2017-12-18 Nr. AB-23822-3-61-3-00668-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2056-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00668-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2013–2015 metais 23 valandas per parą buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nežmoniškomis, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose trūko vietos, oro ir privatumo. Tarp kamerose kalinčių asmenų nuolat vyravo įtampa, kuri bet kada galėjo baigtis smurtu. Dėl kamerų perpildymo Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybių reaguoti į suimtųjų skundus, užtikrinti higienos normų reikalavimų laikymosi. Kamerose nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai, todėl, norint išsikviesti pareigūnus, tekdavo šaukštais daužyti į duris. Kamerose buvo blogas kvapas, drėgna, kadangi sanitariniai mazgai (tualetai) buvo be durų, nuo likusios gyvenamosios dalies juos skyrė vos 1,2 m aukščio pertvara. Sanitariniai mazgai (tualetai) neturėjo ventiliacijos, be to, buvo įrengti priešais prie sienos pritvirtintas maisto lentynėles, taip pat nedideliu atstumu nuo gultų ir stalo. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo suteikiama teisė tik 1 val. per parą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo visiškai netvarkomi, juose buvo prišiukšlinta, tvyrojo blogas kvapas, nebuvo įrengtas tinkamas stogas nuo lietaus. Kalėdamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas su visais daiktais buvo dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Dėl sveikatos problemų pareiškėjas kreipdavosi į Lukiškių TI-K medicinos, psichologines tarnybas, tačiau kvalifikuoto gydymo arba konsultacijos negavo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs didelius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, buvo pažeista jo teisė į orumą.

3. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti išlaidų atlyginimą, kurios patirtos parengus bylai reikalingų dokumentų kopijas.

4. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ir drėgmės. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jis neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys. Lukiškių TI-K administracija sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamojo privatumo, jo judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar psichiatrą, jog jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

9. Išnagrinėjęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad 17 parų pareiškėjas buvo laikomas per mažo kamerų ploto sąlygomis, t. y. jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kamerų ploto. Teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu tualetu.

10. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo kamerose buvo per didėlė drėgmė. Teismas pripažino, kad pareiškėjui buvo suteikta pakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad papildomų neigiamų išgyvenimų jis patyrė ir dėl nuolatinio perkėlimo iš kameros į kamerą, teismas vertino kaip nepagrįstą. Teismo vertinimu, vien abstrakčių pareiškėjo teiginių nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimą dėl iškvietimo mygtukų neįrengimo kamerose ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės.

11. Įvertinęs padarytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, pažymėjęs, kad tokio pobūdžio išlaidos nėra atlyginamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Jo kamerose tvyrojo blogas kvapas. Kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo be durų, nuo bendros kamerų erdvės buvo atitverti tik 1,2 m aukščio pertvara. Tualetas kameroje neturėjo atskiros ventiliacijos, buvo įrengtas priešais prie sienos pritvirtintas maisto lentynėles, taip pat nedideliu atstumu nuo gultų ir stalo. Kadangi sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo bendros kamerų erdvės, prižiūrėtojai pro kamerų durų akutes matydavo jį besinaudojanti tualetu. Jo kalinimo kamerose taip pat nebuvo pakankamai spintelių ir taburečių. Pareiškėjas teigia, kad jis buvo kalinamas ir per mažo kamerų ploto sąlygomis. Pažymi, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys dėl kamerose kalėjusių kartu su juo asmenų skaičiaus yra neteisingi.

14. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios patirtos parengus bylai reikalingų dokumentų kopijas.

15. Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai pareiškėjui nebuvo padaryti, dėl to nėra pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat atsakovo atstovas nurodo, kad jam turėtų būti priteistas dokumentų kopijų rengimo išlaidų atlyginimas.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Departamentas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atlyginti neturtinę žalą (10 000 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų šios įstaigos (pareigūnų) veiksmų (neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų).

20. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

21. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

22. Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

23. Pažymėtina, jog D. M., pirmiausia, neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

24. Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

25. Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

26. Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

27. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad D. M. laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, viso 86 paras. Neatitinkančiomis teisės aktais nustatytų reikalavimų kalinimo sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 17 dienų, t. y. jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Minėtas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo kamerų plotą ir jose laikytų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu konstatuoja, kad D. M. buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 30 parų. Bylos duomenimis nustatyta, kad be pirmosios instancijos teismo nustatytų 17 parų, pareiškėjas 13 parų buvo kalinamas kamerose, kurių plotas svyravo nuo 7,31 kv. m iki 7,45 kv. m (2 asmenys). Atskaičius iš šių kamerų ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, darytina išvada, jog vienam asmeniui galimai teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto. Taigi D. M. 30 parų teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto.

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis tualetu visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį.

31. Pareiškėjas žalą taip pat kildino ir iš to, kad kamerose buvo drėgna, suteikiamas per trumpas laikas pasivaikščioti gryname ore ir prasta pasivaikščiojimo kiemelių būklė, nuolat buvo perkeliamas iš vienos kameros i kitą, kamerose nėra iškvietimo mygtukų. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, taip pat kritiškai vertino ir atmetė pretenzijas dėl pasivaikščiojimo trukmės ir kiemelių būklės. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. D. M. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs ir įvertinęs, taip pat jokių argumentų, dėl kurių teismo sprendimą reikėtų keisti arba panaikinti.

32. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (30 dienų neužtikrinant pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (3 kv. m) ir visą kalinimo laikotarpį privatumo naudojantis tualetu), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalią mėnesinę algą ir pan.), taip pat į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis didintinas iki 400 Eur.

33. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015; 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017).

34. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 400 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas keistinas, priteisiant D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti“.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė