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad Bendrovė investuoja lėšas į šilumos tiekimo

tinklų rekonstravimą ir modernizavimą, planuojami šilumos perdavimo

technologiniai nuostoliai neturėtų viršyti ataskaitinio laikotarpio 14 proc.

nuostolių šilumos tinkluose. Teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė pasiūlė

sumažinti šilumos punktų priežiūros sąnaudas šilumos tiekėjui priklausančiuose

punktuose. Nurodė, kad 2011 m. sausio 19 d. pritarė sprendimo projekto „Dėl UAB

„Vilniaus energija“ tiekiamos šilumos kainos dedamųjų nustatymo“ pateikimui ir

nutarė pradėti minėto sprendimo projekto svarstymo procedūrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teismui pateiktame atsiliepime (II

t., b. l. 1–2) pažymėjo, jog teisės aktais ji nėra įgaliota vertinti Komisijos

priimtų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo, mano, kad, siekiant apsaugoti viešąjį

šilumos ir karšto vandens vartotojų interesą nepažeidžiant Šilumos ūkio

įstatymo ir kitų teisės aktų, būtina užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos

ir karšto vandens tiekimą vartotojams mažiausiomis ir pagrįstomis sąnaudomis.

II. Pareiškėja UAB „Vilniaus

energija“ kreipėsi į teismą su skundu (III t., b. l. 1–17), prašydama:

1) panaikinti Komisijos 2010

m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB

„Vilniaus energija“ (Nutarimas 2);

2) įpareigoti Komisiją

laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš

naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir

pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto

vandens kiekį (Gkv);

3) įpareigoti Komisiją

nustatant karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės dėmenis,

laikytis Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtintos Karšto

vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – Kainų metodika) 47 punkte nustatytų

taisyklių (formulės);

4) įpareigoti Komisiją,

atsižvelgus į 2 ir 3 reikalavimus, nustatyti atitinkamai pakeistas Bendrovei

karšto vandens kainos dedamąsias bei karšto vandens kainos kintamosios

dedamosios formulę.

Bendrovė taip pat prašė

kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar

Kainų metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta leistino karšto

vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tuo atvejui, kai daugiabučiuose namuose

dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai,

neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio. 2 daliai, šilumos ūkio

įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo

administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui taip

pat teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Nurodo, kad susipažinusi su

Nutarimu 2 pastebėjo ir 2010 m. gruodžio 22 d. raštu Nr.

010-02-21093R nedelsdama informavo Komisiją, jog, nustatydama karšto vandens

kainos kintamosios dedamosios formulę (Nutarimo 2 2 p.), Komisija

padarė skaičiavimo klaidą – neteisingai pritaikė Metodikos 47 punkto ir

Metodikos 3 priedo reikalavimus. Komisija 2011 m. sausio 12 d. raštu atsakė,

kad pažeidimo neįžvelgia.

Bendrovės nuomone, Komisijos

Nutarimas 2 dėl karšto vandens yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes (i)

karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulė (Nutarimo 2 2 p.)

nustatyta pažeidžiant Metodiką ir (ii) Nutarimas 2 buvo priimtas

vadovaujantis Komisijos neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto

vandens netekčių dydžiu. Atkreipė dėmesį, kad leistinų karšto vandens netekčių

dydis reikšmingas apskaičiuojant planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių

namų butuose vartotojams) karšto vandens kiekį (Kainų metodikos 39 str.), kuris

savo ruožtu reikšmingas apskaičiuojant tiek karšto vandens pastoviąją, tiek ir

kintamąją dedamąsias (Kainų metodikos 45 p. ir 46 p.), nustatytas ginčijamu

Nutarimu 2 dėl karšto vandens. Kaip nurodoma ir Komisijos Pažymoje,

projekcinė karšto vandens kintamoji, karšto vandens kainos dedamoji pagal

pareiškėją turėtu būti 18,69 Lt/m3, tuo tarpu Komisijos suskaičiuota

– tik 14,89 Lt/m3. Pareiškėjos suskaičiuota pastovioji karšto

vandens kainos dedamoji yra 0,90 Lt/m3, tuo tarpu Komisijos Šilumos

skyriaus suskaičiuota – tik 0,82 Lt/m3. To priežastys yra šios:

karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulė nustatyta pažeidžiant

Kainų metodiką (padaryta aritmetinė klaida). Apskaičiuodama planuojamą

realizuoti karšto vandens kiekį, Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5

proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose,

vietoje pareiškėjos nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamo faktinio šių netekčių

dydžio, t. y. 24 proc. Tokiu būdu, Nutarimas 2 Bendrovei sukelia ypač

reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, užkertančias kelią ir

tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui (pvz. atlikti ilgalaikes

investicijas įrengiant daugiabučių namų butuose karšto vandens apskaitos

prietaisus, kaip tai numatyta Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d., Kainų

metodikos 40.1.6 ir kt. punktuose).

Nurodo, kad Komisija

neteisingai pritaikė Kainų metodikos 47 punkto ir 3 priedo reikalavimus. Šiam

skaičiavimo metodui Komisija niekada neprieštaravo ir jį taikė anksčiau

apskaičiuojant karšto vandens kainos dedamąsias 2009 m. gruodžio 16 d. pažymoje

Nr. 05-331, jos priede „Kintamosios karšto vandens dedamosios skaičiavimas“ ir

jos pagrindu priimtame Komisijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 03-242,

kur pirmasis karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientas

yra aiškiai nurodytas, kaip 53,68, o ne 53,55. Analogiškai ir antrasis karšto

vandens kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientas 2009 m. gruodžio 22 d.

nutarime Nr. 03-242 buvo aiškiai nurodytas, kaip 1,0526, o ne 1,05. Tiek

pirmasis, tiek antrasis formulės skaičiais išreikšti dėmenys yra konstantos, t.

y. jie negali kisti, nepakeitus norminių jų apskaičiavimo principų/tvarkos. Tuo

tarpu nei Kainų metodikos 47 punktas, nei jos 3 priedas nuo 2009 m. gruodžio 22

d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. nesikeitė.

Komisija Pažymoje nustatė, kad

šilumos kiekis, reikalingas karštam vandeniui paruošti, yra 280 602 MWh

(280,6 tūkst. MWh), o planuojamo realizuoti karšto vandens kiekis – 5 227

tūkst. m3. Nors pareiškėjas nesutinka su Komisijos atliktais

planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio apskaičiavimais, tačiau, net ir

naudojant pačios Komisijos skaičius (t. y. 5 227 tūkst. m3),

remiantis Kainų metodikos 47 punktu ir 3 priedu, pirmasis karšto vandens kainos

kintamosios dedamosios formulės koeficientas turėjo būti 53,68 (280 602 MWh/5

227 tūkst. m3). Tuo tarpu antrasis karšto vandens kainos kintamosios

dedamosios formulės koeficientas turėjo būti 1,0526, kadangi Metodikos

formulėje tiek pirmajame, tiek antrajame dėmenyje „didesnis“ vandens kiekis

(geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, kiekis Ggv) dalijamas

iš „mažesnio“.Pačios Komisijos Pažymoje nustatyti dėmenys yra tokie: Ggv

(geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, kiekis) yra 5 502

tūkst. m3, Gkv (planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis) yra 5 227 tūkst.

m3, todėl 5 502 : 5 227 = 1,0526 (o ne 1,05). Toliau 1,0526

padauginus iš q(kv) (šilumos kiekio, reikalingo geriamajam vandeniui pašildyti

iki higienos normų nustatytos temperatūros), 51 kWh/m3, gaunama

53,68 (o ne 53,55). Nepaisant aukščiau nurodyto imperatyvaus reglamentavimo,

elementarios matematikos bei Komisijos pareiškėjos atžvilgiu suformuotos

praktikos, Komisijos nutarimo 2 punkte pirmasis karšto vandens kainos

kintamosios dedamosios formulės koeficientas kažkodėl nustatytas 53,55, o

antrasis – 1,05. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas kasmet praras 209,08 tūkst. litų

reguliuojamų karšto vandens veiklos pajamų.

Kainų metodikos 37 punktas

nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens

kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti

suvartotą geriamojo vandens kiekį. Ten pat nurodyta, jog karšto vandens

tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą (t. y. pareiškėjas), būtino

paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo

ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Per ataskaitinį 2009 m. II ketv. –

2010 m. II ketv. karštam vandeniui paruošti suvartotas (atitinkamų daugiabučių

namų, kuriuose pareiškėjas perka vandenį iš UAB „Vilniaus vandenys“, įvaduose

pagal metrologiškai patikrintų apskaitos priemonių rodmenis) geriamojo vandens

kiekis buvo 5 502 tūkst. m3. Kainų metodikos 39 punkte nustatyta,

planuojamas realizuoti (parduodamų daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų

deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekis

nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio (t. y. 5 502 tūkst. m3)

atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens

netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų,

daugiabučių namų tinkluose. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio

duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės

kaip 5 proc. Tai reiškia, jog atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai su

nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens

netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti

karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos

prietaisai. Šitoks reglamentavimas nekelia didesnių abejonių, nes atitinkamai 5

ir 10 proc. karšto vandens netektys galimos tik dėl metrologiškai patikrintų

apskaitos prietaisų, kuriuos gyventojų butuose turi įrengti karšto vandens

tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 ir 2 d., 16 str. 4 d.). Tuo tarpu,

šiuo metu absoliučios daugumos Vilniaus miesto karšto vandens vartotojų butuose

pačių vartotojų nuo 1997 metų įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai

yra pilnai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba iš viso neįrengti

Iki 2009 m. sausio 7 d. galiojusios

redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 201.1, 204 punktuose buvo

nustatyta, kad šiuos prietaisus (karšto vandens skaitiklius) savo lėšomis

įsigyja, įrengia ir prižiūri šilumos vartotojas. Todėl, vadovaujantis

imperatyviomis aukščiau nurodytų įstatymų nuostatomis ir Kainų metodikos 33 punktu,

o taip pat įvertinat Kainų metodikos 39 punkto dispoziciją, kurioje leistinų

karšto vandens netekčių ribojimas nustatant karšto vandens kainas siejamas

būtent su karšto vandens tiekėjo įrengtu skaitikliu paklaidomis ir/ar įrengtos

nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos buvimu – kol jokie karšto vandens

tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti, atsiskaitomieji karšto vandens

apskaitos prietaisai (nepriklausomai, nuotolinio duomenų nuskaitymo ir

perdavimo sistema, ar be jos), dar nėra įrengti, o gyventojai apskaito karštą

vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais

apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iš viso neegzistuoja – karšto

vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjo pateiktais

Komisijai dokumentais ((1) Bendrovės sąskaitos, atspindinčios namų įvaduose

parduodamą geriamąjį vandenį, t. y. būtiną paruošti karšto vandens kiekį, (2)

gyventojų butuose deklaruoto ar kitais būdais priskirto (jiems parduoto) karšto

vandens kiekių suma, t. y. reiškianti faktiškai realizuotą karšto vandens

kiekį) pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, nes tik

jas įvertinant būtų įgyvendintas pamatinis visų energetikos sektorių (tame

tarpe ir karšto vandens veiklos) valstybinio reguliavimo būtinųjų sąnaudų

susigrąžinimo principas. Tai reiškia, kad, kol jokie karšto vandens tiekėjui

priklausantys metrologiškai patikrinti ir atsiskaitomieji karšto vandens

apskaitos prietaisai (nepriklausomai, su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir

perdavimo sistema, ar be jos), dar nėra įrengti, o gyventojai apskaito karštą vandenį

savo pačių įsirengtais apskaitos prietaisais, ar iš viso jokių prietaisų

nesant, pagal Kainų metodikos 39 punkte nustatytas planuojamas realizuoti

vartotojams (parduoti butuose) karšto vandens kiekis yra lygus karštam

vandeniui ruošti suvartotam geriamojo vandens kiekiui (pagal Kainų metodikos 37

p., nupirktas iš geriamojo vandens tiekėjo namo įvade vandens kiekis), iš jo

atėmus faktines netektis daugiabučių namų tinkluose.

Tuo tarpu Komisija,

apskaičiuodama pareiškėjo planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį (Kainų

metodikos 39 p.), o vėliau ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos

dedamąsias (Kainų metodikos 46 ir 47 p.), jį dirbtinai padidino,

neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis, ir įvertino kaip 5 227 tūkst.

m3. Šis kiekis buvo nustatytas iš pareiškėjo per 2009 m. II ketv. –

2010 m. II ketv. laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartoto (namų įvade

iš Bendrovės pirkto) geriamojo vandens kiekio (t. y. 5 502 tūkst. m3)

atėmus ne faktines (24 proc.), tačiau tik 5 proc. karšto vandens netektis (t.

y. 275 tūkst. m3). Vadinasi, Komisija planuojamą realizuoti karšto

vandens kiekį apskaičiuodama taikydama 5 proc. karšto vandens netektis, ir tuo

pagrindu pareiškėjui nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, padarė

prielaidą, kad Vilniaus mieste jau įrengti karšto vandens tiekėjui

priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos

prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga (Kainų metodikos 39 p.).

Tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės ir Komisijai tai yra gerai žinoma, nes

pareiškėjas kol kas tik planuoja per 5 metus atlikti daugiamilijoninę

investiciją įrengiant visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos

prietaisus su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Tačiau, esant

tokiam Komisijos formuojamam karšto vandens tiekimo veiklos reguliavimui,

nepadengiančiam būtinųjų šios veiklos vykdymo sąnaudų, jokios kredito

institucijos neskolina ir negali skolinti lėšų neatsiperkančiai veiklai. Apie

tai pareiškėjas yra kelis kartus išsamiai informavęs Komisiją. Pabrėžė, kad per

2009 m. II ketv.– 2010 m. II ketv. faktiškai karšto vandens netektys

daugiabučių namų tinkluose sudarė 24 procentus, su šiuo faktiniu rodikliu

Komisija sutinka ir dėl jo ginčo nėra.

Pažymi, kad ir 2011 metais

karšto vandens netektys Vilniaus miesto daugiabučiuose namuose išliks panašiame

24 proc. faktiniame lygyje, pirmiausia, dėl to, jog šiai dienai nemaža dalis

karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja jų karšto vandens apskaitos

prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus, pilnai nusidėvėjusius, metrologiškai

nepatikrinus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi. Tuo

tarpu pareiškėjas jam priklausančių vartotojų butuose įrengtų naujų apskaitos

prietaisų neturi, nes reguliuojamą karšto vandens tiekimo veiklą pradėjo tik

nuo 2010 m. gegužės 1 d. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies bei

galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 punkto numatyta tvarka.

Be to, dėl Kainų metodikoje nenumatyto jokio pereinamojo laikotarpio apskaitos

prietaisų įrengimui, ir, kuomet iš Komisijos pusės būtinosios karšto vandens

tiekimo sąnaudos nepagrįstai sumažinamos, tokiu būdu apskaičiuota karšto

vandens kaina, visa tai neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens

tiekimo veiklos, ką patvirtina pateikiami duomenys. Todėl, esant tokiai

situacijai, kai energijos vartotojai neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų

metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų (nei su nuotolinio duomenų

nuskaitymo ir perdavimo sistema, nei be jos), Komisija, vadovaujantis Šilumos

ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi,

Civilinio kodekso 4.76 straipsniu ir Metodikos 33 punktu, o taip pat

preciziškai įvertindama Metodikos 39 punkto dispoziciją, planuojamą realizuoti

(vartotojams daugiabučių namų butuose) pareiškėjo karšto vandens kiekį

privalėjo apskaičiuoti remdamasi faktinėmis karšto vandens netektimis, kurios

per 2009 m. II ketv. – 2010 m. II ketv. laikotarpį sudarė 24 procentus.

Tuo atveju, jeigu teismas

sutiktų su Komisijos pozicija, kad Kainų metodikos 39 punkto nuostatos dėl

karšto vandens netekčių daugiabučių namų tinkluose dydžio ribojimo galėjo būti

taikytos pareiškėjo atžvilgiu, tuomet Kainų metodikos 39 punktas ta apimtimi,

kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema

tam atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti metrologiškai patikrinti

karšto vandens tiekėjui priklausantys skaitikliai, prieštarauja aukštesnės

galios teisės aktams – Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos

ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsnio

nuostatoms, taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta

apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto

vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto

vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos

sistemos, pažeidžia teisėtus lūkesčius.

Aptarta situacija, pasak pareiškėjo,

yra legislatyvinė omisija, ir sukelia tiek pareiškėjui, tiek ir kitiems

pradedantiems veiklą karšto vandens tiekėjams, ypatingai didelius nuostolius.

Pabrėžė, kad pareiškėjas

pagrįstai tikėjosi, jog valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti karšto

vandens tiekimo veikla (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d.), šią veiklą

reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių.

Komisija su Bendrovės skundu

nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (III t., b. l.

92–111) paaiškino, kad Bendrovė nepagrįstai teigia, kad Komisija,

apskaičiuodama ir nustatydama pareiškėjui karšto vandens kainos kintamosios

dedamosios formulę, pažeidė Kainų metodikoje įtvirtintas nuostatas, o

apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, nepagrįstai ir

neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis

daugiabučių namų tinkluose. Komisija, skaičiuodama kintamosios dedamosios

formulę, įvertino Kainų metodikos 39 ir 47 punktų nuostatas, nustatė

šilumos kiekį, reikalingą vienam karšto vandens kubiniam metrui paruošti.

Atsiliepime pabrėžė, jog karšto

vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų

metrologinę patikrą numatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų

nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų

aptarnavimo mokestį. Metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos

prietaisų nuosavybės klausimai nėra susiję su kašto vandens kainos nustatymu. Atkreipė

dėmesį, jog teisės normose įtvirtintas reikalavimas, kad karšto vandens

tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose

ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų patikrą. Tikslus terminas, per kurį

karšto vandens tiekėjas turi įvykdyti tai, nenumatyta. Kadangi Vilniaus miesto

karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję,

metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams arba jų nėra, atsakovas

daro išvadą, kad bendrovė nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės

aktuose tiekėjams nustatytų pareigų. Komisija neginčija, jog karštas vanduo yra

geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau tai skirtingos

paslaugų teikimo veiklos.

Pasak atsakovo, faktinės

netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos

mažesnės nei leistinos. Komisija pažymi, jog tiek būtinas paruošti vandens

kiekis, kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo

realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek būtinosios karšto vandens tiekimo

sąnaudos nustatomas atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Šilumos

skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas

5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi

pareiškėjo projekto aiškinamajame rašte pateikta informacija, jog Bendrovė

planuoja per 5 metus daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo

ir perdavimo sistemą. Komisija pabrėžia, jog uždirbto šilumos tiekimo veiklos

pelno panaudojimas teisės aktais nereglamentuotas. Tačiau tai nereiškia, kad iš

šilumos tiekimo veiklos uždirbtas pelnas negali būti panaudotas vykdant karšto

vandens tiekimo veiklą.

Komisijos nuomone, Kainų

metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl nėra

pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminės

bylos inicijavimo. Pasak atsakovo, akivaizdu, jog karšto vandens kaina yra

valstybės reguliuojama. Komisija turi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje

numatytą pareigą, tvirtindama Kainų metodiką, atsižvelgti į numatytus

kriterijus, taip pat ir užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Įmonė pateiktame

projekte nurodė, kad daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo

ir perdavimo sistemą, todėl, skaičiuojant karšto vandens kainos kintamąją,

įvertintos 5 proc. leistinos netektys. Atsakovas pabrėžia, jog planuojamą

realizuoti karšto vandens kiekio nustatymą įtakoja ne, kaip teigia Bendrovė,

būtinas paruošti karšto vandens kiekis, bet leistinos netektys. Pareiškėjas

karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų

nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją

dedamąją įskaičiuotos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Komisija

pabrėžia, jog taikydama 5 proc. pelno normą, nepažeidė ūkinės veiklos laisvės

principo.

Pasak Komisijos, pareiškėjo teiginys,

jog Metodikos 39 punkto reglamentavimo trūkumas, kiek daugiabučiuose namuose

dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai

patikrintos apskaitos sistemos, atitinka legislatyvinės omisijos sampratą,

nepagrįstas. Metodikos 39 punkte nurodytas planuojamo realizuoti karšto vandens

kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto

vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja įstatymams ir teisės

principams, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį

teismą.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundą patenkino.Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija““ ir įpareigoti atsakovą apskaičiuojant karšto vandens kintamosios kainos dedamąją vadovautis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 47 punkto nuostatomis bei koeficientus apskaičiuoti keturių reikšminių skaičių po kablelio tikslumu, patenkino. Likusią UAB „Vilniaus energija“ skundo reikalavimų dalį atmetė.Teismas panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ bei 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija““; įpareigojo Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Taip pat teismas įpareigojo Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją sumokėti UAB „Vilniaus energija“ 23 549,86 Eur ekspertizės kainos dalį.

Teismas konstatavo, kad sprendžiant ginčą, būtina atlikti

ne tik Metodikoje ir Kainų metodikoje nustatytų ir ginčo santykius

reglamentuojančių teisės aktų analizę, tačiau ir įvertinti Bendrovės

pateiktuose Komisijai finansinės atskaitomybės bei kituose dokumentuose

nurodytų ekonominių rodiklių bei Bendrovės vykdytoje veikloje patirtų

(planuojamų patirti) išlaidų ir pajamų analizę, taip pat sąnaudų priskyrimo

(nepriskyrimo) šilumos gamybos būtinosioms sąnaudoms vertinimą, o tam būtina

turėti specialių žinių.

Bendrovė pateikė teismui prašymą skirti byloje teismo

ekspertizę ir pavesti ją atlikti UAB „PricewaterhousCoopers“ konsultacijų

skyriaus vadybininkui, suformulavo ekspertui teiktinus klausimus. Pareiškėjai

Federacija, B. C. ir J. I. neprieštaravo

dėl ekspertizės skyrimo, nurodė, kad siūlo ją atlikti Lietuvos teismo

ekspertizės centrui, suformulavo savo klausimus, kurie turėtų būti pateikti

ekspertui. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartimi

buvo paskirta ekspertizė, kurią pavesta atlikti

(duomenys neskelbtini) audito biurui, vadovaujamam auditoriaus K. A., turinčio teismo eksperto kvalifikaciją, kurioje

pavesta atsakyti į 11 klausimų: 1) ar pareiškėjos karšto vandens tiekimo

veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas,

įvertinant pareiškėjos faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto

vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Kainų metodikos 39 p.

nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo

laikotarpį (daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens

tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų)? 2) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos

generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ajame klausime nurodytą

Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomą karšto vandens 5 proc. netektis)

būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui,

t. y. palūkanų už paskolą mokėjimui ir paskolos grąžinimui? 3) koks būtų

pareiškėjos karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per

pirmuosius tris šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjos parduodamą

karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant

Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį pagal

Metodikos 39 p. nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis? 4) ar Komisija,

priimdama nutarimą dėl karšto vandens, teisingai apskaičiavo pirmąjį (53,55

vietoje 53,68) ir antrąjį (1,05 vietoje 1.0526) karšto vandens kainos

kintamosios dedamosios formulės koeficientus, ar taikant Kainų metodikos 47 p.

formulę, nebuvo padaryta aritmetinė klaida? 5) ar Komisija, patvirtindama

šilumos bazinės kainos dedamąsias, vadovavosi Atskyrimo metodikos 5 skyriaus

24, 25, 26, 29, 30, 31 p. nuostatomis?; 6) ar teisingai tvirtinant šilumos

bazinės kainos dedamąsias apskaičiuotas darbo užmokesčio fondas, vidutinis

darbo užmokestis pagal Metodikos 80.1.3.1, 80.1.3.2 p.? 7) ar teisingai

tvirtinant šilumos bazinės kainos dedamąsias ilgalaikio turto nusidėvėjimą

(amortizaciją) buvo priimtas 730,2 mln. litų ilgalaikis turtas ir 66,3 mln.

litų investicijos už 2009 m. - 2010 m.? Ar nebuvo pažeistos Metodikos 80.1.2.

punkto nuostatos ir taip pat Metodikos 80.1.2.1. [formulė] B ir F nuostatos? 8)

ar teisingai tvirtinant šilumos bazinės kainos dedamąsias 5 (penkių) metų

laikotarpiui investicijoms numatyta 231,0 mln. litų? 9) ar, skaičiuojant

šilumos bazinės kainos dedamąsias, teisingai apskaičiuotos išlaidos (29,0 mln.

litų) šilumos punktų priežiūrai, remontui, paskaičiuoti daugiabučių gyvenamųjų

namų aptarnavimo plotai? 10) ar teisingai apskaičiuotos veiklos materialinės

sąnaudos - 5,579 mln. litų, ar buvo skaičiuojant atsižvelgta į lyginamuosius

kitų šilumos tiekimo įmonių rodiklius? 11) ar teisingai į karšto vandens kainą

įtraukta 4,281 mln. litų pastovių sąnaudų ir pelnas?

K. A. audito biuras 2015 m.sausio 9 d.

pateikė teismui ekspertizės aktą (toliau – ir Ekspertizės aktas). Tyrimą

atlikęs ekspertas K. A., nustatęs esmines, turinčias

reikšmės bylai, aplinkybes bei vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 216 straipsnio

2 dalimi nuostatomis, pateikė išvadas ir tais klausimais, kurie nebuvo

suformuluoti teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartyje: 1) (Ekspertizės akto 12

klausimas) ar „Vilniaus energija“ Komisijai teikė apgaulingas licencijuotos

veiklos sąnaudų ataskaitas (Energetikos įstatymo 12 str. 8 d.) 2006–2012 m.

laikotarpiu? Jei taip, nurodykite iškraipymų dydį; 2) (13) ar Komisija naudojo

patikimus I grupės šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodiklius?; 3) (14) ar

visose 2006–2012 m. Bendrovės licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose „Pajamų

ir sąnaudų ataskaitos pagal veiklas“ „Vilniaus šilumos tinklų“ komplekso nuomos

sandoris apskaitytas neteisingai? Ir, jei taip, ar buvo manipuliuojama šiomis

ataskaitomis ir kokią tai turi įtaką ginčijamiems Komisijos nutarimams? ar

nuomos sandoris 2006–2009 m. „Vilniaus šilumos tinkluose“ gali būti apskaitytas

klaidingai? 4) (15) ar Bendrovė į Komisijai skirtas pajamų ir sąnaudas

ataskaitas, skirtas šilumos kainų ir karšto vandens kainų skaičiavimui, įtraukė

sąnaudas, kurios negalėjo būti priskirtos būtinosioms (valstybės normuojamoms)

sąnaudoms, kaip numatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. ir Metodikos 64 p.?

5) (16) ar atliekant ekspertizę buvo nustatyta reikšmingų sisteminių vidaus

kontrolės trūkumų Komisijos veikloje atliekant jai pavestas funkcijas tiek,

kiek tai susiję su ginčijamais nutarimais? Jei taip, išvardinkite juos; 6) (17)

ar Bendrovė pateikė Komisijai teisės aktų nustatytos apimties audituotas

2006–2012 m. licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitas? ar audituotus duomenis

Komisija teisingai perkėlė iš pajamų ir sąnaudų ataskaitų į Pažymos

skaičiavimui skirtą suvestinę? ar Pažyma ir ginčijami nutarimai parengti pagal

teisingus duomenis?

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, jog Ekspertizės

akte pateikiamos 12–17 klausimų, suformuluotų paties eksperto, išvados, yra

ypač reikšmingos vertinant Komisijos atliktų Bendrovės teiktų ataskaitų bei

dokumentų patikrinimo procedūrų, taip pat Nutarimo 1 ir Nutarimo 2

teisėtumą bei pagrįstumą.

Atsižvelgusi į pateiktus kvalifikacijos įrodymus,

teisėjų kolegijai, priešingai negu Bendrovei ir Komisijai, abejonių dėl teismo

eksperto K. A. kompetencijos bei galimybės atlikti byloje

iškeltų klausimų tyrimą nekilo. Teismas pažymėjo, kad Ekspertizės aktas

laikytinas vienas iš byloje esančių įrodymų, o jame padarytų išvadų įrodomoji

reikšmė vertintina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Ekspertizės

akto 12 klausimo tyrime pažymima, kad Komisijai pateiktų licencijuotos veiklos

sąnaudų ataskaitose, lyginant jas su pelno (nuostolių) ataskaitomis,

reikšmingai skiriasi visi pajamų ir visi sąnaudų duomenys. Be to, nors abi šios

ataskaitos yra audituotos, auditorių išvadose minėti skirtumai, išskyrus

neteisingą 2002 m. vasario 1 d. Nuomos sutarties tarp SP AB „Vilniaus šilumos

tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus energija“ ir DALKIA

(toliau – ir Nuomos sandoris), neaptarti. Pažymėta, kad audituotose metinėse

finansinėse ataskaitose ilgalaikio turto operacijos ir kitos operacijos apskaitytos

teisingai, o audituotose pajamų ir sąnaudų ataskaitose – klaidingai, todėl šis

apskaitymas negali būti vertinamas, kaip aritmetinė klaida. Remdamasis, be

kita ko, ir išdėstytais motyvais, ekspertas padarė išvadą, kad: Bendrovė

Komisijai teikė apgaulingas licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitas pagal

veiklas (Energetikos įstatymo 12 str. 8 d.; redakcijos, galiojusios iki 2012 m.

sausio 1 d.); licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose 2006–2012 m.

laikotarpiu pajamos padidintos nuo 35 iki 132 mln. Lt, sąnaudos – atitinkamai

nuo 49 iki 139 mln. Lt kasmet įskaitant ir Nuomos sandorio klaidingo apskaitymo

poveikį ir kitų, nei metinėse finansinėse ataskaitose nusidėvėjimo normatyvų

taikymo poveikį.

Ekspertizės akto 14 klausimo tyrimo išvadose teigiama, kad

visose 2006–2012 m. Bendrovės licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose,

pavadintose Pajamų ir sąnaudų ataskaitomis pagal veiklas, Nuomos sandoris

apskaitytas neteisingai; klaidingas Nuomos sandorio apskaitymas turi tiesioginę

įtaką ginčijamiems Komisijos nutarimams, nes iškraipymo poveikis sąnaudų

struktūrai yra toks: 2006 m. – 33 mln. Lt, 2008 m. apie 54 mln.

Pagrįsdamas savo išvadą ekspertas nurodo, kad pagal Metodikos 64 punktą,

šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės

normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų

šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros,

sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei

apskaitos sąnaudomis. Pastatų šildymo sistemų priežiūros ir rekonstravimo

sąnaudos bei turto nuomos mokesčiai, nesusiję su šilumos tiekimo veikla, negali

būti įtraukiami į šilumos kainų dedamąsias. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos

tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei

šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas. Ekspertas pažymėjo, kad,

neteisingai apskaičius Nuomos sandorį, yra reikšmingai iškraipomas ne tik

įmonės turtas, nuosavas kapitalas, bet ir sąnaudos. Bendrovė 2006–2009 m.

licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose Nuomos sandorį apskaitė kaip

finansinę nuomą, t. y. netinkamai, nepaisant to, kad auditorių išvadose

pateikta besąlyginė išvada ir tik dalyko pabrėžimo pastraipoje nurodoma, kad

nuomos sandoris, taikant finansinės, o ne veiklos nuomos principus, apskaitytas

klaidingai. Be to, auditoriams teikiamose licencijuotos veiklos sąnaudų

ataskaitose buvo pateikiama kelis kartus daugiau finansinių atskaitų elementų,

negu privaloma pagal teisės aktus, o Komisijai 2007–2008 m. buvo pateikiamos

audituotos vienos suminės eilutės ataskaitos, t. y. apie 40 kartų mažesnio

išsamumo ataskaitos, nei jos privalėjo būti teikiamos. Pabrėžiama, kad

Metodikos nuostatos skirtos šilumos kainoms nustatyti, tačiau jokiu būdu

nepakeičia pajamų ir sąnaudų, turto ir įsipareigojimų pripažinimo principų.

Metodikos V skyrius reglamentuoja šilumos bazinių kainų ir šilumos kainų

dedamųjų nustatymo tvarką, VI – šilumos kainų įsigaliojimo tvarką, VII – šilumos

kainodarą, VIII – šilumos kiekių ir sąnaudų skaičiavimą. Ši dalis reglamentuoja

sąnaudų įskaičiavimą į šilumos bazines kainas, tačiau jokiu būdu nepakeičia

sąnaudų pripažinimo finansinėje apskaitoje. Kiti metodikos skyriai taip pat

neprieštarauja ir negali prieštarauti nei Buhalterinės apskaitos, nei Įmonių

finansinės atskaitomybės įstatymams ir verslo apskaitos standartams tiek, kiek

tai susiję su pajamų ir sąnaudų, turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo ir

apskritai visų ūkinių operacijų registravimu buhalterinėje apskaitoje.

Ekspertizės akto 13 klausimo tyrimo išvadose

paaiškinama, kad Komisijos naudojami šilumos tiekėjų lyginamosios analizės

rodikliai buvo nepatikimi, nes tik viena audituotų įmonių ataskaita – AB

„Šiaulių energija“ licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaita – parengta

atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 12 straipsnio 8 dalies (redakcijos,

galiojusios iki 2012 . sausio 1 d.) nuostatas, tuo tarpu kitose ataskaitose

buvo neatskleisti šilumos tiekimo sąnaudų galimi iškraipymai.

Ekspertizės akto 15 klausimo tyrimo išvadose nurodoma,

kad Bendrovė į Komisijai skirtas pajamų ir sąnaudas ataskaitas, skirtas šilumos

kainų ir karšto vandens kainų skaičiavimui, labai tikėtina, įtraukė ir priskyrė

būtinosioms sąnaudoms dalį sąnaudų, kurios negalėjo būti priskirtos būtinosioms

(valstybės normuojamoms) sąnaudoms, kaip numatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio

2 dalyje ir Metodikos 64 straipsnyje (2006 m. – ne mažiau kaip 2,8 mln. Lt ,

2007 m. – ne mažiau kaip 3 mln. Lt, 2008 m. – ne mažiau kaip 2,7 mln. Lt, 2009

m. – ne mažiau kaip 2,9 mln. Lt). Tokią išvadą ekspertas pagrindė tuo, jog

atliekamo ekspertinio tyrimo metu pastebėta, kad elektroniniuose „Profit Tax“

(2006–2009 m.) ir „Expenses review“ (2006–2009 m.) audito darbo dokumentuose

yra įrašų, kad tam tikros Bendrovės sąnaudos (reprezentacinės sąnaudos,

išmokėtos socialinės garantijos, pašalpos, reprezentacinės kelionių išlaidos,

studijų rėmimo ir darbuotojų mokymo sąnaudos, nuomojamos VIP ložės

eksploatacija, nurašytos beviltiškos skolos, pašalpos, sumokėtos baudos ir

nuotoliai, autobusų nuoma kelionėms, nurašytos sumokėtos garantijos „Price

Speed“, psichologo konsultacijos, privačios medicinos klinikos „Northway“

tyrimų sąnaudos ir kt.) yra paskirstytos visoms veikloms, įskaitant ir šilumos

tiekimo veiklą.

Ekspertizės akto 16 klausimo tyrimo išvadose

nurodoma, kad: Komisija nuo 2008 m. iki 2012 m. imtinai iš „Vilniaus

energijos“ priimdavo ataskaitas, kuriose pateikta apie 40 kartų mažiau

informacijos, kitaip tariant, priimdavo tik vienos suminės eilutės ataskaitas;

Komisija klaidingai interpretavo Metodikos 64 punkto nuostatas, dėl to,

priimdama ginčijamus nutarimus, naudojo 2006–2009 m. Bendrovės duomenis,

kuriuose klaidingai apskaitytas Nuomos sandoris, ir nepaisė, kad auditorių

išvadose tai buvo atskleista; Komisija iš Bendrovės ir kitų šilumos tiekimo

įmonių priimdavo bet kokios formos ir turinio ataskaitas ir dėl to gaudavo

auditorių išvadas apie didesnės apimties ataskaitas, nei numatyta teisės

aktuose; Komisija neanalizuodavo Bendrovės pateiktų ataskaitų ir jų, Eksperto

vertinimu, nesuprato, nors ataskaitos skirtos išimtinai Komisijai; Komisija

nekreipdavo dėmesio į auditorių pastabas dėl nepakankamo draudimo ir palūkanų

sąnaudų grupavimo pagal veiklas vidinio reglamentavimo Bendrovėje.

Ekspertizės akto 17 klausimo tyrimo išvadose nurodoma,

kad Bendrovė pateikė Komisijai nepakankamai detaliai audituotas 2006–2007 m.

ataskaitas, taip pat „vienos suminės eilutės“ 2008–2012 m. ataskaitas, kurios

negali būti prilygintos licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitoms. Audituotus

duomenis Komisija ne visada teisingai perkėlė iš pajamų ir sąnaudų ataskaitų į

Pažymos skaičiavimui skirtą suvestinę. Eksperto vertinimu, Pažyma ir ginčijami

nutarimai, labai tikėtina, parengti pagal reikšmingai neteisingus duomenis dėl

12–17 klausimuose išdėstytų aplinkybių.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Ekspertizės akto

11 klausimo tyrimo išvadose patvirtinama, kad Komisija, rengdama pastovios

karšto vandens kainos skaičiavimo dedamosios suvestinę, taip pat ir ginčijamus

nutarimus, naudojo Bendrovės iš dalies neaudituotus 2008–2009 m. šilumos

tiekimo veiklos sąnaudų duomenis bei ataskaitas, kuriose Nuomos sandoris

apskaitytas neteisingai. Todėl tikėtina, kad, kaip ir nurodyta Federacijos ir

kitų pareiškėjų bendrame skunde, į karšto vandens kainą įtraukta 4,281 Lt

pastoviųjų sąnaudų ir pelno suma yra klaidinga. Pažymėtina, kad Ekspertizės

akto 11, 10, 9, 6 klausimų tyrimai bei išvados, nepalankios skundžiamų

Komisijos nutarimų atžvilgiu, yra iš esmės pagrįstos Ekspertizės akto 12–17

klausimų tyrimo išvadomis, kuriose konstatuotas sąmoningas apgaulingas

Bendrovės teiktose ataskaitose duomenų nurodymas.

Ekspertizės akto 7 klausimo tyrimo išvadose

pažymima, kad Komisijai ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto duomenys

buvo pateikti tokiu formatu (popieriuje), jog jų faktiškai nebuvo galima

klasifikuoti, rūšiuoti, sumuoti.

Vertindamas aptartas Ekspertizės akto išvadas,

teismas pripažino, kad jos yra grindžiamos visapusiška iš trečiųjų asmenų bei

ginčo šalių – Komisijos ir Bendrovės – surinktos medžiagos analize, motyvuotos,

išsamiai aptariant visas ištirtų klausimų objektyviam išnagrinėjimui

reikšmingas esmines aplinkybes. Be to, šių išvadų pagrįstumo nepaneigia jokie

kiti byloje esantys įrodymai. Bendrovės pateikta 2015- m. birželio 8 d. specialisto

R. B. išvada, kuri sudaryta pareiškėjo Bendrovės atstovų

užsakymu, o ne teismo patvarkymu, įvertinta kaip subjektyvi nuomonė ginčo

klausimais, o ne kaip vienas iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau

– ir ABTĮ) 63 straipsnio 1 dalyje numatytų įrodymų.

Teisėjų kolegija Ekspertizės aktą bei jame

formuluojamas išvadas vertino kaip patikimą įrodymą, kuris nepaneigtas jokiais

kitais byloje esančiais įrodymais, ar šalių paaiškinimais.

Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esantys

įrodymai liudija, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų

ministerijos atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-10003-12

pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį,

įtariant, kad Bendrovės ir UAB „Litesko“ vadovai siekdami dirbtinai padidinti

šilumos gamybos sąnaudas bei veikdami per trečias įmones iki 5–7 kartų

padidindavo įsigyjamų prekių ir paslaugų vertę, po to neteisėtai, pažeisdami

teisės aktų nuostatas, šias išlaidas įtraukdavo į šilumos ar karšto vandens

kainas sąnaudas, nesusijusias su šilumos ar karšto vandens tiekimo veikla . Nors

minėtas ikiteisminis tyrimas yra iš esmės susijęs su nagrinėjamos

administracinės bylos ginčo dalyku, atsižvelgus į tai, jog šioje byloje surinkti

visi objektyviam ginčo išsprendimui reikšmingi įrodymai, teismas vertino, kad bylos

sustabdymas nėra tikslingas.

Vertindamas Bendrovės skundo motyvus, jog karšto vandens

kintamosios kainos dedamosios apskaičiuotos netinkamai dėl aritmetinės klaidos,

teismas pažymėjo, kad karšto vandens kintamosios kainos dedamųjų apskaičiavimas

yra išsamiai aptartas Ekspertizės akto 4 klausimo tyrimo išvadose. Ekspertizės

akto 4 klausimo tiriamojoje dalyje pagrįstai nurodoma, kad pagal Kainų

metodikos 47 punktą, kintamoji

karšto vandens kainos dedamoji išreiškiama tam tikra formule.

Teismas pažymėjo, kad Kainų metodika, kaip teisingai

nurodoma Ekspertizės akto 4 klausimo tiriamojoje dalyje, nereglamentuoja, kokiu

tikslumu turėtų būti apskaičiuojami karšto vandens dedamųjų koeficientai. Kita

vertus, atsižvelgus į tai, jog koeficiento apskaičiavimo tikslumas esmingai

įtakoja Bendrovės pajamas, taip pat tai, kad atsakovas atskiriems karšto

vandens tiekėjams koeficientus apskaičiuodavo 4 reikšminių ženklų po kablelio

tikslumu, teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti pareiškėjo skundo motyvai, jog

turėtų būti taikomas ne 1,05, o tiksliau apskaičiuotas, t. y. 1,0526 dydžio

antrasis formulės koeficientas, yra pagrįsti. Atsižvelgus į tai, pripažinta,

kad Nutarime 2, kaip teisingai nurodo Bendrovė, karšto vandens kainos dedamosios koeficientai

apskaičiuoti pažeidžiant Kainų metodikos 47 punkto nuostatas.

Teismas vertino, kad Bendrovės skundo motyvai, kuriais iš

esmės ginčijamos Komisijos taikytos 5 proc. dydžio leistinos karšto vandens

netektys, yra nepagrįsti ir atmestini.

Kainų metodikos 39 punkte nurodoma, kad planuojamas

realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines,

tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių

namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir

perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.

Bendrovės skundo motyvai, kuriais grindžiamas Komisijos

pozicijos taikyti 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis

neteisėtumas, iš esmės yra grindžiami Kainų metodikos 39 punkto nuostatų

prieštaravimu aukštesnės galios

teisės aktams. Vertindamas aptartus pareiškėjos motyvus, taip pat

prašymo dėl norminės bylos inicijavimo pagrįstumą, teismas rėmėsi Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartyje (adm. b. Nr.

A525-447/2013) pateiktais išaiškinimais. Minėtoje byloje teismas,

aiškindamas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Šilumos ūkio įstatymo

1 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Komisijai suteiktus įgalinimus valstybės

reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimus reguliuojant kainas

šilumos ūkyje turimą diskrecijos teisę tvirtinant Kainų metodiką, konstatavo,

kad Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. karšto vandens

netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas,

norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas,

privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens

netektis. Teismas taip pat pažymėjo, kad lingvistiškai bei sistemiškai

analizuojant Metodikos 39 punkto nuostatas, darytina išvada, kad Komisijai,

neviršijant Metodikos 39 punkte. įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos, yra suteikta

kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju.

Priešingu atveju nebūtų pasiektas mažiausių sąnaudų principas, kartu būtų

pažeidžiami ir vartotojų interesai. Taigi Komisija, taikydama ne pareiškėjo

prašomą 24 proc. netekčių koeficientą, o koeficientą, nurodytą Kainų metodikos

39 punkte, teisės aktus taikė bei aiškino tinkamai.

Pažymėta, kad Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartyje teismas taip pat vertino Bendrovės pateikto

prašymo ištirti Kainų metodikos 39 punktą, kiek jame nėra numatyta speciali

leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per

objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose

namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti

skaitikliai, atitiktį Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, Šilumos ūkio

įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, CK 4.76 straipsnyje, Viešojo administravimo

įstatymo 3 ir 8 straipsniuose nustatytam reguliavimui, taip pat, teisinės

valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams,

pagrįstumą. Teisėjų kolegija,

įvertinusi pareiškėjos argumentus, konstatavo, kad jai nekyla abejonių dėl

Kainų metodikos 39 punkto teisėtumo.

Pirmosios

instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Bendrovės nagrinėjamoje byloje

pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su

prašymu ištirti ar Metodikos 39 punktas nuostatos atitinka aukštesnės galios

teisės aktuose nustatytam reguliavimui grindžiamas tokiais pačiais motyvais

kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartimi

išnagrinėtoje administracinėje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo

Bendrovės pateikto prašymo vertinti kitaip, kaip jis buvo vertintas apeliacinės

instancijos teismo, todėl šis prašymas netenkintinas. Atsižvelgus į tai,

Bendrovės skundo reikalavimas įpareigoti Komisiją perskaičiuoti karšto vandens

kainų dedamąsias atsižvelgiant į faktinį netekčių dydį, t. y. 24 proc.,

atmestas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2 ir 3 skundo reikalavimai

nelaikytini savarankiškais skundo reikalavimais, o iš esmės vertintini, kaip 1

ir 4 reikalavimo motyvai. Taigi, pareiškėjas teismui teikiamame skunde iš esmės

suformulavo 2 savarankiškus reikalavimus ir į tai atsižvelgtina sprendžiant su

bylinėjimusi susijusių išlaidų paskirstymo šalims klausimą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. skundo motyvų bei

argumentų išsamiai pasisakyta Ekspertizės akto 5–7 klausimų tyrimo išvadose,

kurios teismo aptartos ir įvertintos kartu su Komisijos 12–17 klausimų

išvadomis. Todėl pripažintina, kad minėtų pareiškėjų skundo reikalavimai iš

esmės yra pagrįsti.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje

esančius įrodymus, padaryta išvada, kad Bendrovė atsakovui teikė licencijuotos

veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei

neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis, finansinės atskaitomybės

dokumentuose bei minėtose ataskaitose Nuomos sandoris apskaitytas neteisingai,

dalis teiktų duomenų nebuvo audituoti, o pajamos ir sąnaudos padidintos, auditų

ataskaitose nurodytų auditorių išlygų, taip pat ataskaitose esančių kitų

netikslumų bei trūkumų Komisija neanalizavo bei nevertino, karšto vandens kainų

dedamųjų apskaičiavimuose padarė aritmetinių klaidų, o gautą antro koeficiento

reikšmę suapvalino nepakankamu tikslumu, todėl Nutarimas 1 ir Nutarimas 2

pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytini

pagrįstais bei teisėtais ir naikintini, o Komisija įpareigotina iš Bendrovės

išsireikalauti bei iš naujo įvertinti visus šilumos bazinės kainos dedamųjų ir

karšto vandens kainų dedamųjų objektyviam apskaičiavimui būtinus dokumentus bei

minėtų kainų dedamąsias ginčui aktualiam laikotarpiui patvirtinti naujai

priimtais nutarimais.

Vertindamas ekspertizės kainos pagrįstumą ir spręsdamas

dėl ekspertizės kainos paskirstymo ginčo šalims, teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) audito biuras

kartu su 2015 m. sausio 12 d. ekspertizės aktu teismui pateikė 2014

m. gruodžio 5 d. sąskaitas faktūras, iš kurių matyti, jog už paskirtos

ekspertizės klausimų Nr. 1–11 analizę mokėtina 8 158,25 Eur suma; už

ekspertizės klausimų Nr. 12–17 analizę mokėtina 18 755,88 Eur suma. Teismui taip

pat pateikti detalūs paaiškinimai, kuriais yra grindžiama ekspertizės parengimo

kaina. Teismas akcentavo, jog eksperto K. A. pateiktos

klausimų Nr. 12–17 išvados yra reikšmingos formuluojant ir kitų ekspertizės

klausimų išvadas. Taigi, ekspertizės klausimų Nr. 12–17 analizė, priešingai

negu teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodo Bendrovė, yra ypač reikšminga

teisingam ir objektyviam byloje keliamo ginčo išsprendimui. Teismas pripažino, kad (duomenys neskelbtini) audito biuro

atlikta ekspertizė dėl vertinimo dalyko, taip pat vertintinų finansinių

apskaitos dokumentų apimties yra ypatingai sudėtinga, jai atlikti turėjo būti

skiriama daug laiko sąnaudų, todėl minėtose sąskaitose faktūrose pateikta

ekspertizės kaina nelaikytina neproporcinga atliktam ekspertiniam darbui.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visą

ekspertizės kainą bankiniais pavedimais į teismo specialiąją depozito sąskaitą

sumokėjo Bendrovė. Išnagrinėjus bylą bei konstatavus, kad skundžiami Komisijos

nutarimai naikintini, teismas pripažino, kad Federacijos, B.

C. ir J. I. reikalavimai tenkintini pilnai; Bendrovės

reikalavimas dėl Nutarimo 2 panaikinimo tenkintinas, o reikalavimas

įpareigoti Komisiją priimti pareiškėjos nurodyto turinio nutarimą tenkintinas

1/2 dalimi (reikalavimas apskaičiuoti karšto vandens kintamos kainos dedamąją

pagal Kainų metodikos 47 p. nuostatas tenkintinas, prašymas taikyti pareiškėjos

nurodytą 24 proc. netekčių koeficientą atmestinas). Atsižvelgus į tai, padaryta

išvada, kad iš visų pareiškėjų formuluojamų keturių skundo reikalavimų buvo

patenkinta 7/8 reikalavimų dalis, o nepatenkinta 1/8 reikalavimų dalis,

susijusi su Bendrovės formuluojamais reikalavimais. Ši proporcija taikyta ir

apskaičiuojant Komisijos bei Bendrovės mokėtiną ekspertizės kainos dalį. Nustatyta,

kad Komisija privalo apmokėti 23 549,86 Eur (26 914,13 Eur x 7/8 = 23 549,86

Eur) ekspertizės kainos dalį, kuri privalo būti sumokėta visas ekspertizės

išlaidas apmokėjusiai Bendrovei.

IV. Atsakovas Komisija pateikė

apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m.

gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria tenkinamas pareiškėjų Lietuvos

nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundas, taip pat dalį, kuria iš dalies tenkinamas

pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundas, o Komisija įpareigojama iš naujo

apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto

vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti

naujai priimtais nutarimais, taip pat įpareigojama sumokėti UAB „Vilniaus

energija“ 23 549,86 Eur ekspertizės kainos dalį, ir priimti naują sprendimą (X t.,

b. l. 90–125).

Apeliacinis skundas grindžiamas

šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai

pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis):

1.1. Teismas

netinkamai įvertino Eksperto išvados įrodomąją reikšmę ir dėl to nepagrįstai

padarė išvadas dėl įrodinėjamo dalyku esančių faktų buvimo ir (ar) nebuvimo (Teismo ekspertizės įstatymo 22 str. 1 d.; ABTĮ 57 str. 6 d.).

Tai, jog teismas, priimdamas

Skundžiamą sprendimą, neteisėtai ir nepagrįstai rėmėsi vien tik Eksperto

išvada, suponuoja, jog teismas klaidingai nustatė objektyvius duomenis

(faktus), todėl netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo

8 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai pripažino Skundžiamus nutarimus

prieštaraujančius minėtai Viešojo administravimo įstatymo nuostatai. Tokiu

sprendimu teismas formuoja ydingą precedentą, kai teisingumas faktiškai

vykdomas remiantis abejotinos kvalifikacijos ir nepagrįstomis ekspertų

išvadomis, tokiu būdu priimant neobjektyvius ir nemotyvuotus sprendimus, kas

prieštarauja pamatiniams teisės principams, įskaitant, jog teisingumą vykdo tik

teismai (Konstitucijos 109 str.).

Komisijos

nuomone, ekspertas neteisėtai išplėtė teismo nutartimi paskirtos ekspertizės

objektą. Ekspertas

neteisėtai vienašališkai priėmė sprendimą papildomai pasisakyti klausimais dėl

Komisijos panaudotų duomenų, rengiant Pažymą ir priimant Skundžiamus nutarimus,

teisingumo, ir savavališkai sugalvojo papildomus šešis klausimus (12–17

klausimai imtinai). Atitinkamai, Eksperto išvadoje pateiktos išvados ne teismo nutartimi

pavestais, o paties Eksperto sugalvotais 12–17 klausimai imtinai negali būti

laikoma įrodymu – eksperto išvada ABTĮ 62 straipsnio prasme. Visa

Eksperto išvada, tiek ir Skundžiamas sprendimas paremta Eksperto savarankiškai

sugalvotų 12–17 klausimų išvadomis, kurios, Komisijos nuomone, yra paremtos

Eksperto subjektyviu vertinimu, nepagrįstu jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, ir

nepateikiant jokių ekonominių argumentų. Komisija neturėjo pagrindo abejoti

atliktų UAB „Vilniaus energija“ auditų išvadų teisingumu. Ekspertas,

nesuvokdamas reguliuojamo ilgalaikio turto likutinės vertės ir nusidėvėjimo

skaičiavimo skirtumų finansinėje ir reguliacinėje apskaitoje, teigia, kad

sąnaudų ataskaitose specialiai nusidėvėjimo sąnaudos padidintos,

UAB „Vilniaus šilumos tinklų“ komplekso nuomos sandoris apskaitytas

neteisingai. Ekspertas teikia išvadas ir dėl 2010–2012 metų

finansinių ataskaitų, nors šis periodas visiškai nesusijęs nei su nagrinėjamu

klausimu, su nagrinėjamu ginču. Ekspertas visiškai neatsižvelgė ir tinkamai

nevertino Komisijos teiktuose raštiškuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių. Eksperto

paties sugalvoti klausimai ir pateiktos išvados padarytos neturint tinkamos

kvalifikacijos, nesuvokiant finansinės ir reguliacinės apskaitos skirtumų,

nepagrįstai nurodant, kad anksčiau atliktų finansinių ataskaitų bei pajamų ir

sąnaudų audito išvados surašytos neteisingai.

Komisijos

teigimu, Ekspertas nėra kompetentingas ekonominės analizės mokslo srityje,

todėl Eksperto netinkami pasirinkti tyrimo metodai nesudarė prielaidų pateikti

atsakymus į Nutartyje suformuluotus klausimus. Eksperto atsisakymą pateikti išvadą Nutartyje nurodytais klausimais 1–3

sąlygojo ne Eksperto disponuojamos informacijos nepakankamumas, o netinkamai

pasirinkti tyrimo metodai. Ekspertas, teismo pavestą atlikti šilumos energijos

sąnaudų skaičiavimo ekspertizę, taikant specialias šiluminės energetikos mokslo

žinias, nepagrįstai sutapatina ir susiaurina iki UAB „Vilniaus energija“

finansinių ataskaitų audito, tokiu būdu visiškai ignoruodamas finansinės ir

ekonominės analizės metodus. Ekspertas nagrinėjamu atveju atlieka ne

ekspertizę, o finansinių ataskaitų auditą, neatlieka kiekybinių ir kokybinių

skaičiavimų. Tokiu būdu neatlikus išsamių ekonominių ekspertinių skaičiavimų,

Ekspertas nepagrįstai laiko šalių pateiktus duomenis nepakankamais ir

nepatikimais. Ekspertas turėjo pats atlikti skaičiavimus,

kurių pagrindu būtų atsakyta į 1–3 klausimus, nes jam buvo pateikta pakankamai

informacijos. Aplinkybę, jog Ekspertas kompetentingas atlikti tokius

skaičiavimus pavirtina ir pats Ekspertas, paaiškindamas, kad ne tik teisės aktų

nustatyta tvarka yra įgijęs ir turi teisę teikti išvadas apie prognozuojamą

finansinę informaciją, bet ir turi ekspertinės darbo patirties. Atsižvelgiant

į tai, Skundžiamame sprendime nurodytas argumentas, kad Eksperto išvadoje

motyvuotai atsisakyta pateikti išvadas į atskirus klausimus (Ekspertizės akto 1–3

klausimai) yra visiškai nepagrįstas ir įrodantis, jog priimdamas Skundžiamą

sprendimą teismas nepagrįstai rėmėsi Eksperto išvada.

Ekspertas

pateikia klaidingas išvadas dėl karšto vandens kainos kintamosios dedamosios

formulės koeficientų apskaičiavimo. Komisija pažymi, kad, skaičiuodama kintamosios

dedamosios formulę, įvertino Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 ir 47

punkto nuostatas, ir nustatė šilumos kiekį, reikalingą vienam karšto vandens

kubiniam metrui paruošti – 53,55 kWh/m3 ir geriamojo vandens kiekį,

reikalingą vienam karšto vandens kubiniam metrui paruošti – 1,05 m3.

Akcentuotina, kad Komisija, nustatydama karšto vandens kainos kintamosios

dedamosios formulę, skaičiavimuose naudojo pagal Metodikos 37 punktą nustatytą

reikiamo paruošti karšto vandens kiekį, Metodikos 39 punkte nustatytas

leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal

Metodikos 39 punktą apskaičiavo planuoją realizuoti karšto vandens kiekį.

Ekspertas

išvadas grindžia savo paties sugalvotomis ir nepagrįstomis prielaidomis bei

plečiamai interpretuoja atitinkamus teismo Nutartimi suformuluotus klausimus

(6–11 klausimai).

1.2. Teismas

nepagrįstai taikė Civilinio proceso kodekso analogiją (toliau – CPK); (CPK 216

straipsnio 2 dalis; ABTĮ 1 straipsnio 2 dalis; ABTĮ 62 straipsnio 2 dalis).

Remdamasis

ABTĮ 4 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau

– ir LVAT) 2009 m. sausio

29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009,

atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju, Ekspertas neturėjo teisės, remtis

Civilinio proceso kodekso 216 straipsnio 2 dalimi ir papildomai pasisakyti dėl

Komisijos panaudotų duomenų, rengiant Pažymą ir priimant Skundžiamus nutarimus,

teisingumo, ir savavališkai sugalvojo papildomus šešis klausimus, nes minėtas

proceso įstatymas nėra taikomas atliekant ekspertizę administraciniame procese.

ABTĮ nesuteikia teisės teismo paskirtam ekspertui savavališkai išplėsti teismo

nutartimi nustatytos ekspertizės objekto bei savavališkai tirti aplinkybes,

kurių teismas jam nėra pavedęs įvertinti.

1.3. Teismas

vertino Skundžiamus nutarimus ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ

3 straipsnio 2 dalis).

Komisija

remiasi LVAT 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-2872/2012,

atkreipia dėmesį ir į

kitas analogiškas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, nustatant karšto

vandens kainas, kuriose ginčo šalys kėlė ekspertizės skyrimo klausimus. Pažymi,

kad administraciniai teismai šiose bylose netenkino pareiškėjų prašymų skirti ekspertizę

motyvuodami tuo, jog pareiškėjų keliami klausimai yra susiję su ekonominio

tikslingumo vertinimu, kas administracinių teismų kompetencijai nepriklauso (pvz.,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas

administracinėje byloje Nr. I-4126-629/2012, LVAT 2012 m. birželio 14 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A-261-1651/2012, LVAT 2013 m. kovo 6 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A-525-447/2013, LVAT 2014 m. gegužės 13 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-841/2014).

Komisija

daro išvadą, kad eksperto išvada nėra būtina, siekiant tinkamai atlikti

ekonominio vertinimo teisminę kontrolę, dar daugiau, – tai negali būti

vienintelis nešališko, objektyvaus ir teisingo teismo sprendimo pagrindas. Atsižvelgiant

į tai, Komisijos nuomone, nagrinėjamoje administracinėje byloje, nėra teisiškai

reikšmingų klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, technikos ar kitos

srities žinių, tam, kad būtų priimtas teisiškai pagrįstas ir teisingas

sprendimas. Manytina, jog nagrinėjamu atveju teismui pakanka kompetencijos ir

šalių pateiktų duomenų ekonominių rodiklių teisinei kontrolei atlikti, todėl,

remiantis aukščiau nurodytais argumentais, nėra pagrįstų prielaidų remtis

neteisėta ir nepagrįsta Eksperto išvada, nes tokiu būdu teismas iš esmės

vertino Skundžiamus nutarimus ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl netinkamai

taikė, aiškino bei pažeidė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį.

2 . Skundžiamas

sprendimas yra nemotyvuotas (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Teismas Skundžiamu

sprendimu, kuris grindžiamas vien tik neteisėta ir nepagrįsta Eksperto išvada,

neišnagrinėjo bylos visapusiškai ir objektyviai, nevertino visų byloje surinktų

įrodymų, todėl nenustatė administracinio akto panaikinimo sąlygų – taigi priėmė

nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, ir taip pažeidė Konstitucijos 109

straipsnį, ABTĮ 81, 86 ir 87 straipsnius, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalį.

2.1. Teismo sprendimo

argumentacija ir jame pateikiamos išvados yra prieštaringos, t. y. neatitinka

byloje esančių faktinių ir teisinių aplinkybių.

2.2. Pripažinus, jog teismas

nepagrįstai rėmėsi Eksperto išvada, teismas nepateikė jokių kitų reikšmingų

teisinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti Skundžiamus

nutarimus.

Pareiškėjas UAB

„Vilniaus energija“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus

apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjų Lietuvos

nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundo visiško patenkinimo ir šių pareiškėjų skundą

atmesti;

2) patenkinti UAB „Vilniaus energija“ skundą

nepatenkintų reikalavimų apimtimi, t. y.: įpareigoti Valstybinę

kainų ir energetikos kontrolės komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens

tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš naujo įvertinti leistinas karšto

vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę

situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv);

3) atsižvelgiant

į įpareigojimą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto

vandens kainos dedamąsias;

4) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį

administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos

kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto

vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo

metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino

karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai

nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar

neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai,

neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai (aktualios

redakcijos 19 straipsnio 2 daliai), Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai,

Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams,

teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei

teisinio tikrumo principams (X t., b. l. 128–194).

Apeliacinis skundas grindžiamas

tokiais argumentais:

1. Teismas pažeidė įrodymų

tyrimo ir vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d., ABTĮ 142 str. 1 d., 2 d. 5

p.), be pagrindo rėmėsi Ekspertize ir kritiškai nevertino jos turinio, kai į

bylą buvo pateikta įrodymų dėl Ekspertizės turinio nepagrįstumo ir įrodymai dėl

Ekspertizės neteisėtumo, kurių teismas nevertino ir neanalizavo.

Bendrovės teigimu, byloje

pateikta Eksperto išvada negali būti laikoma teisėta, nes, viena vertus,

Ekspertas yra visiškai nekompetentingas energetikos srityje (konkrečiai karšto

vandens ir šilumos energetikos kainodaros klausimais), kita vertus, yra

šališkas, turi išankstinį nusistatymą prieš Pareiškėją1, ir piktnaudžiauja

eksperto teisėmis, todėl Eksperto išvada neturėtų būti vertinama kaip įrodymas. Ekspertizė buvo atlikta netinkamai, todėl yra

neteisėta ir ja negali būti vadovaujamasi. Apeliantas, susipažinęs su Eksperto išvada, teigia

turintis rimtą pagrindą tvirtinti, kad ekspertas peržengė specialių žinių

ribas, grindė savo išvadą prielaidomis ir spėliojimais, duomenimis, kurių jis

neturi, panaudoti metodai yra moksliškai nepagrįsti, visuotinai nepripažinti ir

nepatikimi, o jo išvada atlikta nekompetentingai, neprofesionaliai ir

nekokybiškai. Byloje

buvo paskirta šilumos ir karšto vandens sąnaudų ir investicijų pagrįstumo

ekspertizė (1–3 klausimai ir 6–11 klausimai), o ne finansinio audito

ekspertizė, todėl tokios ekspertizės atlikimas nepatenka nei į Eksperto, nei į

Ekspertizę faktiškai atlikusio asmens, K. A. kaip

auditoriaus kompetenciją/kvalifikaciją, o tam būtinos specialios energetikos

srities ekonomikos ir techninės žinios, patirtis ir kompetencija.

Apeliantas, susipažinęs su

Eksperto išvada ir joje padarytomis esminėmis klaidomis, kreipėsi į

nepriklausomą atestuotą auditorių, teismo ekspertą R. B.

Šio kreipimosi pagrindu R. B. parengė į bylą Bendrovės

teiktą Specialisto išvadą. Tačiau pirmos instancijos teismas šios išvados

apskritai nevertino, nurodydamas, kad tai – subjektyvi pareiškėjo pasamdyto

specialisto nuomonė. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas reguliavimas

kartu reiškia ir tai, kad vien dėl to, kad specialistas buvo pasamdytas

kažkurios iš šalies, jo teikiamos išvados negali būti prilyginamos šalių

paaiškinimams. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pasitelktas specialistas R. B. yra prisiekęs teismo ekspertas, todėl vien tai, kad

buvo pasamdytas Bendrovės, nereiškia, kad jo išvados netenka teisinės galios.

Todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino Specialisto išvados kaip

įrodymo byloje.

Nagrinėjamu atveju svarbu ir

tai, kad pirmos instancijos teismas neanalizavo į bylą pateiktos Ekspertizės

turinio, tokiu būdu taip pat nukrypdamas nuo ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies

nuostatos, kad visus įrodymus byloje teismas privalo vertinti kritiškai,

atsižvelgdamas į savo turimas žinias ir konkrečias bylos aplinkybes, tokiu būdu

suteikdamas Ekspertizei išimtinį statusą.

Audito bendrovės Ernst &

Young Baltic 2015 m. liepos 10 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštai

patvirtina, kad, priešingai nei nurodyta Eksperto išvadoje, 2006–2012 m.

Bendrovės veikloje nebuvo jokių pažeidimų ir auditorių atlikta patikra ir jos

išvados yra teisingos, o Pareiškėjo1 veiklos ataskaitose, kurias auditavo Ernst

& Young Baltic, UAB, pajamos ir sąnaudos yra pagrįstos ir tinkamos. Tačiau

pirmos instancijos teismas Sprendime neanalizavo į bylą pateiktų audito

bendrovės Ernst & Young Baltic, UAB paaiškinimų ir net nepasisakė, kodėl

nevertino jų kaip rašytinių įrodymų, tokiu būdu taip pat nukrypdamas nuo ABTĮ

57 straipsnio 6 dalies nuostatų.

2. Teismas netinkamai pritaikė

ir išaiškino materialinės teisės normas pareiškėjų Federacijos, B.

C., J. I. (toliau – ir Pareiškėjai) skundo dalyje bei

nemotyvavo dalies savo išvadų, kurias padarė ignoruodamas UAB „Vilniaus

energija“ pateiktus argumentus dėl šilumos kainų nustatymo, o vietoje to

deklaratyviai rėmėsi Ekspertizėje nurodytomis išvadomis (ABTĮ 143 str., 142

str. 2 d. 5 p.).

Bendrovės nuomone, Pareiškėjų

skundo argumentai nagrinėjamoje byloje yra nepagrįsti teisiškai, remiasi tik

deklaratyviais Pareiškėjų teiginiais ir nuomone, tačiau ne teisės normomis.

Šiais argumentais iš esmės nesiremiama bei dėl jų nepasisakoma ir teismo

Sprendime. Pareiškėjai skunde remiasi abstrakčiais ekonominio pobūdžio ir

faktiškai klaidingais pasvarstymais bei samprotavimais apie Komisijos

nepagrįstai padidintas Bendrovės sąnaudas, tokiu būdu kvestionuodamas Nutarimų

ekonominį pagrįstumą, Komisijos diskrecijos teisę, o ne Nutarimų atitikimą

teisės aktams. Be to, Pareiškėjai, akcentuodami mažiausių sąnaudų principą,

ignoruoja Šilumos ūkio įstatyme ir Energetikos įstatyme įtvirtintą būtinųjų

sąnaudų susigrąžinimo nustatant energijos resurso kainas vartotojams principą

ir pareigą tiekėjui užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą

vartotojams.

3. Teismas netinkamai pritaikė

ir išaiškino materialinės teisės normas bei nemotyvavo dalies savo išvadų,

kurias padarė ignoruodamas Bendrovės pateiktus argumentus dėl karšto vandens

netekčių dydžio (ABTĮ 143 str., 142 str. 2 d. 5 p.).

Teismas neanalizavo Bendrovės skunde

nurodytų argumentų, vietoj to apsiribodamas tik LVAT praktikos nurodymu (adm. b. Nr.

A-525-447/2013), nevertindamas jos konkrečių faktinių aplinkybių kontekste. Teismo

išvada, kad Komisija galėjo nustatyti 5 proc. netekčių dydį, prieštarauja

Komisijos patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto

nuostatoms. Taip pat, padarydamas šią išvadą, teismas ignoravo (visiškai

nevertino) pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl karšto vandens faktinių

ir teorinių netekčių taikymo taisyklių. Teismas nenagrinėjo ir to, ar pareiškėjo

vykdoma karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, todėl neatsižvelgė ir į kitas

reikšmingas aplinkybes. Bendrovė pabrėžia, kad priešingai nei teigia atsakovas,

nuo Nuomos sutarties sudarymo momento ji netapo karšto vandens teikėja, nes

tokios pareigos jai tuo metu galiojantys teisės aktai nenumatė.

4. Teismas nepagrįstai atsisakė

sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LVAT dėl Komisijos 2009 m. liepos 21

d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39

punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei nemotyvavo dalies savo

išvadų (ABTĮ 142 str. 1 d., 142 str. 2 d. 5 p.).

Pareiškėjai Lietuvos

nacionalinė vartotojų federacija, B. C. ir J.

I. su UAB „Vilniaus energija“ ir Komisijos apeliaciniais skundais

nesutinka (XI t., b. l. 97–103, 104–108, 123–124).

Atsiliepime į

UAB „Vilniaus energija“ skundą (XI t., b. l. 97–103) pažymi, kad Bendrovės

teiginiai dėl eksperto K. A. atliktos ekspertizės yra

nekorektiški, nepagrįsti, neatitinkantys tikrovės. Pažymi, kad teismui savo

nuožiūra parinkus konkretų teismo ekspertą, visos proceso šalys teisme,

įskaitant ir UAB „Vilniaus energija“, ir atsakovą sutiko, kad ekspertize būtų atlikta (duomenys neskelbtini) audito

biuro ir nekėlė jokių klausimų dėl K. A. kvalifikacijos ir

šališkumo. Tik susipažinus su atliktos ekspertizės aktu ir pamačius, kad

ekspertizės išvados yra nepalankios Bendrovei, ji ėmė kelti klausimą dėl

eksperto kompetencijos. Bendrovės pasitelkti specialistai vertintini kaip

šališki, ginantys išskirtinai jos ekonominius interesus, todėl jų pateiktomis

išvadomis negalima vadovautis, tuo tarpu ekspertas K. A. niekaip

nėra susijęs nei su viena proceso šalimi.

Pareiškėjai palaiko savo skunde

išdėstytą poziciją dėl kitų Bendrovės apeliacinio skundo argumentų. Mano, kad

nėra jokio pagrindo kreiptis į LVAT dėl Metodikos atitikimo įstatymams tyrimo.

Atsiliepime į Komisijos skundą

(XI t., b. l. 104–108) iš esmės remiasi savo skundo argumentais, pritaria

eksperto teiginiams bei teismo išvadoms.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus

energija“ atsiliepime į Komisijos apeliacinį skundą (XI t., b. l. 109–120)

iš dalies su juo sutinka, taip pat palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytą

poziciją.

Pareiškėjas palaiko atsakovo

apeliacinio skundo motyvus dėl Eksperto išvados nepagrįstumo, bei tuo, kad Ekspertas

nėra kompetentingas byloje paskirtai Ekspertizei atlikti.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo

teiginiais, kad Ekspertas pateikė klaidingas išvadas dėl karšto vandens kainos

kintamosios dedamosios formulės koeficientų apskaičiavimo.

Mano, jog Ekspertas pagrįstai

nustatė, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo pirmąjį ir antrąjį karšto vandens

kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientus.

Bendrovė sutinka, kad Sprendime

nepagrįstai kaip įstatymo analogija remtasi Civilinio proceso kodekso normomis.

Bendrovė su atsakovo teiginiu,

kad nagrinėjamu atveju skundžiami Nutarimai apskritai neturėjo būti vertinami

ekonominiu požiūriu – t. y. neturėjo būti skirta ekspertizė, sutinka iš dalies. Bendrovė

sutinka, kad Pareiškėjų skundo dalyje Ekspertizei buvo užduoti pertekliniai

klausimai, kurie galėjo būti įvertinti paties teismo ir nesant atliktam

specialiam tyrimui – Ekspertizei. Tačiau kategoriškai nesutinka su atsakovo

teiginiu, neva Lietuvos teismų praktikoje jau buvo pateikta pakankamai teisės

aiškinimo pavyzdžių tokiais klausimais kaip nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad nagrinėjamoje

byloje kėlė Lietuvos teisinėje sistemoje išsamiai neišnagrinėtus klausimus,

todėl ekspertizė Bendrovės skundo dalyje buvo paskirta pagrįstai. Pareiškėjas

prašė ne vertinti Nutarimus ekonominio tikslingumo požiūriu, kaip kad teigia atsakovas,

tačiau pateikti ekonomiškai motyvuotus atsakymus, kurie sudarytų pakankamą

pagrindą teismui tinkamai išaiškinti kilusius teisės taikymo ir aiškinimo

klausimus.

Pareiškėjas taip pat, kad

Sprendime pateiktos prieštaringos išvados, neatitinkančios faktinių aplinkybių.

Pažymi, kad savo apeliaciniame skunde detaliai nurodė, kad tiek Ekspertizėje,

tiek ir jame paremtame teismo Sprendime priimtos išvados iš esmės neatitinka

nei Metodikos dėl karšto vandens kainų nustatymo, nei Metodikos dėl šilumos

kainų nustatymo, šiais teisės aktais įtvirtinto reglamentavimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nurodė, kad palaiko poziciją,

išdėstytą savo pirmos instancijos teismui pateiktame rašte (XI t., b. l. 122).

Trečiasis suinteresuotas asmuo

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinius skundus

prašo juos atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą (XI t., b. l.

125–128).

Savivaldybės administracija

sutinka su teismo sprendimo motyvais, pažymi, jog ekspertas buvo paskirtas

teismo nutartimi, kuri yra teisėta, galiojanti ir nenuginčyta, todėl priimant

sprendimą teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti eksperto patikimumu. Vien aplinkybė, jog

nagrinėdamas bylą teismas rėmėsi ir eksperto išvada, kuri sutapo su teismo

įsitikinimu savaime nereiškia, jog teismo sprendimas priimtas Eksperto išvados

pagrindu ir nebuvo vertinta byloje esančių įrodymų visuma. Be to, ABTĮ 62

straipsnio 4 dalis numato, jog eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau

teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Šiuo atveju

teismas iš esmės sutiko su eksperto išvada, todėl ją citavo ir ginčijamame sprendime.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad ABTĮ 62 straipsnis

nekonkretizuoja, ar ekspertas turi teisę plačiau pasisakyti klausimais, kurie

nenurodyti nutartyje skirti ekspertizę, tačiau, eksperto nuomone, yra svarbūs. Pačios

ekspertizės tikslas – atsakyti į klausimus, reikalaujančius specialių mokslo,

meno, technikos ar amato srities žinių. Pabrėžtina, kad vienas iš reikalavimų

teismui nagrinėjant bylą ir vertinant įrodymus – vadovautis įstatymu, taip pat

teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalie numato įstatymo

ir teisės analogijos taikymo galimybę. ABTĮ nereglamentuojant eksperto

galimybės papildyti eksperto išvadą savo nuožiūra, teismas, siekdamas teisingai

ir visapusiškai išnagrinėti bylą, visiškai pagrįstai vadovavosi CPK 216 straipsnio

2 dalimi. Be to, pažymėtina, kad, Eksperto išvada nėra imperatyvus, privalomas

teismui dokumentas, yra vertinama teismo kartu su kitais įrodymais, todėl

manytina, kad CPK 216 straipsnio 2 dalies taikymas yra leistinas, pagrįstas ir

teisėtas siekiant įgyvendinti administracinio proceso tikslus ir teisingai

išnagrinėti bylą.

Savivaldybės administracijos

nuomone, atsižvelgiant į tai, kad analogiškas prašymas kreiptis į LVAT dėl norminio

akto atitikties įstatymams tikrinimo jau buvo išnagrinėtas kitoje byloje bei į

tai, kad ABTĮ nenumato imperatyvo teismui kreiptis į LVAT tokiu klausimu, Bendrovės

teiginys, jog tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą

laikytinas nepagrįstu ir atmestinu.

Atsakovas Komisija atsiliepime

į Bendrovės apeliacinį skundą (XI t., b. l. 130–147) nurodo, kad su apeliaciniu

skundu ir jame išdėstytais argumentais sutinka iš dalies, t. y. sutinka su

apelianto argumentais, kuriais remiantis prašoma naikinti Skundžiamo sprendimo

dalį dėl Federacijos skundo visiško patenkinimo. Tačiau atsakovas prašo atmesti

kaip nepagrįstą apeliacini skundą dalyje, dėl prašymo patenkinti UAB „Vilniaus

energija“ skundą nepatenkintų reikalavimų apimtimi, šią teismo sprendimo dalį

prašo palikti nepakeistą. Komisija iš esmės palaiko poziciją, išdėstytą savo

apeliaciniame skunde ir remiasi jame nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės

kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo

Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei

„Vilniaus energija“ (Nutarimas 1) ir 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 03-317

„Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (Nutarimas 2).

Nustatyta, kad Komisijos

Šilumos skyrius, patikrinęs Bendrovės pateiktą šilumos bazinės kainos dedamųjų

projektą bei karšto vandens kainos dedamųjų projektą, 2010 m. gruodžio 2 d.

surašė pažymą Nr. 05-292 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir

karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, kurioje siūloma pritarti pateiktiems

šilumos bazinės kainos dedamųjų bei karšto vandens kainos dedamųjų projektams;

konstatuoti, kad 2009 m. spalio –2010 m. balandžio mėnesiais dėl kuro kainų

skirtumo susidarė 27 399 tūkst. Lt nepadengtų kuro sąnaudų; nederinti Bendrovės

pateikto 2009–2013 m. turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano

ir įpareigoti Bendrovę pateikti pataisytą 2009–2013 m. turto priežiūros ir

eksploatavimo (remonto darbų) planą metinei 11,5 mln. litų sumai (t. 1, b. l.

11–41).

Komisija, vadovaudamasi Šilumos

ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu

Nr. 03-96 patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika)

bei Bendrovės pateiktu šilumos bazinės kainos dedamųjų projektu, 2010 m.

gruodžio 15 d. priėmė Nutarimą 1, kuriuo Bendrovei iki 2015 m. gruodžio 31

d. buvo nustatytos šilumos bazinių kainų dedamosios (t. 1, b. l. 8–9). Komisija,

vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, Komisijos 2009 m.

liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo

metodika (toliau – Kainų metodika) bei Bendrovės pateiktu karšto vandens kainos

dedamųjų projektu, 2010 m. gruodžio 15 d. priėmė Nutarimą 2, kuriuo Bendrovei

nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo nustatytos karšto vandens kainų dedamosios

(t. 1, b. l. 10).

Pareiškėjai Federacija, B. C. ir J. I. prašė panaikinti Komisijos

Nutarimą 1 bei įpareigoti atsakovą priimti naują nutarimą dėl šilumos bazinės

kainos dedamųjų ir panaikinti Nutarimą 2 bei įpareigoti atsakovą priimti

nutarimą dėl karšto vandens kainos dedamųjų, Bendrovė prašė panaikinti

Komisijos Nutarimą 2 bei įpareigoti atsakovą nustatyti atitinkamai pakeistas

Bendrovei karšto vandens kainos dedamąsias bei karšto vandens kainos

kintamosios dedamosios formulę pareiškėjo nurodytu būdu, t. y. įvertinant

leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas

nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens

kiekį.

Pirmosios instancijos teismas

sprendimu pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundą patenkino.

Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Nutarimą

2 ir įpareigoti atsakovą apskaičiuojant karšto vandens kintamosios kainos

dedamąją vadovautis Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 47 punkto

nuostatomis bei koeficientus apskaičiuoti keturių reikšminių skaičių po

kablelio tikslumu, patenkino.

Abu apeliantai, Bendrovė ir

Komisija, ginčija Eksperto išvadas, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos

teismas priimdamas sprendimą, teigia, kad sprendimas nepakankamai motyvuotas.

VI. Jeigu administracinėje byloje

kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato

srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti

ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai (ABTĮ 62 straipsnio 1 dalis).

Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad

šis tikslas būtų pasiektas.

Pirmosios instancijos teismas,

atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant ginčą, būtina atlikti ne tik Metodikoje

ir Kainų metodikoje nustatytų ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų

analizę, tačiau ir įvertinti Bendrovės pateiktuose Komisijai finansinės

atskaitomybės bei kituose dokumentuose nurodytų ekonominių rodiklių bei

Bendrovės vykdytoje veikloje patirtų (planuojamų patirti) išlaidų ir pajamų

analizę, taip pat sąnaudų priskyrimo (nepriskyrimo) šilumos gamybos būtinosioms

sąnaudoms vertinimą, 2013 m. liepos 4 d. nutartimi paskyrė ekspertizę, kurią

pavesta atlikti (duomenys neskelbtini) audito

biurui, vadovaujamam auditoriaus K. A., turinčio teismo

eksperto kvalifikaciją (Ekspertizės akto 28 priedo 1. 1–7), kurioje pavesta

atsakyti į 11 klausimų.

K. A. audito biuras 2015 m. sausio 9 d. pateikė

teismui ekspertizės aktą, kuriame pateiktos išvados į dalį ekspertui

suformuluotų klausimų, taip pat motyvuotai atsisakyta pateikti išvadas į

atskirus klausimus (Ekspertizės akto 1–3 klausimai), dalis klausimų

(Ekspertizės akto 7–10 klausimai) redaguoti, atsižvelgiant į byloje kilusio

ginčo esmę bei tyrimo tikslus.

Tyrimą atlikęs ekspertas K. A., nustatęs esmines, turinčias reikšmės bylai, aplinkybes

pateikė išvadas ir tais klausimais, kurie nebuvo suformuluoti teismo 2013 m.

liepos 4 d. nutartyje: 1) (Ekspertizės akto 12 klausimas) ar „Vilniaus

energija“ Komisijai teikė apgaulingas licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitas

(Energetikos įstatymo 12 str. 8 d.) 2006–2012 m. laikotarpiu? Jei taip,

nurodykite iškraipymų dydį; 2) (13) ar Komisija naudojo patikimus I grupės

šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodiklius?; 3) (14) ar visose 2006–2012

m. Bendrovės licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose „Pajamų ir sąnaudų

ataskaitos pagal veiklas“ „Vilniaus šilumos tinklų“ komplekso nuomos sandoris

apskaitytas neteisingai? Ir, jei taip, ar buvo manipuliuojama šiomis

ataskaitomis ir kokią tai turi įtaką ginčijamiems Komisijos nutarimams? ar

nuomos sandoris 2006–2009 m. „Vilniaus šilumos tinkluose“ gali būti apskaitytas

klaidingai? 4) (15) ar Bendrovė į Komisijai skirtas pajamų ir sąnaudas

ataskaitas, skirtas šilumos kainų ir karšto vandens kainų skaičiavimui, įtraukė

sąnaudas, kurios negalėjo būti priskirtos būtinosioms (valstybės normuojamoms)

sąnaudoms, kaip numatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. ir Metodikos 64 p.?

5) (16) ar atliekant ekspertizę buvo nustatyta reikšmingų sisteminių vidaus

kontrolės trūkumų Komisijos veikloje atliekant jai pavestas funkcijas tiek,

kiek tai susiję su ginčijamais nutarimais? Jei taip, išvardinkite juos; 6) (17)

ar Bendrovė pateikė Komisijai teisės aktų nustatytos apimties audituotas

2006–2012 m. licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitas? ar audituotus duomenis

Komisija teisingai perkėlė iš pajamų ir sąnaudų ataskaitų į Pažymos

skaičiavimui skirtą suvestinę? ar Pažyma ir ginčijami nutarimai parengti pagal

teisingus duomenis?

Pirmosios instancijos teismas

nusprendė, kad Ekspertizės akte pateikiamos 12–17 klausimų, suformuluotų paties

eksperto, išvados yra ypač reikšmingos vertinant Komisijos atliktų Bendrovės

teiktų ataskaitų bei dokumentų patikrinimo procedūrų, taip pat Nutarimo 1 ir

Nutarimo 2 teisėtumą bei pagrįstumą.

Apeliantas atsakovas

apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai

įvertino Eksperto išvados įrodomąją reikšmę ir dėl to nepagrįstai padarė

išvadas dėl įrodinėjamo dalyku esančių faktų buvimo ir (ar) nebuvimo, taip pat

ekspertas neteisėtai išplėtė teismo nutartimi paskirtos ekspertizės objektą. Pareiškėjas UAB

„Vilniaus energija“ taip

pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir

vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d., ABTĮ 142 str. 1 d., 2 d. 5 p.), be

pagrindo rėmėsi Ekspertize ir kritiškai nevertino jos turinio, Bendrovės

teigimu, byloje pateikta Eksperto išvada negali būti laikoma teisėta, nes,

viena vertus, Ekspertas yra visiškai nekompetentingas energetikos srityje

(konkrečiai karšto vandens ir šilumos energetikos kainodaros klausimais), kita

vertus, yra šališkas, turi išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją Bendrovę, ir

piktnaudžiauja eksperto teisėmis, todėl Eksperto išvada neturėtų būti vertinama

kaip įrodymas.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis

nustato, jog administracinėje byloje faktiniai duomenys nustatomi tokiomis

priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais,

specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais

ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Eksperto išvada kaip savarankiškas

įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje

teismo nutartimi paskirtos ekspertizės metu gauta išvada, kurią pateikia

ekspertas, pritaikęs specialias žinias.

ABTĮ 62 straipsnio 4 dalis

numato, jog eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su

eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Iš čia matyti, jog tai tik vienas iš

įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam

jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Eksperto išvados, kaip įrodymo,

specifiškumas ir reikalavimas nesutikimą su eksperto išvada atitinkamai

motyvuoti lemia, kad eksperto išvada, jos pagrįstumo aspektu, gali būti paneigta

taip pat naudojant specialias žinias, kurios patvirtintų, jog buvo naudojami

netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi išeities

duomenys ir pan. Teisėtumo aspektu eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei

būtų nustatyta, kad ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, kad ekspertas

nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. (2009 m. rugsėjo 21 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1077/2009). Vertinant

ekspertizės patikimumą Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atsižvelgiama

į Teismo ekspertizės įstatyme įtvirtintus reikalavimus.

Teisėjų kolegija nesutinka su

apeliantų argumentais dėl eksperto K. A. nekompetentingumo

bei šališkumo. Pirmosios instancijos teismas ekspertizę pavedė atlikti (duomenys neskelbtini) audito biuro ekspertui K. A., įrašytam į Lietuvos teismų ekspertų sąrašą, šis

ekspertas atlieka ekonomines teismo ekspertizes visų instancijų bendrosios

kompetencijos, administraciniuose teismuose, arbitraže, taip pat atlieka

juridinio asmens veiklos tyrimus. Ekspertizės akto I dalies 15–16 puslapiuose

pateikta detali eksperto darbo audito įmonėse praktinė patirtis, susijusi su

energetikos sritimi ir/ar Komisijos reguliuojama veikla. Taip pat ekspertas

kvalifikaciją įrodančius dokumentus pateikė ekspertizės akto priede Nr. 28 (1–7

psl.). Pažymėtina, kad 2013 m. liepos 4 d. nutartyje nurodoma, jog šalių

atstovai posėdžio metu su tokiu teismo pasiūlymu sutiko ir abejonių dėl

eksperto kandidatūros nepareiškė. Eksperto šališkumas iš esmės grindžiamas

ekspertizės akte padarytomis išvadomis ir tuo, kad ekspertas nebuvo

kompetentingas atlikti aptariamą ekspertizę. Teisėjų kolegijos vertinimu,

byloje nėra pateikta įtikinančių argumentų dėl eksperto galimo šališkumo, kaip

jis suprantamas pagal ABTĮ 47 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, taip pat

teismo neįtikino apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai, kad paskirtas

ekspertas buvo nekompetentingas.

Dėl apeliacinio skundo

argumentų, kad ekspertas neteisėtai Ekspertizės akte pateikė atsakymus į 12–17

klausimus, kurie buvo suformuluoti paties eksperto, teisėjų kolegija laikosi

nuomonės, kad minėti klausimai yra tampriai susiję su teismo užduotais

klausimais ir vertintini kaip reikšmingi vertinant Komisijos atliktų Bendrovės

teiktų ataskaitų bei dokumentų patikrinimo procedūrų, taip pat Nutarimo 1 ir

Nutarimo 2 teisėtumą bei pagrįstumą. Minėtų papildomų klausimų įtraukimas į

ekspertizę dėl jų pobūdžio ir sąsajų su jau teismo užduotais klausimais bei

atsakymų į juos reikšmingumo negali būti vertinamas kaip ydingas

administraciniame procese ar nesuderinamas su protingumo ir teisingumo principais.

Taip pat teisėjų kolegija

atižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas Ekspertizės aktą laikė

vienu iš byloje esančių įrodymų, o jame padarytų išvadų įrodomąją reikšmę

vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

VII. Nagrinėjamoje byloje ginčijami Komisijos

Nutarimas 1, kuris priimtas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4

dalimi (šilumos bazinės kainos nustatymas) ir Metodika bei Bendrovės

pateiktu šilumos bazinės kainos dedamųjų projektu, Komisijos Nutarimas 2, kuris

priimtas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi (karšto

vandens kainų dedamosios), Karšto vandens kainų nustatymo metodika bei

Bendrovės pateiktu karšto vandens kainos dedamųjų projektu.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32

straipsnio 2 dalį, šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo

būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo

(pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens

apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo

pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams

bei apskaitos sąnaudomis.

Pirmosios instancijos teismas

nustatė, kad Komisijai pateiktų licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose,

lyginant jas su pelno (nuostolių) ataskaitomis, reikšmingai skiriasi visi pajamų

ir visi sąnaudų duomenys (remtasi Ekspertizės akto 12 klausimo tyrimu

(Ekspertizės akto 1 d., l. 80–83).

Pirmosios instancijos teismas

nustatė, kad Bendrovės licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose, pavadintose

Pajamų ir sąnaudų ataskaitomis pagal veiklas, Nuomos sandoris apskaitytas

neteisingai; klaidingas Nuomos sandorio apskaitymas turi tiesioginę įtaką

ginčijamiems Komisijos nutarimams (remtasi Ekspertizės akto 14 klausimo tyrimu

(Ekspertizės akto 1 d., l. 85–103). Remiantis Metodikos 64 p., šilumos kainų

dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos

gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos

prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo

pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos

sąnaudomis. Pastatų šildymo sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos bei

turto nuomos mokesčiai, nesusiję su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiami

į šilumos kainų dedamąsias. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos

ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo

veiklą vykdytų turto savininkas.

Pirmosios instancijos teismas

nustatė, kad Komisijos naudojami šilumos tiekėjų lyginamosios analizės

rodikliai buvo nepatikimi, nes tik viena audituotų įmonių ataskaita – AB

„Šiaulių energija“ licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaita – parengta

atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 12 straipsnio 8 dalies nuostatas (remtasi Ekspertizės

akto 13 klausimo tyrimu (Ekspertizės akto 1 d., l. 83–85).

Pirmosios instancijos teismas

nustatė, kad Bendrovė į Komisijai skirtas pajamų ir sąnaudų ataskaitas, skirtas

šilumos kainų ir karšto vandens kainų skaičiavimui, labai tikėtina, įtraukė ir

priskyrė būtinosioms sąnaudoms dalį sąnaudų, kurios negalėjo būti priskirtos

būtinosioms (valstybės normuojamoms) sąnaudoms, kaip numatyta Šilumos ūkio

įstatymo 32 str. 2 d. ir Metodikos 64 str. (remiantis Ekspertizės akto 15

klausimo tyrimu (Ekspertizės akto 1 d., l. 103–106), pavyzdžiui, audito darbo

dokumentuose yra įrašų, kad tam tikros Bendrovės sąnaudos (reprezentacinės

sąnaudos, išmokėtos socialinės garantijos, pašalpos, reprezentacinės kelionių

išlaidos, studijų rėmimo ir darbuotojų mokymo sąnaudos, nuomojamos VIP ložės

eksploatacija, nurašytos beviltiškos skolos, pašalpos, sumokėtos baudos ir

nuotoliai, autobusų nuoma kelionėms, nurašytos sumokėtos garantijos „Price

Speed“, psichologo konsultacijos, privačios medicinos klinikos „Northway“

tyrimų sąnaudos ir kt.) yra paskirstytos visoms veikloms, įskaitant ir šilumos

tiekimo veiklą.

Pirmosios instancijos teismas

nustatė, kad Komisija nesuderinamai su Metodikos 64 p. nuo 2008 m. iki 2012 m.

imtinai iš „Vilniaus energijos“ priimdavo ataskaitas, kuriose pateikta apie 40

kartų mažiau informacijos, kitaip tariant, priimdavo tik vienos suminės eilutės

ataskaitas (remiantis Ekspertizės akto 16 klausimo tyrimu (Ekspertizės akto t.

1, l. 103–112), kur nurodoma, kad: Komisija naudojo 2006–2009 m. Bendrovės

duomenis, kuriuose klaidingai apskaitytas Nuomos sandoris, ir nepaisė, kad

auditorių išvadose tai buvo atskleista.

Pirmosios instancijos teismas

nustatė, kad Komisijai Bendrovė pateikė nepakankamai detaliai audituotas

2006–2007 m. ataskaitas, taip pat „vienos suminės eilutės“ 2008–2012 m.

ataskaitas, kurios negali būti prilygintos licencijuotos veiklos sąnaudų

ataskaitoms. Audituotus duomenis Komisija ne visada teisingai perkėlė iš pajamų

ir sąnaudų ataskaitų į Pažymos skaičiavimui skirtą suvestinę (remiantis Ekspertizės

akto 17 klausimo tyrimu (Ekspertizės akto 1 d., l. 113–118).

Pirmosios instancijos teismas

nustatė, kad patvirtinama, kad Komisija, rengdama pastovios karšto vandens

kainos skaičiavimo dedamosios suvestinę, taip pat ir ginčijamus nutarimus,

naudojo Bendrovės iš dalies neaudituotus 2008–2009 m. šilumos tiekimo veiklos

sąnaudų duomenis bei ataskaitas, kuriose Nuomos sandoris apskaitytas

neteisingai. Todėl tikėtina, kad, kaip ir nurodyta Federacijos ir kitų

pareiškėjų bendrame skunde, į karšto vandens kainą įtraukta 4,281 Lt pastoviųjų

sąnaudų ir pelno suma yra klaidinga (remiantis Ekspertizės akto 11 klausimo

tyrimu (Ekspertizės akto 1 d., l. 76–80).

Pažymėtina, kad Ekspertizės

akto 11, 10, 9, 6 klausimų tyrimai bei išvados, nepalankios skundžiamų

Komisijos nutarimų atžvilgiu, yra iš esmės pagrįstos Ekspertizės akto 12–17

klausimų tyrimo išvadomis, kuriose konstatuotas sąmoningas apgaulingas

Bendrovės teiktose ataskaitose duomenų nurodymas. Teismas taip pat atsižvelgė

ir įvertino Ekspertizės akto 7 klausimo tyrimo išvadą, kad Komisijai ilgalaikio

materialaus ir nematerialaus turto duomenys buvo pateikti tokiu formatu

(popieriuje), jog jų faktiškai nebuvo galima klasifikuoti, rūšiuoti, sumuoti.

Abu apeliantai teigia, kad

ekspertas neskiria apskaitos ir Komisijai teikiamos reguliuojamos apskaitos.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Metodikos

nuostatos nepakeičia pajamų ir sąnaudų, turto ir įsipareigojimų pripažinimo

principų. Metodika neprieštarauja buhalterinės apskaitos, įmonių finansinės

atskaitomybės įstatymams ir verslo apskaitos standartams tiek, kiek tai susiję

su pajamų ir sąnaudų, turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo ir apskritai visų

ūkinių operacijų registravimu buhalterinėje apskaitoje.

Skunde pirmosios instancijos

teismui pareiškėjai Federacija, B. C. ir J. I. teigė, kad ginčijamus

nutarimai buvo priimti pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalies

nuostatas, Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo

metodiką, nes, pareiškėjų nuomone, termofikacinėse (kogeneracinėse) elektrinėse

privalėjo būti atliktas sąnaudų, kuro atskyrimas šilumos ir elektros energijos

gamybai, kas užtikrintų patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams

mažiausiomis kainomis. Metodikos 47.8 punkte įtvirtinta, kad nustatant šilumos

bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus,

kainodaros reikalavimus ir nustatymo tvarką, taikoma taip pat ir Komisijos

patvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų

atskyrimo metodika. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 6, 7 dalimis,

termofikacinėse (kogeneracinėse) elektrinėse privalo būti atliktas sąnaudų,

kuro atskyrimas šilumos ir elektros energijos gamybai, kas užtikrina Šilumos

ūkio įstatymo prioritetinio tikslo įgyvendinimą – mažiausiomis sąnaudomis

užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.

Atsakovas 2011 m. vasario 14 d.

atsiliepime į pareiškėjų skundą teigė, kad UAB „Vilniaus energija“ 2004–2009

metais iš elektros energijos gamybos gautas pelnas negali būti naudojamas

šilumos gamybos sąnaudų sumažinimui pagal Kogeneracinių jėgainių šilumos ir

elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodiką, nes ji įsigaliojo tik nuo 2009

m. rugpjūčio 1 d. Teisėjų kolegija vertina, kad tokia atsakovo pozicija yra

visiškai nepagrįsta, nes ginčijamas nutarimas buvo kaip tik priimtas jau

įsigaliojus minėtai Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos

sąnaudų atskyrimo metodikai ir šiuo nutarimu reguliuojami santykiai į ateitį,

t. y. šilumos bazinė kaina nustatoma ateinantiems penkeriems metams. Kita

vertus, atsakovas Komisija apeliaciniame skunde savo argumentus dėl šilumos

bazinės kainos naujam penkerių metų laikotarpiui grindžia Kogeneracinių jėgainių

šilumos ir elektros sąnaudų atskyrimo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m.

liepos 22 d. nutarimu (apeliacinio skundo 24–25 psl.), vadinasi, pats

apeliantas Komisija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje tiriant ginčijamų

nutarimų teisėtumą turi būti vadovaujamasi Kogeneracinių jėgainių šilumos ir

elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika. Teisėjų kolegijos vertinimu,

pareiškėjų argumentai dėl to, kad turėjo būti atliktas sąnaudų, kuro atskyrimas

šilumos ir elektros energijos gamybai, kas užtikrintų patikimą ir kokybišką

šilumos tiekimą vartotojams mažiausiomis kainomis, yra pagrįsti.

Pareiškėjų Federacija, B. C. ir J. I. manymu, Komisija nepagrįstai nustatė padidintas

pastoviąsias sąnaudas dėl darbo užmokesčio darbuotojams netinkamo įskaitymo

(9,275 mln. Lt), ilgalaikio turto nepagrįsto įtraukimo, nusidėvėjimo

(amortizacijos) sąnaudų mažinimo, šilumos punkto priežiūrų remonto (eksploatacijos)

sąnaudų, veiklos sąnaudų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų skunde

teismui išdėstyti argumentai dėl to, kad Komisija nepagrįstai nustatė

padidintas pastoviąsias sąnaudas dėl darbo užmokesčio darbuotojams ir

netinkamai jas įskaitė, ir taip pažeidė Metodikos 80.1.3.2 punktą.

Teisėjų kolegija sutinka su

pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Bendrovės skundo motyvai, kuriais

iš esmės ginčijamos Komisijos taikytos 5 proc. dydžio leistinos karšto vandens

netektys, yra nepagrįsti ir atmestini, bei šių motyvų nekartos.

Teisėjų kolegija atkreipia

dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje dėl jos sudėtingumo ir ekonominių

klausimų vyravimo buvo remtasi Ekspertizės aktu, kaip iš vienu iš pagrindinių

byloje esančių įrodymų. Apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai nebuvo

pakankami paneigti Ekspertizės akte padarytoms išvadoms ir nebuvo pakankami,

kad teismas suabejotų eksperto kompetencija.

Pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. prašymo išreikalauti iš atsakovo 2016 m. rugsėjo 14 d.

planinio patikrinimo aktą Nr. S3-1 tenkinti, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra

pagrindo.

Bendrovės prašymo nutraukti

nagrinėjimą dalyje dėl Nutarimo 1 taip pat nėra pagrindo, nes teisinių

padarinių, sietinų su Nutarimo 1 neteisėtumu, klausimas gali būti keliamas

ateityje.

Apibendrindama,

teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai

vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo

aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio

reikalavimus, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl pirmosios

instancijos teismo sprendimas

paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos

įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės

„Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos

kontrolės komisijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo

2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė