2019-01-09 Nr. AB-804-3-61-3-01026-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-744-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01026-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurias prilygino kankinimui ir dėl kurių tvirtino patyręs didelius nepatogumus, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir kt. Pareiškėjas teigė nebuvęs supažindintas su laikymo Lukiškių TI-K tvarka, sąlygomis, savo teisėmis ir pareigomis. Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų, kamerose drėgna, nėra įrengta papildoma vėdinimo sistema, žiemos metu buvo šalta, vasaros metu – drėgna, taip pat buvo netinkamai vėdinama, sienos supelijusios, byrėjo tinkas, kilo dulkės. Pareiškėjui skirtas gultas buvo senas, netinkamas naudoti, dėl to jam skaudėdavo nugarą, buvo sunku užmigti. Kameroje nebuvo vietos sėdėti prie stalo. Lukiškių TI-K nėra specialių vietų asmeninių drabužių skalbimui ir jų džiovinimui, skalbiama praustuvėje arba dušo patalpose. Vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu nepakanka asmeninės higienos palaikymui. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K gyvenamuosiuose pastatuose yra asbesto. Pareiškėjui nepakako užimtumo, nes pasivaikščioti gryname ore galima tik 1 val. per dieną. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko ploto normų. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrinta privati aplinka, nes 24 val. per parą jis buvo stebimas svetimų (kalinamųjų) asmenų, dėl to jis teigė patyręs ir spaudimą dėl seksualinės orientacijos pasirinkimo. Lukiškių TI-K administracija atsisakydavo išduoti valymo priemones arba jas išduodavo tik po dviejų–trijų savaičių.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti 1,80 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

4. Atsakovas pripažino, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, neįrodė atsakovo (jo atstovo) neteisėtų veiksmų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendime pareiškėjo S. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d.) Lukiškių TI-K iš viso praleido 158 dienas. 91 dieną pareiškėjui tekęs plotas kameroje, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą plotą – 0,56 kv. m, neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.2 papunktyje įtvirtintos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

7. Teismas pareiškėjo teiginius, jog jis Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai supažindintas su laikymo Lukiškių TI-K tvarka, sąlygomis, savo teisėmis ir pareigomis, todėl nesuprato savo teisių, nežinojo, kokiomis sąlygomis turi būti laikomas ir kt., laikė bendro pobūdžio. Pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai dėl to pasireiškė jam galbūt padaryta žala. Kita vertus, teismui pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo teisėmis ir pareigomis, draudimais. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis skundų neteikė, kadangi jam galbūt neužteko laiko susipažinti su suimtųjų (nuteistųjų) teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais, jis nesuprato jų turinio, pažymėjo, kad teisės aktai laisvės atėmimo vietų įstaigų neįpareigoja suimtųjų (nuteistųjų) supažindinti su teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo būdais, taip pat aiškinti teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminus. Atsižvelgiant į tai, šie skundo argumentai pripažinti nepagrįstais.

8. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nuostatas ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuotas aplinkybes, be kita ko, jog Lukiškių TI-K kameroje Nr. 110, kurioje laikytas pareiškėjas, nebuvo pažeisti Higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, nenustatytas pelėsis, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl kitose Lukiškių TI-K kamerose buvusių laikymo sąlygų, konstatavo, jog byloje esantys duomenys nepagrindžia netinkamų kalinimo sąlygų šiuo aspektu.

9. Teismas įvertino pareiškėjo teiginius, kad kamerose nepakako kėdžių, buvo per mažas stalas (kameroje esantys asmenys negalėjo valgyti vienu metu, tekdavo laukti, maistas atšaldavo), gultas buvo pasenęs ir netinkamas naudoti, bei atsakovo paaiškinimus, jog Lukiškių TI-K kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė Lukiškių TI-K administracijos prašęs jam išduoti papildomus baldus, bet pastaroji atsisakė tai padaryti. Lukiškių TI-K teismui pateiktame rašte nurodyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė. Teismo vertinimu, pareiškėjui nurodyta aplinkybė, kad tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, todėl konstatuota, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė. Pareiškėjo argumentas, jog jam buvo suteiktas netinkamas naudoti gultas (lova), yra abstraktaus pobūdžio, jis nenurodė, kokioje konkrečioje kameroje gultas buvo netinkamas naudoti. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodyti nepatogumai yra susiję su kameros ploto trūkumu.

10. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visada atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pakankamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, asmuo yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas konstatavo, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, galėjo būti pažeista jo teisė į privatumą, todėl Lukiškių TI-K laikytas atlikęs neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl galimybės skalbti ir džiovinti drabužius, atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius; vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai; suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga; jeigu suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Teismas priėjo išvadą, kad Lukiškių TI-K sudarytos sąlygos drabužių skalbimui tiek suimtiesiems, turintiems negrynųjų pinigų asmeninėje sąskaitoje, tiek jų neturintiems. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

12. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų apie nepakankamas galimybes pasinaudoti dušu, apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas periodiškai, kamerose dažnai gyveno vienas, šiurkščių higienos normų pažeidimų nenustatyta, kamerose buvo tiekiamas šaltas vanduo, pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas žiemos metu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu po apsilankymo sporto salėje ar ginčo laikotarpiu buvo atsiradusių aplinkybių, verčiančių neatidėliotinai pasinaudoti dušu. Teismas konstatavo, jog dėl galimybės praustis duše tik vieną kartą per savaitę nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

13. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, buvo pripažintas nepagrįstu. Teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nereglamentuoja. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad vienu metu kiemelyje buvo neadekvatus skaičius nuteistųjų ar kiemeliai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl teismas priėjo išvadą, kad kiemeliuose sudarytos galimybės judėti. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu skundų dėl kiemelio dydžio ir užimtumo stokos Lukiškių TI-K nepateikė. Dėl šių priežasčių šie skundo argumentai atmesti.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl asbesto Lukiškių TI-K konstrukcijoje, atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, jog Lukiškių TI-K I ir II korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, kurie nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijoje yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišskiria pavojingų medžiagų ir nėra sveikatai pavojingi; pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kuriame nurodoma, kad draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto keliamos žalos jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai. Todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius laikė nepagrįstais.

15. Teismas dėl pareiškėjo teiginių apie privačios aplinkos neužtikrinimą akcentavo, kad teisinis reguliavimas nenustato, kiek asmenų vienu metu turi būti laikoma vienoje kameroje, o reikalavimo suimtuosius kamerose laikyti po vieną, išskyrus Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme nustatytas išimtis, taip pat nėra. Laisvės atėmimo bausmė (suėmimo vykdymas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus, įskaitant ir asmens privatumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Dėl nedidelių kamerų plotų ir ribotų galimybių laisvai judėti pareiškėjas galėjo jausti asmeninės erdvės trūkumą, tačiau teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad nuolatinis buvimas kamerose su tos pačios lyties asmenimis turėjo įtakos jo seksualinės orientacijos pasikeitimui (pasirinkimui).

16. Teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Teismo vertinimu, 700 Eur yra adekvati suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

17. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi įrodymai į bylą buvo pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 18. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjas apžvelgia savo, atsakovo ir teismo argumentus. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė administracinio teismo nagrinėjimo ribas – vertino ginčijamą teisės aktą ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl nepagrįstai nenustatė teisės aktų reikalavimų pažeidimo ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos viršijimą, taip pat neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuomenėje ir visiems yra žinomos ir suprantamos, t. y. kad užimtu plotu pasinaudoti neįmanoma. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, o atsakovo pateiktus duomenis laikė iš dalies pagrįstais.

Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra netikslūs, nes kamerose yra didelis asmenų judėjimas, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas turėtų būti apskaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad asmeniui turi tekti laisvas grindų plotas. Teismas privalėjo motyvuotai argumentuoti, kodėl jis vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie rytinio patikrinimo metu kamerose buvusį asmenų skaičių, bet atmetė objektyvias aplinkybes dėl kalinamųjų nuolatinio judėjimo iš vienos kameros į kitą, bei paaiškinti, kodėl atsakovo neprašė detalizuoti ir paaiškinti minėtų aplinkybių, kodėl pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiavo ne pagal kameroje esantį miegamųjų vietų skaičių, bet to nepadarė.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad areštinėse vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, nors asmenys areštinėse yra laikomi daug trumpiau, todėl daliai suimtųjų / nuteistųjų yra suteikiamos geresnės sąlygos. Be to, pareiškėjas nurodo, kad jam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas galėjo būti kompensuojamas jam suteikiant veiklos už kameros ribų, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo pripažinti, kad visi priklausantys ir pertekliniai baldai kameroje neteisėtai užima plotą, nes visuotinai žinoma, kad užstatytas plotas negali būti panaudotas kitam veiksmui atlikti.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad Lukiškių TI-K jam suteikė švarias ir higienos normas atitinkančias kameras. Kameros negali būti laikomos atitinkančiomis higienos sąlygas, kadangi jos yra per mažos tokiam kalinamųjų skaičiui laikyti, konstatavus gyvenamojo ploto trūkumą, savaime atsiranda pagrindas pripažinti antisanitarinę aplinką. Be to, Lukiškių TI-K neišduoda priemonių, kad būtų galima pasinaudoti išduodama kalcinuota druska. Kartais prireikia ir pusės paros norint prisikviesti budintįjį valymo priemonėms (šluostėms, šepečiams ar šluotoms) gauti, o valymo inventorius pareiškėjui nė karto nebuvo atneštas tą pačią dieną, šepetį kartais atnešdavo net po savaitės. Pareiškėjo vertinimu, teisės aktuose, reglamentuojančiuose naudojimosi dušu tvarką, esanti formuluotė „ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę“ suponuoja ne vieno karto per savaitę suteikimą pasinaudoti dušu.

Pareiškėjo nuomone, tai, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo teiginius dėl Lukiškių TI-K konstrukcijoje esančio asbesto, patvirtina aplinkybė, jog šiuo metu vyksta keitimo darbai, pradėti 2017 m. liepos mėn. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija dėl užimtumo už kameros ribų, pažymėdamas, jog jam ilgą laiką teko kamerose praleisti 23 val. per parą, o tai neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir Europos komiteto prieš kankinimą, laikymą ir baudimą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimų. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas jam sąmoningai pablogino kalinimo sąlygas, teismui teikė klaidinančius duomenis.

Teismas nepasisakė dėl atsakovo tyčios, suteikiant pareiškėjui netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas. Teismas priėjo šališką išvadą dėl pareiškėjui atlygintinos žalos dydžio, pagerinančią atsakovo padėtį.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas apžvelgia ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir tvirtina, kad pareiškėjas neįrodė egzistuojant būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl nesupažindinimo su laikymo Lukiškių TI-K tvarka, sąlygomis, jo teisėmis ir pareigomis, laikymo higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius nesudarymo, galimybės pasinaudoti dušu dažnumo, pasivaikščiojimų lauke trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, asbesto pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangoje, privatumo kamerose neužtikrinimo yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui galėjo būti nesuteikta pakankamai baldų (ši aplinkybė vertintina kartu su minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimu), neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad, vertinant pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą, pirmiausiai vadovautinasi ne Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas ir kurių 111.2 papunktyje įtvirtinta 3,6 kv. m minimali ploto norma pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygų atitiktį nacionaliniuose teisės aktuose nurodytiems reikalavimams (t. y. 3,6 kv. m minimaliai ploto normai), nepagrįstai iš kameros ploto išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą, kadangi minėtuose nacionalinės teisės aktuose reikalavimas iš kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą nėra įtvirtintas, o sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra įskaičiuojamas į kameros plotą sprendžiant būtent dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos (t. y. ar asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m ploto).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista tik tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, kadangi, nesant tinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo, pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo pažeisti ir jo stebėjimą, kitas funkcijas vykdantys pareigūnai.

25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam kamerose tekusį gyvenamąjį plotą, nes atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių nėra pakankamai tikslūs, o teismas nepagrįstai neatsižvelgė į baldų užimamą kameros plotą; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad sąlygos kamerose atitinka higienos normų reikalavimus, nes dėl kamerų perpildymo jose savaime atsiranda antisanitarinė aplinka, be to, Lukiškių TI-K laiku neišduodavo dalies priemonių švarai kamerose palaikyti; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui galimybė pasinaudoti dušu buvo teisėtai suteikiama tik vieną kartą per savaitę; pirmosios instancijos teismas priėjo netinkamas išvadas dėl asbesto Lukiškių TI-K konstrukcijose, tai patvirtina šiuo metu atliekami Lukiškių TI-K remonto darbai; pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo užimtumą už kameros ribų; pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo kaltės; pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įrodymų vertinimo, dėl būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, dėl sąlygų kamerose atitikimo higienos normų reikalavimams, dėl valymo priemonių išdavimo, dėl galimybės pasinaudoti dušu, dėl asbesto Lukiškių TI-K konstrukcijoje, dėl pareiškėjo užimtumo už kameros ribų ir dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

26. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

27. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo pateikti duomenys apie ginčo laikotarpiu kamerose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, yra netikslūs, t. y. juose yra pateikiama informacija tik apie asmenų skaičių kamerose rytinio patikrinimo metu (8 val.), bet ne iki ir po šio patikrinimo vykusį asmenų judėjimą per dieną. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių atvejų, kai asmenų skaičius kameroje iki ar po rytinio patikrinimo pasikeitė. Iš teismui pateiktų duomenų (atsakovo atsiliepimas į skundą, b. l. 84–99) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d.) buvo laikomas vienas arba dviese (šių duomenų pareiškėjas neginčijo), o, remiantis paties pareiškėjo pateiktu Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 27 d. raštu Nr. 26-694 (b. l. 38–41), ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas kamerose, kuriose įrengtos dvi miegamosios vietos (šių duomenų pareiškėjas taip pat neginčijo). Abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad jis kartais kameroje buvo laikomas ir keturiese, neatitinka šių teismui pateiktų duomenų. Nors Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 27 d. rašte Nr. 26-694 nurodyta, kad 2016 m. birželio 17 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurioje buvo viena miegamoji vieta, bet asmenys buvo laikyti dviese, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šis įrašas yra ne rašymo apsirikimas, o sąmoningas atsakovo (jo atstovo) siekis suklaidinti teismą. Pareiškėjas nenurodė, kad ginčo laikotarpiu jam kurią nors dieną būtų buvusi nesuteikta miegamoji vieta. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tekusį kameros plotą įvertino remdamasis nepakankamai tiksliais ar klaidingais duomenimis (pareiškėjas neįrodė savo teiginių, kad teismui pateikti duomenys nėra pakankami siekiant teisingai išspręsti bylą). Atitinkamai, nors pirmosios instancijos teismas sprendime plačiau nepaaiškino savo sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus duomenis, toks sprendimas nelaikytinas nepagrįstu.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio teismo nagrinėjimo ribas, t. y. vertino ginčijamą teisės aktą ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl nepagrįstai nenustatė teisės akto reikalavimų pažeidimo ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos viršijimo, taip pat neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuomenėje visiems yra žinomos bei suprantamos – užimtu plotu pasinaudoti neįmanoma. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčijamas joks teisės aktas, be to, pareiškėjas nepaaiškina, kuo pasireiškė jo neįvardyto teisės akto ir veiksmų vertinimas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Teisėjų kolegija nenustatė, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas būtų peržengęs administracinio teismo kompetencijos ribas arba skundo ribas, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Be to, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog tam tikros konkrečios būtent pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčo laikotarpiu yra pripažintinos neįrodinėtinomis aplinkybėmis ir faktais Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio prasme, todėl šie apeliacinio skundo teiginiai taip pat yra atmetami.

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Valstybės įstaigos (jos darbuotojų) kaltė nėra viena iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl jos buvimas ar nebuvimas sprendžiant dėl pagrindo pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą teisinės reikšmės neturi. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo (jo atstovo) kaltės pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, laikytinos nepagrįstomis.

31. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

32. Pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų apie sąlygų kamerose, kuriose jis buvo laikytas, atitiktį higienos normų reikalavimams, bet tvirtina, kad kamerų perpildymas savaime sukuria antisanitarines sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie niekuo nepagrįsti, nedetalizuoti, deklaratyvaus pobūdžio argumentai yra atmestini.

33. Pareiškėjas tvirtina, kad jam tekdavo ilgai laukti, kad būtų išduotos valymo priemonės (šluostės, šepečiai ir šluotos). Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl šių pareiškėjo teiginių nepasisakė. Higienos normos HN 134:2015 37 punkte įtvirtinta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų ar dokumentų, patvirtinančių pastarųjų pareiškėjo teiginių teisingumą, pavyzdžiui, pareiškėjo prašymų išduoti valymo priemones, skundų dėl prašymų neįvykdymo ar įvykdymo trukmės. Šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, bendro pobūdžio (nenurodyta, kuriose kamerose nebuvo šepečio grindims ir šluostės, konkrečiai kada ir į ką pareiškėjas kreipėsi su prašymu šias valymo priemones išduoti, kada jo prašymas buvo įvykdytas). Todėl pareiškėjo pretenzijos dėl dalies valymo priemonių (šepečio grindims, šluostės) išdavimo trukmės yra atmetamos.

34. Pareiškėjas mano, kad jam turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, be kita ko, kad kamerose yra tiekiamas šaltas vanduo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu po apsilankymo sporto salėje ar ginčo laikotarpiu buvo aplinkybių, verčiančių neatidėliotinai pasinaudoti dušu, priėjo išvadą, kad galimybės pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę nesudarymas nebuvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta suimtųjų teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pozicija, kad formuluotė „ne rečiau kaip kartą per savaitę“ suponuoja galimybę pasinaudoti dušu ne vieną kartą per savaitę, o dažniau, yra nepagrįsta. Minėtą formuluotę aiškinant pasitelkus lingvistinį teisės aiškinimo metodą, akivaizdu, jog vienas kartas per savaitę patenka į „ne rečiau kaip kartą per savaitę“ apimtį. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktai atsakovo neįpareigoja šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui suteikti galimybę pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Taigi, galimybės pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę suteikimas pareiškėjui atitinka teisės aktų reikalavimus.

35. Pareiškėjo nuomone, asbesto buvimas Lukiškių TI-K konstrukcijoje (pasivaikščiojimų kiemelių stogo dangoje) prieštarauja teisės normoms, kenkia jo sveikatai, ir tai patvirtina aplinkybė, kad, atliekant 2017 m. liepos mėn. pradėtus Lukiškių TI-K remonto darbus, stogo danga, kurioje yra asbesto, buvo keičiama. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo teiginius, kad Lukiškių TI-K šiferio lakštai nėra laužomi, todėl pavojingos medžiagos į aplinką neišsiskiria, bei įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas nenurodė kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai, šiuos pareiškėjo nusiskundimus pripažino nepagrįstais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunktį, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl tokio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai arba bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė pagrindo konstatuoti, jog dėl asbesto Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijoje pareiškėjo sveikatai kilo žala arba reali tokios žalos rizika. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia ir aplinkybė, jog, atliekant remonto darbus, asbesto turinčios dalys galbūt buvo keičiamos, nes tai savaime nereiškia, kad anksčiau Lukiškių TI-K įrengimas šiuo aspektu prieštaravo teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo nusiskundimai yra atmestini.

36. Pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo užtikrintas pakankamas užimtumas, nes jis 23 valandas per parą turėjo praleisti kameroje, užimtumas už kameros ribų sudarė 1,6 valandos per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl užimtumo stokos į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, šiuos pareiškėjo argumentus atmetė. Šiuo aspektu atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K vyksta įvairūs turnyrai, varžybos, religinio pobūdžio renginiai, mišios, vykdoma dvasinė reabilitacija, organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai, veikia biblioteka, suimtieji vedami į sporto salę, kino salę, dalyvauja ŽIV ir narkomanijos prevencijos programoje, yra vedami pasivaikščioti. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas nenurodė, kuo jis užsiimdavo 1,6 valandos per mėnesį, neneigė atsakovo teiginių apie laisvalaikio praleidimo būdus, neteigė pateikęs prašymą dalyvauti kokioje nors programoje, mokymuose, renginyje ar kitame užsiėmime, kuris nebuvo patenkintas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas pasinaudoti Lukiškių TI-K siūlomomis užimtumo galimybėmis. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai apie nepakankamą užimtumą nebuvo įrodyti.

37. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui 91 dieną nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pakankamas kiekis baldų, ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovas apeliaciniu skundu šių nustatytų aplinkybių neginčijo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.)

38. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs sveikatos sutrikimus (regos pablogėjimą), orumo ir garbės pažeminimą, didelius nepatogumus, nepilnavertiškumo jausmą ir kt. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

39. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (91 dieną neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pakankamas kiekis baldų, 158 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo didinti pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį – 700 Eur.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (nepagrįstai nustatė minimalios ploto normos pažeidimą). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas apeliacinio skundo nagrinėjamoje administracinėje byloje nepateikė, ir vadovaujantis non reformatio in peius principu, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė