2013-10-08 Nr. AB-6002-3-61-3-02076-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1314/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02076-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 10.6.1.3; 10.8.2; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Baltspeda International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Baltspeda International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Baltspeda International“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 18KP-19-138 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1A-130 „Dėl UAB „Baltspeda International“ skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-110(7-84/2012) „Dėl UAB „Baltspeda International“ 2012 m. gegužės 10 d. skundo Nr. 12BI/469“.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamais sprendimais jam nepagrįstai už tariamai neįvykdytą laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą papildomai priskaičiuota 1 990 Lt muito, 4 614 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 83 Lt kompensacinių palūkanų, 118 Lt delspinigių bei paskirta 1 320 Lt bauda. Pažymėjo, kad pagal Vilniaus teritorinės muitinės išduotą leidimą laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai deklaravo automobilį „Volkswagen Passat“ Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Žirmūnai“.

Šis automobilis buvo deklaruotas reeksporto muitinės sankcionuotam veiksmui ir Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemos (toliau – ir MDAS) priemonėmis buvo įforminta eksporto procedūra MRN 10LTVR4000EK00D9E1. Eksporto deklaracijos įforminimui buvo pateikta pažyma-sąskaita Nr. BI-1098. Prekės gabenimas pagal MRN 10LTVR4000EK00D9E1 MDAS užbaigtas 2010 m. gruodžio 9 d. Kybartų kelio poste. Vilniaus teritorinė muitinė sprendime vadovaujasi Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimo automobilio „Volkswagen Passat“, kėbulo Nr. WVWMD63BX4P052478, pagal eksporto deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00D9E1 fiktyvaus išvežimo iš Europos Bendrijos muitų teritorijos, tačiau pareiškėjas pabrėžė, kad 2010 m. lapkričio 17 d. jis šį automobilį pardavė Rusijos piliečiui A.

P. (A. P.), kuris, įgydamas automobilio nuosavybės teises, įgijo ir pareigą išgabenti automobilį iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tai jis, pareiškėjo teigimu, pagal eksporto deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00D9E1 ir padarė. Pareiškėjo įsitikinimu, Rusijos Federacijos federalinės muitinės tarnybos Šiaurės vakarų muitinės valdybos Kaliningrado operatyvinės muitinės pranešimas, kad tariamai paminėtas automobilis „Volkswagen Passat“ į Rusijos Federacijos teritoriją įvežtas nebuvo, šiuo atveju jokios atsakomybės jam negali užtraukti, nes procedūra užbaigta Kybartų kelio poste.

Pabrėžė, jog neturi nei teisinių, nei faktinių galimybių stebėti ir kontroliuoti tolimesnio transporto priemonės judėjimo po to, kai pastaroji yra parduodama tretiesiems asmenims. Teisėtų lūkesčių principas reikalauja, jog subjektui, kuris atliko visus teisės aktų nustatytus veiksmus teisėtai ir sąžiningai, negali atsirasti atsakomybė dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo teigimu, nėra jokių duomenų, kad automobilis faktiškai liko Lietuvos muitų teritorijoje ir buvo naudojamas vidaus rinkoje, todėl Vilniaus teritorinės muitinės pozicija yra nepagrįsta, nes paremta netinkamu įrodymų vertinimu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 42–43) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis neturi nei teisinių, nei faktinių galimybių stebėti ir kontroliuoti tolesnio transporto priemonės judėjimo po to, kai pastaroji yra parduodama tretiesiems asmenims, nėra vienu iš tų pagrindų, kuriuo remiantis pareiškėjas neatsako už tinkamą pradėtos procedūros įvykdymą. Kitų asmenų (pareiškėjo kontrahentų) neteisėti veiksmai, dėl kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsirado mokestinės prievolės, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o pareiškėjui, kuriam ir tenka pareiga vykdyti dėl galbūt neteisėtų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Kitų asmenų veiksmai pareiškėjui galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš jų atlyginti žalą vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio tvarka. Atsakovas pabrėžė, jog, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą muitinės deklaraciją, asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekės (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas), pareiškia, kad jis deklaruoja paminėtas prekes nurodytai muitinės procedūrai arba kitam veiksmui įforminti arba prekių turimam Bendrijos prekių muitiniam statusui įrodyti, todėl tampa atsakingas už deklaracijoje nurodytos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo taikymo pradžia, įvykdymą. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjo deklaruota laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo tinkamai įvykdyta, nes ginčo automobilis realiai nebuvo reeksportuotas, būtent pareiškėjas tapo atsakingas už visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros, įvykdymą, todėl būtent pareiškėjas yra šio mokestinio pažeidimo subjektas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 44–46) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad šiuo atveju skolos muitinei atsiradimas sietinas su 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 203 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad skola muitinei atsiranda neteisėtai paėmus importo muitais apmokestinamas prekes iš muitinės priežiūros jų paėmimo momentu. Atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kurie turėtų būti skolininkais muitinei pagal paminėto straipsnio 3 dalies 1–3 įtraukas, bet nustatytas šio straipsnio 3 dalies 4 įtraukoje nurodytas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, t. y. šis asmuo yra leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą turėtojas bei šios procedūros vykdytojas – UAB „Baltspeda International“. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, elektroninės žymos, kurioje nurodyta, kad prekė yra eksportuota, tikrumą paneigia Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus atliktas tyrimas ir Rusijos Federacijos muitinės tarnybos raštas, atskleidžiantys, kad, pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos sistemos duomenis, įforminus eksporto deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00D9E1, gabenta transporto priemonė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją nebuvo išvežta. Įrašas muitinės elektroninėje MDAS sistemoje negali būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti eksporto procedūros užbaigimą, kadangi patvirtinant arba paneigiant paminėtą faktą, turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys. Prekės gavimas paskirties muitinės įstaigoje ir jos neišgabenimas į trečiąją valstybę, laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, yra neįmanomas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu (b. l. 84–88) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų importo mokesčių ir su jais susijusių sumų pagrįstumo, konstatavus, kad pareiškėjas neužbaigė automobilio „Volkswagen Passat“ laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūros. Teismas pažymėjo, jog laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, atliekama naudojant sąlyginio neapmokestinimo sistemą, apibrėžta Bendrijos muitinės kodekso 114 straipsnio 1 dalies (a) punkte. Pagal šią procedūrą, Europos Sąjungos muitų teritorijoje atliekant vieną arba daugiau perdirbimo operacijų galima pateikti ne Bendrijos prekes, skirtas reeksportuoti iš minėtos muitų teritorijos, suteikus joms kompensacinių produktų pavidalą, neapmokestinant šių prekių importo muitais ir netaikant joms prekybos politikos priemonių.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalį, ekonominio poveikio turinti sąlyginio neapmokestinimo procedūra baigiama, kai prekėms arba kompensaciniams ar perdirbtiesiems produktams, kuriems ši procedūra buvo įforminta, įforminami nauji muitinės sankcionuoti veiksmai. Taigi, kai šios prekės reeksportuojamos laikantis laikinojo įvežimo perdirbti procedūros reikalavimų, jokių muitų mokėti nereikia. Teismas taip pat pažymėjo, jog Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 18KP-19-211 eksporto deklaraciją MNR 10LTVR4000EK00D9E1 pripažino negaliojančia.

Šis sprendimas nebuvo panaikintas, taigi yra galiojantis, todėl, teismo vertinimu, tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai konstatavo, jog laikinojo įvežimo perdirbti procedūra nebuvo užbaigta. Pažymėjo, kad neužbaigus laikinojo įvežimo perdirbti procedūros laikytina, jog prekė, nagrinėjamu atveju automobilis „Volkswagen Passat“, buvo importuota į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir dėl to kyla pareiga mokėti muitus ir kitas, su tuo susijusias, sumas. Kadangi pagal Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsnio 1 dalį į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos, o Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog muitinė imasi visų priemonių, būtinų sureguliuoti padėčiai, susijusiai su prekėmis, kurioms įforminta procedūra nebuvo užbaigta laikantis nustatytų sąlygų, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai UAB „Baltspeda International“ papildomai apskaičiavo importo mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Pareiškėjas teigė, kad jis nebebuvo atsakingas už ginčo automobilio reeksportavimą, kadangi automobilį jau buvo pardavęs Rusijos piliečiui A. P., tačiau teismas šį pareiškėjo teiginį vertino kritiškai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes, pagal šio straipsnio 3 dalį, tokiu atveju skolininku laikomas ir asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjas buvo atsakingas už įformintos muitinės procedūros – laikino įvežimo perdirbti – taikymą, jis buvo šios procedūros vykdytojas, taigi būtent jam kilo pareiga šią procedūrą tinkamai užbaigti. Tai, kad pareiškėjas buvo atsakingas už paminėtos procedūros užbaigimą, patvirtina ir deklaracijoje MRN 10LVVR4000EK00D9E1 nurodyti duomenys, kad UAB „Baltspeda International“ yra deklarantas, t. y. asmuo, kuris pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 17 punktą pateikia muitinės deklaraciją savo vardu arba kurio vardu muitinės deklaracija pateikiama.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 85 straipsniu, bet kuri ekonominio poveikio turinti muitinės procedūra gali būti atliekama tik gavus muitinės leidimą. Šio kodekso 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad atitinkamos procedūros taikymo sąlygos nustatomos leidime, o pagal šio straipsnio 2 dalį – leidimo turėtojas turi pranešti muitinei apie visus po leidimo gavimo atsiradusius veiksnius, kurie gali turėti įtakos tolesniam naudojimuisi leidimu arba jo turiniui. Nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjas įvežė bei muitinei deklaravo ginčo automobilį ir, gavęs leidimą taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, tuo pačiu įsipareigojo laikytis šiame leidime nustatytų sąlygų, t. y., pasibaigus leidime nurodytam laikui, pateikti prekę kitam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti, taigi, teismo nuomone, nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo pareigą tinkamai užbaigti paminėtą procedūrą.

Teismas pažymėjo, jog, nustačius, kad UAB „Baltspeda International“ nagrinėjamu atveju yra atsakinga už importo mokesčių ir su jais susijusių sumų sumokėjimą, pritartina atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentams, kad tam tikri neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai nepanaikina prievolės pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas papildomas sumas, o neteisėti kitų asmenų veiksmai jam galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis CK normomis arba šie asmenys galėtų už šią įmonę į valstybės biudžetą sumokėti dėl jų veiksmų atsiradusias mokesčių mokėtojo mokestines nepriemokas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. 18KP-19-138, Muitinės departamento 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 1A-130 ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. S-110(7-84/2012) yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 91–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalimi, kadangi laikinojo įvežimo perdirbti procedūra yra viena iš ekonominį poveikį turinčių sąlyginio neapmokestinimo procedūrų, tai ji buvo tinkamai užbaigta, kai automobilis buvo įformintas reeksporto muitinės sankcionuotam veiksmui. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad dėl to, jog Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 18KP-19-211 panaikino eksporto deklaraciją 10LTVR4000EK00D9E1, yra pagrindas konstatuoti, jog laikinojo įvežimo perdirbti procedūra nebuvo užbaigta; muitinės sprendimas dėl eksporto deklaracijos panaikinimo yra visiškai nepagrįstas, priimtas remiantis informacija (Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir Rusijos Federacijos muitinės raštu apie automobilio neįvažiavimą į Rusijos teritoriją), kuri neįrodo automobilio neišgabenimo iš Lietuvos, t. y. jo likimo Bendrijos muitų teritorijoje fakto.

Tinkamą vykdytų muitinės procedūrų užbaigimą įrodo tai, kad nei viena iš muitinės įstaigų prekių pristatymo muitinei fakto neginčijo, t. y. nebuvo ginčyta, jog automobilis buvo pristatytas į Kybartų kelio postą, kuriame ir buvo užbaigta eksporto procedūra. Prekių eksporto atveju įrodžius, kad prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, įrodinėti prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos fakto nebereikia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P1-32/2005).

Automobilio gabenimas (eksporto procedūra) buvo užbaigtas 2010 m. gruodžio 9 d. Kybartų kelio poste. Įvykdė visas deklaranto pareigas pagal eksporto deklaraciją 10LTYR4000EK00D9E1 ir įgyvendino Bendrijos muitinės kodekso reikalavimus. Vilniaus teritorinė muitinė iki Muitinės kriminalinės tarnybos 2011 m. sausio 26 d. rašto apie pradėtą ikiteisminį tyrimą gavimo jokių pretenzijų dėl paminėtos procedūros užbaigimo nereiškė, t. y. pripažino, kad tranzito procedūrą jis užbaigė tinkamai. Teigti, jog eksporto procedūra užbaigta fiktyviai, nėra jokio pagrindo.

Reikalavimas pateikti įrodymus, kad automobilis buvo įvežtas į Rusijos Federaciją, yra nepagrįstas, nes Rusijos Federacija pagal deklaraciją nebuvo paskirties įstaiga. Po automobilio perdavimo ir eksporto procedūros užbaigimo negalėjo kontroliuoti tolesnio automobilio įvežimo/išvežimo procedūrų ir tinkamo muitinės dokumentų užpildymo Rusijos Federacijoje. Nepateikti jokie duomenys, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad automobilis faktiškai liko Lietuvos muitų teritorijoje ir buvo/yra naudojamas vidaus rinkoje.

2. Teismas neturėjo teisės remtis vien Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 16T-7.34/21-178 ir nevertinti kitų byloje nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų. Duomenų, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-240-10 pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 200 straipsnio 1 dalį dėl fiktyviai užbaigtos eksporto procedūros pagal deklaraciją MRN 10LVVR4000EK00D9E1, transporto priemonės neišvežus iš Bendrijos muitų teritorijos, buvo baigtas ar kad šio tyrimo pagrindu būtų iškelta baudžiamoji byla, nėra. Prašė stabdyti šią bylą, iki bus gautos ikiteisminio tyrimo išvados. Byloje nebuvo išsamaus, visapusiško ir objektyvaus aplinkybių išnagrinėjimo. Tokie teismo veiksmai prieštarauja ir suformuotai administracinių teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-891/2009).

3. Byloje buvo iš esmės netinkamai aiškinama ir taikoma Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalis ir kitos šio kodekso nuostatos, dėl kurių netinkamo aiškinimo jam buvo nustatyta pareiga įrodyti, kad transporto priemonė ne tik išvažiavo iš Europos Bendrijos muitų teritorijos, bet ir įvažiavo į Rusijos Federaciją. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1, 2 dalių, 57 straipsnio 6 dalies pažeidimai yra esminiai. Dėl jų buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kuris naikintinas apeliacine tvarka. Padaryti pažeidimai yra šiurkštūs ir esminiai, dėl jų proceso pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo, byla buvo išnagrinėta tik pagal vieną įrodymą – pagal asmens, kurio sprendimas skundžiamas, parašytą raštą, ir dėl to priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Ištaisyti šių pažeidimų apeliacinės instancijos teisme neįmanoma, nes bylai teisingai išnagrinėti būtina surinkti ir visapusiškai ištirti daugiau įrodymų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–105) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad ginčo prekė, įforminus laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą pagal ginčo BAD importo rinkinį, laikoma importuota preke, kuriai sąlyginai atidedamas importo mokesčių mokėjimas, iki procedūra bus baigta Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas automobilį deklaravo reeksporto muitinės sankcionuotam veiksmui, tačiau jo pateikta elektroninė eksporto deklaracija buvo pripažinta negaliojančia, todėl laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra liko neužbaigta. Atsižvelgiant į tai, muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 2 dalimi, 201–232 straipsniais, pagrįstai ėmėsi visų priemonių, būtinų sureguliuoti padėčiai, susijusiai su ginčo preke, kuriai įforminta laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo užbaigta laikantis nustatytų sąlygų. Pareiškėjas, kuris BAD importo deklaracijoje nurodytas kaip laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojas (2008 m. vasario 8 d. leidimas Nr. LT8VMLPS051), neįvykdė pareigos per nustatytą terminą užbaigti šią procedūrą. Šių aplinkybių konstatavimas yra pagrindas kilti mokestinei atsakomybei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį. Pagal to paties straipsnio 3 dalies paskutinę įtrauką pareiškėjas yra pagrįstai pripažintas skolininku. Tuo atveju, jeigu ir būtų nustatyta, kad ginčo automobilį neišgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos nusprendė ne pareiškėjas, o tretieji asmenys, mokestinės atsakomybės pagrįstumui bei teisėtumui pareiškėjo atžvilgiu tokia aplinkybė nebūtų reikšminga. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-238/2007. Nustačius, jog pareiškėjo deklaruota laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo tinkamai įvykdyta, nes ginčo automobilis realiai nebuvo reeksportuotas, būtent pareiškėjas tapo atsakingas už visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodyta muitinės procedūra, įvykdymą. Todėl būtent pareiškėjas yra šio mokestinio pažeidimo subjektas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–109) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad šiuo atveju skolos muitinei atsiradimas sietinas su Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsniu, kuriame įtvirtintos nuostatos (1, 2 d.), kad skola muitinei atsiranda neteisėtai paėmus importo muitais apmokestinamas prekes iš muitinės priežiūros jų paėmimo momentu. Vilniaus teritorinė muitinė po atlikto tyrimo nustačiusi, kad laikinai įvežtam perdirbti automobiliui „Volkswagen Passat“ reeksporto procedūra buvo užbaigta fiktyviai, 2012 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 18KP-19-138 pareiškėjui pagrįstai įregistravo importo mokesčių dydžio skolą už neteisėtai iš muitinės priežiūros paimtą transporto priemonę. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtrauka, skolininku laikomas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, t. y. šis asmuo yra leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą turėtojas bei šios procedūros vykdytojas – UAB „Baltspeda International“. Elektroninės žymos tikrumą paneigia Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus atliktas tyrimas ir Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 24-09/2199. Pareiškėjas yra atsakingas už importo mokesčių ir su jais susijusių sumų sumokėjimą, o tam tikri neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai nepanaikina prievolės pareiškėjui sumokėti papildomas sumas ir tokie veiksmai galėtų sudaryti prielaidas jam reikalauti iš tų asmenų atlyginti žalą, remiantis CK normomis. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009. Nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimo faktą, nesvarbu, ar baigtas, ar – ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Apeliantas, nusprendęs vykdyti laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą ir gavęs tam muitinės leidimą, yra įpareigotas muitinės procedūrą užbaigti įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus teritorinė muitinė, apskaičiuodama mokestines prievoles ir skirdama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų, kuriuos detaliai išdėstė ginčo sprendime. Teigia, jog teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas aplinkybes ir įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje neginčijamai nustatytos šios Bendrijos muitinės kodekso bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu bylai reikšmingos aplinkybės:

1) pagal 2010 m. lapkričio 17 d. pareiškėjo įformintą deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00D9E1 pareiškėjas vykdė krovinio (automobilio „Volkswagen Passat“, be numerio, pagaminto 2004 m.) laikino įvežimo perdirbti muitinės procedūrą (t. y. Bendrijos muitinės kodekso 96 str. taikymo prasme buvo šios procedūros vykdytojas) ir iki 2010 m. lapkričio 28 d. buvo įsipareigojęs (atsakingas) pristatyti nurodytą krovinį paskirties muitinės įstaigai – Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postui;

2) nurodytas krovinys paties pareiškėjo nebuvo pristatytas minėtai paskirties muitinės įstaigai (pareiškėjo teigimu, tai padarė ir turėjo padaryti paminėtą automobilį 2010-11-17 iš jo pirkęs Rusijos Federacijos pilietis A. P., kuris, įsigydamas automobilį, įgijo ir pareigą išgabenti jį iš Bendrijos muitų teritorijos).

Išvardytos faktinės (pažymėtina, kad šalių nekvestionuojamos) bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, būdamas atsakingas už paminėtos muitinės procedūros tinkamą užbaigimą (nurodyto automobilio pristatymą paskirties muitinės įstaigai), šios savo pareigos neįvykdė taip, kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 92 ir 96 straipsniuose. Todėl muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio nuostatomis, pagrįstai užfiksavo skolos muitinei atsiradimo faktą bei pripažino, kad būtent pareiškėjas yra muitinės skolininkas. Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažinti pagrįstais ir teisingais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų įrodymų, pagal jį tariamai patvirtinančių nurodytos išorinio tranzito procedūros užbaigimo faktą, kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti įrodymai leistinumo aspektu neatitinka Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje (pažymėtina, kad baigtinio sąrašo pateikimo būdu) nustatytų įrodymų, patvirtinančių šios tranzito procedūros užbaigimo faktą. Priešingai, muitinės gauti ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai (Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011-04-19 raštas Nr. 911-09/2199 bei Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija) šį faktą paneigia.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo skundžiami muitinės sprendimai teisės taikymo ir fakto nustatymo prasme yra teisingi ir pagrįsti.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Baltspeda International“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė